Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, į R. P. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. kovo 6 d. iki 2022 m. kovo 8 d. (2 paros) ir suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. kovo 8 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš R. P. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. Č. 1 396 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 1 396 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo, ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 20 000 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo.

Iš R. P. valstybės naudai priteista 720 Eur už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. Č..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. kovo 6 d., apie 14.00 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu kilusio tarpusavio konflikto metu, rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam V. P. ne mažiau kaip keturiasdešimt du smūgius į įvairias kūno vietas ir taip padarė sužalojimus smūgių vietose, sukėlusius nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių nukentėjusiajam V. P. į galvą ir taip padarė nukentėjusiajam kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejuose pusrutuliuose, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, kairiajame smilkininiame raumenyje, muštines žaizdas veide, poodines kraujosruvas veide, galvos plaukuotoje dalyje, odos nubrozdinimus veide, kraujo išlajas kairės akies obuolyje, pogleivines kraujosruvas abiejose lūpose, muštines žaizdas abiejose lūpose, ko pasėkoje dauginiai sunkūs galvos sužalojimai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir edema bei asfikcija - uždusimu užpildžius kvėpavimo takus krauju, dėl to nukentėjusysis V. P. įvykio vietoje mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis R. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba minėtą nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kai kurias jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, be to, rėmėsi tikrovės neatitinkančiais T. Š. ir A. Ž. parodymais.

2.1. Nuteistojo įsitikinimu, negalima remtis T. Š. parodymais, nes T. Š. dėl suvartoto alkoholio kiekio nieko neprisiminė. Teisme šis liudytojas parodė nepamenantis, kaip 2022 m. kovo 6 d. savo bute sumušė V. V. (dėl to buvo iškelta kita byla), o po šio įvykio toliau vartojo alkoholį. Praėjus valandai po sumušimo, įvyko konfliktas tarp apelianto ir V. P.. T. Š. nurodė, kad konfliktą pradėjo apeliantas R. P., o V. P. nesipriešino, tačiau paklausus, iš kur pas R. P. atsirado muštinės žaizdos ir sužalojimai, jis nurodė nežinantis arba nepamenantis. Liudytojas teigė, kad nukentėjusįjį V. P. iš buto išnešė R. P. bei A. Ž., tačiau, pasak apelianto, liudytojų teigimu, tai padarė R. P. su T. Š. (jie paliko V. P. sėdėti atremtą į laiptinės turėklus).

2.2. A. Ž. parodymuose yra neatitikimų. Šis asmuo teigė, kad jo nebuvo V. P. ir R. P. konflikto metu. Tuo tarpu T. Š. ir R. P. abu nurodė, kad A. Ž. konflikto metu buvo ir nieko nepamena dėl suvartoto alkoholio.

2.3. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Dėl suvartoto alkoholio kiekio V. P. galėjo elgtis neadekvačiai. Jo teigimu, būtent V. P. išprovokavo žodinį konfliktą su R. P.. R. P. fizinę jėgą prieš V. P. panaudojo tik gindamasis. Pasak R. P., pasibaigus konfliktui V. P. buvo sąmoningas, niekur nekrito atbulas (dėl ko būtų galėjęs susižaloti galvą ir taip išsilietų kraujas į smegenis). Kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, nenurodė nė vienas liudytojas.

2.4. Apelianto nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų apklausti ekspertą Remigijų Petrauską. Šis ekspertas buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Ekspertas nurodė, kad krisdamas girtas žmogus tokių sužalojimų patirti negali. Be to, ekspertas nurodė, kad V. P. mirties priežastis – užspringimas. Apeliantui kyla klausimas, ar žmogus galėjo mirti užspringęs, jei, pasak paties eksperto, būdamas be sąmonės žmogus gali ryti seiles. Ekspertas nenurodė, kad V. P. galėjo mirti nuo R. P. smūgių. Ekspertas, atlikdamas tyrimą, padarė klaidų, dėl ko buvo pradėtas vidinis tyrimas. Apeliantas teigia, kad jis nebuvo įspėtas apie eksperto apklausą, dėl to negalėjo pasiruošti klausimų.

2.5. Apeliantas mano, kad jam skirta 11 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta. Tokia bausmė yra griežtesnė nei bausmės vidurkis, o griežtesnė nei vidurkis bausmė skiriama esant sunkinančioms aplinkybėms (tokių šioje byloje nėra). Pasak apelianto, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad jis tik gynėsi nuo V. P. ir tai turėtų būti jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, apelianto teigimu, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji nurodė, kad pasitiki teismu.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą ir dar kartą apklaususi ekspertą Remigijų Petrauską, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta, apygardos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai pripažino, jog būtent R. P., veikdamas tiesiogine tyčia, atėmė nukentėjusiojo V. P. gyvybę. Klaipėdos apygardos teismas tinkamai kvalifikavo ir įvertino nuteistojo veiksmus bei paskyrė teisingą, ne per griežtą bausmę. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. Č. priteistas turtinės bei neturtinės žalos dydis taip pat yra objektyvus ir teisingas.

5. Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų T. Š. ir A. Ž. parodymais, kadangi jie, nuteistojo teigimu, neatitinka tikrovės, o taip pat specialisto išvadoje nėra konstatuota, jog būtent nuo nuteistojo smūgių galėjo mirti V. P.. Taip pat neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija, neįžvelgdama byloje jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, pasisakys tik dėl apelianto skunde nurodomų įrodymų vertinimo aspektų ir jų reikšmės sprendžiant dėl apygardos teismo sprendimo pripažinti R. P. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Iš specialisto išvados Nr. M 103/2022 (03) matyti, kad V. P. mirė nuo komplikacijų, kurias sukėlė dauginiai sunkūs galvos sužalojimai. Tokią išvadą nulėmė tai, jog V. P. išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, taip pat išsiliejo kraujas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejuose pusrutuliuose, nustatytos kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose, kairiajame smilkininiame raumenyje, muštinės žaizdos veide, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai veide, kurie komplikavosi galvos smegenų spaudimu ir edema bei asfiksija – uždusimu užpildžius kvėpavimo takus krauju. Sužalojimai galvoje vertinti kaip sunkūs ir esantys priežastiniame ryšyje su mirtimi. Specialisto išvadoje taip pat pažymėta, kad odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos abiejų alkūnių srityje galėjo susidaryti V. P. griūnant aukštielninkam ir alkūnių sritimis atsitrenkiant į plokštumas ar aplinkoje buvusius daiktus, tačiau kiti nustatyti sužalojimai tokio griuvimo metu negalėjo susidaryti (t. 1, b. l. 77–81). Pirmosios instancijos teisme 2023 m. sausio 23 d. ekspertas Remigijus Petrauskas nurodė, jog kraujo išsiliejimas po kietuoju dangalu galimai įvyko dėl griuvinės traumos, kuriai turėjo įtakos pašalinės jėgos poveikis į veido sritį. Kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais, kurie spaudė smegenis, ko pasėkoje nukentėjusysis buvo nevalingas, o paliktas aukštielninkas, kai vyko kraujavimas, jis paspringo krauju. Jeigu kraujas nebūtų išsiliejęs į smegenis, šito galbūt nebūtų įvykę. Ekspertas taip pat nurodė, kad V. P. laikui bėgant vis tiek būtų miręs dėl galvos smegenų spaudimo (t. 6, b. l. 82–83). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas Remigijus Petrauskas parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, susijusias su V. P. mirties priežastimi, ir dar kartą patvirtino, kad dėl savo nesąmoningos būsenos tiek alkoholio, tiek smegenų spaudimo pasėkoje, vykstant kraujavimui, įvyko nukentėjusiojo užspringimas. Jeigu nebūtų užspringęs, jis vis tiek būtų miręs nuo galvos smegenų spaudimo (t. 7, b. l. 34–36). Taigi tiek specialisto išvada, tiek eksperto duoti parodymai patvirtina, jog V. P. mirė dėl fizinio smurto metu patirtų sužalojimų sukeltų pasekmių, t. y. dėl kraujavimo nosiaryklėje, kuris atsirado dėl suduoto trauminio smūgio į veido priekinę dalį, kuris užpildė kvėpavimo takus, tačiau jeigu nukentėjusysis nebūtų užspringęs savo krauju, jis vis tiek būtų miręs dėl išsiliejusio kraujo į galvos smegenis spaudimo.

7. Nuteistasis abejoja eksperto surašyta specialisto išvada Nr. M 103/2022 (03), apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad išvadoje yra padaryta klaidų, tačiau jų nekonkretizuoja. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su specialisto išvada, taip pat ir kitais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje esančios specialisto išvados Nr. M 103/2022 (03) vertinti kaip neteisingos, neobjektyvios ar klaidingos, nėra pagrindo. Apeliantas pastebi, kad ekspertas nenurodė, jog V. P. mirė dėl tiesioginių R. P. smūgių. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, jog ekspertas apžiūrėjo nukentėjusiojo kūną, nustatė V. P. patirtus sužalojimus ir mirties priežastį, tačiau ekspertas nenustatinėja ir neturi galimybės nustatyti, kuris konkrečiai asmuo naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, dėl ko atsiradę sužalojimai nulėmė jo mirtį. Baudžiamojoje byloje, remiantis R. P., liudytojo T. Š. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, buvo nustatyta, kad būtent dėl nuteistojo naudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį pastarasis patyrė tokius sužalojimus, kurie ir lėmė jo mirtį.

8. Nuteistasis viso ikiteisminio tyrimo metu (tiek apklausų, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu) teigė, jog tarp jų su nukentėjusiuoju įvyko žodinis konfliktas, kuris peraugo į grumtynes, kurių metu jis pargriovė nukentėjusįjį per šoną ant grindų. Griūnant ant grindų, nukentėjusysis galėjo susižaloti. R. P. sudavė kelis smūgius į veido sritį ir stodamasis kojomis spyrė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam gulint į krūtinės ir veido sritis ir paliko jį gulėti ant grindų. Po kurio laiko koja kelis kartus pajudino ant grindų gulintį V. P., pajudino ir galvą, tačiau jokios reakcijos nebuvo. Nukentėjusysis leido garsus, panašius į knarkimą. Jis, paėmęs už V. P. rankų, kartu su T. Š. išnešė nukentėjusįjį į laiptinę ir paliko laiptinėje tarp ketvirto ir penkto aukštų. Galvojo, kad nukentėjusysis išsimiegos ir eis namo, kadangi nebuvo didelių sužeidimų, tik kraujavo iš nosies. Su policijos pareigūnais išėjęs iš buto pamatė nukentėjusįjį gulintį toje pačioje vietoje, tik šiek tiek rankos ir kojos buvo kitoje pozoje (t. 4, b. l. 161, 165–166, 182–184, 189–194; t. 5, b. l. 5–8, 58–61). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tik patvirtino, jog tarp jų buvo kilęs konfliktas ir buvo muštynės, kad jis su koja trinktelėjo gulinčiam nukentėjusiajam į petį (t. 6, b. l. 150–151). Vis tik nuteistojo parodymus duotus teisiamojo posėdžio metu paneigė liudytojo T. Š. parodymai, kurie iš esmės sutampa su parodymais, kuriuos R. P. davė ikiteisminio tyrimo metu.

9. Pakankamai detalūs ir informatyvūs T. Š. parodymai, kuriuos jis davė kitą dieną po įvykio. 2022 m. kovo 7 d. jis nurodė, kad pradžioje R. P. smūgiavo sėdinčiam ant kėdės V. P. kumščiu į veidą, viso sudavė ne mažiau kaip tris smūgius. Po suduotų smūgių V. P. nukrito ant žemės, ir tada R. P. spyrė į įvairias kūno vietas (į galvą ir į kūną, kur pataikė, ten ir spyrė), buvo apsiavęs batais (t. 3, b. l. 113–115). Liudytojas T. Š. nuosekliai viso proceso metu teigė, kad A. Ž. pradėjo konfliktuoti su nukentėjusiuoju, tuomet pamatė, kaip R. P. sėdinčiam ant kėdės nukentėjusiajam trenkė du ar tris kartus į veidą, nukentėjusysis R. P. atstūmė, tačiau R. P. vėl priėjo prie nukentėjusiojo, jie susikibo rankomis ir susigrūmė. Po kurio laiko T. Š. pamatė, kad nukentėjusysis guli ant grindų, ir R. P. priėjęs spyrė nukentėjusiajam į galvos sritį (t. 2, b. l. 82–86, 94–101, 117–118; t. 5, b. l. 5–8; t. 6, b. l. 79–81).

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog liudytojų T. Š. ir A. Ž. parodymai neatitinka tikrovės, kadangi T. Š. dėl suvartoto didelio alkoholio kiekio nepamena įvykio aplinkybių, o būtent nepamena, kad jis (T. Š.) sumušė V. V., tuo tarpu liudytojas A. Ž. nurodė, kad nuteistojo ir V. P. konflikto metu jo nebuvo T. Š. bute, nors tiek nuteistasis, tiek T. Š. teigė priešingai. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant liudytojo parodymus reikia atsižvelgti į liudytojo amžių bei kitas savybes, turinčias įtakos liudytojo gebėjimams tiksliai suvokti, įsiminti tam tikrus įvykius bei reiškinius, išlaikyti tokią informaciją ir ją perduoti apklausos metu. Tam turi reikšmės asmens fizinė ir psichinė sveikatos būklė, amžius, išsilavinimas, profesija, būsena įvykio metu (blaivumas, susijaudinimas ir pan.) bei kiti veiksniai. Todėl teismas, turėdamas omenyje minėtas aplinkybes, liudytojo (kaip ir kitų asmenų) parodymus vertina atsižvelgdamas į tai, kiek šie parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, Nr. 2K-97-1073/2021, Nr. 2K-109-697/2021 ir kt.).

11. Teisėjų kolegija pastebi, kad tiek nuteistasis R. P., tiek liudytojai T. Š., A. Ž. įvykio metu buvo neblaivūs. Pastaroji aplinkybė įpareigoja teismą ypatingai atidžiai vertinti neblaivių asmenų parodymus, atsižvelgti į tai, kad apklaustų asmenų parodymų nenuoseklumą lemia dėl girtumo suprastėjusi atmintis bei iškreiptas situacijos suvokimas. Pirmosios instancijos teismas atidžiai vertino visus byloje surinktus duomenis. Teismas rėmėsi ne tik T. Š., paties nuteistojo parodymais, tačiau ir kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis. Iš 2022 m. balandžio 4 d. specialisto išvados Nr. S 89/2022 (01) nustatyta, kad ant R. P. sportinių batų rastas žmogaus kraujas, kuris sutampa su V. P. DNR profiliu (t. 1, b. l. 143–155). Iš policijos vaizdo ir garso registratorių „Body“ kamerų apžiūros protokolo nustatyta, kad atvykus pareigūnams T. Š. 2022 m. kovo 6 d. nuo 19 val. 41 min. 38 s pasakojo, kad „nei aš, nei mano žmona neliečiau tikrai“, „viskas buvo pas mus, bet aš jo neliečiau“, „šitas“ rodo į durų pusę, pro kurias nuėjo R. P., „kabinėjosi prie mirusiojo“. T. Š. nurodė, kad tas, kuris yra čia (R. P.), „davė į galvą“ (t. 2, b. l. 117–167). Liudytojas T. Š. parodymų patikrinimo vietoje metu detaliai išdėstė įvykio aplinkybes. Manekeno pagalba parodė, kad R. P. priėjęs prie sėdinčio nukentėjusiojo ranka smūgiavo į veido sritį, po ko nukentėjusysis nukrito ir gulėjo ant grindų. R. P. pašoko nuo fotelio ir iš visos jėgos spyrė nukentėjusiajam į galvą, nuo smūgio net galva pasikėlė (t. 2. b. l. 98–101).

12. A. Ž. parodymus šioje byloje reikia vertinti atsargiai ne tik dėl jo neblaivumo, bet ir todėl, kad jis vengia duoti sąžiningus parodymus. Nors jis pats nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį, tačiau, pasak T. Š., būtent A. Ž. buvo konflikto iniciatorius, jis žodžiais įžeidinėjo nukentėjusįjį, be to jis su R. P. draugai (A. Ž. taip pat teigė, kad pažįstami su R. P. 8 metus), o taip pat A. Ž. nurodė nematęs ir to, kad R. P. būtų sudavęs kam nors smūgius, kai tuo tarpu pats nuteistasis neneigia sudavęs smūgius mirusiajam. Vis tik A. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad kažkuriuo momentu R. P. su nepažįstamu vyru susiginčijo, susikibo vienas su kitu ir pradėjo stumdytis, todėl jis stojo į vidurį, kad neįsipliekstų muštynės (t. 2, b. l. 105, 112–115; t. 6, b. l. 148–149).

13. Nagrinėjamu atveju sutiktina su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiais, jog tiek pats nuteistasis, tiek T. Š. bei A. Ž. viso proceso metu nurodė kiek skirtingas įvykio aplinkybes, t. y. A. Ž. neigė konflikto metu buvęs T. Š. bute, kai V. P. buvo sumuštas bei išneštas į laiptinę, tuo tarpu T. Š. nurodė, kad V. P. iš buto išnešė R. P. su A. Ž., o R. P. viso proceso metu teigė, jog nukentėjusįjį iš buto nešė kartu su T. Š.. Tačiau šios apelianto nurodytos aplinkybės, įvertinus baudžiamojoje byloje esančius duomenis bei tai, kad tiek liudytojai, tiek nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus ir nepagrįstai vadovavosi jais, kadangi apeliaciniame skunde nurodyti tarpusavyje nesutampantys liudytojų parodymai dėl to, kas išnešė iš buto nukentėjusįjį, nėra esminiai ar lemiantys V. P. mirtį, o tuo pačiu ir R. P. kaltę. Baudžiamojoje byloje pirmiau nurodyti duomenys, kurie šioje byloje pripažintini tinkamais įrodymais, patvirtina aplinkybę, kad būtent dėl R. P. suduotų smūgių bei spyrių nukentėjusiajam, šiam prasidėjo kraujavimas nosiaryklėje bei išsiliejo kraujas į galvos smegenis.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių

14. Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes: 1) V. P. pats išprovokavo žodinį konfliktą su R. P.; 2) nuteistasis padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia nuteistojo pozicija nėra pagrindo sutikti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką, pripažintina tik tais atvejais, kai kaltininkas laisva valia aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, kurios (dalis kurių) pareigūnams iki tol nebuvo žinomos, nurodo nusikalstamai veikai išaiškinti reikšmingos informacijos žinančius asmenis ir (ar) pateikia nusikalstamai veikai išaiškinti reikšmingus daiktus, dokumentus, kitus objektus arba nurodo jų buvimo vietą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023). Nagrinėjamu atveju R. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri padėtų išaiškinti nusikalstamą veiką, ir kuri nebūtų žinoma ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Aplinkybės, jog R. P. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, taip pat sutiko atlikti parodymų patikrinimą vietoje, nėra vertintinos kaip padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką. Duodamas parodymus apie savo veiksmus R. P. nebuvo nuoširdus, menkino savo atliktus smurtinius veiksmus. Be to pažymėtina ir tai, jog apeliantas skunde ir pats nenurodė jokių aplinkybių, kurios, jo vertinimu, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, todėl nuteistojo deklaratyvūs teiginiai negali būti pripažįstami asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

15. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012 ir kt.). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-153-511/2020). Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog V. P. išprovokavo R. P. naudoti fizinį smurtą. Čia pažymėtina, jog tiek R. P., tiek įvykio metu buvę liudytojai, apklausų metu ne kartą nurodė, kad visų įvykio aplinkybių nepamena, kadangi buvo apsvaigę nuo alkoholio. R. P. viso proceso metu negalėjo nurodyti, dėl ko tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas. 2022 m. birželio 8 d. apklausos metu teigė, kad negali pasakyti, dėl ko tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, nebuvo konkrečios priežasties. Nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą ir smūgiavo (t. 5, b. l. 58–59). Liudytojas T. Š. nurodė, kad konfliktas pirmiausia kilo tarp nukentėjusiojo ir A. Ž., o R. P. be jokios priežasties trenkė nukentėjusiajam į veido sritį. Tuo tarpu liudytojas A. Ž. neigia dalyvavęs konflikte su nukentėjusiuoju. Jau pirmiau teisėjų kolegija nurodė, kad liudytojo A. Ž. parodymai vertintini atsargiai dėl to, kad, kaip teigia liudytojas T. Š., R. P. yra A. Ž. draugas. Konfliktas vyko dėl pinigų, nes A. Ž. teiravosi nukentėjusiojo, kada šis grąžins skolą. Be to, T. Š. nurodė, kad A. Ž. „visokiais žodžiais užvedinėjo“, po ko R. P. suduodavo smūgius į galvą ir iš visos jėgos spyrė (t. 2, b. l. 98–101). Iš akistatos tarp R. P. ir T. Š. protokolo turinio taip pat matyti, kad žodinis konfliktas prasidėjo tarp mirusiojo ir A. Ž.. Pagrindo manyti, kad T. Š. apkalba A. Ž. nėra, nes jis nekaltino A. Ž., priešingai, nurodė, kad „pats A. nemušė nukentėjusiojo“ (t. 2, b. l. 116–119).

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. P. aplinkybę, jog nukentėjusysis pradėjo konfliktą ir jį išprovokavo, nurodė apibendrintai, jis spėja, kad taip galėjo būti. Kitą dieną po įvykio R. P. teigė, kad dėl girtumo jis neatsimena, jog būtų su kuo nors mušęsis, jeigu ir mušėsi, kaip T. Š. sako, tai pradėjo ne pirmas, pirmas jis niekada nepradeda. Iš kur atsirado sužalojimai ant jo dešinės rankos krumplių negali pasakyti, jam atrodo, kad tie sužalojimai yra seni, dirba statybose (t. 4, b. l. 160–162). 2022 m. kovo 18 d. taip pat nurodė, kad kiek pamena gal įvyko nesusipratimas ir prasidėjo tarp jo ir nukentėjusiojo žodinis konfliktas. Nukentėjusysis bandė jam suduoti smūgius į įvairias kūno vietas. Po suduotų smūgių nukentėjusysis nesipriešino, jam atrodo, kad liko gulėti ant grindų (t. 4, b. l. 165–166). Specialisto išvada Nr. G311/2022 (03) patvirtina, kad R. P. buvo nustatyti sužalojimai (nubrozdinimai apatinėje lūpoje, galvos dešinėje srityje, plaštakose poodinės kraujosruvos žastuose, dilbiuose, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tiriamasis R. P. 2022 m. kovo 6 d. nurodė, kad žalojamas nebuvo, sužalojimus ant kūno neigia, nusiskundimų neturi. Teigia, kad prieš mėnesį buvo lūžęs apatinis žandikaulis, akiduobė ir skruostikaulis, dėl to dešinio žando srityje yra patinimas (t. 5, b. l. 53–54). 2022 m. birželio 8 d. nors ir negalėjo pasakyti dėl ko prasidėjo tarp jo ir mirusiojo konfliktas, bet, priešingai nei atliekant tyrimą, R. P. teigė, kad nukentėjusysis pradėjo pirmas, jam smūgiavo ir jis patyrė sužalojimus, kuriuos konstatavo teismo medicinos ekspertas (t. 5, b. l. 58–59). Taigi, šioje byloje nėra duomenų, išskyrus paties R. P. vėlesnius, abstrakčius paaiškinimus, kad nukentėjusysis jį išprovokavo, pradėjo konfliktą. Teisėjų kolegijos nuomone, netgi jeigu būtų buvęs kažkoks žodinis konfliktas tarp girtų asmenų, įvertinus R. P. specialisto išvadoje nustatytus nežymius sužalojimus, pagrindo suduoti ne mažiau kaip 14 smūgių V. P. į galvą, padaryti dauginius, sunkius kūno sužalojimus, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir edema bei asfikcija (uždusimu užpildžius kvėpavimo takus krauju), dėl ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, tikrai nebuvo.

17. Nukentėjusiojo provokuojančio elgesio aplinkybė gali būti konstatuota tik esant objektyviam pagrindui, todėl negali būti grindžiama vien tik tuo, kaip nukentėjusiojo elgesį įvertino pats nuteistasis. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti R. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

18. Atsakant į apelianto teiginį, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad jis tik gynėsi nuo V. P. ir tai turėtų būti jo atsakomybę švelninanti aplinkybė, atkreipiamas dėmesys į tai, kad muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-303/2017, Nr. 2K-3-648/2021 ir kt.).

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes, nuteistojo manymu, Klaipėdos apygardos teismas paskyrė jam per griežtą bausmę.

20. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai, ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti paprastai gali tuomet, kai nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią bausmę.

21. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo nuo septynerių iki penkiolikos metų bausmė (bausmės vidurkis 11 metų). Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kiek didesnę nei sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkis (11 metų ir 3 mėnesius). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teigiamą suimtojo R. P. charakteristiką (t. 7, b. l. 47), nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę.

22. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nė vienos nuteistojo R. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl šiuo pagrindu nuteistajam bausmė negali būti mažinama. Kitų aplinkybių bausmės mažinimui teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo pateiktoje teigiamai R. P. apibūdinančioje charakteristikoje nurodyta, kad R. P. motyvuotas prasmingam užimtumui, atsakingai naudoja materialinius įstaigos išteklius, laisvalaikiu aktyviai sportuoja, lanko (duomenys neskelbtini), nepraleidinėja pamokų, palaiko socialinius ryšius su šeima, draugais (t. 7, b. l. 47), vertinamos teigiamai, tačiau negali lemti švelnesnės bausmės skyrimo, būtina jas vertinti visų aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. P. skirtinos bausmės dydį, tinkamai įvertino tai, kad konstatuotos net dvi R. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veika padaryta, apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nusikalstama veika padaryta tiesiogine neapibrėžta tyčia, R. P. anksčiau teistas tris kartus, du kartus už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą. R. P. taip pat ne kartą yra baustas administracine tvarka, didžioji dalis nusižengimų padaryti dėl alkoholio vartojimo. Be to, šioje byloje nagrinėjamą labai sunkų nusikaltimą nuteistasis įvykdė praėjus kiek daugiau nei pusei metų po to, kai atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o tai rodo jo polinkį nusikalsti. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į nuteistojo reakciją į padarytą nusikalstamą veiką, t. y. jog jis savo elgesio nevertino kritiškai, nuteistajam paskyrė bausmę, kiek didesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

23. Tuo pačiu pažymėtina, kad konstatuodamas R. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, ir vietoje R. P. nustatytų 3,39 promilių girtumo laipsnio nurodė 4,37 promiles. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 308¹ straipsnis, o taip pat BPK 361 straipsnio 2 dalis numato teismo teisę ištaisyti nuosprendžio (nutarties) netikslumus ir pašalinti neesmines aritmetines, rašybos klaidas, padarytas priimant ar rašant teismo nuosprendį (nutartį)). Nustatytas rašymo apsirikimas niekaip nekeičia nuosprendžio esmės ir gali būti ištaisytas vykdant teismo nuosprendį, t. y. BPK 361 straipsnio tvarka. Visgi siekiant proceso ekonomiškumo, jis ištaisytinas šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu. Kartu pažymėtina, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio bei padarytų išvadų nėra pagrindo teigti, kad toks rašymo apsirikimas, nurodant neteisingą girtumo laipsnį, kuris ir taip yra vertintinas kaip sunkus, turėjo kokios nors įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistajam skiriamos bausmės rūšies ar dydžio.

24. Susipažinusi su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ir kitų nuosprendžio dalių (esant prašymui išteisinti, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio teisėtumą patikrina visa apimtimi). Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas turtinės ir neturtinės žalos dydžius, priteistus nužudytojo seseriai nukentėjusiajai S. Č., nustatė tinkamai, įvertinęs byloje esančius dokumentus dėl patirtos turtinės žalos bei nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl jos patirtos neturtinės žalos, netekus brolio. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti ir nuosprendžio dalies dėl kardomųjų priemonių, daiktinių įrodymų ir proceso išlaidų priteisimo. Be to, pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde dėl šių nuosprendžio aspektų nėra pateikta jokių konkrečių prieštaravimų.

25. Atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta anksčiau, naikinti ar keisti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas savarankiškai taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį. Dėl šių priežasčių nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

26. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. vasario 12 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. ADP-2024-1614 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, kurioje nurodyta, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. P. apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos 205,00 Eur dydžio išlaidos ir šios išlaidos priteistinos valstybei.

27. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 27 d. nutartimi nuteistajam R. P. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė Jolanta Teresė Litvinskienė (t. 7, b. l. 15). Pagal BPK 51 ir 106 straipsnius, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

28. Nuteistojo gynėja, jos ginamasis R. P. ir prokurorė prašė nepriteisti iš R. P. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. P., atsižvelgiama į tai, kad apeliacinis procesas vyko išimtinai pagal nuteistojo skundą, ir nors apeliacinis skundas atmetamas, tačiau svarbu įvertinti tai, kad nuteistajam R. P. paskirta reali ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė; iki nusikaltimo padarymo R. P. oficialiai nedirbo, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, kas apsunkina nuteistojo galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytą sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nebūtų teisinga iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apskaičiuotas 205,00 Eur išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir vietoj R. P. nustatytų 4,37 promilių girtumo laipsnio nurodyti 3,39 promiles.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš R. P. neišieškoti.