Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo A. K. (A. K.) atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-17809-638/2014 pagal ieškovo- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šios apeliacijos dalykas teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Tačiau teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeisti atsiliepimo į ieškinį nepateikusios šalies teisės ir teisėti interesai ir kad byla būtų išnagrinėta teisingai, CPK 287 straipsnyje nustatyta teisė šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, paduoti pareiškimą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. Vadovaujantis CPK 287 straipsnio 1 dalimi, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (toliau – Pareiškimas); šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Tačiau prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos. Šis trijų mėnesių terminas yra naikinamasis. Tas reiškia, jog neatlikus procesinio veiksmo ilgiau nei nustatyta galutinės ribos, asmuo praranda teisę jį atlikti, o terminas jam atlikti nebegali būti atnaujinamas. Sprendimas už akių buvo priimtas 2014 m. rugsėjo 2 d., o pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo bei prašymas atnaujinti terminą pareikšti prieštaravimus dėl Kauno apylinkės teismo sprendimo už akių teismui pateiktas tik 2015-04-21, t.y. praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams nuo sprendimo už akių priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, jog prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos gali būti taikoma tik toms procesinėms situacijoms, kurios yra nustatytos CPK 285 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimo už akių priėmimą, t. y. kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda asmuo, kuris buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012). Taigi sprendžiant klausimą dėl procesinio termino atnaujinimo yra aktuali sprendimo už akių priėmimo pagrindų buvimo analizė.

Apelianto teigimu, jam nebuvo tinkamai pranešta apie procesą, kadangi visi procesiniai dokumentai, nesant tam teisinio pagrindo, jam buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiuo atskirojo skundo argumentu.

Vadovaujantis CPK 130 straipsnio 1 dalimi, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui skirtus procesinius dokumentus du kartus siuntė ieškovo nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šie grįžo neįteikti su žyma „Neatsiėmė“ (b. l. 51, 60). Teismas, patikrinęs Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, nustatė, kad atsakovas deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Daniją nuo 2014-06-20 (b.l. 52). Tikslaus gyvenamosios vietos adreso Danijoje apeliantas nedeklaravo, todėl teismas neturėjo (ir, dėdamas protingas pastangas, neturėjo galimybių gauti) duomenų apie apelianto gyvenamąją ir darbo vietas. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad atsakovas turėjo pranešti ieškovui apie pasikeitusią gyvenamąją vietą pažeidė CPK 8 ir 17 straipsniuose numatytą kooperacijos ir šalių lygiateisiškumo principus. CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga pranešti savo kreditoriui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditorius turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jam žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų informavęs ieškovą ir nurodęs naują savo gyvenamosios vietos adresą. Netgi pranešime apie eismo įvykį yra nurodytas atsakovo paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini) (b.l. 11). Nors apeliantas teigia, kad ieškovas turėjo galimybę susisiekti su atsakovu elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovui buvo žinomas atsakovo el. pašto adresas (pvz. ieškovo atsakovui ar atsakovo ieškovui siųsto el. laiško kopijos) (CPK 178 str.). Kita vertus, atsakovo teiginiai apie susirašinėjimą su ieškovu elektroniniais laiškais leidžia spręsti apie tai, jog atsakovui buvo žinoma tiek apie teismo įvykį, tiek apie galimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro regresinį reikalavimą atsakovui bei daryti išvadą, kad atsakovas turėjo visas galimybes informuoti kreditorių apie pasikeitusią savo gyvenamąją vietą. Ieškovui deklaravus išvykimą iš Lietuvos ir nenurodžius naujos savo gyvenamosios vietos adreso, teismas pagrįstai laikė, kad atsakovo gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinomos. Taip pat gyvenamosios vietos deklaravimas užsienyje, apeliacinės instancijos teismo manymu, irgi buvo nurodytas ne dėl to, kad pats atsakovas pageidavo informuoti visus galimai suinteresuotus asmenis apie jo gyvenamosios vietos pasikeitimą, o dėl to, kad būdamas Danijoje, LR atstovybėje keitėsi LR piliečio pasą.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog byloje nebuvo keliamas kuratoriaus paskyrimo klausimas. Ieškovas teismui pateiktame ieškinyje yra nurodęs, kad kuratoriaus skirti neprašo, neįteikus atsakovui procesinių dokumentų paskutiniu žinomu adresu, dokumentus prašo leisti į teikti viešo paskelbimo būdu (b.l. 5). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl procesinių dokumentų įteikimo būdo nepavykus jų įteikti paskutiniu žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu, atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas kuratoriaus skirti nepageidauja (b.l. 53). Bendrosios su kuratoriaus institutu susijusios nuostatos įtvirtintos CPK 39 straipsnyje. Kuratorius gali būti paskirtas tik esant tam tikroms sąlygoms: 1) nėra žinoma šalies, kuriai turi būti paskirtas kuratorius, gyvenamoji ir darbo vieta; 2) būtina skubiai atlikti su šia šalimi susijusius procesinius veiksmus; 3) yra suinteresuotos šalies prašymas skirti kuratorių ir išankstinis apmokėjimas už kuratoriaus atstovavimą; 4) kuratoriumi gali būti skiriamas tik fizinis asmuo; 5) būtinas kuratoriumi skiriamo asmens sutikimas; 6) kuratoriumi paskirto asmens interesai neturi būti priešingi atstovaujamos šalies interesams. Taigi kuratorius skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu ir sąskaita, todėl teismas neturi teisės skirti jo savo iniciatyva. Vadinasi, jeigu nėra suinteresuoto asmens prašymo skirti kuratorių, laikytina, kad jo paskyrimas negalimas. Be to, įstatyme nėra įtvirtinta pareigos ieškovui pagrįsti teismui kodėl jis neparašo paskirti kuratoriaus ar įrodyti, kad jis neturi galimybės paskirti kuratoriaus. Remiantis tuo, kad be šalies prašymo kuratorius neskiriamas, ir nesant prašymo skirti kuratorių yra laikoma, kad nėra galimybės paskirti kuratorių (CPK 130 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovo darbo ir gyvenamajai vietai esant nežinomoms, o ir nesant galimybės paskirti kuratorių teismas tinkamai taikė CPK 130 straipsnį ir pagrįstai atsakovui skirtus procesinius dokumentus įteikė viešo paskelbimo būdu. Atsakovui per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, esant ieškovo prašymui, teismas turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą už akių (CPK 285 str.). Tuo vadovaujantis, atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad netinkamas teismo funkcijų atlikimas lėmė atsakovui galimybės ginčyti sprendimo už akių netekimą, konstatuojant, kad atsakovui galimybės jį ginčyti netekimą šiuo atveju lėmė paties atsakovo jam įstatyme nustatytos pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą nevykdymas.

Atskirajame skunde visiškai nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-22 paskelbta teismų praktikos apžvalga taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose bylose, kadangi byloje yra sprendžiamas procesinio termino atnaujinimo klausimas, o ne proceso atnaujinimo klausimas. Nėra jokio teisinio pagrindo remtis teisės normos, nereglamentuojančios nagrinėjamo klausimo, taikymo išaiškinimu. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad nuo teismo sprendimo už akių priėmimo nėra praėję penki metai šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes trijų mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo sužinojimo dienos bei penkerių metų naikinamasis terminas yra taikomas prašymams dėl proceso atnaujinimo paduoti (CPK 368 str.). Tuo tarpu pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimui pateikti yra nustatytas 20 dienų terminas nuo sprendimo priėmimo dienos, kuris gali būti atnaujintas ir 3 mėnesių naikinamasis terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo dienos, kuris nebegali būti atnaujinamas (CPK 287 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl termino atnaujinimo dėl pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, nors ir nenurodė, kad praleistas CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių naikinamasis terminas, tačiau klausimą išsprendė tinkamai ir priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, dėl ko tenkinti atsakovo atskirojo skundo ir panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.