- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-15
- Bylos Nr.
- 2K-481/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Jonas Prapiestis (pirm.), Antanas Klimavičius (pran.), Benediktas Stakauskas
- Nuteistasis
- D. Š., R. P., V. K.
- Civilinis ieškovas
- UAB „Bikuvos“
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutarties.
Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu D. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirta likusia neatlikta laisvės atėmimo bausme ir subendrinta bausmė D. Š. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. sausio 15 d. iki lapkričio 25 d. Civilinio ieškovo UAB „Bikuvos“ prekyba civilinis ieškinys patekintas ir iš V. K., R. P. bei D. Š. solidariai priteista 42 954,87 Lt UAB „Bikuvos“ prekyba naudai.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti R. P. ir V. K., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. K., R. P. bei asmeniu, kuriam byla nutraukta, turėdami tikslą apgaule užvaldyti svetimą didelės vertės turtą, D. Š. organizavus ir pagal jo nurodymus R. P. tapus UAB „NPA Sprendimai“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini) direktoriumi bei akcininku, D. Š. organizavus UAB „NPA Sprendimai“ įregistravimą Valstybės įmonės Registrų centre, Vilniuje, V. Kudirkos g. 18, UAB „NPA Sprendimai“ realiai nevykdant jokios komercinės veiklos, D. Š. davus nurodymą R. P. ir šiam sudarius laidavimo bei pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 14/175 su UAB “Bikuvos“ prekyba (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Utenoje, (duomenys neskelbtini) ir taip suklaidinus jos atstovus, D. Š. organizavus bei davus nurodymą R. P., o šiam pasirašius įgaliojimą V. K. iš UAB „Bikuvos“ prekyba pirkti ir priimti prekes UAB „NPA Sprendimai“ vardu, D. Š. kartu su V. K. ir asmeniu, kuriam byla nutraukta, ėmė iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvių prekes konsignacijos pagrindais bei neatsiskaitę jas pasisavindavo; taip, veikdami vieninga tyčia, jie apgaule įgijo didelės 59 797,79 Lt vertės svetimą UAB „Bikuvos“ prekyba turtą, būtent: 2008 m. rugsėjo 9 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0208834 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 4, esančios Utenoje, Užpalių g. 81, apgaule įgijo turto už 3687,10 Lt; 2008 m. rugsėjo 10 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0200675 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 2, esančios Utenoje, Molėtų g. 96, apgaule įgijo turto už 600,66 Lt; 2008 m. rugsėjo 10 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0200351 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 8, esančios Anykščiuose, Vienuolio g. 32, apgaule įgijo turto už 2744,10 Lt; 2008 m. rugsėjo 10 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0173727 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 10, esančios Utenoje, Aušros g. 38, apgaule įgijo turto už 44,09 Lt; 2008 m. rugsėjo 11 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0200691 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 2, esančios Utenoje, Molėtų g. 81, apgaule įgijo turto už 1673,20 Lt; 2008 m. rugsėjo 11 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 017372 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 10, esančios Utenoje, Aušros g. 38, apgaule įgijo turto už 271,66 Lt; 2008 m. rugsėjo 11 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0173728 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 10, esančios Utenoje, Aušros g. 38, apgaule įgijo turto už 3971,07 Lt; 2008 m. rugsėjo 12 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0173731 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 10, esančios Utenoje, Aušros g. 38, apgaule įgijo turto už 1050,92 Lt; 2008 m. rugsėjo 12 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0198168 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 14, esančios Ukmergėje, Deltuvos g. 33b, apgaule įgyijo turto už 1493,66 Lt; 2008 m. rugsėjo 17 d. pagal PVM sąskaitas-faktūrą BIK Nr. 0211047-49 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 2, esančios Utenoje, Molėtų g. 96, apgaule įgijo turto už 7745,39 Lt; 2008 m. rugsėjo 17 d. pagal PVM sąskaitas-faktūrą BIK Nr. 0208860-62 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 4, esančios Utenoje, Užpalių g. 81, apgaule įgijo turto už 1733,95 Lt; 2008 m. rugsėjo 17 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0208321 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 14, esančios Ukmergėje, Deltuvos g. 33b, apgaule įgijo turto už 6266,69 Lt; 2008 m. rugsėjo 19 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą BIK Nr. 0198365 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 14, esančios Ukmergėje, Deltuvos g. 33b, apgaule įgijo turto už 9304,34 Lt; 2008 m. rugsėjo 26 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0209353-37 iš UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvės Nr. 8, esančios Anykščiuose, Vienuolio g. 32, apgaule įgijo turto už 14 812,96 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.
Skunde nuteistasis nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė nuteistojo apeliacinio skundo motyvų dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo (kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodomos nusikalstamų veikų aplinkybės, taip pat įvertinta, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas), todėl pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Utenos rajono apylinkės teismas įrodymus vertino išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, teismo išvados yra daromos tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Be to, teismai įrodymus vertino atskirai, o ne kaip visumą. Toks netinkamas įrodymų vertinimas lėmė nepagrįstą kasatoriaus nuteisimą. D. Š. tvirtina, kad kiti nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu jį apkalbėjo ir tą jie patvirtino pirmosios instancijos teisme, tačiau Panevėžio apygardos teismas į tai neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai be pagrindo, nagrinėdamas nuteistojo skundą, neatliko įrodymų tyrimo, t. y. neapklausė V. K., R. P., nors apeliaciniame skunde kasatorius buvo nurodęs, kad kiti nuteistieji jį apkalbėjo, ikiteisminio tyrimo metu vartojo narkotikus, apklausų metu buvo abstinencijos būsenos, abu yra įrašyti į psichiatro įskaitą, todėl tokie jų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas taip pat turėjo peržiūrėti ir DVD įrašus, iš kurių matyti, kad V. K. ir R. P. davė parodymus ne savo noru. Be to, kasatorius pastebi, kad byloje buvo aiškiai pažeista kitų nuteistųjų teisė į gynybą, nes jų pozicija skyrėsi nuo juos ginančių advokatų pozicijos. Nuteistieji apylinkės teisme prašė juos išteisinti, o advokatai reikalavo paskirti kuo švelnesnę bausmę. Tai buvo pagrindas apylinkės teismo nuosprendžiui panaikinti, tačiau apygardos teismui šios aplinkybės nebuvo svarbios ir šių skundo argumentų teismas netyrė. D. Š. įsitikinęs, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo šią bylą perduoti prokurorui, kad būtų ištirtos visos bylos aplinkybės ir apklaustas G. Ž., kuris ir įvykdė nusikalstamą veiką. Šių aplinkybių nesiaiškino nei apylinkės, nei apeliacinės instancijos teismas, nors V. K. ir R. P. nurodė, kad visus nurodymus vykdė šio asmens liepimu. Taip pat teismai neatsižvelgė į tai, kad D. Š., pasiimdamas tam tikras prekes, tik susigražino iš G. P. skolą – 30 000 Lt. Nuteistasis tvirtina, kad buvo pažeistas asmenų lygybės įstatymui principas, nes tokiu pačiu būdu kaip ir kasatorius iš jo skolą atsiiminėjo J. P., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas į tai taip pat neatsižvelgė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, visiškai netirdamas apeliacinio skundo motyvų, buvo aiškiai šališkas.
Toliau skunde D. Š. nurodo, kad teismai neatkreipė dėmesio į tai, jog tarp UAB “Bikuvos“ prekyba ir UAB „NPA Sprendimai“ buvo sudaryta sutartis dėl prekių pirkimo, kurioje buvo nustatytas ir atsiskaitymo terminas. Tarp dviejų įmonių buvo susiklostę civiliniai santykiai. Kasatoriaus manymu, UAB „Bikuvos“ prekyba privalėjo sulaukti sutartyje nurodyto atsiskaitymo termino pabaigos, kada UAB „NPA Sprendimai“ privalėjo atsiskaityti su ja už prekes, tačiau, nesulaukusi šio termino pabaigos, ji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Be to, svarbi aplinkybė ta, kad UAB „NPA Sprendimai“ direktorius buvo suimtas, todėl visa bendrovės veikla buvo priverstinai sustabdyta. Kasatoriaus manymu, teismų sprendimai priimti šiurkščiai pažeidžiant teismų praktikos reikalavimus šios kategorijos bylose. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju šalių valia buvo išreikšta sutartimi ir jokios apgaulės imant prekes nebuvo. Buvo siekiama atsiskaityti su UAB „Bikuvos“ prekyba. Teismai nevertino tos aplinkybės, kad sutartis, kurios pagrindu buvo imamos prekės, nebuvo pripažinta neteisėta; ji yra galiojanti. Dėl netinkamų sutartinių teisių ir pareigų vykdymo, šalims pareiškus pretenzijas, gali kilti civilinė atsakomybė, tačiau jokiu būdu ne baudžiamoji.
Dar kasatorius pastebi, kad jam inkriminuota veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip tęstinė. Buvo padaryta keletas nusikalstamos veikos epizodų, todėl tai turėjo būti traktuotina ne kaip vienas nusikaltimas, o kaip atskiros nusikalstamos veikos – prekių ėmimas iš atskirų parduotuvių. Taigi veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Teismai pažeidė rungtyniškumo principą, numatytą BPK 7 straipsnyje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo D. Š. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK pažeidimų teismai nepadarė. Nuteistojo D. Š. kaltė padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismai įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kasatoriaus kaltė pagrista nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais liudytojų R. V., R. K., M. V., G. B., A. G., M. V., K. G., K. S. ir kitų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, parodymų patikrinimų vietoje, asmens parodymo atpažinti, kratų, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais ir kitais faktiniais duomenimis. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės atsakė į visus nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus, todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio nuostatų. Šio teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Kasacinio skundo nuoroda į BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimą yra deklaratyvaus pobūdžio. Teismų sprendimuose detaliai aprašyti nuteistojo veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius. Anot prokuroro, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai įrodymus byloje vertino atskirai vienas nuo kito ir neatliko tinkamos įrodymų analizės. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis, pats savaime nėra BPK pažeidimas. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad proceso dalyviai teismo posėdžio metu neturėjo prašymų ir nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo. Taip pat nebuvo prašymų ir papildymų baigiant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 324 straipsnyje numatytos tvarkos ir pasinaudodamas įstatymo suteikta teise, tokio įrodymų tyrimo neatliko. Prokuroro manymu, nėra pagrindo teigti, kad dėl to buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą ar teismų nešališkumo principas. Prokuroro teigimu, deklaratyvūs skundo teiginiai dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų nesilaikymo. Be to, faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Nepagrįstas ir kasaciniame skunde išdėstytas nuteistojo prašymas dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 182 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį, t. y. prašymas D. Š. ir kitų asmenų padarytos veikos nevertinti kaip tęstinės. Prokuroras teigia, kad teismai visiškai pagrįstai konstatavo, jog buvo padaryta tęstinė nusikalstama veika. Nuteistieji veikė tiesiogine, iš anksto susiformavusia tyčia ir nuo pat pradžių turėjo sumanymą apgaule užvaldyti svetimą turtą. Pagal teismų praktikoje suformuotą nuostatą tęstine laikoma tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas vertinamas atskirai atitinka to paties BK specialios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau visi jie yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikaltimus, būdinga tai, kad pats kaltininkas šiuos nusikalstamus veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo. Prokuroras tvirtina, kad abiejų instancijų teismai tinkamai kvalifikavo D. Š. veiksmus kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, todėl baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. Š. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį
Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl kurios svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai.
Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Dėl to vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neleidžia teigti, kad buvo padaryta sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių turinti veika, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-133/2010).
Taigi esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto ir darantys turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas.
Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir taip „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan.
Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti visi sukčiavimo nusikalstamos veikos požymiai, todėl D. Š. teisėtai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės turto įgijimą apgaule. Atmestini nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie negali būti sprendžiami baudžiamosios teisės priemonėmis, ir kad UAB „Bikuvos“ prekyba galėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus tik sulaukusi sutartyje su UAB „NPA Sprendimai“ nustatyto atsiskaitymo už prekes termino pabaigos.
Bylos duomenys patvirtina, kad tarp UAB „NPA Sprendimai“, kuria prisidengdami veikė nuteistieji, ir UAB „Bikuvos“ prekyba buvo sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartis. D. Š., veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais, įgijo iš atskirų UAB „Bikuvos“ prekyba parduotuvių įvairių prekių už 59 797,79 Lt, t. y. didelės vertės turtą. Kaip šio turto įgijimo būdą jie panaudojo apgaulę, kuri pasireiškė tuo, kad D. Š. ir kiti asmenys dar prieš svetimo turto įgijimą neketino už jį atsiskaityti, nors sutartimi sutarė priešingai, t. y. patvirtino savo pareigą atsiskaityti už perduotas prekes.
Apgaulės požymis įrodytas faktinėmis bylos aplinkybėmis. UAB „NPA Sprendimai“, kurios vardu nuteistieji įsigijo prekių iš UAB „Bikuvos“ prekyba, nuo pat šios įmonės įsigijimo pradžios nevykdė jokios komercinės veiklos. Nuteistieji šią įmonę įsigijo su maždaug 30 000 Lt įsiskolinimu. Įmonės vardu įgytos prekės buvo realizuojamos finansiškai nenaudingai, t. y. už mažesnę nei įsigijimo kainą, nesudarant jokių sutarčių ir padengiant vieno asmens (įmonės direktoriaus) įsiskolinimus kitam – D. Š.. Pagal prekių pirkimo–pardavimo sutartį UAB „NPA Sprendimai“ buvo suteiktas 20 000 Lt kredito limitas, tačiau įmonės vardu nuteistieji paėmė prekių už 59 798 Lt. Be to, bylos duomenimis, D. Š., siekdamas pradėti neteisėtą UAB „NPA Sprendimai“ veiklą, ieškojo fiktyvių šios įmonės direktorių: pirmiausia vienam mėnesiui surado K. G., sumokėdamas jam 250 Lt, po to direktoriaus pareigoms formaliai buvo paskirtas R. P. Taip pat pagal įmonės direktoriaus R. P. nurodymą prekes įgaliotas paimti asmuo nuteistasis V. K. iš tiesų įmonėje net nebuvo įdarbintas. Be to, su direktoriumi R. P. buvo sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią jis laidavo įmonės skolą kaip fizinis asmuo, nors savo vardu jokio nekilnojamojo turto neturėjo.
Taigi dėl panaudotos apgaulės įgyjant svetimą turtą ir kreditoriaus UAB „Bikuvos“ prekyba teisinių priemonių išsiieškoti atsiradusį įsiskolinimą už nesumokėtas prekes apsunkinimo ir net jų panaikinimo dėl įmonės nemokumo byloje susiklostę santykiai peržengė civilinės teisės ribas, todėl jie pagrįstai buvo įvertinti pagal baudžiamuosius įstatymus.
Ta aplinkybė, kad UAB „Bikuvos“ prekyba atstovai į teisėsaugos institucijas kreipėsi anksčiau nei suėjo sutarties įvykdymo (apmokėjimo už prekes) terminai, nėra baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą šalinanti aplinkybė ir nepaneigia šios veikos požymių buvimo. Pastebėję nesąžiningus ir apgaulingus D. Š. ir kitų jo bendrininkų veiksmus, UAB „Bikuvos“ prekyba atstovai pagrįstai informavo pareigūnus. Pažymėtina, kad jie į pareigūnus kreipėsi tada, kai sužinojo apie esminį prekių pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimą – sutartimi nustatyto kredito limito viršijimą ir kai vienašališkai nutraukė sudarytą sutartį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir suėjus apmokėjimo už prekes terminams už jas nebuvo laiku atsiskaityta ir, skirtingai nei nurodo kasatorius, tokio neapmokėjimo nepateisina tas faktas, kad įmonės direktorius buvo suimtas. Pažymėtina, kad įmonė neturėjo jokių lėšų sąskaitose, todėl negalėjo tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų.
Dėl sukčiavimo veikos pripažinimo tęstine
Tęstinės veikos padarymo atveju visi atskiri nusikalstamos veikos epizodai laikomi vienos nusikalstamos veikos sudėtinėmis dalimis.
Pagal susiformavusią teismų praktiką tęstine nusikalstama veika pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių laiko požiūriu vienas nuo kito paprastai nenutolusių, padarytų analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis veiksmų, kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visus juos sieja vienas nusikalstamas sumanymas (vieninga tyčia) dėl to paties objekto.
Neteisėto turto užvaldymo atveju turtas paprastai grobiamas iš to paties šaltinio, tuo pačiu būdu ir padarant žalą tam pačiam savininkui.
Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus.
Išanalizavusi kasacinio skundo argumentus, palyginusi juos su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad D. Š. įvykdytas sukčiavimas, apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą, teisingai buvo kvalifikuotas kaip viena tęstinė nusikalstama veika, o ne kaip atskiros pavienės nusikalstamos veikos.
Bylos duomenimis, D. Š., veikdamas su kitais nuteistaisiais, pasinaudodamas UAB „NPA Sprendimai“ vardu, su UAB „Bikuvos“ prekyba sudarė vieną prekių pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ėmė įvairias prekes iš UAB „Bikuvos“ prekyba skirtingų parduotuvių (Nr. 2, 4, 10 ir pan.). Taigi apgaulės būdu nuteistieji prekes įsigijo vienos civilinės sutarties pagrindu iš vieno ir to paties šaltinio, padarydami žalą tam pačiam savininkui – UAB „Bikuvos“ prekyba. Be to, jų neteisėta veikla, pasireiškusi vieno sandorio sudarymu pagal atskiras PVM sąskaitas–faktūras paimant skirtingas prekes, buvo pakankamai intensyvi ir atskiri veikos epizodai laiko požiūriu nebuvo vienas nuo kito nutolę – nusikaltimas, kurį sudarė 14 epizodų, truko maždaug pusę mėnesio.
Šios faktinės bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji per gana trumpą laiko tarpą tokiomis pačiomis aplinkybėmis iš vieno šaltinio, padarydami turtinę žalą vienam savininkui, apgaulės būdu įgijo įvairių prekių ir veikė vieninga tyčia, t. y., pasinaudodami formaliai įsigytos įmonės vardu, siekė iš kitos įmonės įgyti kuo didesnį kiekį ir vertės svetimo turto.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad D. Š. veika teisingai kvalifikuota kaip viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, apgaule įgyjant svetimą didelės vertės turtą.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus ir atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai neišsamiai nagrinėjo bylos duomenis ir todėl padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Pažymėtina, kad dauguma D. Š. kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nagrinėjamoje byloje yra bendro pobūdžio, taigi deklaratyvūs, be to, išreiškia jo subjektyvią poziciją, todėl kolegija juos atmeta.
Nuteistojo versija, kad kiti nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu jį apkalbėjo, duodami jį kaltinančius parodymus, taip pat kiti apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo buvo patikrinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Nuteistojo D. Š. kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų motyvuotų išvadų šiuo klausimu ir iš esmės pateikiami neatsižvelgiant į šio teismo išvadas.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus bylos duomenis, todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl BPK 332 straipsnio 3 dalies taikymo
Kolegija laiko, kad nuteistojo apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aprašomojoje nutarties dalyje, be kitų reikalavimų, turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Kita vertus, nesant motyvuotų išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK reikalavimus
Bylos duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo D. Š. skundą apeliacine tvarka, ištyrė jo apeliaciniame skunde nurodytus svarbiausius argumentus bei pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, patvirtindamas jas byloje surinktais įrodymais.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus apeliacinis skundas buvo išsamiai išnagrinėtas, apeliacinio teismo nutartyje atsakyta į visus skunde išdėstytus argumentus, todėl nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
Dėl kitų skundo argumentų
Nuteistojo D. Š. kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeista kitų nuteistųjų teisė į gynybą, paliekami nenagrinėtais.
Kolegija pažymi, kad BPK nesuteikia teisės nuteistajam, ginant kitų nuteistųjų interesus, paduoti kasacinį skundą jų naudai. Pagal BPK 376 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas, ir tik jeigu esminiai šio Kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo D. Š. kasacinį skundą.