Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-21 · Administracinė byla Nr. A-756-584-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2011-03-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-62-165-11Nutartis · 2011-08-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-10-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2012-10-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-21
Bylos Nr.
A-756-584-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02263-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
D. K.
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių
Kategorijos
  • 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-584/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02263-2009-7 Procesinio sprendimo kategorija 35.3
(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant L. Č.,dalyvaujant atsakovo ir trečiojo uinteresuoto asmens atstovei D. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. K. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos Gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. gruodžio mėn. 3 d. aktą Nr. A77-27 (toliau – ir Aktas); 2) įpareigoti Šnipiškių seniūniją pakartotinai sudaryti Komisiją ir įvertinti buto, adresu S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2, (toliau – ir Butas) atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. vasario 4 d. kreipėsi į Šnipiškių seniūniją su prašymu jam priklausantį Butą pripažinti neatitinkančiu sanitarinių reikalavimų ir išduoti pažymą, tačiau seniūnija atsisakė tai daryti. Dėl šio atsisakymo pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris atmetė jo skundą. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), kuris, išnagrinėjęs jo apeliacinį skundą, 2009 m. spalio 26 d. nutartimi Šnipiškių seniūnijos 2008 m. vasario 14 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą pavesti Komisijai įvertinti buto tinkamumą gyventi. Komisija Aktu nustatė, kad patalpos atitinka sanitarinius reikalavimus ir yra tinkamos gyventi.

Pažymėjo, kad jo prašymo nagrinėjimui yra taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtinta Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka. Komisija savo veikloje vadovaujasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos veiklos tvarka (toliau – ir Tvarka). Nurodė, kad Komisijos darbe apžiūrint butą nedalyvavo jos narys D. L.. Teigė, kad visi Komisijos nariai privalo dalyvauti Komisijos veikloje, nes Tvarka nesuteikia galimybės nariams Komisijos veikloje dalyvauti pasirinktinai, kadangi tokiu atveju Komisija negali įgyvendinti uždavinių, dėl kurių ji buvo sukurta. Dėl šių procesinių pažeidimų yra teisinis pagrindas pripažinti skundžiamą Aktą neteisėtu. Nurodė, kad vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1519 1.2.9 punktu, Butas priskirtinas urbanistinio paveldo objektui (Šnipiškių urbanistinis kultūrinis draustinis), o namas adresu S. Fino g. 8/6, kuriame yra ginčo Butas, yra kultūros vertybė. Todėl Buto apžiūroje, vadovaujantis Tvarkos 3 punktu, privalėjo dalyvauti Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovai. Pažymėjo, kad vadovaujantis Buto techninės apskaitos knyga Nr. 00909, butas susideda iš patalpų 0U, 2-1, 2-2, 2-3 ir visos šios patalpos laikytinos neatsiejamomis buto dalimis. Tačiau iš ginčijamo Akto matyti, kad Komisija apžiūrėjo ir įvertino tik patalpas 2-1, 2-2, 2-3, t. y. Komisija neįvertino viso buto tinkamumo gyventi, dėl ko Aktas negali būti pripažintas teisėtu.

Nurodė, kad Buto vertinimo metu buvo taikomas Tvarkos 10.2 punktas. Norint patalpas pripažinti netinkamomis gyventi, jos turėtų neatitikti sanitarinių ir techninių reikalavimų (nors vieno iš Tvarkos 10.2 punkte nurodytų požymių). Todėl Komisija privalėjo įvertinti, ar patalpų būklė atitinka tiek techninius, tiek sanitarinius reikalavimus. Komisija pateikė išvadą tik dėl ginčo patalpų atitikimo sanitariniams reikalavimams ir visiškai nepasisakė dėl buto atitikimo techniniams reikalavimams. Mano, jog Akto išvada, kad butas yra tinkamas gyventi, prieštarauja Tvarkos 10.2 punktui dėl natūralaus tiesioginio apšvietimo, nes Komisijos pastabose yra nurodyta, jog patalpoje 2-1 (virtuvėje) natūralaus apšvietimo nėra. Iki 2008 m. sausio 13 d. iš Vidaus reikalų centrinės įstaigos jis gaudavo Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigius. 2008 m. sausio mėn. 13 d. Buto įgijimas Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio prasme jam sukėlė teisėtus lūkesčius gauti buto atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams įvertinimą, siekiant nustatyti butpinigių, kaip socialinės garantijos mokėjimo arba nemokėjimo, pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, jog jis tarnybos vietoje įgijo butą, valstybei kilo pareiga užtikrinti to buto įvertinimą, nes tik toks įvertinimas gali užtikrinti jo teisėtų lūkesčių apsaugą. Neatlikus tokio įvertinimo, gali susidaryti tokia teisinė situacija, kad butas neatitiks techninių ir sanitarinių reikalavimų ir tuo pačiu metu nebus mokami pagal įstatymą priklausantys butpinigiai. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, neužtikrintų teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas (Konstitucijos 48 straipsnis), paneigtų konstitucinį teisingumo principą ir pačią Konstituciją.

Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 10 punktas nurodo galutinį netinkamo gyventi būsto sąlygų sąrašą, tačiau Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento (toliau – ir Reglamentas) 4.10 punkte yra nustatomas kitoks, platesnis tinkamo gyventi būsto apibrėžimas, kuris nurodo, jog tinkamas gyventi būstas turėtų atitikti specialių normų reikalavimus (higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.), vienam šeimos nariui tenkantis būstas turi būti didesnis nei 14 kvadratinių metrų. Reglamentas taip pat nurodo minimalią patalpų struktūrą ir kitas sąlygas, užtikrinančias būsto atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams. Kadangi patalpų vertinimas siejamas su Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui sukeltais teisėtais lūkesčiais ir jų apsauga, Komisija privalėjo atlikti patalpų vertinimą tiek pagal Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarką, tiek kitus norminius aktus (Tvarkos 2 punktas), reglamentuojančius patalpų atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams. Nesutiko su Komisijos pastabomis, kad namas prijungtas prie nuotekų šalinimo tinklų. Manė, jog šios pastabos peržengia Komisijos kompetencijos ribas, nes Akto vertinimo objektas buvo Butas, o ne visas namas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos, tvarkos ir sudėties tvirtinimo“ 3 punkte nurodyta, kokių institucijų (tarnybų) atstovai turi dalyvauti Komisijoje. Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas turi dalyvauti tik tada, kai pastatas yra kultūros vertybė. Šiame sprendime taip pat nenustatyta, kad savivaldybės įmonės atstovų dalyvavimas yra būtinas. Kadangi savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ funkcijos susijusios išimtinai su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio socialinio būsto eksploatavimu ir priežiūra, todėl šios įmonės vadovo D. L. dalyvavimas tikrinant pareiškėjo butą nebuvo būtinas. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos, tvarkos ir sudėties tvirtinimo“ 3 punkte nurodyta, kad Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento (šiuo metu Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) atstovas turi dalyvauti tik tada, kai pastatas yra kultūros vertybė. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, jog minėtas namas pripažintas kultūros paveldo vertybe. Nors pareiškėjo teigimu pastatas adresu S. Fino g. 8/6 yra pripažįstamas kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, tačiau šis pastatas nėra įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą. Pateiktame nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra nustatyta, kad namas adresu S. Fino g. 8/6, Vilniuje, ar jame esantis pareiškėjo butas būtų įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą ar jam būtų nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos. Todėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovo dalyvavimas nebuvo būtinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime nurodytais motyvais.

Papildomai nurodė, kad Vidaus tarnybos statutas garantuoja atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams nustatymą plačiąja prasme, tačiau Komisija, atlikdama vertinimą, vadovavosi Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės 10 punktu, kuriame nurodomas teisinis patalpų pripažinimo netinkamomis gyventi pagrindas, bet nėra nurodomas patalpų atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams įvertinimas, kaip tai reguliuoja Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos Gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. A77-27, kitoje dalyje skundo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-293 pagrindu nuosavybės teise kartu su kita savininke M. K. valdo 50,71 kv.m. naudingo ploto, dviejų kambarių Butą. Šnipiškių seniūnijoje 2008 m. vasario 6 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas sudaryti tarpžinybinę komisiją ir Butą pripažinti neatitinkančiu sanitarinių reikalavimų, reglamentuojamų Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio, bei išduoti sanitarinių reikalavimų neatitikimą patvirtinančią pažymą. Šnipiškių seniūnija 2008 m. vasario 14 d. raštu Nr. A6-1228 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartimi tokį Šnipiškių seniūnijos sprendimą panaikino ir įpareigojo Šnipiškių seniūniją pavesti Komisijai įvertinti Buto tinkamumą gyventi. Atsakovas, vykdydamas LVAT nutartį, priėmė ginčijamą Aktą, kuriame padarė išvadą, kad Butas atitinka sanitarinius reikalavimus ir yra tinkamas gyventi.

Teismas nustatė, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą yra skiriami kultūros paveldo objektai ir kultūros paveldo objekto teritorijos. Šio įstatymo 2 straipsnio 14 dalis nurodo, jog kultūros paveldo objektai yra registruojami kaip nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės. Kadangi atsakovas pateikė įrodymus, kad gyvenamasis namas adresu Fino g. 8/ Šilutės g. 6 nėra įtrauktas į kultūros vertybių registrą, teismas sprendė, jog šiuo atveju apžiūrai netaikomas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos, tvarkos ir sudėties tvirtinimo“ 3 punkte numatytas reikalavimas apžiūroje privalomai dalyvauti Kultūros paveldo departamento atstovui. Pabrėžė, kad Tvarkos 7 punkte nustatyta, jog aktą pasirašo visi komisijos nariai, kas iš esmės reiškia, kad Komisija sprendimą gali priimti tik dalyvaujant visiems jos nariams. Todėl nurodė, kad savivaldybės įmonės ,,Vilniaus miesto būstas“ direktoriui D. L. nedalyvavus Buto apžiūroje, buvo pažeisti Tvarkos reikalavimai, nes šis pažeidimas suponuoja išvadą, jog skundžiamas Aktas priimtas pažeidus procedūras. Kadangi priimant Aktą buvo pažeisti esminiai pačios savivaldybės nustatyti procedūriniai reikalavimai, teismas sprendė, jog skundžiamas Aktas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Pažymėjo, kad Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. 312 ir juo patvirtinta Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka buvo pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1569, kuris įsigaliojo 2009 m. gruodžio 6 d. ir kuriuo buvo panaikinti Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 4, 8-12 punktai, todėl savivaldybės nebeturi prievolės spręsti patalpų tinkamumo gyventi klausimus. Remdamasis šiuo nutarimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 30-474 panaikino minėtąsias Komisijas, todėl nebeliko teisinio pagrindo, kuriuo remiantis teismas galėtų įpareigoti atsakovą atlikti skunde prašomus veiksmus.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą dalyje, kuria jo skundas netenkintas, ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei trečiąjį suinteresuotą asmenį – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją – įtraukti į bylą atsakovu.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovo priimtas aktas panaikintas, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų jo skundo argumentų, susijusių su tuo, jog Komisija apžiūrėjo ne visas Buto patalpas, kad Komisija patalpas turėjo vertinti ir atitikimo sanitariniams, ir atitikimo techniniams reikalavimams aspektu bei kad Akto išvados prieštarauja Tvarkos 10.2 punktui natūralaus tiesioginio apšvietimo prasme. Nurodo, kad dalies buto (virtuvės) neatitikimas techniniams ir sanitariniams reikalavimams (natūralaus apšvietimo prasme) yra pakankamas pagrindas pripažinti butą kaip patalpų visumos neatitinkančių techniniams ir sanitariniams reikalavimams. Šiuo pagrindu pripažinus Komisijos aktą neteisėtu, tai turėtų įtakos pareiškėjo teisėms ir pačių patalpų (buto) vertinimui. Akcentuoja, kad jo prašymas siejamas su tuo, jog iki 2008 m. sausio 13 d. iš Vidaus reikalų centrinės įstaigos gaudavo Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigius. 2008 m. sausio mėn. 13 d. buto įgijimas Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio prasme jam sukėlė teisėtus lūkesčius gauti buto atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams įvertinimą, siekiant nustatyti butpinigių, kaip socialinės garantijos mokėjimo arba nemokėjimo, pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, jog jis tarnybos vietoje įgijo butą, valstybei kilo pareiga užtikrinti to buto įvertinimą, nes tik toks įvertinimas gali užtikrinti jo teisėtų lūkesčių apsaugą. Neatlikus tokio įvertinimo, gali susidaryti tokia teisinė situacija, kad butas neatitiks techninių ir sanitarinių reikalavimų ir tuo pačiu metu nebus mokami pagal įstatymą priklausantys butpinigiai. Akcentuoja, kad LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartyje pažymėjo, jog pareiškėjo 2008 m. vasario 6 d. prašymo nagrinėjimui yra taikoma Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka. Tvarkos nuostatos Komisijos veikloje buvo taikomos pagal įstatymo analogiją, reglamentuojančią panašius santykius, tiek, kiek tai yra būtina įstatymams ar kitiems norminiams aktams užtikrinti. Kadangi Aktas surašytas pažeidžiant įstatymų numatytus reikalavimus bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. 1569, LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartis, pareiškėjo teigimu, lieka neįvykdyta, nors ji įpareigojo Šnipiškių seniūniją pavesti Komisijai atlikti buto vertinimą, o butas lieka tinkamai, laikantis įstatymų neįvertintas.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo užtikrinti jo procesines teises ir esant pakankamam pagrindui manyti, jog Šnipiškių seniūnija nėra tinkamas atsakovas šioje byloje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turėjo pareiškėjo sutikimu netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu. Teigia, jog pagal 2009 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1156 patvirtintų Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai), 2009 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1156 patvirtintai patalpų vertinimo komisijai, vadovaujantis įstatymo analogija, yra priskirtina vertinti buto tinkamumo gyventi klausimą. Pažymi, kad iš savivaldybės administracijos nuostatų akivaizdžiai matyti, jog Šnipiškių seniūnija yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, veikiantis savivaldybės administracijos vardu, dėl ko Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsakinga už struktūrinių padalinių sprendimus ir jų pasekmes. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartis buvo įvykdyta netinkamai, Vilniaus miesto savivaldybės administracija laikytina Šnipiškių seniūnijos teisių perėmėja, dėl ko jai tenka atsakomybė įvertinti buto tinkamumą gyventi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą dalyje, kuria panaikintas Komisijos 2009 m. gruodžio. 3 d. aktas Nr. A77-27, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Teigia, kad ginčijamas Aktas buvo priimtas objektyviai ištyrus visas aplinkybes, o komisijos nario D. L. dalyvavimas tikrinant privačios nuosavybės teise valdomą Butą nebuvo reikšminga aplinkybė, galėjusi nulemti vienokį ar kitokį komisijos sprendimą. D. L. yra savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius. Minėta įmonė atlieka išimtinai Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų ir pastatų administravimo funkcijas ir funkcijas, susijusias su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio socialinio būsto fondo naudojimu. Mano, kad atsižvelgiant į sisteminę Tvarkos 3 punkto ir Nuostatų 3 punkto analizę, vertinant gyvenamąsias patalpas dalyvaujančių institucijų ir tarnybų atstovai gali daryti išvadas ir pareikšti pastabas dėl aplinkybių, kurios susijusios su šių asmenų atstovaujamų įmonių veiklos pobūdžiu. Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ funkcijos susijusios išimtinai su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio socialinio būsto eksploatavimu ir priežiūra, todėl šios įmonės vadovo D. L. dalyvavimas tikrinant pareiškėjo butą nebuvo būtinas. Tvarkos 7 punkto nuostata, jog aktą pasirašo visi komisijos veikloje dalyvaujantys asmenys, aiškintina kaip reikalaujanti, kad aktą pasirašytų visi komisijos nariai, kurie dalyvavo vertinant gyvenamąsias patalpas, o ne tie, kurie yra išvardinti minėtame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad D. L. nedalyvavimas apžiūroje sąlygojo neobjektyvų įrodymų ir aplinkybių ištyrimą. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, jog minėta Tvarka reglamentuoja tiek privačių, tiek ir Vilniaus miesto savivaldybės socialinių butų vertinimą, todėl socialinį būstą administruojančios įmonės vadovo dalyvavimas yra būtinas tik vertinant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio socialinio būsto techninę ir sanitarinę būklę.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Tvarkos 3 punkte numatyta, kada komisijos narys gali nedalyvauti Komisijos veikloje. Komisijos veikloje gali nedalyvauti Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas ir tik tada, kai pastatas (patalpa) nėra kultūros vertybė. Darytina išvada, jog visi Komisijos nariai privalo dalyvauti Komisijos veikloje. Komisijos veiklos tvarka nesuteikia galimybės nariams Komisijos veikloje dalyvauti pasirinktinai, nes tokiu atveju Komisija negalės atlikti uždavinių, dėl kurių ji buvo sukurta. Šią išvadą taip pat suponuoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 2 punktas, kuriame nurodyta, jog prireikus gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos narys pakeičiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Pažymi, jog vadovaujantis LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartimi, Tvarkos nuostatos Komisijos veikloje buvo taikomos, taikant įstatymo analogiją, reglamentuojančią panašius santykius, tiek, kiek tai yra būtina įstatymams ar kitiems norminiams aktams užtikrinti. Tai reiškia, jog ne tik D. L., bet ir kiti komisijos nariai yra įpareigoti įvertinti Butą, neatsižvelgiant į tai, ar norminiai aktai tiesiogiai reglamentuoja, ar nereglamentuoja buto įvertinimo, o toks procedūrinis įvertinimas yra saistomas norminiais aktais, kurie taikomi Komisijos veikloje. Pabrėžia, kad Tvarkoje numatytas reikalavimas aktą pasirašyti visiems Komisijos nariams yra imperatyvus, skirtas užtikrinti visapusišką ir objektyvų patalpų įvertinimą, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog visų Komisijos narių nedalyvavimas patalpų vertinime yra esminis pažeidimas, atitinkantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą pakartotinai sudaryti Komisiją ir įvertinti Buto atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams atmestas, palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 312 aktualus punktas, nurodęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareigą sudaryti gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijas, buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1569. Todėl nėra pagrindo vadovautis negaliojančiomis nutarimo nuostatomis. Panaikinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 312 10 punktą, savivaldybei neliko pareigos vertinti gyvenamąsias patalpas, esančias S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2, Vilniuje. Nei Tvarkoje, nei Statybos techniniame reglamente 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nėra nurodytas reikalavimas dėl virtuvės ar kitų patalpų (neskirtų poilsiui ar gyvenimui) natūralaus apšvietimo. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 30-1156 patvirtintų Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos nuostatų 7.11 punktas įpareigoja vertinti pareiškėjo buto tinkamumo klausimą. Mano, kad atsižvelgiant į šių nuostatų 4, 5 ir 7 punktus, jie laikytini vidaus administravimo aktu. Be to, pagal šių nuostatų 7.11 punktą, Komisija įpareigota nagrinėti klausimus dėl gyvenamųjų patalpų pripažinimo netinkamomis gyventi ir išbraukimo iš Savivaldybės butų fondo apskaitos bei perdavimo iš vieno balanso į kitą balansą. Tačiau savivaldybės butų fondą sudaro nuosavybės teise savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos, o ne privačios nuosavybės teise pareiškėjui priklausantis būstas. Todėl Komisijai nėra suteikta teisė vertinti pareiškėjo Buto, kadangi Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisija įgaliota svarstyti klausimus tik dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų ir pastatų. Taip pat nesutinka su pareiškėjo reikalavimu įtraukti Vilniaus miesto savivaldybę atsakovu šioje byloje, nes Vilniaus miesto savivaldybei pareiškėjas nereiškė jokių reikalavimų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu, todėl minėtas reikalavimas laikytinas nauju reikalavimu, kas yra draudžiama pagal ABTĮ 130 straipsnio 5 dalį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą pakartotinai sudaryti Komisiją ir įvertinti Buto atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams atmestas, palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovo nurodyti argumentai yra analogiški trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 26 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1032/2009, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. A6-1226(5.3-SEN-16), kuriuo buvo atmestas pareiškėjo D. K. prašymas įvertinti jam priklausančio buto Nr. 2, esančio S. Fino g. 8/Šilutės g. 6, Vilniuje, tinkamumą gyventi, ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūniją pavesti Gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai įvertinti anksčiau nurodyto buto tinkamumą gyventi.

Vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisija 2009 m. gruodžio 3 d. apžiūrėjo gyvenamąsias patalpas – butą, esantį S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2, Vilniuje, ir surašė aktą Nr. A77-27(2.1.7-816), kuriuo pripažino, kad butas atitinka sanitarinius reikalavimus ir yra tinkamas gyventi (b. l. 42).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 9 punkte (Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1676 redakcija, galiojusi skundžiamo akto surašymo metu) nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi klausimus sprendžia savivaldybės tarybos sudaryta nuolat veikianti komisija iš savivaldybės, apskrities viršininko administracijos ir kitų suinteresuotų institucijų atstovų. Šiame Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos punkte taip pat nustatyta, kad jeigu pastatas yra kultūros vertybė, šioje komisijoje turi būti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos atstovas. Pagal Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 10 punktą, gyvenamosios patalpos pripažįstamos netinkamomis gyventi, jeigu: 1) jų būklė yra avarinė (pastato ar jo dalies avarinė būklė nustatoma pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 156 ,,Dėl statinių avarinės būklės pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintą organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą ,,Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka“, STR 1.12.01:1996); 2) neatitinka sanitarinių ir techninių reikalavimų (esant nors vienam iš šių požymių): neturi natūralaus tiesioginio apšvietimo, gyvenamojoje patalpoje nėra stacionarinių šildymo įrenginių, gyvenamosios patalpos yra aplinką teršiančių objektų sanitarinės apsaugos zonoje, kurioje teršalai viršija leistinas normas.

Vilniaus miesto taryba, vadovaudamasi Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 ,,Dėl Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos patvirtinimo“, 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarką, akto formą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų sudėtį. Šiuo Vilniaus miesto tarybos sprendimu (2 punktas) taip pat buvo nustatyta, kad prireikus Gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos narys gali būti pakeičiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu.

Iki 2009 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 buvo patvirtinta tokia Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtis: J. Š. – Šnipiškių seniūnas (komisijos pirmininkas); R. V. – Šnipiškių seniūnijos vyresnioji specialistė (komisijos pirmininko pavaduotoja); V. B. – Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo skyriaus Miesto centrinės teritorijos poskyrio vyriausiasis specialistas; G. Č. – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiasis specialistas; A. K. – Vilniaus visuomenės sveikatos centro gydytojo higienisto padėjėja; M. K. – Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorius, vidaus tarnybos kapitonas; R. B. – Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius; A. V. – UAB „Šnipiškių ūkis“ direktoriaus pavaduotojas. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Vilniaus miesto tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 antruoju punktu, 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 30-2120 pakeitė Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtį: vietoj R. V. į komisijos sudėtį buvo įtrauktas Šnipiškių seniūnijos vyresnysis specialistas A. N. (komisijos pirmininko pavaduotojas), vietoj G. Č. – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas V. B., vietoj A. K. – Vilniaus visuomenės sveikatos centro vyriausioji specialistė J. J., vietoj R. B. – Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji valstybinė inspektorė A. M., vietoj A. V. – savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L., o V. B. buvo išbrauktas iš komisijos sudėties (b. l. 97-98).

Tokiu būdu, skundžiamo akto surašymo dieną galiojo tokia nuolatinės Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtis: J. Š. – Šnipiškių seniūnas (komisijos pirmininkas); A. N. – Šnipiškių seniūnijos vyresnysis specialistas (komisijos pirmininko pavaduotojas); V. B. – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas; J. J. – Vilniaus visuomenės sveikatos centro vyriausioji specialistė; M. K. – Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorius, vidaus tarnybos kapitonas; A. M. – Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji valstybinė inspektorė; D. L. – savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, buto, esančio S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2, Vilniuje, apžiūroje 2009 m. gruodžio 3 d. dalyvavo J. Š., A. N., M. K., V. B. bei J. J., kurie ir pasirašė 2009 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. A77-27(2.1.7-816) (b. l. 23). Buto apžiūroje nedalyvavo Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji valstybinė inspektorė A. M. ir savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L.. Pareiškėjo nuomone, ta aplinkybė, kad buto apžiūroje nedalyvavo Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas ir savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius, yra pagrindas skundžiamam aktui panaikinti. Tačiau ši pareiškėjo pozicija laikytina nepagrįsta dėl žemiau nurodytų priežasčių.

Kaip jau buvo minėta, pagal Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 9 punktą (Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1676 redakcija, galiojusi skundžiamo akto surašymo metu), gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi klausimus sprendžia savivaldybės tarybos sudaryta nuolat veikianti komisija iš savivaldybės, apskrities viršininko administracijos ir kitų suinteresuotų institucijų atstovų. Pagal Vilniaus miesto tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos 3 punktą, komisijoje turi būti savivaldybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (skyriaus), Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovai. Tačiau, tiek Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos 9 punkte, tiek Vilniaus miesto tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos 3 punkte numatyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas turi dalyvauti tik tuo atveju, kai pastatas yra kultūros vertybė. Vakstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo išduoto pažymėjimo kopija, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pažyma patvirtina, kad pastatas, esantis S. Fino g. 8/Šilutės g. 6, Vilniuje (nors ir yra nekilnojamosios kultūros vertybės – Šnipiškių dalies – teritorijoje), nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą (b. l. 29, 55-56, 95). Taigi, pats pastatas, esantis S. Fino g. 8/Šilutės g. 6, Vilniuje, kuriame yra pareiškėjui D. K. priklausantis butas, nėra kultūros vertybė. Todėl, vadovaujantis paminėtomis Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos nuostatomis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas neprivalėjo dalyvauti vertinant buto, esančio S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2, Vilniuje, tinkamumą gyventi.

Pagal anksčiau nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos 3 punkto nuostatas, į gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtį būtinai turi būti įtraukti savivaldybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (skyriaus), Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovai bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas, kuris dalyvauja komisijos veikloje tik tuo atveju, kai yra vertinamos gyvenamosios patalpos, esančios pastate, kuris yra kultūros vertybė. Bylai aktualiu laikotarpiu į nuolatinės Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtį buvo įtraukti visų nurodytų institucijų atstovai. Vertinant buto, esančio S. Fino g. 8-2/Šilutės g. 6-2, Vilniuje, tinkamumą gyventi, taip pat dalyvavo visi nurodytų institucijų atstovai ( išskyrus Kultūros paveldo departamento atstovą, kurio dalyvavimas nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas): Šnipiškių seniūnas J. Š. ir Šnipiškių seniūnijos vyresnysis specialistas A. N., kaip savivaldybės atstovai, Vilniaus apskrtities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovas V. B., Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovė J. J., Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos atstovas M. K.. Iš šešių komisijos narių, turėjusių dalyvauti vertinant aukščiau nurodyto buto tinkamumą gyventi, 2009 m. gruodžio 3 d. apžiūroje dalyvavo penki komisijos nariai, įskaitant komisijos pirmininką ir jo pavaduotoją. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinamas pareiškėjui D. K., o ne savivaldybei, nuosavybės teise priklausantis butas. Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L., įtrauktas į nuolatinės Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos sudėtį, nėra kurios nors iš anksčiau nurodytų institucijų, kurių atstovai būtinai turi būti komisijoje, atstovas. Todėl, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, vien ta aplinkybė, kad 2009 m. gruodžio 3 d. D. K. priklausančio buto apžiūroje nedalyvavo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L., pati savaime nėra pagrindas skundžiamam 2009 m. gruodžio 3 d. aktui Nr. A77-27(2.1.7-816) panaikinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tą aplinkybę, kad buto apžiūroje nedalyvavo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ direktorius D. L., nepagrįstai įvertino kaip esminį gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo procedūros pažeidimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs, ar 2009 m. gruodžio 3 d. aktas Nr. A77-27(2.1.7-816) atitinka kitus teisės aktų nustatytus reikalavimus, ir neįvertinęs šiame akte pateiktos komisijos išvados pagrįstumo iš esmės, nepagrįstai panaikino aktą kaip neteisėtą, atsižvelgdamas tik į tą aplinkybę, kad buto apžiūroje nedalyvavo D. L..

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d.). Tik įvertinus 2009 m. gruodžio 3 d. akto Nr. A77-27(2.1.7-816) teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės, būtų pagrindas spręsti, ar atsakovas, atsižvelgiant į aktualias teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykius, normas, nagrinėjamu atveju įpareigotinas pakartotinai įvertinti pareiškėjui priklausančio buto tinkamumą gyventi. Sprendžiant klausimą dėl atsakovo įpareigojimo pakartotinai įvertinti pareiškėjui priklausančio buto tinkamumą gyventi (tuo atveju, jei būtų nustatytas pagrindas skundžiamam aktui panaikinti), atsižvelgiant į sprendimo priėmimo metu galiojančius teisės aktus, kuriais turėtų būti vadovaujamasi pakartotinai vertinant buto tinkamumą gyventi, atitinkamai, esant pagrindui, turėtų būti išspręstas ir atsakovo tinkamumo klausimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė