Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-10-08 · Administracinė byla Nr. A-492-1783-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-08
Bylos Nr.
A-492-1783-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02263-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių
Trečiasis asmuo
M. K., Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Administracinė byla Nr. A492-1783/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02263-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui D. K.,atsakovų atstovei Daivai Giedraitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuotieji asmenys: M. K., Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas D. K. skundu ir patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos (toliau – Šnipiškių seniūnija) 2009 m. gruodžio 3 d. gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos aktą Nr. A77-27(2.1.17-816) (toliau – ir Aktas); 2) įpareigoti Šnipiškių seniūniją pakartotinai sudaryti gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisiją (toliau – ir Komisija) ir įvertinti buto, adresu S. Fino g. (duomenys neskelbtini) / Šilutės g. (duomenys neskelbtini), atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams priimti. Prašė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-584/2011, perduodant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį, nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 4–15, 63–74, 187–198, II t., b. l. 67–70).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2008 m. vasario 4 d. kreipėsi į Šnipiškių seniūniją su prašymu jam priklausantį butą pripažinti neatitinkančiu sanitarinių reikalavimų ir išduoti pažymą, tačiau Šnipiškių seniūnija atsisakė tai padaryti. Dėl šio atsisakymo pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris atmetė jo skundą. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs jo apeliacinį skundą, 2009 m. spalio 26 d. nutartimi Šnipiškių seniūnijos 2008 m. vasario 14 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovę pavesti Komisijai įvertinti buto tinkamumą gyventi. Komisija 2009 m. gruodžio 3 d. aktu Nr. A77-27(2.1.7-816) nustatė, kad patalpos atitinka sanitarinius reikalavimus ir yra tinkamos gyventi. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas aktas surašytas pažeidžiant materialiasias teisės normas ir nepilnai įvykdžius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį.

Pažymėjo, kad jo prašymo nagrinėjimui yra taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtinta Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka. Komisija savo veikloje vadovaujasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos veiklos tvarka (toliau – ir Tvarka). Nurodė, kad Komisijos darbe apžiūrint butą nedalyvavo jos narys D. L.. Teigė, kad visi Komisijos nariai privalo dalyvauti Komisijos veikloje, nes Tvarka nesuteikia galimybės nariams Komisijos veikloje dalyvauti pasirinktinai, kadangi tokiu atveju Komisija negali įgyvendinti uždavinių, kurių vykdymui ji buvo sudaryta. Mano, kad dėl šių procesinių pažeidimų yra teisinis pagrindas pripažinti skundžiamą Aktą neteisėtu. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1519 1.2.9 punktu, butas priskirtinas urbanistinio paveldo objektui (Šnipiškių urbanistinis kultūrinis draustinis), o namas adresu S. Fino g. (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo butas, yra kultūros vertybė. Todėl buto apžiūroje, vadovaujantis Tvarkos 3 punktu, privalėjo dalyvauti Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovai. Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L. yra Komisijos narys, veikiantis savivaldybės vardu, aktą pasirašyti privaloma visiems komisijos nariams, todėl visų narių nedalyvavimas vertinant patalpas yra esminis procedūrinis pažeidimas. Pažymėjo, kad vadovaujantis buto techninės apskaitos knyga Nr. 00909, butas susideda iš patalpų OU, 2-1, 2-2, 2-3 ir visos šios patalpos laikytinos neatsiejamomis buto dalimis. Tačiau iš ginčijamo Akto turinio matyti, kad Komisija apžiūrėjo ir įvertino tik patalpas 2-1, 2-2, 2-3, t. y. Komisija neįvertino viso buto tinkamumo gyventi, todėl Aktas negali būti pripažintas teisėtu.

Nurodė, kad buto vertinimo metu buvo taikomas Tvarkos 10.2 punktas. Norint patalpas pripažinti netinkamomis gyventi, jos turėtų neatitikti sanitarinių ir techninių reikalavimų (nors vieno iš Tvarkos 10.2 punkte nurodytų požymių). Todėl Komisija privalėjo įvertinti, ar patalpų būklė atitinka tiek techninius, tiek sanitarinius reikalavimus. Komisija pateikė išvadą tik dėl ginčo patalpų atitikimo sanitariniams reikalavimams ir visiškai nepasisakė dėl buto atitikimo techniniams reikalavimams. Mano, jog Akto išvada, kad butas yra tinkamas gyventi, prieštarauja Tvarkos 10.2 punktui dėl natūralaus tiesioginio apšvietimo, nes Komisijos pastabose yra nurodyta, jog patalpoje 2-1 (virtuvėje) natūralaus apšvietimo nėra.

Pabrėžė, kad iki 2008 m. sausio 13 d. iš Vidaus reikalų centrinės įstaigos jis gaudavo Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigius. 2008 m. sausio 13 d. buto įgijimas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 47 straipsnio prasme jam sukėlė teisėtus lūkesčius gauti buto atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams įvertinimą, siekiant nustatyti butpinigių, kaip socialinės garantijos mokėjimo arba nemokėjimo, pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, jog jis tarnybos vietoje įgijo butą, valstybei kilo pareiga užtikrinti to buto įvertinimą, nes tik toks įvertinimas gali užtikrinti jo teisėtų lūkesčių apsaugą. Neatlikus tokio įvertinimo, gali susidaryti tokia teisinė situacija, kad butas neatitiks techninių ir sanitarinių reikalavimų ir tuo pačiu metu nebus mokami pagal įstatymą priklausantys butpinigiai. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, neužtikrintų teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis), paneigtų konstitucinį teisingumo principą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 10 punktas nurodo galutinį netinkamo gyventi būsto sąlygų sąrašą, tačiau aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento (toliau – ir Reglamentas) 4.10 punkte yra nustatomas kitoks, platesnis tinkamo gyventi būsto apibrėžimas, kuris nurodo, jog tinkamas gyventi būstas turėtų atitikti specialių normų reikalavimus (higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.), vienam šeimos nariui tenkantis būstas turi būti didesnis nei 14 kvadratinių metrų. Reglamentas taip pat nurodo minimalią patalpų struktūrą ir kitas sąlygas, užtikrinančias būsto atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams. Kadangi patalpų vertinimas siejamas su Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui sukeltais teisėtais lūkesčiais ir jų apsauga, Komisija privalėjo atlikti patalpų vertinimą tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintą Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarką, tiek kitus norminius aktus, reglamentuojančius patalpų atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams. Nesutiko su Komisijos pastabomis, kad namas prijungtas prie nuotekų šalinimo tinklų. Manė, jog šios pastabos peržengia Komisijos kompetencijos ribas, nes Akto vertinimo objektas buvo butas, o ne visas namas.

Atsiliepimas

Atsakovas Šnipiškių seniūnija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 36–39, II t., 73–78).

Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos, tvarkos ir sudėties tvirtinimo“ 3 punkte nurodyta, kokių institucijų (tarnybų) atstovai turi dalyvauti Komisijoje. Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas turi dalyvauti tik tada, kai pastatas yra kultūros vertybė. Šiame sprendime taip pat nenustatyta, kad savivaldybės įmonės atstovų dalyvavimas yra būtinas. Kadangi savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ funkcijos susijusios išimtinai su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio socialinio būsto eksploatavimu ir priežiūra, todėl šios įmonės vadovo D. L. dalyvavimas tikrinant pareiškėjo butą nebuvo būtinas. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos, tvarkos ir sudėties tvirtinimo“ 3 punkte nurodyta, kad Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento (šiuo metu Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) atstovas turi dalyvauti tik tada, kai pastatas yra kultūros vertybė. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, jog minėtas namas pripažintas kultūros paveldo vertybe. Nors pareiškėjo teigimu pastatas adresu S. Fino g. (duomenys neskelbtini) yra pripažįstamas kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, tačiau šis pastatas nėra įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą. Pateiktame nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra nustatyta, kad namas adresu S. Fino g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ar jame esantis pareiškėjo butas būtų įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą ar jam būtų nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos. Todėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovo dalyvavimas nebuvo būtinas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 46–51, II t., b. l. 58–63).

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1032/2009 įpareigojo Šnipiškių seniūniją pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai įvertinti buto, esančio S. Fino g. (duomenys neskelbtini) / Šilutės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tinkamumą gyventi, bet nenurodė, kokio pobūdžio sprendimą priimti. Nutartyje pažymėta, kad Komisija, pripažinusi gyvenamąsias patalpas netinkamomis gyventi, surašo aktą, kurį pateikia savivaldybių taryboms tvirtinti. Nagrinėjamu atveju tikrinant pareiškėjo butą ir surašant ginčijamą aktą, dalyvavo Šnipiškių seniūnijos atstovai, Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovė, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovas. Šie asmenys, esant neatitikimų techniniams reikalavimams, galėjo juos konstatuoti ir pažymėti akte, todėl jų nenurodžius, teigtina, kad tokių pažeidimų nebuvo. Ginčijamu aktu nebuvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Komisija vadovavosi tik Vyriausybės 1998 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 10 punktas, kuriame nurodomi pagrindai, kada gyvenamosios patalpos pripažįstamos netinkamomis gyventi. Pareiškėjas teigia, kad pagrindas nelaikyti jo buto tinkamu gyventi yra tai, kad virtuvė neturi natūralaus apšvietimo. Nei Vyriausybės nutarimu Nr. 312 patvirtintoje Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkoje, nei Statybos techniniame reglamente „Gyvenamieji pastatai“ nėra nurodyta reikalavimo dėl natūralaus apšvietimo. Pažymėtina, kad minėtas Vyriausybės nutarimo Nr. 312 10 punktas, nurodęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareigą sudaryti komisiją, buvo panaikintas Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1569, dėl to atsakovui neliko pareigos vertinti ginčo patalpas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nurodyto bylos sustabdymo pagrindo ABTĮ nereglamentuoja, todėl prašymas stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti (II t., b. l. 107–108).

Nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka. Papildomai paaiškino, kad tai, jog virtuvėje nėra natūralaus apšvietimo, daro neigiamą įtaką žmonių sveikatai, be to, bute nėra sanitarinių mazgų bei nuotekų šalinimo tinklų, dėl ko neužtikrinama tinkama gyvenimo kokybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra (II t., b. l. 110).

Nurodė, kad pastatas, esantis S. Fino g. (duomenys neskelbtini) / Šilutės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Remiantis Vilniaus miesto tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos 3 punkte, Departamento atstovas dalyvauja komisijoje tik tuo atveju, jei vertinamos gyvenamosios patalpos yra pastate, kuris yra kultūros vertybė. Dėl to Departamento atstovas nedalyvavo Komisijos veikloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos 2009 m. gruodžio 3 d. gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos aktą Nr. A77-27(2.1.7-816) ir priteisė pareiškėjui D. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 100 Lt žyminio mokesčio.

Teismas, remdamasis Vidaus tarnybos statuto 47 straipsniu, Vyriausybės 2004 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 258 patvirtinta butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dydžiais ir mokėjimo tvarka, Butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-395 (toliau – Taisyklės) 2, 4 ir 10 punktais, 2002 m. lapkričio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-1188, Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. I-2472 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įsigaliojimo“, Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 704 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintomis Gyvenamųjų namų ir kitų pastatų, kuriuose įrengtos gyvenamosios patalpos, apskaitos ir valstybinės techninės kontrolės taisyklės, Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 704 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“, Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtinta Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka nurodė, kad komisijos gyvenamųjų patalpų vertinimą atlieka tam, kad teikiant duomenis Statistikos departamentui apie gyvenamųjų patalpų būklę, iš apskaitos būtų išbrauktos gyventi netinkamos patalpos.

Pažymėjo, kad teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjas prašo atlikti veiksmus, buvo priimtos ir keičiamos vykdant Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, kuris 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033 buvo pripažintas netekusiu galios, bei sprendžiant klausimus dėl kitokios paramos teikimo piliečiams, siekiant juos aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

Teismas, remdamasis Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. Aktu Nr. A77-27(2.1.7-816 ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kadastro ir registro bylos dokumentais (II t., b. l. 116, 120), nurodė, kad šie faktiniai duomenys patvirtina, jog Komisija nustatė faktinę padėtį, kuri sutampa su nustatyta nekilnojamojo turto registre. Tarp jų yra tik nedideli neatitikimai, t. y. nenurodyta bendro naudojimo patalpa.

Remdamasis Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 676 patvirtinu statybos techniniu reglamentu STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“, nurodė, kad Komisija neturėjo teisės ir neprivalėjo ginčijamu atveju nustatinėti privataus buto avarinės būklės, nes nuo 2003 m. įsigaliojus statybos techniniam reglamentui STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“, darytina išvada, kad šis reglamentas negali būti taikomas privačiam butui, kadangi jame nustatyta, jog privačių butų savininkai patys užsako statinio ekspertizę savo lėšomis. Pabrėžė, kad pareiškėjas gali įgyvendinti savo teises būtent nurodytu būdu, jeigu vidaus tarnybos įstaiga pripažintų, kad tokių dokumentų pateikimas suteikia pareiškėjui galimybę įgyvendinti Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnyje nustatytas garantijas.

Konstatavo, kad Komisijos akte buvo teisingai nustatytos faktinės aplinkybės dėl buto, esančio S. Fino g. (duomenys neskelbtini)/ Šilutės g. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, atitikimo sanitariniams ir techniniams reikalavimams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A525-1032/2009 apeliacine tvarka, konstatavo, kad Komisijos sudėtis iš esmės buvo teisėta, nustatyti faktai dėl Komisijos sudėties neturėjo įtakos ginčijamo akto galiojimui. Ginčijamas aktas negali būti paliktas galioti, nes negaliojo ir šiuo metu negalioja teisės aktas, kuris suteikė teisę Komisijai priimti tokius aktus. Todėl buvo priimtas sprendimas, kuris konkrečiu atveju neturėjo būti priimtas, tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą aktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 26 d nutartimi administracinėje byloje Nr. A525 – 1032/2009 įpareigojo priimti sprendimą, tačiau nutarties priėmimo metu dar negaliojo minėti teisės aktų pakeitimai, todėl akto panaikinimui neturi įtakos tai, kad aktas priimtas vykdant šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį.

Komisijos aktas naikinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios tesiės aktams, nes jo priėmimo metu jau negaliojo teisės aktai, kurie nustatė galimybę priimti tokį sprendimą.

Pabrėžė, kad kadangi šiuo metu negalioja teisės aktai, kurių pagrindu Komisija galėjo vykdyti minėtą veiklą, teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmą, kuris nenustatytas teisės aktuose.

III.

Pareiškėjas D. K. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 1–16) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas spręsdamas dėl Komisijos Akto panaikinimo teisinių pagrindų, kad akto priėmimo metu negaliojo teisės aktas (Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 1569), kuris suteikė teisę Komisijai priimti tokius aktus, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, neįvykdė teisingumo, pažeidė įstatymus bei bendrus teisės pricipus, garantuojančius objektyvaus ir teisėto baigiamojo akto priėmimą, kas sudaro pagrindą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 26 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1032/2009, administracinėje byloje Nr. A-1032/2009, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūniją atlikti veiksmus (pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai įvertinti buto tinkamumą gyventi), nurodė, kad 2008 m. vasario 6 d. prašymo nagrinėjimui yra taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. 312, kuriuo patvirtinta gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka. Remdamasis ABTĮ 14 straipsniu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi mano, kad minėta nutartis yra privaloma ir turėjo būti įvykdyta.

Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 1569, panaikinantis Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 312 9-10 punktus, kurių pagrindu Komisija buvo įpareigota atlikti veiksmus (pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai įvertinti buto tinkamumą gyventi) buvo priimtas 2009 m. lapkričio 18 d ir įsigaliojo 2009 m. gruodžio 6 d, o byloje ginčijamas Komisijos aktas Nr. A77-27(2.1.7-816), buvo priimtas 2009 m. gruodžio 3 d., t. y. dar galiojant teisiniam reguliavimui, vadovaujantis kuriuo Komisija vykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. neskundžiamą nutartį.

Mano, kad 2011 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas iš esmės prieštarauja bendram teisės principui lex retro non agit bei pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės spręsdamas, dėl sprendimo neteisėtumo (jog toks sprendimas negalėjo būti priimtas) bei pripažindamas Komisijos išvadas dėl buto adresu S. Fino g. (duomenys neskelbtini) / Šilutės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atitikimo sanitariniams ir techniniams reikalavimams kaip teisėtas, padarė dviprasmiškas išvadas ir pažeidė bendrąjį teisės principą „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur). Mano, kad toks sprendimas iš esmės prieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui, paneigia konstitucinių principų ir vertybių pusiausvyrą bei iškreipia konstitucinio reguliavimo esmę (2006 m. rugpjūčio 8 d. Konstitucinio Teismo sprendimas).

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas parengiamajame bylos nagrinėjime patenkino jo procesinį prašymą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įtraukimo atsakovu byloje, tačiau panaikinus Komisijos aktą visiškai nepasisakė ir nevertino atsakovo pareigos būti Šnipiškių seniūnijos teisių perėmėju ir pakartotinai vertinti buto atitikimą sanitariniams ir techniniams reikalavimams, nors apie tai patikslintame skunde yra pateikti įrodymai bei argumentai, kurie pagrįsti teisės aktų normomis.

Remdamasis ABTĮ 7 straipsnio 1 dalimi, 81 straipsniu mano, kad Vilniaus apygardas administracinis teismas sprendime nepasisakęs, dėl atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigos būti Šnipiškių seniūnijos teisių perėmėju ir pakartotinai vertinti buto atitikimą sanitariniams ir techniniams reikalavimams, apribojo teisę į nešališką ir objektyvų procesą, nutylėjo argumentus, turinčius reikšmę bylai teisingai išspręsti bei pažeidė teisinio saugumo principą. Teigia, kad tokiu sprendimu nukrypstama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. N444-956/2010, kurioje konstatuota, jog sprendime (nutartyje) negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui.

Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis suteikė jam teisėtus lūkesčius tikėtis, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas vykdys savo konstitucinę pareigą ir nagrinės skunde nurodytus argumentus bei teisės aktų normas, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrintas teisingumo vykdymas (2006 m. rugpjūčio 8 d. Konstitucinio Teismo sprendimas, 2006 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. 35/03-11/06, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N444-956/2010). Mano, kad teismas sprendime nurodęs, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad Komisijos sudėtis iš esmės buvo teisėta, nustatyti faktai dėl Komisijos sudėties neturėjo įtakos ginčijamo akto galiojimui bei nenagrinėjęs mano argumentų, dėl netinkamo akto priėmimo, nedalyvaujant Komisijos nariui D. L., paneigė pareiškėjo teisę į nešališką ir objektyvų procesą, nutylėjo argumentus bei inter alia nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. neskundžiamos nutarties.

Mano, kad tai, jog teismas nevertino sprendime, Komisijos akte padarytų išvadų Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 312 požiūriu, sprendime nėra padaryta jokių išvadų, dėl buto atitikimo šio nutarimo 10 punkto 2 daliai, lemia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytos išvados dėl buto atitikimo techninių ir sanitarinių reikalavimų yra nepagrįstos ir neteisėtos.

Mano, kad teismas nurodydamas, jog Komisijos išvadose neįvertintos patalpos OU, nėra reikšminga buto vertinimui ir šią aplinkybę vertino kaip nedidelį neatitikimą, vadovavosi prielaidomis bei negalėjo žinoti, kokią įtaką buto vertinimui (kaip patalpų visumos) turės patalpos OU tinkamumo ar netinkamumo nustatymas, peržengė skundo nagrinėjimo ribas bei neužtikrino objektyvaus ir nešališko proceso, peržengė savo kompetencijos ribas, o tokios išvados yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstos. Teigia, kad formaliai nurodant, jog viena patalpa yra be apšvietimo, o kitose kambariuose vadovaujantis planu yra langai, dėl ko butas atitinka sanitarinius ir techninius reikalavimus, toks sprendimas negali būti pripažintas teisėtų ir pagrįstu, juo nėra vykdomas teisingumas (2006 m. rugpjūčio 8 d. Konstitucinio teismo sprendimas, 2006 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio teismo nutarimas Nr. 35/03-11/06, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N444-956/2010). Mano, kad Vilniaus apygardas administracinis teismas sprendime nepasisakęs bei nevertinęs aplinkybių, jog patalpa UO apskritai nebuvo vertinama, nutylėjęs argumentus, turinčius reikšmę bylai teisingai išspręsti, pažeidė teisinio saugumo principą.

Nurodo, kad 2011 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme, posėdžio metu, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai V. Ruskan buvo pareikštas nušalinimas, dėl neteisėtų veiksmų, priimant 2011 m. spalio 18 d. nutartį, dėl nušalinimo 2011 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo kolegija priėmė nutartį, kurioje atmetė nušalinimą ir toliau tęsė posėdį. Pabrėžia, kad nors nutartis nėra skundžiama, ši aplinkybė neišsklaidė abejonių dėl kolegijos šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi. Remdamasis ABTĮ 105 straipsnio 1 dalimi ir 106 straipsniu, teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija priimdama 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį, dėl nušalinimo, išnagrinėjo ne visus nušalinimo motyvus ir nepasisakė dėl jų, darytina išvada, jog jie liko neišnagrinėti ir neišspręsti, dėl jų nėra priimta nutartis. Teismui neišnagrinėjus nušalinimo motyvų ir tęsus posėdį, sudaromas pakankamas pagrindas manyti, jog kolegija buvo suinteresuota bylos baigtimi, be kita ko, šios aplinkybės kelia pagrįstas abejones kolegijos nešališkumu. Kolegijai neišnagrinėjus visų nušalinimo motyvų bei mutatis mutandis taikant 2006 m. rugpjūčio 8 d. Konstitucinio Teismo sprendimą, dirbtinai suvaržoma pareiškėjo teisė reikšti motyvuotą nušalinimą ir yra apsunkinamas teisės reikšti nušalinimą įgyvendinimas. Kolegijai neištyrus visų nušalinimo motyvų, realiai neginama pareiškėjo konstitucinė teisė kreiptis į teismą ir gauti tinkamą teisių gynybą. Visapusiškai neišnagrinėjus pareikšto nušalinimo, pažeidžiama konstitucinių principų ir vertybių pusiausvyra ir iškreipiama konstitucinio reguliavimo esmė. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl šalių lygiateisiškumo principo, kuris reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę vesti bylą tokiomis sąlygomis, kad nebūtų pastatyta į žymiai nepalankesnę padėtį palyginti su priešinga šalimi, teigia, jog nušalinimo pareiškimo metu teisėjai yra viena iš šalių, tik visapusiškas ir objektyvus nušalinimo motyvų išnagrinėjimas garantuoja teisingą bylos išsprendimą. Mano, kad kolegijai neišnagrinėjus visų nušalinimo motyvų jis atsidūrė žymiai nepalankesnėje padėtyje palygus su teisėja, kuriai pareikštas nušalinimas. Mano, kad nors ABTĮ ir suteikia teisę teisėjai nagrinėti jai pareikštą nušalinimą, inter alia taikant aukščiau aprašytus materialinės teisės normų pažeidimus, pažymėtina ir tai, jog kyla pakankamas pagrindas abejoti teisėjos Veslavos Ruskan suinteresuotumu tirti tik tos nušalinimo motyvus bei bylos argumentus, kurie nesudaro teisinio pagrindo teisėjui nusišalinti bei garantuoti nešališką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas darydamas išvadas dėl naudingo ploto, tenkančio vienam asmeniui, aktyviai nedalyvavo tiriant bei nustatant visas aplinkybes turinčios reikmę tokios išvados pagrįstam argumentavimui (ABTĮ 10, 54, 55, 81 str.). Mano, kad teismo išvada, jog vidaus tarnybos įstaigos atsisakymas mokėti butpinigius galėtų būti ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka, o buto atitikimas ar neatitikimas techninių ir sanitarinių reikalavimų būtų atitinkamo ginčo įrodinėjimo dalykas peržengia skundo nagrinėjimo ribas bei neatitinka ABTĮ 3 straipsnio, nes sprendime teismas suformuluoja kitą ginčo objektą ir dalyką.

Šalies argumentai

Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (III t., b. l. 19–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą, kuriuo buvo iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad teismas netinkamai nustatė Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 312 „Dėl gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos patvirtinimo“ galiojimo pabaigą. Nurodo, kad Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti, paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Pažymi, kad Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 1569 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 312 „Dėl gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybes tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2009 m. gruodžio 5 d. ir įsigaliojo 2009 m. gruodžio 6 d. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos Gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos aktas Nr. A77-27(2.1.7-816) buvo priimtas 2009 m. gruodžio 3 d., o Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 1569 įsigaliojo 2009 m. gruodžio 6 d., darytina išvada, kad Komisijos aktas buvo priimtas dar galiojant Tvarkos 9 punktui. Tik praėjus trims dienoms po Komisijos akto priėmimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos Gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisija neteko savo įgaliojimų.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą (III t., b. l. 25–26) prašo dėl apeliacinio skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra ir nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl paveldosaugos klausimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

pareiškėjo apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2011 m. lapkričio 29 dienos nutartimi (II t., b. l. 175) atmetė teisėjai V. Ruskan pareikštą nušalinimą, neįvertino visų pareiškėjo nurodytų nušalinimo pagrindų, dėl to byla išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime dėl teisėjai pranešėjai byloje V. Ruskan reiškiamo nušalinimo nurodytais pagrindais, pažymi, kad visi jie susiję su teisėjos atliktais procesiniais veiksmais byloje – 2011 m. spalio 18 d. priimta nutartimi dėl trečiųjų suinteresuotųjų asmenų įtraukimo, duomenų į bylą išreikalavimu. Pareiškėjas nušalinimo pareiškime teigė, kad priimta nutartis buvo nemotyvuota, netinkamai nurodyti ABTĮ straipsniai, reglamentuojantys trečiųjų suinteresuotųjų asmenų įtraukimą į bylos nagrinėjimą, nurodė, kad teisėja bylą nagrinėjo paviršutiniškai ir skubotai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareikšto nušalinimo pagrįstumo, turi patikrinti, ar jis pagrįstas objektyviais faktais ir įstatyme – ABTĮ 47 straipsnio numatytais pagrindais 2 dalyje numatytais pagrindais. Pareiškėjo nurodomi teisėjos nušalinimo pagrindai galėtų būti vertinami tik kaip kitokios aplinkybės, galinčios kelti abejones jos nešališkumu. Paprastai vienų ar kitų procesinio pobūdžio sprendimų priėmimas nagrinėjant bylas nėra vertinamas kaip teisėjo koks nors suinteresuotumas bei su tuo susijęs jo šališkumas konkrečiu atveju. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl teisėjai V. Ruskan pareikšto nušalinimo, pagrįstai konstatavo, kad įstatyme numatytų pagrindų teisėjai nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo nėra, o nurodomos aplinkybės yra sietinos išimtinai su procesinio pobūdžio sprendimų priėmimu nagrinėjant bylą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pasirengimo nagrinėti bylą metu priimtų procesinių sprendimų įtraukti į bylą dalyvauti trečiuosius suinteresuotus asmenis, išreikalauti papildomus duomenis nėra pagrindo vertinti kaip palankių ar nepalankių vienai ar kitai proceso šaliai, tai paneigia teismo galimą vienokią ar kitokią išankstinę nuostatą dėl būsimo teismo sprendimo. Be to, teisėjas administraciniame procese, remiantis ABTĮ 10 straipsniu, 81 straipsniu, yra aktyvus, privalo padėti proceso dalyviams įgyvendinti procesines teise bei užtikrinti objektyvų ir visapusišką bylos išnagrinėjimą. Sistemiškai aiškinant ABTĮ nuostatas, nutartims, kurios priimamos 68 straipsnio tvarka, netaikytinas 106 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas reikalavimas nurodyti motyvus, nes tokių nutarčių paskirtis yra pasirengti bylos nagrinėjimui, skirtingai nuo kitų teismo priimamų nutarčių bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės. Dėl pasirengimo bylai metu teismo priimtų procesinių sprendimų dalyvaujantys byloje asmenys turi galimybę reikšti savo samprotavimus, teikti prieštaravimus ar kito pobūdžio argumentus tiek bylos nagrinėjimo iš esmės metu, tiek ginčydami teismo priimtus kitus procesinius sprendimus, todėl motyvų nenurodymas nutartyse, kurios buvo priimtos pasirengimo nagrinėti bylai metu, niekaip nepažeidžia ir neapriboja dalyvaujančių byloje asmenų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą teisme. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareikšto nušalinimo klausimą išsprendė tinkamai taikydamas ir aiškindamas administracinių bylų nagrinėjimo proceso normas, pareiškėjo konstitucinė teisė į bylos nešališką ir objektyvų nagrinėjimą teisme nebuvo pažeista.

Dėl ginčijamo akto panaikinimo pagrindų ir pareiškėjui jo pagrindu kylančių pasekmių

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjo ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos 2009 m. gruodžio 3 d. gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos aktą Nr. A77-27 (2.1.17-816), rėmėsi ABTĮ 89 straipsnio 1 punktu ir konstatavo, kad toks aktas yra neteisėtas iš esmės, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes jo priėmimo metu negaliojo teisės aktai, kurie nustatė galimybę priimti tokį sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 8–10 punktai, kurių pagrindu gyvenamųjų patalpų tinkamumą gyventi klausimus sprendė savivaldybės tarybos sudaryta nuolat veikianti komisija iš savivaldybės, apskrities viršininko administracijos ir kitų suinteresuotųjų institucijų atstovų, buvo pripažinti netekusiais galios Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1569. Tačiau apeliantai pagrįstai nurodo, kad Vyriausybės nutarimas įsigaliojo tik po jo paskelbimo 2009 m. gruodžio 6 d., todėl 2009 m. gruodžio 3 d. komisijos sudarytas aktas dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo pripažintas neteisėtu be pagrindo.

Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinio reglamentavimo pokyčius, susijusius su Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1569 priėmimu, daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas byloje įpareigoti Šnipiškių seniūniją pakartotinai sudaryti gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisiją ir įvertinti buto, esančio adresu S. Fino g. (duomenys neskelbtini) / Šilutės g. (duomenys neskelbtini), atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams apskritai negali būti nagrinėjamas, nes byloje nėra galimybės priimti materialines teisines pasekmes pareiškėjui galintį sukelti teismo sprendimą, t. y. pareiškėjo nurodytu būdu jo pažeista teisė negali būti ginama.

Bylų nagrinėjimo administraciniame teisme tikslas yra spręsti ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.). Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.). Nustačius, kad byloje reiškiami reikalavimai apskritai nėra susiję su pareiškėjo siekiamos apginti materialiosios teisės įgyvendinimu, darytina išvada, kad tokia byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai ir turi būti nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 d.). Visų pirma, šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nesuteikia savivaldybės institucijoms atlikti ne joms nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams vertinimą. Ir kita, net jei toks vertinimas ir būtų atliktas, pareiškėjas juo negalėtų grįsti savo teisės į butpinigius, nes nekompetentingo subjekto sudarytas aktas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyvendinti jam savo teisę į Vidaus tarnybos statute numatytą socialinę garantiją pareigūnui. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas teisme tampa beprasmiu, neatitinkančiu administracinės teisenos tikslų spręsti tokius ginčus teisme, kuriais siekiama apginti asmens pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomus interesus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad byla nenagrinėtina administraciniame teisme, nevertina ir nepasisako dėl apeliantų argumentų, susijusių su kitų teismo sprendimo motyvų pagrįstumu, nes tai neturi teisinės reikšmės. Konstatavus, kad toks asmens skundas ar pareiškimas, kai dėl jo priimtas sprendimas negalėtų sukelti realių materialių teisinių pasekmių, yra nenagrinėtinas administraciniame teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o administracinė byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutaria:

pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti, administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys Gagys Dainius RaižysVirginija Volskienė