Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gelmesta“ ieškinį atsakovei L. V. dėl įsiskolinimo už statybos rangos darbus priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės L. V. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas UAB „Gelmesta“ ir atsakovė L. V. (buvusi pavardė G.) 2005 m. rugpjūčio 12 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 39, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atlikti atsakovės kaimo turizmo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), statybos rangos darbus, kurių bendra kaina – 436 836 Lt, o atsakovė įsipareigojo už šiuos darbus atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (b.l. 7-8). Ieškovas ir atsakovė 2005 m. spalio 28 d. ir 2005 m. lapkričio 30 d. pasirašė atliktų darbų aktus atitinkamai 200 084,34 Lt ir 24 878 Lt sumai (b.l. 9-11, 14) bei pažymas apie atliktų darbų vertę (b.l. 12, 15). Atsakovė pažymų apie atliktų darbų vertę pagrindu pasirašė ieškovo 2011 m. spalio 30 d. ir 2005 m. lapkričio 30 d išrašytas PVM sąskaitas – faktūras (b.l. 13, 16). Atsakovei apmokėjus tik dalį darbų kainos, t.y. 190 000 Lt, ieškovas kreipėsi į teismą dėl likusios skolos dalies išieškojimo iš atsakovės. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, o skundžiamu sprendimu paliko preliminarų sprendimą nepakeistu. Atsakovė su tokiu teismo sprendimu nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante.

Pagal CK 6.38 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais, kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). CK 6.200 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. CK 6.644, 6.655, 6.676 straipsniuose įtvirtinta užsakovo pareiga sumokėti darbų kainą po to, kai rangovas perdavė darbų rezultatą, jeigu sutartis nenumato ką kitą. CK 6.662 straipsnio 1 dalis numato, kad užsakovas privalo rangos sutartyje numatytais terminais ir tvarka, dalyvaujant rangovui, apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą). Užsakovas, pastebėjęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, bloginančius darbų rezultato kokybę, ar kitus trūkumus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti rangovui. Atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus.

Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovo pagal 2005-08-12 statybos rangos sutartį Nr. 39 atlikti statybos darbai, detalizuoti 2005 m. spalio ir lapkričio mėnesio atliktų darbų aktuose, buvo atsakovei perduoti ir jos priimti be jokių išlygų, abiems sutarties šalims pasirašius atliktų darbų aktus ir pažymas apie atliktų darbų vertę, taip pat jų pagrindu ieškovo 2011-10-30 ir 2011-11-30 išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Atsakovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovas netinkamai vykdė savo prievoles, apgaulės būdu išgavo iš atsakovės parašus ant paskutinių darbų atlikimo aktų, žadėdamas, kad toliau vykdys įsipareigojimus ir ištaisys defektus, todėl ji sustabdė atsiskaitymą su ieškovu, o, ieškovui neištaisius darbų defektų, po metų, informavusi rangovą, atsakovė pati ištaisė darbų trūkumus. Nors atsakovė nurodo, kad ieškovas netinkamai vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus ir apgavo atsakovę, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė apskritai nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti, kokie būtent statybos darbų, numatytų 2011 m. spalio ir lapkričio atliktų darbų aktuose, trūkumai buvo nustatyti, kada tokie trūkumai buvo nustatyti, ir kurie leistų teismui įvertinti trūkumų pobūdį (akivaizdūs, paslėpti), netinkamai atliktų darbų vertę, protingą terminą, per kurį galėjo būti rangovui pareikštos pretenzijos ir kitas reikšmingas aplinkybes, išskyrus pačios atsakovės atstovės H. G. paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien atsakovės atstovės H. G. paaiškinimai apie atliktų darbų trūkumus nesudaro pakankamo pagrindo teismui daryti atitinkamas išvadas dėl tokių trūkumų buvimo, o taip pat dėl atsakovės reikalavimo tuos trūkumus ištaisyti pareiškimo ieškovui. Atsakovės pateiktą 2006 m. gegužės 10 d. apžiūros defektinį aktą, kuriuo atsakovė grindė aplinkybę dėl netinkamo statybos darbų atlikimo bei darbų trūkumų, pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai, nes šis aktas buvo surašytas vien atsakovės pakviestų asmenų, galimai asmeninio, ekonominio ar kitokio pobūdžio santykiais susijusių su pačia atsakove, taip pat ir dėl to, kad teismo posėdyje apklaustas liudytojas V.Kisielius, t.y. vienintelis iš akte pasirašiusių asmenų, turinčių atitinkamą išsilavinimą statybos darbų srityje ir statybos darbų vadovo atestatą, parodė, jog nežinojo, kokių fizinių asmenų ar įmonių atlikto darbo rezultatą buvo pakviestas atsakovės vertinti, tik iš atsakovės žodžių sužinojo apie tai, kad kaimo turizmo sodyboje statybos darbus atliko būtent UAB „Gelmesta“, tačiau nežinojo, kokius būtent darbus, kokiomis sąlygomis ir tvarka buvo įsipareigojęs ieškovas atlikti, kokie darbai buvo šalių perduoti ir priimti. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog apžiūros defektiniame akte figūruojančios vertinamojo pobūdžio sąvokos „atmestinai“, „netinkamai“, nesant byloje jokių kitų duomenų ir įrodymų apie darbų trūkumus, jų apimtį, mastą, pobūdį ir pan., neleidžia tiksliai ir objektyviai to nustatyti, be to teismui taip pat nepateikta atsakovės atstovų akcentuojamą aplinkybę, jog ieškovas visą laiką sutiko su atsakovės nurodytais trūkumais ir žadėjo juos ištaisyti 2006 m. pavasarį, patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka, kadangi jos paremtos byloje esančiais įrodymais ir atitinka teismų praktiką. Pažymėtina, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovė ieškovo nesąžiningumo neįrodė, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos atsakovės argumentus atmetė.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į aplinkybes, kad darbų perdavimas buvo netinkamas. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino ir pripažino, jog, nors darbų priėmimo-perdavimo aktai buvo pasirašyti ne statybos objekte, o ieškovo buveinėje, tai neatleidžia atsakovės, kaip užsakovės, nuo pareigos patikrinti priimamą darbų rezultatą ir, pastebėjus trūkumus, apie tai atitinkamai pažymėti. Įstatyme užsakovo pareiga apmokėti už atliktus rangos darbus ir teisė reikšti rangovui reikalavimus dėl atliktų darbų trūkumų siejama su perdavimo-priėmimo akto pasirašymu. Pagal CK 6.662, 6.694 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą apžiūrėti ir priimti atliktą darbą yra užsakovo pareiga, atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas - perdavęs atliktus darbus, darbų priėmimo metu turi elgtis rūpestingai - apžiūrėti rangos darbų rezultatu esantį daiktą, kad įsitikintų, ar daiktas neturi akivaizdžių trūkumų; pagal įstatymą iš užsakovo nereikalaujama daugiau negu normali daikto apžiūra, tikrinant, ar nėra akivaizdžių trūkumų, jis neįpareigotas daikto trūkumų paieškai naudoti specialias priemones ar metodus (CK 6.662 str. 1 d.). Paprastai (jeigu ko kita nenumatyta šalių susitarimu) užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs ar nenurodęs priėmimo akte akivaizdžių darbų (rezultato) trūkumų, netenka teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 str. 2, 3 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad, nors darbų priėmimo-perdavimo aktai buvo pasirašyti ne statybos objekte, o ieškovo buveinėje, tai neatleidžia atsakovės, kaip užsakovės, nuo pareigos patikrinti priimamą darbų rezultatą ir, pastebėjus trūkumus, apie tai atitinkamai pažymėti, nes įstatymas numato tokią užsakovo pareigą.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pasirašė darbų priėmimo perdavimo aktus be jokių išlygų, atmestinas ir jos argumentas, jog teismas nevertino atsakovo atsakomybės dėl neatliktų darbų ir atsakovės teisės sustabdyti savo įsipareigojimų vykdymą. Pagal CK 6.662 straipsnio 3 dalį, nustatęs darbų trūkumus ir kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti) trūkumai, taip pat, jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, jog atsakovė pasirašė darbų priėmimo-perdavimo aktus ir jokių išlygų, darbų trūkumų šiuose aktuose nenurodė, o, pastebėjusi minėtus darbų trūkumus ir nukrypimus nuo sutarties sąlygų, apie tai nedelsiant rangovo neinformavo, jokių pretenzijų jam nepareiškė, didžiąja dalimi atsiskaitė už priimtus darbus, atima iš atsakovės teisę remtis statybos darbų trūkumų faktu, kaip atsisakymo atsiskaityti už priimtus statybos darbus pagrindu, juo labiau, kad atsakovės atstovai, nors ir nepateikė savo nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, teigė, jog ieškovo atliktų darbų trūkumai buvo grubūs, aiškūs, lengvai ir iš karto pastebimi, t.y. akivaizdūs, o ne paslėpti.

Apeliantė skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad statyba buvo vykdoma ūkio rangos būdu, todėl šie santykiai turėjo būti vertinami vartojimo rangos požiūriu. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės argumentu, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į aplinkybę, kad, nors rangos sutartis buvo sudaryta tarp pelno siekiančio juridinio asmens ir fizinio asmens, tačiau atsakovė šiuose sutartiniuose dokumentuose figūravo kaip ūkininkė, statybos rangos darbų objektas buvo jai priklausančios kaimo turizmo sodybos, iš kurios atsakovė tikėjosi pelno siekimo ir verslo, statyba, t.y. šiuose teisiniuose santykiuose atsakovė veikė greičiau ne kaip silpnesnė šalis – vartotojas, o kaip verslu užsiimantis ir savo veikla pelno siekiantis asmuo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino susiklosčiusių teisinių santykių kaip vartojimo rangos ir dėl to šiuo atveju netaikė vartojimo rangą reglamentuojančių teisės normų.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovės ieškovui priteistina 1815 Lt išlaidų (b.l. 104) advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės L. V. ieškovui UAB „Gelmesta“ 1815 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika litų) advokato pagalbai apmokėti.