Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-440-648/2011

Teisėja Galina Taraškevič Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00051-2008-0

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Pavelo Frolovo ir Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo K. B. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. 130 MGL (16 250 Lt) dydžio bauda (dėl 2002-05-10 sutartimi apgaule kitų naudai perleisto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto, padarant bendrovei 94 813,65 Lt turtinės žalos),

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. 130 MGL (16 250 Lt) dydžio bauda (dėl 2004-05-11 apgaule įgyto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto – 100 000 Lt grynųjų pinigų),

pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. 20 MGL (2 500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda.

Civiliniam ieškovui G. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

patikslino nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad K. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (dėl 2004-05-11 apgaule įgyto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto – 100000 Lt grynųjų pinigų), vietoje Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. nuteistas už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo bei kitų naudai perleido didelės vertės svetimą turtą ir apgaulingai tvarkė apskaitą, o būtent:

Jis, 2002-05-10, turėdamas tikslą apgaule kito asmens naudai perleisti svetimą turtą, nuo 2002-04-19 būdamas atleistas iš UAB „R“, t. y. nebūdamas UAB „R“ direktoriumi ir neturėdamas teisės atstovauti UAB „R“ sudarant sandorius bendrovės vardu, be bendrovės akcininko G. B., valdančio likusias 50 procentų paprastųjų vardinių akcijų, žinios, Vilniaus miesto 1-me notarų biure, esančiame Kosciuškos g. 6, Vilniuje, pagal ankstesnius sandorius sutarties šalims būdamas žinomas kaip UAB „R“ direktorius ir įgijęs jų bei notaro pasitikėjimą, pastarųjų neinformavo apie atleidimą iš bendrovės, dėl ko sutarties šalims bei notarui būnant suklaidintiems, apgaule, kaip UAB „R“ direktorius, pasirašė bei UAB „R“ antspaudu patvirtino 2002-05-10 sutartį registro Nr. 6-1577VZ, pagal kurią perdavė 85 647,52 Lt dydžio prievoles, įsipareigojimus ir teises pagal UAB „Š“ lizingo sutartį Nr. 4248/01 dėl poilsio namelio su kiemo statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), Neringoje, išperkamosios nuomos S. P., tokiu būdu apgaule perleido teisę S. P. įgyti nuosavybę į poilsio namelį išmokant UAB „Š“ 85 647,52 Lt, nors pagal 2001-12-07 lizingo sutartį Nr. 4248/01, registro Nr. 6-4217VZ, su UAB „Š“ UAB „R“ jau buvo įmokėjusi 94 813,65 Lt iš mokėtinų 170 000 Lt, tokiu būdu apgaule kitų naudai perleido didelės vertės svetimą, UAB „R“ priklausantį turtą, padarydamas bendrovei 94 813,65 Lt turtinę žalą.

Jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, įtikino S. P., pateikdamas netikro 2002-05-10 UAB „R“ akcininkų įgaliojimo Nr. 12, suteikiančio jam teisę pasirašyti visus dokumentus ir atlikti visus veiksmus, susijusius su 2002-05-10 trišalės sutarties, registro Nr. 6-1577VZ, tarp UAB „R“, UAB „Š“ ir S. P. užbaigimu, kopiją, kad turi teisę veikti UAB „R“ vardu bei teisę priimti bendrovei priklausančias pinigines lėšas, ir S. P. būnant suklaidintam, paėmė iš jo 100 000 Lt grynųjų pinigų, skirtų UAB „R“ nuostoliams dėl 2002-05-10 sutarties, registro Nr. 6-1577VZ, padengti bei kaip įrodymą, kad S. P. su UAB „R“ atsiskaitė, pateikė pastarajam netikrą 2004-05-11 pakvitavimą, tačiau pinigų į UAB „R“ kasą ar sąskaitą neįnešė, tokiu būdu apgaule įgijo didelės vertės svetimą, UAB „R“ priklausantį turtą – 100 000 Lt grynųjų pinigų.

Jis, būdamas UAB „R“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje) akcininku, valdančiu 50 procentų paprastųjų vardinių akcijų, bei dirbdamas UAB „R“ direktoriumi, pagal 1992-06-18 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 24 str., 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. nuostatas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, apskaitos dokumentų išsaugojimą, jį 2002-04-19 atleidus iš užimamų pareigų, turėdamas tikslą paslėpti UAB „R“ dokumentus ir antspaudą, neperdavė bendrovės dokumentų bei antspaudo UAB „R“ atstovui, kitam atsakingam asmeniui ar įmonės akcininkui G. B., dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „R“ veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto, o įmonės antspaudą panaudojo tvirtinant netikrus dokumentus – 2003-12-24 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, 2002-05-10 įgaliojimą, 2004-05-11 pakvitavimą bei kasos pajamų orderį.

Apelianto teigimu, teismo sprendimas pripažinti K. B. gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos lengvinančia aplinkybe yra neteisingas ir prieštarauja pačio nuteistojo teisiamojo posėdžio metu duotiems parodymams. K. B. niekada nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, o jo padarytos nusikalstamos veikos yra ne atsitiktinis neigiamas poelgis, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, o dėsninga viso jo ankstesnio elgesio tąsa.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo K. B. apeliacinio skundo

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl K. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (dėl 2002-05-10 sutartimi apgaule kitų naudai perleisto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto, padarant bendrovei 94 813,65 Lt turtinės žalos).

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

K. B. nuteistas pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. už 2002-05-10 padarytus veiksmus, t. y. už 2002-05-10 sutartimi apgaule kitų naudai didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto perleidimą S. P., padarant bendrovei 94 813,65 Lt turtinės žalos. Pažymėtina, kad šių K. B. veiksmų padarymo metu galiojo 1961 m. Lietuvos Respublikos BK, kurio 274 straipsnis, reglamentavęs sukčiavimo sudėtį, nustatė, kad sukčiavimą apibūdina dvi alternatyvios veikos – svetimo turto užvaldymas ar teisės į turtą įgijimas apgaule. Skundžiamame nuosprendyje nustatyti K. B. veiksmai, t. y. didelės vertės svetimo turto perleidimas apgaule kitų naudai, neatitinka nei vienos iš anksčiau minėtų 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str. alternatyvių veikų. Sukčiavimas kito asmens naudai įtvirtintas tik įsigaliojus 2000 m. Lietuvos Respublikos BK, kuris išplėtė nusikalstamos veikos (sukčiavimo) kriminalizavimo ribas. Lietuvos Respublikos BK 3 str. 3 d. numato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Todėl šiuo atveju 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 str., įtvirtinantis sukčiavimo sudėtį, netaikytinas K. B. veiksmų atžvilgiu.

Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad 2002-05-10 sutartimi K. B. užvaldė svetimą turtą arba įgijo teisę į turtą apgaule (1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 str.). Lietuvos Respublikos CK 6.567 str. reglamentuoja lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Iš šios sampratos matyti, kad lizinguojamas daiktas nuosavybės teise pereina lizingo gavėjui tik tuo atveju, kai šis sumoka visą lizingo sutartyje numatytą kainą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Iki tol lizinguojamas daiktas nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui, tuo tarpu lizingo gavėjas turi teisę valdyti ir naudotis lizinguojamu daiktu. Lizingas savo prigimtimi yra finansinė investicija, kurios tikslas sutartyje aptartomis sąlygomis įsigyti nuosavybės teise ūkio subjektui reikalingą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos kasacinės nutartys Nr. 3K-7-440/2001, 3K-3-123/2004). Iš esmės analogiškai nuosavybės teisės perėjimo į daiktą, kuriam taikoma išperkamoji nuoma, klausimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos CK 6.503 str. 1 d., kurioje įtvirtinta, jog įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Iš byloje esančios 2001-12-05 lizingo sutarties Nr. 4248/01, sudarytos tarp UAB „R“, atstovaujamos direktoriaus K. B., ir UAB „Š“, kopijos matyti, kad šios sutarties 2.6, 5.3 p. patvirtina, jog lizingo bendrovė, t. y. UAB „Š“ įsipareigojo, tinkamai ir laiku įvykdžius sutarties sąlygas, sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, perleisti turto (poilsio namelio Pervalkoje), kuriam taikoma išperkamoji nuoma, nuosavybės teisę nuomininkui UAB „R“, iki tol turinčiam teisę valdyti ir naudotis turtu. Lizingo sutartyje, įtvirtinančiame sąvokas ir apibrėžimus, nurodyta, kad tokio turto kaina – 170 000 Lt (t. 2, b.l. 180-183). Taigi, pagal 2001-12-05 lizingo sutartį UAB „R“ teisė įgyti poilsio namelį Pervalkoje, atsirastų tik sumokėjus visas įmokas, nustatytas šios sutarties pagrindu, kurios sudaro 170 000 Lt.

2002-05-10 trišalėje sutartyje, sudarytoje tarp UAB „R“, atstovaujamos K. B., kuris neturėjo tokios teisės sutarties sudarymo metu, UAB „Š“ ir S. P., UAB „R“, sutinkant UAB „Š“, perdavė visas prievoles, įsipareigojimus ir teises pagal 2001-12-05 lizingo sutartį Nr. 4248/01, o S. P. priėmė visas 85 647,52 Lt prievoles, įsipareigojimus ir teises pagal šią sutartį (t. 2, b.l. 190-191). 2002-05-10 trišalės sutarties sudarymo metu nuosavybės teisė į poilsio namelį Pervalkoje vis dar priklausė UAB „Š“, o ne UAB „R“, kadangi ši bendrovė, vykdydama 2001-12-05 lizingo sutartį, sumokėjo ne 170 000 Lt, o tik 94 813,65 Lt. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2002-05-10 trišalė sutartis atitinka skolos perkėlimo sandorį (Lietuvos Respublikos CK 6.116 str.). Nagrinėjamu atveju 2001-12-05 lizingo sutarties teisių ir įsipareigojimų turinys nepakito, tačiau pasikeitė skolininkas, t. y. UAB „R“ pakeitė S. P., todėl darytina išvada, kad S. P. įgytų nuosavybės teisę į nuomojamą turtą tik sumokėjęs lizingo bendrovei likusią sutartyje numatytą sumą – 85 647,52 Lt. Lizingo davėjas dalyvavo perleidžiant UAB „R“ prievoles, įsipareigojimus ir teises S. P. bei sutiko su nuomininko pasikeitimu. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Š“, kaip turto savininkas, pareiškė kokias nors pretenzijas dėl sudarytos 2002-05-10 trišalės sutarties ir dėl jos sudarymo atsiradusių pasekmių. Priešingai, 2002-05-17 turto perdavimo-priėmimo akto kopijoje užfiksuota, kad UAB „Š“ patvirtino, jog ji neturi jokių pretenzijų S. P., kadangi šis visiškai įvykdė 2001-12-05 lizingo sutarties Nr. 4248/01 sąlygas, t. y. sumokėjo likusius 85 647,52 Lt, todėl perleido S. P. nuosavybės teisę į turtą (t. 2, b.l. 192). Taigi, 2002-05-10 trišalės sutarties pagrindu tuometiniam turto savininkui -UAB „Š“ - nebuvo padaryta jokia žala. Be to, dėl tokių K. B. veiksmų UAB „R“ savaime taip pat negalėjo prarasti 2001-12-05 lizingo sutarties pagrindu sumokėtų 94 813,65 Lt, kadangi sudarius 2002-05-10 trišalę sutartį, bendrovė turėjo teisę reikalauti iš S. P. grąžinti jos sumokėtą pinigų sumą, priešingu atveju S. P., įgijęs nuomojamą turtą, nepagrįstai praturtėtų bendrovės sąskaita.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. B. veiksmuose nėra sukčiavimo sudėties nei pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos 274 str. 3 d., nei pagal inkriminuotą 2000 m. BK 182 str. 2 d. 2002-05-10 trišalės sutarties sudarymo metu K. B., pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad jis yra UAB „R“ direktorius, ir perduodamas visas UAB „R“ prievoles, įsipareigojimus ir teises pagal 2001-12-05 lizingo sutartį Nr. 4248/01 S. P., galimai padarė kitą nusikalstamą veiką (dokumentų klastojimą). Tačiau prokurorė nepateikė apeliacinio skundo, kuriame prašytų pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir perkvalifikuoti K. B. veiką pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateiktas atitinkamas prašymas Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nustatyta tvarka, todėl K. B. išteisinamas pagal pateiktą kaltinimą (dėl 2002-05-10 sutartimi apgaule kitų naudai perleisto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto, padarant bendrovei 94 813,65 Lt turtinės žalos), nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Tačiau pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog 2004-05-11 K. B. apgaule įgijo didelės vertės svetimą, UAB „R“ priklausantį turtą – 100 000 Lt grynųjų pinigų, taip padarydamas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina nuteistasis, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu jie „priverčiami“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybėn ar laikinai valdyti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės įgijimo būdas. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, rezultatas – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-519/2006, 2K-387/2008, 2K-481/2010, 2K-620/2010).

Liudytojas S. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2002-05-10 sutarties pagrindu jam sumokėjus 85 647,52 Lt neišpirkto poilsio namelio Pervalkoje vertę, 2002-05-17 buvo pasirašytas šio turto perdavimo-priėmimo aktas. Vėliau jis bandė susirasti K. ir G. B., tačiau jam nepavykdavo ir jis pranešė jų tėvui, kad nori susitikti. Jam paskambino K. B. ir abu susitarė susitikti Vilniuje. Nuteistasis nurodė adresą, kur jam atvažiuoti su pinigais. Atvažiavęs su pinigais nurodytu adresu, kambaryje buvo K. B. ir A. K.. S. P. sumokėjo 100 000 Lt grynais, pinigai buvo padėti ant stalo. Pakvitavimas jau buvo pasirašytas K. B. ir uždėtas UAB „R“ antspaudas. Jis patikėjo, kad pinigai mokami UAB „R“, kadangi buvo pateiktas dokumentas su įgalioto asmens parašu ir antspaudu (t. 6, b.l. 31-32). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas S. P. patvirtino savo parodymus, taip pat nurodęs, kad 2003 m. jis pardavė poilsio namelį Pervalkoje, 2004 m. susitikimo su K. B. metu jis pasakė nuteistajam, jog nori atsiskaityti su UAB „R“ ir perduoti 100 000 Lt, tačiau tuo metu jis neturėjo pinigų, todėl susitarė susitikti kitą dieną su UAB „R“ finansininku ar atstovu. Tie 100 000 Lt buvo skirti padengti UAB „R“ mokėjimus UAB „Š“ už poilsio namelį Pervalkoje. S. P., kito susitikimo metu su K. B. ir A. K. palikdamas 100 000 Lt, buvo įsitikinęs, kad jis atiduoda tuos pinigus UAB „R“ atstovams, dalyvaujant A. K.. Jis paliko pinigus ant stalo, išėjo kartu su nuteistuoju, jis dar parūkė prie durų, privažiavo jo brolis ir kartu išvažiavo. Liudytojas S. P. davė analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b.l. 126-127, 134, t. 4, b.l. 11-13).

Liudytojas A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad K. B. paprašė jo suteikti patalpas susitikimui su S. P.. Jis (A. K.) atspausdino pakvitavimą. Susitikimo metu UAB „A“ patalpoje buvo jis, K. B. ir S. P.. S. P. sumokėjo pinigus UAB „R“ atstovui. Pasak liudytojo, jis niekada nebuvo UAB „R“ atstovu ir neturėjo jokių kitų santykių su bendrove, neėmė S. P. paliktų pinigų bei nestebėjo pinigų perdavimo proceso (t. 6, b.l. 33-34). Liudytojas A. K., apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš esmės patvirtinęs anksčiau minėtus parodymus, taip pat nurodė, kad susitikimo metu buvo įformintas pinigų pervedimas už pastatą Pervalkoje. Jis manė, kad 100 000 Lt buvo perduoti UAB „R“, po pakvitavimo pasirašymo savo biure jis nematė 100 000 Lt. Liudytojas A. K. davė iš esmės tokius pačius parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b.l. 125-127, b.l. 129-130).

Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojai S. P. ir A. K. būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus, šių liudytojų parodymai apie pinigų -100 000 litų -perdavimo viso baudžiamojo proceso metu yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, atitinka byloje nustatytus faktus.

2004-05-11 pakvitavime nurodyta, kad K. B., veikiantis pagal 2002-05-10 UAB „R“ akcininkų susirinkimo įgaliojimą Nr. 12, duoda šį pakvitavimą, kad S. P. sumokėjo 100 000 Lt ir visiškai padengė nuostolius, kuriuos patyrė UAB „R“ 2002-05-10 sutartimi, perleisdama S. P. visas prievoles, įsipareigojimus ir teises, kylančias iš UAB „Š“ lizingo sutarties Nr. 4248/01. Duodamas šį pakvitavimą, K. B. kaip įgaliotas UAB „R“ akcininkų atstovas pažymėjo, kad UAB „R“ neturi S. P. jokių pretenzijų (t. 3, b.l. 135).

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuo 2002 m. K. B. nebesiejo jokie santykiai su UAB „R“. 2004 m. S. P. kreipimosi į K. B. metu dėl UAB „R“ mokėjimų, atliktų už poilsio namelį Pervalkoje, padengimo nuteistasis nepranešė apie tai, kad jis neturi teisės atstovauti UAB „R“. Priešingai, nuteistasis bendravo su S. P. ir elgėsi kaip UAB „R“ atstovas. Jis pasiūlė S. P. susitikimo vietą, kur šis galėtų atiduoti 100 000 Lt UAB „R“. Nuteistasis neneigia, kad jis pasirašė pakvitavimą, kuriame nurodė, kad jis veikia pagal UAB „R“ įgaliojimą ir S. P. padengė visus minėtos bendrovės nuostolius, kuriuos patyrė dėl 2002-05-10 sutarties. K. B. pateikė šį dokumentą S. P.. Nagrinėjamu atveju surašytas pakvitavimas laikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad S. P. atsiskaitė su UAB „R“ už 2002-05-10 sutartį. Kita vertus, nors S. P. ir prašė, tačiau nei apeliantas, nei A. K. neišrašė kasos pajamų orderio. Pats S. P. nurodė, kad 100 000 Lt buvo skirti būtent UAB „R“ ir jam bendraujant nekilo jokių abejonių, jog K. B. veikė kaip šios bendrovės atstovas. Taigi, šios aplinkybės neleidžia abejoti tuo, kad K. B., panaudodamas apgaulę, suklaidino S. P., kad 100 000 Lt yra paliekami K. B., kaip UAB „R“ atstovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks S. P. suklaidinimas padarė lemiamą įtaką jo apsisprendimui palikti minėtą pinigų sumą UAB „A“ patalpose. Be to, byloje nustatyta, kad šio susitikimo metu dalyvavo tik trys asmenys - S. P., K. B. ir A. K.. Pastarasis nurodė, kad jis neėmė pinigų, tuo metu jis nebetvarkė UAB „R buhalterinės apskaitos dokumentų, po pakvitavimo pasirašymo savo biure jis nematė 100 000 Lt. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad S. P. palikti 100 000 Lt buvo įnešti į UAB „R“ sąskaitą. Anksčiau aptarti K. B. veiksmai rodo, kad jis buvo suinteresuotas gauti 100 000 Lt, priklausančių UAB „R“. Todėl nuteistojo parodymai, kad jis nepaėmė 100 000 Lt, kadangi S. P. palikus pinigus ir jiems nuėjus į lauką parūkyti, jis atgal negrįžo į UAB „A“ patalpą, vertinami kritiškai kaip neįtikėtini ir nelogiški bei prieštaraujantys aptartiems įrodymams.

Taigi, darytina išvada, kad K. B., pateikdamas S. P. objektyvią tikrovę neatitinkančią informaciją, tyčia savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, UAB „R“ priklausantį turtą – 100 000 Lt. Tokie K. B. veiksmai atitinka visus nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad K. B. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką (dėl 2004-05-11 apgaule įgyto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto – 100 000 Lt grynųjų pinigų), nors taip aprašyta veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apylinkės teismas pripažino apeliantą kaltu dėl minėtos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. Atsižvelgiant į tai, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje K. B. pripažinimas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laikytina akivaizdžia technine rašytine klaida, kuri taisytina, nustatant, kad K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką (dėl 2004-05-11 apgaule įgyto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto – 100 000 Lt grynųjų pinigų).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-02-15 nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-28 nuosprendžio dalį tik dėl K. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., taip pat dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinio skundo atmetimo. Tuo tarpu, Vilniaus apygardos teismas minėtu 2010-07-28 nuosprendžiu panaikino Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-04-22 nuosprendžio dalį, kuria K. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d., jį dėl šio kaltinimo išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalis nėra panaikinta, yra įsiteisėjusi ir galiojanti, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl nuteistojo apeliacinio skundo motyvų dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. apeliacinio skundo

Lietuvos Respublikos BPK 110 str. 1 d. nurodyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Taigi, būtina sąlyga pripažinti asmenį civiliniu ieškovu – dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirta turtinė ar neturtinė žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš juridinį asmenį apibūdinančių požymių yra juridinio asmens turtas, kuris yra atskirtas ir apskaitomas atskirai nuo jo dalyvių ar kitų asmenų turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)” 4 p. nurodyta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Nagrinėjamu atveju S. P. atidavė 100 000 Lt būtent UAB „R“ kaip jos turėtų nuostolių padengimą už sudarytą 2002-05-10 sutartį, tačiau K. B. neteisėtai įgijo UAB „R“ priklausantį turtą – 100 000 Lt, todėl dėl neteisėtų K. B. veiksmų turtinę žalą patyrė UAB „R“. Šioje byloje G. B. pateikė civilinį ieškinį ir jo patikslinimą ne kaip UAB „R“ atstovas, o kaip šios bendrovės akcininkas, pasak kurio, jam buvo padaryta žala. Pabrėžtina, kad G. B. nepateikė byloje įrodymų, patvirtinančių, kad dėl K. B. nusikalstamų veiksmų pasisavinant 100 000 litų, G. B. buvo padaryta turtinė žala. G. B. teiginiai, kad S. P. perleistame namelyje Pervalkoje buvo jam priklausantys daiktai ar kitas turtas, dėl ko jam padaryta turtinė žala, atmetami kaip nesusiję su kaltinimu, nes, kaip minėta, teismas išteisina K. B. dėl kaltinimo apgaule kitų naudai perleidus didelės vertės svetimą turtą. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvados, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjusysis G. B. patyrė turtinę žalą. UAB „R“ turtinės teisės ir interesai gali būti ginami pateikiant ieškinį civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusiu su asmeniu, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos. UAB „R“, juridiniam asmeniui, kurio atžvilgiu tiesiogiai padaryta nusikalstama veika, nagrinėjamu atveju negali būti taikomi neturtinės žalos atlyginimo pagrindai vien todėl, kad ši žala yra padaroma asmeninėms ar neturtinėms vertybėms, tokioms kaip žmogaus gyvybė, laisvė, asmens neliečiamumas, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, garbė ir orumas, ir pan. Tuo tarpu G. B., kaip UAB „R“ akcininko, nurodyti patirti neigiami emociniai išgyvenimai dėl jo brolio elgesio ir veiksmų bendrovės atžvilgiu, savaime nesudaro pagrindo jam atlyginti neturtinę žalą. Vadinasi, neturtinė žala tretiesiems asmenims gali būti priteista tik išimtiniais atvejais, pvz., artimo asmens (sutuoktinio, vaiko ar pan.) gyvybės atėmimo atvejais. Tokį išaiškinimą dėl emocinių išgyvenimų kaip pagrindo atlyginti neturtinę žalą yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse bylose Nr. 2K-338/2008, 2K-358/2008, 2K-380/2008, 2K-321/2009). Atkreipiamas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog po 2002-05-10 sutarties sudarymo praėjus keletui mėnesių, G. B. atvažiavo į poilsio namelį Pervalkoje pasiimti savo daiktų, S. P. pasakė jam, kad jis yra to namelio savininkas. Taigi, G. B. tuo metu jau žinojo, kad poilsio namelis nebepriklausė UAB „R“, tačiau jis pradėjo reikšti pretenzijas dėl šio turto tik 2005 metais. Bylos medžiaga neįrodyta G. B. padaryta neturtinė žala, o apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami priteisti jam neturtinę žalą. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, nukentėjusiojo civilinis ieškinys atmetamas.

Apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatos, skirdamas K. B. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Asmens kaltės neprisipažinimas negali būti pagrindu griežtinti bausmę, nes tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės baudžiamasis įstatymas nenumato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-47/2004). K. B. padarė sunkų nusikaltimą nuosavybei būdamas neteistas, nors jis vėliau buvo nuteistas, tačiau visi nusikaltimai padaryti panašiu laikotarpiu, jie yra glaudžiai tarpusavyje susiję su UAB „R“ veikla. Be to, byloje nėra duomenų, kad praėjus pakankamai ilgam laikui po šių nusikaltimų padarymo K. B. vėl būtų nusikaltęs. Nuteistasis yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių nesilaikymą, tačiau šie pažeidimai nesusiję su padarytu nusikaltimu. K. B. yra vedęs, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas. Remdamasis paminėtomis aplinkybėmis, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl tinkamai jam parinko kitą bausmę –baudą. Taigi, šiuo atveju nepažeisti Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausme siekiami tikslai ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, o paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, jos griežtinti apeliacinio skundo nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį:

1) kuria K. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (dėl 2002-05-10 sutartimi apgaule kitų naudai perleisto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto, padarant bendrovei 94 813,65 Lt turtinės žalos) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – K. B. pagal šį kaltinimą išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;

2) kuria remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d., K. B. paskirtos bausmės už du nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda.

3) kuria civiliniam ieškovui G. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir civilinio ieškovo G. B. civilinį ieškinį atmesti.

4) kuria paliktas iki civilinio ieškinio išnagrinėjimo civilinio proceso tvarka Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į K. B. nuosavybės teise priklausantį turtą.

Nustatyti, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu K. B. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (dėl 2004-05-11 apgaule įgyto didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto – 100 000 Lt grynųjų pinigų) ir palikti jam tą pačią bausmę - 130 MGL (16250 litų) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.