Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-29 · Administracinė byla Nr. P-62-165-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2011-03-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-62-165-11Nutartis · 2011-08-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-10-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2012-10-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-29
Bylos Nr.
P-62-165-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02263-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P62-165/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02263-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 80.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2011 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-584/2011 pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu (t. I, b. l. 4-15, 63-74) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos Gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. gruodžio mėn. 3 d. aktą Nr. A77-27 (toliau – ir Aktas); 2) įpareigoti Šnipiškių seniūniją pakartotinai sudaryti Komisiją ir įvertinti buto, esančio adresu S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2 (toliau – ir Butas), atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. vasario 4 d. kreipėsi į Šnipiškių seniūniją su prašymu jam priklausantį Butą pripažinti neatitinkančiu sanitarinių reikalavimų ir išduoti pažymą, tačiau seniūnija atsisakė tai daryti. Dėl šio atsisakymo pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris atmetė jo skundą. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), kuris, išnagrinėjęs jo apeliacinį skundą, 2009 m. spalio 26 d. nutartimi Šnipiškių seniūnijos 2008 m. vasario 14 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą pavesti Komisijai įvertinti buto tinkamumą gyventi. Komisija Aktu nustatė, kad patalpos atitinka sanitarinius reikalavimus ir yra tinkamos gyventi.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo prašymo nagrinėjimui yra taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtinta Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka. Komisija savo veikloje vadovaujasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. I-299 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos veiklos tvarka (toliau – ir Tvarka). Nurodė, kad Komisijos darbe apžiūrint Butą nedalyvavo jos narys D. L.. Teigė, kad visi Komisijos nariai privalo dalyvauti Komisijos veikloje, nes Tvarka nesuteikia galimybės nariams Komisijos veikloje dalyvauti pasirinktinai, kadangi tokiu atveju Komisija negali įgyvendinti uždavinių, dėl kurių ji buvo sukurta. Dėl šių procesinių pažeidimų yra teisinis pagrindas pripažinti skundžiamą Aktą neteisėtu. Nurodė, kad vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1519 1.2.9 punktu, Butas priskirtinas urbanistinio paveldo objektui (Šnipiškių urbanistinis kultūrinis draustinis), o namas adresu S. Fino g. 8/6, kuriame yra ginčo Butas, yra kultūros vertybė. Todėl Buto apžiūroje, vadovaujantis Tvarkos 3 punktu, privalėjo dalyvauti Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovai. Pažymėjo, kad vadovaujantis Buto techninės apskaitos knyga Nr. 00909 Butas susideda iš patalpų 0U, 2-1, 2-2, 2-3 ir visos šios patalpos laikytinos neatsiejamomis Buto dalimis. Tačiau iš ginčijamo Akto matyti, kad Komisija apžiūrėjo ir įvertino tik patalpas 2-1, 2-2, 2-3, t. y. Komisija neįvertino viso Buto tinkamumo gyventi, dėl ko Aktas negali būti pripažintas teisėtu.

Nurodė, kad Buto vertinimo metu buvo taikomas Tvarkos 10.2 punktas. Norint patalpas pripažinti netinkamomis gyventi, jos turėtų neatitikti sanitarinių ir techninių reikalavimų (nors vieno iš Tvarkos 10.2 punkte nurodytų požymių). Todėl Komisija privalėjo įvertinti, ar patalpų būklė atitinka tiek techninius, tiek sanitarinius reikalavimus. Komisija pateikė išvadą tik dėl ginčo patalpų atitikimo sanitariniams reikalavimams ir visiškai nepasisakė dėl Buto atitikimo techniniams reikalavimams. Mano, jog Akto išvada, kad Butas yra tinkamas gyventi, prieštarauja Tvarkos 10.2 punktui dėl natūralaus tiesioginio apšvietimo, nes Komisijos pastabose yra nurodyta, jog patalpoje 2-1 (virtuvėje) natūralaus apšvietimo nėra. Iki 2008 m. sausio 13 d. iš Vidaus reikalų centrinės įstaigos jis gaudavo Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigius. 2008 m. sausio mėn. 13 d. Buto įgijimas Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio prasme jam sukėlė teisėtus lūkesčius gauti Buto atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams įvertinimą, siekiant nustatyti butpinigių, kaip socialinės garantijos mokėjimo arba nemokėjimo, pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, jog jis tarnybos vietoje įgijo Butą, valstybei kilo pareiga užtikrinti to Buto įvertinimą, nes tik toks įvertinimas gali užtikrinti jo teisėtų lūkesčių apsaugą. Neatlikus tokio įvertinimo, gali susidaryti tokia teisinė situacija, kad Butas neatitiks techninių ir sanitarinių reikalavimų ir tuo pačiu metu nebus mokami pagal įstatymą priklausantys butpinigiai.

Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 10 punktas nurodo galutinį netinkamo gyventi būsto sąlygų sąrašą, tačiau Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento (toliau – ir Reglamentas) 4.10 punkte yra nustatomas kitoks, platesnis tinkamo gyventi būsto apibrėžimas, kuris nurodo, jog tinkamas gyventi būstas turėtų atitikti specialių normų reikalavimus (higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.), vienam šeimos nariui tenkantis būstas turi būti didesnis nei 14 kvadratinių metrų. Reglamentas taip pat nurodo minimalią patalpų struktūrą ir kitas sąlygas, užtikrinančias būsto atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams. Kadangi patalpų vertinimas siejamas su Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui sukeltais teisėtais lūkesčiais ir jų apsauga, Komisija privalėjo atlikti patalpų vertinimą tiek pagal Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarką, tiek kitus norminius aktus (Tvarkos 2 punktas), reglamentuojančius patalpų atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnija atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 36-39) nurodė, kad su skundu nesutinka. Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos, tvarkos ir sudėties tvirtinimo“ 3 punkte nurodyta, kokių institucijų (tarnybų) atstovai turi dalyvauti Komisijoje. Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas turi dalyvauti tik tada, kai pastatas yra kultūros vertybė. Šiame sprendime taip pat nenustatyta, kad savivaldybės įmonės atstovų dalyvavimas yra būtinas. Kadangi savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ funkcijos susijusios išimtinai su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio socialinio būsto eksploatavimu ir priežiūra, todėl šios įmonės vadovo D. L. dalyvavimas tikrinant pareiškėjo Butą nebuvo būtinas. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, jog minėtas namas pripažintas kultūros paveldo vertybe. Nors pareiškėjo teigimu pastatas adresu S. Fino g. 8/6 yra pripažįstamas kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, tačiau šis pastatas nėra įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą. Pateiktame nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra nustatyta, kad namas adresu S. Fino g. 8/6, Vilniuje, ar jame esantis pareiškėjo Butas būtų įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą ar jam būtų nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos. Todėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovo dalyvavimas nebuvo būtinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 46-51) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime nurodytais motyvais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos Aktą, kitoje dalyje skundo netenkino. Teismas nustatė, kad šiuo atveju apžiūrai netaikomas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos, tvarkos ir sudėties tvirtinimo“ 3 punkte numatytas reikalavimas apžiūroje privalomai dalyvauti Kultūros paveldo departamento atstovui. Pabrėžė, kad Tvarkos 7 punkte nustatyta, jog Aktą pasirašo visi Komisijos nariai, kas iš esmės reiškia, kad Komisija sprendimą gali priimti tik dalyvaujant visiems jos nariams. Todėl nurodė, kad savivaldybės įmonės ,,Vilniaus miesto būstas“ direktoriui D. L. nedalyvavus Buto apžiūroje, buvo pažeisti Tvarkos reikalavimai, nes šis pažeidimas suponuoja išvadą, jog skundžiamas Aktas priimtas pažeidus procedūras. Kadangi priimant Aktą buvo pažeisti esminiai pačios savivaldybės nustatyti procedūriniai reikalavimai, teismas sprendė, jog skundžiamas Aktas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. 312 ir juo patvirtinta Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka buvo pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1569, kuris įsigaliojo 2009 m. gruodžio 6 d. ir kuriuo buvo panaikinti Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 4, 8-12 punktai, todėl savivaldybės nebeturi prievolės spręsti patalpų tinkamumo gyventi klausimus. Remdamasis šiuo nutarimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 30-474 panaikino minėtąsias Komisijas, todėl nebeliko teisinio pagrindo, kuriuo remiantis teismas galėtų įpareigoti atsakovą atlikti skunde prašomus veiksmus.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 119-127) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą dalyje, kuria jo skundas netenkintas, ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei trečiąjį suinteresuotą asmenį – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją – įtraukti į bylą atsakovu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 21 d. nutartimi nutarė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 9 punkte (Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1676 redakcija, galiojusi skundžiamo akto surašymo metu) nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi klausimus sprendžia savivaldybės tarybos sudaryta nuolat veikianti komisija iš savivaldybės, apskrities viršininko administracijos ir kitų suinteresuotų institucijų atstovų. Šiame Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos punkte taip pat nustatyta, kad jeigu pastatas yra kultūros vertybė, šioje komisijoje turi būti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos atstovas.

Vilniaus miesto taryba, vadovaudamasi Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 ,,Dėl Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos patvirtinimo“, 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarką, akto formą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų sudėtį. Šiuo Vilniaus miesto tarybos sprendimu (2 punktas) taip pat buvo nustatyta, kad prireikus Gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos narys gali būti pakeičiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, buto, esančio S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2, Vilniuje, apžiūroje 2009 m. gruodžio 3 d. dalyvavo J. Š., A. N., M. K., V. B. bei J. J., kurie ir pasirašė 2009 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. A77-27(2.1.7-816) (b. l. 23). Buto apžiūroje nedalyvavo Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji valstybinė inspektorė A. M. ir savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius. Pagal Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 9 punktą (Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1676 redakcija, galiojusi skundžiamo akto surašymo metu), gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi klausimus sprendžia savivaldybės tarybos sudaryta nuolat veikianti komisija iš savivaldybės, apskrities viršininko administracijos ir kitų suinteresuotų institucijų atstovų. Pagal Vilniaus miesto tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos 3 punktą, komisijoje turi būti savivaldybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (skyriaus), Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovai. Tačiau, tiek Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 9 punkte, tiek Vilniaus miesto tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos 3 punkte numatyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas turi dalyvauti tik tuo atveju, kai pastatas yra kultūros vertybė. O pats pastatas, esantis S. Fino g. 8/Šilutės g. 6, Vilniuje, kuriame yra pareiškėjui D. K. priklausantis butas, nėra kultūros vertybė. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas neprivalėjo dalyvauti vertinant Buto tinkamumą gyventi.

Pagal anksčiau nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos 3 punkto nuostatas į gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtį būtinai turi būti įtraukti savivaldybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (skyriaus), Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovai bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas, kuris dalyvauja komisijos veikloje tik tuo atveju, kai yra vertinamos gyvenamosios patalpos, esančios pastate, kuris yra kultūros vertybė. Bylai aktualiu laikotarpiu į nuolatinės Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtį buvo įtraukti visų nurodytų institucijų atstovai. Vertinant buto, esančio S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2, Vilniuje, tinkamumą gyventi, taip pat dalyvavo visi nurodytų institucijų atstovai (išskyrus Kultūros paveldo departamento atstovą, kurio dalyvavimas nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas): Šnipiškių seniūnas J. Š. ir Šnipiškių seniūnijos vyresnysis specialistas A. N., kaip savivaldybės atstovai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovas V. B., Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovė J. J., Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos atstovas M. K.. Iš šešių komisijos narių, turėjusių dalyvauti vertinant aukščiau nurodyto Buto tinkamumą gyventi, 2009 m. gruodžio 3 d. apžiūroje dalyvavo penki komisijos nariai, įskaitant komisijos pirmininką ir jo pavaduotoją. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinamas pareiškėjui D. K., o ne savivaldybei, nuosavybės teise priklausantis butas. Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L., įtrauktas į nuolatinės Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtį, nėra kurios nors iš anksčiau nurodytų institucijų, kurių atstovai būtinai turi būti komisijoje, atstovas. Todėl, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, vien ta aplinkybė, kad 2009 m. gruodžio 3 d. D. K. priklausančio Buto apžiūroje nedalyvavo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L., pati savaime nėra pagrindas skundžiamam 2009 m. gruodžio 3 d. aktui Nr. A77-27(2.1.7-816) panaikinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tą aplinkybę, kad Buto apžiūroje nedalyvavo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L., nepagrįstai įvertino kaip esminį gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo procedūros pažeidimą.

IV.

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (t. II, b. l. 20-28), kuriuo prašo: 1) atnaujinti procesą byloje Nr. A756-584/2011; 2) stabdyti administracinės bylos Nr. I-2482-331/2011 nagrinėjimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo šioje byloje; 3) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-584/2011 ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. kovo mėn. 21 d. priimdamas nutartį bei panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo mėn. 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. L802-121/2010, kuriuo buvo panaikintas 2009 m. gruodžio mėn. 3 d. Komisijos Aktas, pažeidė materialines teises normas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnį, nukrypo nuo Konstitucinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, neužtikrino lygybės, rungimosi ir tesėtų lūkesčių principų laikymosi bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ teisinį statusą akivaizdu, jog savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L. yra savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovas ir Komisijos veikloje veikė kaip savivaldybės atstovas. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimant nutartį bei D. L. nepriskirdamas prie savivaldybės atstovų Komisijos veikloje pažeidė bei nesivadovavo norminiais teisės aktais (LR CK, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 str. 6 p., 8 str. 1 d., Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 str. 2 d., 3 str. 1 d.), kurie savivaldybės įmones (tame tarpe ir jų darbuotojus) reglamentuoja kaip atstovus, veikiančius savivaldybės vardu, dėl ko buvo padarytas esminis materialinės teisės pažeidimas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

2010 m. kovo mėn. 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame skunde nurodyta: ,,Šnipiškių seniūnijos seniūnas J. Š., Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu nurodė, jog jis, kaip Komisijos pirmininkas, savo neveikimu leido komisijos nariui D. L. nedalyvauti Komisijos darbe: „Aš kaip komisijos pirmininkas jo nepakviečiau iš tikrųjų“ <...> ,, Nesinorėjo žmogų paprasčiausiai trukdyti, ne jo yra zona“. Pareiškėjas nurodė, jog Šnipiškių seniūnui J. Š. įstatymai nesuteikia įgaliojimų atleisti nuo pareigų atlikimo ir funkcijų vykdymo vieną ar kitą Komisijos narį (šiuo atveju D. L.)“. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neįvertinus Komisijos pirmininko veiksmų, kuriais pažeidžiami procedūriniai Komisijos veiklos reikalavimai bei viršijami norminių teisės aktų suteikti įgaliojimai, neleistina D. L. nedalyvavimą Komisijos veikloje vertinti kaip atitinkantį materialines teisės normas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nebuvo išnagrinėti pareiškėjo pateikti argumentai. Pažymėtina, jog 2010 m. gegužės mėn. 10 d. atsiliepime taip pat nurodomi teisiniai motyvai (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 p.) bei teismų praktika apie kuriuos visiškai nepasisakė ir kurių nenagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir šiais veiksmais paneigė rungimosi principo esmę bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus ir teisinius motyvus (administracinių teismų praktika, teisiniai argumentai, Komisijos pirmininko įgaliojimų viršijimas ir pan.), galėjo būti priimtas kitoks sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-584/2011, kuriame būtų panaikintas Komisijos 2009 m. gruodžio mėn. 3 d. aktas Nr. A77-27(2.1.7-8I6), o kitoje dalyje perduodant bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2010 m. kovo mėn. 21 d. nutartis, jog vertinant Butą ir pasirašant Aktą neprivalo dalyvauti savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L. prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio mėn. 26 d. neskundžiamai nutarčiai administracinėje byloje Nr. A525-1032/2009, kuri įpareigojo Šnipiškių seniūniją atlikti veiksmus (pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai įvertinti buto tinkamumą gyventi).

Atsižvelgiant į tai, jog Komisijos tvarkos nuostatų 3 punktu D. L. įeina į Komisiją kaip jos narys bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio mėn. 26 d. neskundžiamai nutartimi, administracinėje byloje Nr. A525-1032/2009, kurioje Šnipiškių seniūniją įpareigota atlikti veiksmus – pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai (tame tarpe ir komisijos nariui D. L.) įvertinti buto tinkamumą gyventi, laikytina, kad 2010 m. kovo mėn. 21 d. nutartis prieštarauja 2009 m. spalio mėn. 26 d. nutarčiai, pažeidžia konstitucijoje įtvirtinta teisėtų lūkesčių principą bei neužtikrina vienodos teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nepranešdamas apie teismo posėdį administracinėje byloje Nr. A756-584/2011, apribojo pareiškėjo galimybes ginčyti atsakovo argumentus posėdžio metu, nors atsakovas tokia teise pasinaudojo, kas pažeidė EŽTK 6 straipsnį (EŽTT byla Švienčioninė v. Lietuva, 25 par.) bei neužtikrino rungimosi principo laikymosi. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tinkamai nepranešus apie posėdį buvo apribotos pareiškėjo galimybės ginčyti įrodymus ir argumentus teismo posėdžio metu ir lėmė jam nepalankaus sprendimo priėmimą, kuo buvo pažeistos materialinės teisės normos (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), turėjusios įtakos sprendimo priėmimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesas neatnaujintinas.

ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, t. y. proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 11 d. nutartyje Nr. P444-84/08 pažymėjo, jog reikalavimas, kad byla būtų užbaigta įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu reiškia, kad neturi egzistuoti jokia kita procesinė galimybė atsižvelgti į naujai paaiškėjusias aplinkybes ar ištaisyti teismo procesiniame sprendime padarytas klaidas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą sieja su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokia nutartimi administracinė byla nėra užbaigta, šia nutartimi nėra užkertamas kelias tolesnei bylos eigai.

Atsižvelgiant į tai, kad administracinis procesas byloje nėra užbaigtas (ABTĮ 153 str. 1 d.), kad pareiškėjui nėra užkirstas kelias ginti savo teises, tame tarpe ir pateikti argumentus dėl D. L. statuso kaip savivaldybės atstovo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektu. Taigi, prašymas atnaujinti procesą dėl tokios nutarties, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, negalėjo būti paduotas.

Proceso atnaujinimą reglamentuojantis ABTĮ IV skyrius nenumato prašymo atnaujinti procesą priėmimo stadijos, kurioje be kita ko būtų galima patikrinti, ar prašymas atnaujinti procesą apskritai gali būti nagrinėjamas teisme. Atsižvelgdama į tai, kad visi klausimai, susiję su prašymo atnaujinti procesą atitikimu įstatymo reikalavimams tikrinami prašymą atnaujinti procesą nagrinėjant iš esmės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, jog proceso atnaujinimas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutarties nėra galimas, atsisako atnaujinti procesą (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A756-584/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius