Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-10-07 · Administracinė byla Nr. A-442-1468-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-07
Bylos Nr.
A-442-1468-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02562-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
BUAB „RIK grupė“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Trečiasis asmuo
VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai
Kategorijos
  • 33.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-1468/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02562-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 33.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo BUAB „RIK grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „RIK grupė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija) 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. ((24.16-02)-5K-1217207)-6K-1207896 ir įpareigoti Finansų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. lapkričio 4 d. UAB „VRS Grupė“ (pakeitusi pavadinimą į UAB „RIK grupė“), Ūkio ministerija ir VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (toliau – ir Agentūra, LVPA) sudarė sutartį, pagal kurią pareiškėjui sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis skiriama iki 71 500 Lt (iki 50 proc.) išlaidoms, padarytoms pareiškėjui vykdant projektą Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-01-140 „Reklamos agentūroms skirtos kompiuterinės programos įdiegimas įmonės konkurencingumui didinti“, finansuoti iš Europos Sąjungos Europos regioninės plėtros fondo Specialiosios ekonomikos augimo ir konkurencingumo didinimo programos (ES lėšos). 2010 m. kovo 8 d. pareiškėjas, Ūkio ministerija ir LVPA sudarė sutartį, pagal kurią pareiškėjui sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis skiriama iki 207 984 Lt (iki 70 proc.) išlaidoms, patirtoms pareiškėjui vykdant projektą Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-313 „UAB „VRS Grupė“ kuriamų video reklamų ir TV programų pardavimų užsienio rinkose skatinimas“, finansuoti iš Europos Sąjungos Europos regioninės plėtros fondo Specialiosios ekonomikos augimo ir konkurencingumo didinimo programos (ES lėšos). Agentūra 2012 m. gegužės 31 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-01-140/IT02 priėmė sprendimą pripažinti 143 000 Lt projekto išlaidų netinkamomis finansuoti ir pateikė siūlymą Ūkio ministerijai nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas ES fondų lėšas 71 500 Lt. Kita 2012 m. gegužės 31 d. pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-313/ITO2 Agentūra priėmė sprendimą pripažinti 261 171,98 Lt projekto išlaidų netinkamomis finansuoti ir pateikė siūlymą Ūkio ministerijai nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas ES fondų lėšas 182 819,72 Lt. Pareiškėjas dėl nurodytų raštų bei išvadų Ūkio ministerijai pateikė skundą, kuris iš Ūkio ministerijos persiųstas nagrinėti Finansų ministerijai. 2012 m. liepos 31 d. Finansų ministerija raštu informavo pareiškėją, kad skundo pagal kompetenciją nenegrinės, kadangi Šiaulių apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-822-24/2012 įtraukė į kreditorių sąrašą Ūkio ministeriją su 267 839,63 Lt kreditoriniu reikalavimu BUAB „RIK grupė“ bankroto byloje. Pareiškėjui pateikus papildomus paaiškinimus ir dokumentus, Finansų ministerija 2012 m. rugsėjo 19 d. priėmė ginčijamą sprendimą „Dėl BUAB „RIK grupė“ bankroto administratoriaus skundo“, kuriuo pareiškėjo skundai dėl išvadų palikti nenagrinėti. Pareiškėjo teigimu, toks sprendimas yra visiškai nepagrįstas, priimtas neįsigilinus nei į faktinės situacijos esmę, nei į teisinius pareiškėjo teiktame 2012 m. liepos 5 d. skunde ir 2012 m. rugpjūčio 10 d. rašte išdėstytus argumentus. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėtose LVPA išvadose buvo nurodyta, jog Projekto vykdytojas jas gali apskųsti vadovaudamasis Taisyklių 211 ir 212 punktuose nustatyta tvarka. Tačiau Finansų ministerija nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, remiantis kuriais buvo prašoma panaikinti LVPA išvadas. LVAP nustatyto pažeidimo esmė yra tai, jog UAB „RIK grupė“ iškelta bankroto byla, tačiau nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „RIK grupė“ neįsiteisėjo, todėl pareiškėjas neįgijo bankrutuojančios įmonės statuso. Todėl 2011 m. lapkričio 9 d. pažeidimo tyrimui pradėti nebuvo jokio pagrindo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog LVPA pirminę informaciją apie pažeidimą gavo 2011 m. spalio 24 d., tačiau tyrimą baigė tik 2012 m. birželio 15 d., abi skundžiamos pažeidimo tyrimo išvados priimtos dar nesibaigus tyrimui, tuo pažeidžiant nurodytų Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų 10 ir 15 punktus.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad 2012 m. liepos 31 d. sprendime ir 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendime, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, informavo pareiškėją, kad nenagrinės jo 2012 m. liepos 5 d. bei 2012 m. rugpjūčio 10 d. skundų, kadangi pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi byloje Nr. 2-822-24/2012 į kreditorių sąrašą įtraukė Ūkio ministeriją ir nutartyje pasisakė tiek dėl Agentūros 2012 m. gegužės 31 d. pažeidimų tyrimų išvadų Nr. VP2-2.1-ŪM-01-140/IT02 ir Nr. VP2-2.1-ŪM-01-313/IT02, tiek dėl ūkio ministro 2012 m. birželio 27 d. sprendimų Nr. 4-582, 4-583, 4-583 ir 4-585, kurių pagrindu Šiaulių apygardos teismas patvirtino Ūkio ministerijos kreditorinius reikalavimus pareiškėjo bankroto byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-3817-643/2012 nurodė, kad Ūkio ministerijos sprendimai yra laikytini teisėtais bei pagrįstais ir jų naikinti nėra pagrindo. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad jis tęsia ūkinę veiklą ir yra realios galimybės LVPA nustatytus pažeidimus ištaisyti, vertintini kaip neįrodyti jokiais objektyviais duomenimis ir yra tik teoriniai svarstymai. Tvirtino, kad LVPA pažeidimų tyrimo išvados yra tik tarpiniai procesiniai sprendimai, o teisines pasekmės pareiškėjui sukėlė ūkio ministro sprendimai, kurie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimu buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Nors dėl ūkio ministro sprendimų vyksta teisminiai ginčai, tačiau Ūkio ministerijos sprendimai nėra panaikinti, yra galiojantys ir turi būti vykdomi. Pareiškėjo 2012 m. liepos 5 d. bei 2012 m. rugpjūčio 10 d. skundai Finansų ministerijai bei skunduose teismams išdėstyti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, todėl Finansų ministerija neturi kompetencijos vertinti nei Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutarties, nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 20102 m. spalio 15 d. sprendimo pagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas, 2012 m. liepos 5 d. apskųsdamas LVPA sprendimus atsakovui Finansų ministerijai, išreiškė savo pasirinkimą pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl turėjo laikytis Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, t.y. skundą dėl atsakovo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo (su kuriuo pareiškėjas susipažino 2012 m. rugsėjo 25 d.) teismui turėjo paduoti per 20 dienų. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. administracinėje byloje Nr. 1-3817-643/2012 priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo BUAB „RIK“ skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl LVPA 2012 m. gegužės 31 d. Pažeidimo tyrimo išvadų Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-04-140/IT02 ir Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-313/IT02 kreipėsi su 2012 m. liepos 5 d. skundu į Ūkio ministeriją, kuri persiuntė pareiškėjo skundą atsakovui – Finansų ministerijai. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą bei nurodytas papildomas aplinkybes ir pateiktus papildomus dokumentus, skundžiamu 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu (sprendimu) informavo pareiškėją, kad jo skundo nenagrinės. Priimdama skundžiamą sprendimą Finansų ministerija vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, t. y. tuo, kad pareiškėjo skunduose Finansų ministerijai ir skunduose teismams išdėstyti reikalavimai tarpusavyje susiję, taip pat vadovavosi teisminės gynybos prioriteto principu. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ bei administracinės bylos duomenų teismas nustatė, kad LVPA 2012 m. gegužės 31 d. Pažeidimo tyrimo išvadų Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-04-140/IT02 ir Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-313/IT02 pagrindu yra priimti ūkio ministro 2012 m. birželio 27 d. įsakymai Nr. 4-582, Nr. 4-583, Nr. 4-584 ir Nr. 4-585, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-3838-643/2012, kurioje 2012 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „RIK grupė“ skundas atmestas, tačiau teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra įsiteisėjęs. Atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė LVPA 2012 m. gegužės 31 d. Pažeidimo tyrimo išvadų pagrindu priimti viešojo administravimo individualūs teisės aktai –Ūkio ministerijos įsakymai. Kadangi šių administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje (Nr. I-3838-643/2012), teismas vertino, kad atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į LVPA pažeidimų tyrimo išvadų pobūdį ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, numatytas su nustatytais projekto vykdymo pažeidimais susijusias procedūras, darytina išvada, kad šie aktai yra tik tarpiniai procesiniai sprendimai, savaime nesukeliantys teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju teisines pasekmės pareiškėjui sukėlė būtent ūkio ministro sprendimai, kurie, vadovaujantis minėtų taisyklių 198 punktu, buvo priimti pagal LVPA siūlymus priimti sprendimą nutraukti Projektų finansavimo ir administravimo sutartis ir pareikalauti grąžinti visas sumokėtas lėšas. Dėl to teismas sprendė, kad ginčijamas Finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. ((24.16-02)-5K-1217207)-6K-1207896 yra teisėtas ir pagrįstas, tuo tarpu LVPA Pažeidimo tyrimo išvadų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl jų teismas nepasisakė.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad 2012 m. gegužės 31 d. Pažeidimo tyrimo išvadose pažeidžiant teisinį reglamentavimą konstatuotos aplinkybės ir pateiktas siūlymas turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui, nes būtent išvadų pagrindu buvo priimti pareiškėjui nepalankūs ūkio ministro įsakymai, skundžiami kitoje administracinėje byloje. Nesant šių išvadų, priimtų pažeidžiant materialines ir procedūrines teisės normas, minėti įsakymai nebūtų priimti ir pareiškėjui nebūtų atsiradusios neigiamos pasekmės. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ūkio ministro įsakymų teisėtumą, 2012 m. spalio 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 1-3817-643/2012, iš esmės nurodė, jog LVPA pažeidimo tyrimo išvados dėl nustatytų pažeidimų yra nenuginčytos, t. y. galiojančios, kas užkerta kelią bet kokioms galimybėms naikinti jų pagrindu priimtus įsakymus. Taigi iš šio teismo sprendimo galima spręsti, kad minėtos išvados gali būti ginčijamos ir nuginčytos. Pasak pareiškėjo, Viešojo administravimo įstatymas garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus. Atsakovui skųstose LVPA išvadose taip pat nurodyta, kad jos gali būti skundžiamos Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 211 ir 212 punktuose nustatyta tvarka. Todėl atsakovo atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą yra nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl to, kad atsakovo sprendimas neatitiko įstatymų tokiems sprendimams keliamų reikalavimų, nes viešojo administravimo subjektas privalo ne tik išdėstyti faktus ar įvardinti teisės normas, tačiau pagrįsti, motyvuoti, kodėl viena ar kita teisės norma taikytina konkrečioje situacijoje. Dėl atsakovo rėmimosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris numato, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimų tuo pačiu klausimu, pažymi, kad nė vienoje iš teismuose nagrinėjamų bylų nėra sprendžiamas minėtų išvadų pagrįstumas, nes tai nėra nė vienos iš kitų bylų esmė. Be to, pačiame ginčijamame Finansų ministerijos sprendime nurodyta, jog ministerijai bei pareiškėjo skunduose teismams išdėstyti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, o ne kad yra priimtas sprendimas tuo pačiu klausimu, todėl Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu remtasi nepagrįstai.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad tokiu atveju, kai yra priimtas galutinis Ūkio ministerijos spendimas dėl lėšų grąžinimo – finansinės korekcijos projektams paskirtai ES finansinei paramai taikymo, kuris pareiškėjui sukelia realias teisines pasekmes, ir teisminis procesas dėl tokio galutinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo jau yra pradėtas, nėra tikslinga vertinti glaudžiai susijusių ginčų faktinių aplinkybių dviejuose teismo procesuose. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo skunduose Finansų ministerijai bei teismams išdėstyti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, todėl Finansų ministerija neturėjo kompetencijos vertinti nei Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutarties, nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo pagrįstumo, nes tai prieštarautų Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems principams bei 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog Šiaulių apygardos teismas priimdamas 2012 m. liepos 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-822-124/2012, bei Lietuvos apeliacinis teismas priimdamas 2013 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-173/2013, nekonstatavo, kad LVPA išvados ir ūkio ministro įsakymai yra teisingi, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs bei teisingai nustatęs esmines faktines aplinkybes dėl kreditoriaus Ūkio ministerijos (pareiškėjo) finansinio reikalavimo atsakovui pagrįstumo, turėjo pagrindo patvirtinti šio kreditoriaus finansinį reikalavimą BUAB „RIK grupė“, todėl nėra pagrindo teigti, kad LVPA pažeidimo tyrimų išvadų pagrindu priimtų Ūkio ministro įsakymų pagrįstumas nebuvo sprendžiamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas 2012 m. liepos 5 d. skundu kreipėsi į Ūkio ministeriją ir prašė panaikinti Lietuvos verslo paramos agentūros 2012 m. gegužės 31 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-01-140/IT02 ir 2012 m. gegužės 31 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-313/ITO2 (b.l. 53-56). Ūkio ministerija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Finansų ministerijai.

Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 211 punktas nustato, kad pareiškėjas ir projekto vykdytojas turi teisę apskųsti vadovaujančiajai institucijai įgyvendinančiosios institucijos veiksmus ar neveikimą, susijusius su projekto atitikties bendriesiems atrankos kriterijams (išskyrus juos detalizuojančius reikalavimus, nustatytus projektų finansavimo sąlygų aprašuose) vertinimu, sprendimo dėl pažeidimo priėmimu, per 10 darbo dienų nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokius įgyvendinančiosios institucijos veiksmus ar neveikimą. Vadovaujančioji institucija, gavusi projekto vykdytojo skundą dėl įgyvendinančiosios institucijos veiksmų ar neveikimo, susijusių su sprendimo dėl pažeidimo priėmimu, per 3 darbo dienas nuo jo gavimo institucijoje dienos apie tai informuoja ministeriją ir (ar) kitą valstybės instituciją ir įgyvendinančiąją instituciją. Vadovaujančioji institucija gautą pareiškėjo arba projekto vykdytojo skundą nagrinėja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujančioji institucija apie priimtą sprendimą informuoja pareiškėją ar projekto vykdytoją. Vadovaujančioji institucija, nusprendusi, kad skundas pagrįstas, raštu įpareigoja įgyvendinančiąją instituciją imtis atitinkamų veiksmų ir nustato veiksmų atlikimo terminus.

Taigi minėto pareiškėjo skundo nagrinėjimui yra taikytinos Viešojo administravimo įstatymo normos, reguliuojančios administracinės procedūros atlikimą.

Administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu (Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo 2012 m. liepos 5 d. skundas buvo išspręstas Finansų ministerijos 2012 m. liepos 31 d. raštu Nr. ((24.16.-02)-K-1215161)-6K-1206614, kuris pripažintinas administracinės procedūros sprendimu (b.l. 58).

Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnyje įtvirtinta, jog asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Analogiškos nuostatos yra nustatytos ir Taisyklių 212 punkte, kuris numato, kad pareiškėjas ar projekto vykdytojas, nesutinkantis su įgyvendinančiosios institucijos, ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos ar vadovaujančiosios institucijos sprendimais, gali juos apskųsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnyje bei Taisyklių 212 punkte nustatyta tvarka būtų apskundęs administracinį sprendimą dėl jo 2012 m. liepos 5 d. skundo, išdėstytą Finansų ministerijos 2012 m. liepos 31 d. rašte Nr. ((24.16.-02)-K-1215161)-6K-1206614.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 10 d. skundu pakartotinai kreipėsi į Finansų ministeriją, kad pakartotinai būtų sprendžiamas klausimas dėl minėtų Lietuvos verslo paramos agentūros išvadų panaikinimo (b.l. 59-61). Šiame skunde pareiškėjas nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir 2012 m. liepos 5 d. skunde.

Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas.

Pareiškėjas Finansų ministerijos 2012 m. liepos 31 d. rašte Nr. ((24.16.-02)-K-1215161)-6K-1206614 išdėstyto administracinės procedūros sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė administracinių ginčų komisijai ar teismui, o pakartotinai kreipėsi į viešojo administravimo subjektą dėl naujos administracinės procedūros pradėjimo, nepateikdamas naujų faktinių duomenų, todėl atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 10 d. skundą.

Nustačius, kad pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 10 d. skundas negalėjo būti nagrinėjamas dėl pagrindų, nustatytų Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte, t.y. dėl to, jog tas pats viešojo administravimo subjektas (Finansų ministerija) jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, nagrinėjamu atveju kitų skundžiamame viešojo administravimo subjekto sprendime išdėstytų aplinkybių, nesusijusių su minėtu skundžiamo administracinės procedūros sprendimo teisiniu pagrindu, vertinimas nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teisėjų kolegija nevertina skundžiamame Finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. ((24.16-02)-5K-1217207)-6K-1207896 ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų, nesusijusių su Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymu.

Nepanaikinus skundžiamo atsakovo sprendimo, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Finansų ministeriją išnagrinėti jo 2012 m. liepos 5 d. skundą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo BUAB „RIK grupė“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRičardas PiličiauskasDainius Raižys