Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A –534– 227 / 2014

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 25 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. K., E. K. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-15-758/2014 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei R. K. dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių reikalavimų bei ieškovių R. K. ir E. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė šalių nepilnamečio sūnaus M. K., gim.1996-09-22, gyvenamąją vietą kartu su atsakove – vaiko motina R. K. ir jo išlaikymui priteisė iš ieškovo po 400 litų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos (2013-05-30) iki jo pilnametystės, kurį pavedė tvarkyti uzufrukto teise atsakovei R. K.. Įskaitęs į įsiskolinimą mokėtą išlaikymą nepilnamečiui sūnui pagal Visagino miesto apylinkės teismo 2013-08-23 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurios naikintinos įsiteisėjus sprendimui, priteisė 7.200 Lt įsiskolinimą. Nustatė, kad A. K. ir R. K. solidariai atsako kreditoriams VĮ „Visagino energija“ ir AB „Swedbank“ už prievolių, atsiradusių jų santuokos metu įvykdymą. Priteisė iš atsakovo A. K. ieškovei R. K. 4.000 litų, turėtų išlaidų už nepilnametės E. K., gim. 1994-04-14, ortodontinį gydimą, taip pat ieškovei E. K. išlaikymą po 200 litų mokamomis periodinėmis išmokomis iki ji mokysis pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai arba studijuos aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą, tačiau ne ilgiau negu jai sukaks 24 metai, išlaikymą pradedant mokėti nuo E. K. pilnametystės – 2012-04-14. Ieškovės E. K. reikalavimo priteisti išlaikymo įsiskolinimą netenkino. Iš R. K. priteisė ieškovui A. K. 486,50 Lt jo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Iš A. K. priteisė R. K. 3.614 Lt jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 610,75 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas, vadovaudamasis CPK 376 straipsniu, įvertinęs šalių ir jų atstovų paaiškinimus, kitus byloje esančius įrodymus konstatavo, kad ieškovo A. K. ir atsakovės R. K. santuoka yra faktiškai iširusi dėl ieškovo A. K. kaltės, kadangi jis paliko šeimą, nenutraukęs santuokos pradėjo gyventi su kita moterimi. Gyvendamas su kita moterimi susilaukė kito vaiko. Jis buvo nelojalus, neištikimas savo sutuoktinei R. K. (LR CK 3.60 str.). Nepilnamečio vaiko gyvenamą vietą nustatė su motina (CK 3.168 str.). Teismas, įvertinęs R. K. turtinę padėtį, susiklosčiusį tarp sutuoktinių turto naudojimąsi, tai, kad ji šiuo metu viena išlaiko nepilnametį sūnų M. K., gim. 1996-09-22, teikia pagalbą jų besimokančiai dukrai E. K., gim. 1994-04-14, ieškovas A. K. sūnaus išlaikyme prisideda per mažai, kad būtų patenkinti visi tiek nepilnamečio vaiko, tiek pilnametės dukters būtiniausi poreikiai ir galimybė mokytis, į tai kad santuoka iširo dėl A. K. kaltės, nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių principo (CK 3.117 str. 1 d.), todėl nepriteisė iš R. K. ieškovo A. K. naudai 15.000 litų prašomos kompensacijos už kainų skirtumą tarp butų. Nustatė, kad A. K. ir R. K. solidariai atsako kreditoriams VĮ „Visagino energija“ ir AB „Swedbank“ už prievolių atsiradusių jų santuokos metu įvykdymą (CK 3.109 str.). Nustatė, kad A. K. per mėnesį vidutiniškai, atskaičius mokesčius, gauna iki 3.000 litų atlyginimą, o R. K.- 2000 litų. Šalių dukra E. K., gim. 1994-04-14, mokosi Visagino technologijos ir verslo centre pirmajai profesinei kvalifikacijai įgyti, gauna 98 litus stipendiją, o taip pat gauna darbo pajamų iki 500 litų per mėnesį. Jai paramą teikia motina R. K.. Teismas pripažino, kad gaunamų iki 600 litų per mėnesį pajamų nepakanka E. K. mokymosi ir pragyvenimo būtiniems poreikiams patenkinti. Teismas, įvertinęs ieškovo A. K. turtinę padėtį, tai, kad jis turi nepilnametį išlaikytinį- sūnų M., gim. 2013-08-10, sprendė, kad jis gali nepilnamečio sūnaus M. K., gim. 1996-09-22, išlaikymui skirti 400 litus per mėnesį, o taip pat teikti po 200 litų išlaikymą pilnametei dukrai E. K., tol kol ji mokysis pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų. Nors A. K. vienas vykdo prievoles bankui dėl to R. K. neturėtų daugiau skirti lėšų vaikams išlaikyti, nes prievolės yra solidarios, kurias privalo vykdyti abu buvę sutuoktiniai, todėl, nuėmus didesnę vaikų išlaikymo naštą nuo R. K., ji turės galimybę vykdyti prievoles tretiesiems asmenims. Nustatė, kad A. K., per mėnesį abiem vaikams nepilnamečiui M. K. ir E. K. mokėjo iki 400 litų, todėl iš ieškovo priteistinas išlaikymo įsiskolinimas M. K. už trejus metus – 7.200 litų. Sprendimą nepriteisti E. K. išlaikymo įsiskolinimą motyvavo tuo, kad išlaikymas jai priteisiamas nuo jos pilnametės dienos, o iki tol ji gavo pilną išlaikymą iš motinos. R. K. reikalavimą priteisti iš A. K. pusę, t.y. 4.000 litų, turėtų išlaidų už tuomet dar nepilnametės E. K. ortodontinį gydimą laikė pagrįstu byloje esančiais įrodymais (išrašu iš medicininių dokumentų, sąskaitomis, kvitais, banko pervedimų išrašais). Patenkinus 50 procentų ieškovo ieškinio iš atsakovės priteisė 486,50 Lt bylinėjimosi išlaidų (sumokėta 973 Lt) ieškovui ir priteisė iš atsakovo 3.614 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovei ir 610,75 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis, nuo kurio ieškovės buvo atleistos, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 93 str., 96 str.).

R. K., E. K. apeliacinis skundas atmestinas, A. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1d. 3 p.)

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Motyvuojamoji dalis

Dėl sutuoktinio kaltės nustatymo

Apeliantas A. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jis pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo. Kadangi nebuvo kitos šalies reikalavimo santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės ir nėra viešo intereso, apelianto teigimu teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti jį pripažinti kaltu dėl santuokos nutraukimo nebuvo. Prašo pripažinti, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 str. 1 d.), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 str. 3 d.), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 str. 4 d.). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Sutiktina su apelianto teiginiu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010-05-20 nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 yra išaiškinusi, jog CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tiek minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarime, tiek apelianto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2012 buvo pasisakyta ne dėl sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo nustatymo, bet dėl teismo vaidmens sprendžiant sutuoktinių tarpusavio turtinius ginčus, taip pat pabrėžiama, kad kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Be to, pagal CK 3.61 straipsnio 1 dalį vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės, todėl teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą bei spręsdamas dėl kieno kaltės iširo santuoka, privalo atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas.

Nagrinėjamu atveju ieškovui A. K. pareiškus ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės R. K. kaltės, ji atsiliepime į ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu teigė, kad sutuoktinio A. K. atžvilgiu elgėsi lojaliai, pagarbiai ir tik A. K. yra kaltas dėl santuokos iširimo, nes buvo jai neištikimas, kelis metus laiko gyvena su kita moterimi, su kuria susilaukė vaiko. Taigi, atsakovė R. K. aiškiai išreiškė savo poziciją dėl to kas yra kaltas dėl santuokos iširimo ir todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę viršyti R. K. pareikštus reikalavimus.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta sutuoktinio kaltės prezumpcija – preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Šios CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos- kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių. Pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Šioje byloje ieškovas A. K. ieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl sutuoktinės kaltės ir pirmosios instancijos teismo 2014-03-04 posėdyje aiškino, kad 2009 metais tarp sutuoktinių pradėjo kilti konfliktai, jie neberado bendros kalbos, išsiskyrė nuomonės dėl vaikų auklėjimo, atsakovė R. K. jį provokavusi, naudojusi prieš jį psichologinį smurtą, pati pasiūlė jam išsikraustyti į kitą šeimos butą, ką jis ir padarė. Teigė, kad nors bandė su sutuoktine susitaikyti, siūlė gyventi kartu dėl vaikų, ši atsisakiusi. Neneigė, kad nuo 2011 metų gyvena su kita moterimi, jiems 2013 metais gimė sūnus. Atsakovė R. K. paaiškino, kad nuo 2007 metų, šalims įsigijus kitą butą, ji jautė, jog sutuoktinių santykiai atšalo, šalys pradėjo atskirai spręsti savo piniginius klausimus, sename šeimos bute vyras pradėjo leisti vis daugiau laiko atskirai nuo šeimos su draugais ir kitomis moterimis, girtuokliavo, šalys nesutarė dėl vaikų auklėjimo, sutuoktinis mažai laiko skirdavo vaikams, būdavo jiems per griežtas. Ji įtarė, kad vyras turi kitų moterų. Pripažino, kad ji nebenorėjo gyventi su A. K. dėl jo elgesio ir nors 16 metų toleravo jo girtuokliavimus, tačiau sutuoktinis atmetė jos siūlymus kreiptis į specialistus pagalbos, todėl pasiūlė jam išeiti į kitą šeimos butą, kad jis susivoktų dėl savo elgesio. Pažymėjo, kad jau jie tarpusavyje tarėsi dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Iš nurodytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad šalių santykiai galutinai nutrūko dar 2009 metais, kada ieškovas A. K., sutuoktinės R. K. iniciatyva, išsikėlė gyventi į kitą šeimos butą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo ir nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį (šeimyninį) gyvenimą sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.). Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad šalių santuoka iširo dėl A. K. kaltės, motyvavo tuo, kad jis paliko šeimą, nenutraukęs santuokos pradėjo gyventi su kita moterimi bei su ja susilaukė vaiko. Kaip jau minėta aukščiau, CK 3.60 str. įtvirtintos sutuoktinio kaltės prezumpcijos yra nuginčijamos. Todėl aplinkybė, kad A. K. nuo 2011 metų, ko neneigė ir R. K., gyvena su kita moterimi, turi vaiką, t.y. R. K. buvo neištikimas, negali būti pripažįstama santuokos iširimo priežastimi, kadangi kaip pirmiau nurodyta, byloje nustatyta ir šalys to neneigia, kad jie bendro sutuoktinių gyvenimo kartu neveda nuo 2009 metų. R. K. jos nurodytų aplinkybių dėl sutuoktinio neištikimybės dar iki jo išsikraustymo, niekaip neįrodinėjo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis tuo metu buvo jai neištikimas. Byloje nėra nustatyto fakto, kad R. K. paliko šeimą ir daugiau nei vienerius metus ja nesirūpino, kad būtų galima pripažinti jį kaltu pagal 3.60 straipsnio 3 dalį. Priešingai, šalys patvirtino, kad A. K. išėjo gyventi į kitą šeimos butą sutuoktinės reikalavimu, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuo 2009 metų nors ir nereguliariai, tačiau A. K. pervedinėjo R. K. pinigus vaikų išlaikymui, taip pat mokėjo įmokas bankui pagal kredito sutartis. Įvertinus visus byloje esančius įrodymus (CK 1.5 str., CPK 185 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, jog abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Todėl, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai, spręstina, šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo, kompensacijos priteisimo

Ginčo dėl padalyto turto nėra. Apeliantas A. K. nesutinka, kad dalijant turtą buvo nukrypta nuo sutuoktinių lygių dalių principo ir jam nepriteista 15.000 Lt piniginė kompensacija už sutuoktinei tekusią didesnės vertės turtą. Teigia, kad jam turėtų būti priteisiama ši suma kaip padalintų tarp šalių butų verčių skirtumas. Taip pat apeliantai apeliaciniais skundais neginčija sprendime nurodytų butų verčių, išskyrus tai, jog atsakovė R. K. atsiliepime į ieškovo A. K. apeliacinį skundą nurodo, jog UAB “Jungtinis turtas“ pateikta butų vertės ataskaitos išvada, kuria rėmėsi teismas sprendime, nėra tinkamas dokumentas.

Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str.1 d.). Šia prezumpcija padalydamas bendrą turtą teismas privalo vadovautis, jeigu nenustato CK 3.123 straipsnyje nurodytų pagrindų, kurios leidžia teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo ir vienam sutuoktiniui priteisti didesnę turto dalį. Teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 str. 1 d).

Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo turto lygių dalių principo dėl blogesnės R. K. turtinės padėties, susiklosčiusio tarp sutuoktinių turto naudojimosi pasiskirstymo, nes R. K. viena išlaiko nepilnametį vaiką, tiekia pagalbą pilnametei dukrai, kai tuo tarpu A. K. prie vaikų išlaikymo prisideda per mažai, taip pat dėl to, kad santuoka iširo dėl A. K. kaltės. Apeliantas A. K. teigia, kad R. K. turtinė padėtis yra gera, nes ji turi asmeninio turto, gauna 2.650 Lt darbo pajamų. Kadangi bylos nagrinėjimo metu teikė pakankamo dydžio išlaikymą sūnui ir iš jo priteista dukters išlaikymui po 200 Lt periodinėmis mėnesinėmis išmokomis iki E. K. mokysis pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai arba studijuos aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą, tačiau ne ilgiau nei jai sukaks 24 metai, todėl teismui nebuvo pagrindo pripažinti, jog R. K. viena išlaiko dukrą, o sūnui tėvas skiria nepakankamai lėšų.

Teisėjų kolegija sutinka su A. K. teiginiais dėl R. K. turtinės padėties. Iš VĮ Ignalinos atominės elektrinės 2013-05-16 pažymos Nr. 561 apie darbo užmokestį matyti, kad jos (R. K.) vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, yra 2.055 Lt. Iš VĮ „Regitra“ 2013-05-24 pažymos Nr. 1.6-S3-153 matyti, kad R. K. vardu įregistruota automašina Seat Alhambra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko 2013-05-22 išrašo- R. K. asmeninės nuosavybės teise turi turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį namą ir kitus statinius, žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Įvertintina, kad byloje yra pateikta žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo 2008-09-24 sutartis, kuria R. K. pardavė dalį paveldėto turto, už kurį jai turėjo sumokėti 249.797,25 Lt. Iš Sodros pažymos apie asmens įmokas už 2012-08-01 – 2013-08-31 nustatyta, kad A. K. vidutinės mėnesio pajamos, atskaičius mokesčius, sudaro apie 3.300 Lt. Taip pat įvertintina aplinkybė, kad A. K. turi nepilnametį sūnų M. K., gim. 2013-08-10, su S. D., kuri Sodros pateiktais duomenimis -pažyma apie įdarbinimus už 2013-03-01 – 2014-03-31 yra vaiko priežiūros arba tėvystės atostogose, gauna motinystės (tėvystės) pašalpą 778,24 Lt. Esant nurodytoms aplinkybėms, net ir pripažinus, kad R. K. turi asmeninę prievolę bankui pagal 2013-04-26 Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 13-024990-RK, kurios pagrindu buvo jai suteiktas 2.000 litų dydžio kreditas, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. K. turtinė padėtis negali būti pripažįstama blogesne nei A. K.. Abu sutuoktiniai turi didelių įsiskolinimų bankui (pagal UAB „Swedbank“ 2013-10-22 pažyma Nr. RL-SR/13-5734 pagal kredito sutartis A. K. ir R. K. neįvykdytų įsipareigojimų dydis 200.743,11 Lt), VĮ „Visagino energijai“, šios prievolės pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažintos solidariomis, dėl to ginčo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad viena iš aplinkybių dėl kurių nukrypstama nuo turto dalių lygybės principo yra blogesnė R. K. turtinė padėtis.

Pripažintina, kad ieškovo A. K. teiginį, jog jis teikė išlaikymą vaikams, dalinai pripažino atsakovė R. K., nurodžiusi, kad jo teikiamas išlaikymas buvo nepakankamo dydžio. Tai įvertinęs pirmosios instancijos teismas priteisė dalį prašomo išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui šalių sūnui.

Nustačius, kad dėl šeimos iširimo kalti abu sutuoktiniai, šalių turtinė padėtis yra panaši, prie vaikų išlaikymo prisidėjo ieškovas ir nors nepilnai, tačiau, ji (atsakovė) dėl nepilnamečio sūnaus išlaikymo priteisimo kreipėsi į teismą tik po to, kai ieškovas A. K. pareiškė ieškinį teisme dėl santuokos nutraukimo ir kitų reikalavimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad šioje byloje būtina nukrypti nuo lygių dalių principo. Tuo pačiu teisėjų kolegija atmeta A. K. argumentus, kad išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis priteisimas sudaro pagrindą nenukrypti nuo lygių dalių principo. Išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo (CK 3.194 str.) faktas, savaime nepašalina nepilnamečio vaikų interesų kaip pagrindo, į kurį teismas turi atsižvelgti padalydamas sutuoktinių bendrą turtą nelygiomis dalimis (CK3.123 str.). CK 3.3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos. Toks teisinis reguliavimas reikalauja atitinkamo tėvų ir vaikų teisių įgyvendinimo, į jį privalo atsižvelgti ir teismas, inter alia padalydamas turtą pagal CK 3.123 straipsnį.

Byloje nustatyta, kad šalims kiekvienam atiteko po keturių kambarių butą, kuriuose jie gyveno ir kurių vertė netapati.

Byla pagal ieškovo A. K. ieškinį užvesta 2013 metais. Visos bylos eigoje ieškovas siūlė paskirti atsakovei didesnės vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini), o jam mažesnės, esantį (duomenys neskelbtini). Pirminiu ieškiniu butų vertę įrodinėjo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007-06-27 ir 2007-07-23 išrašais, kuriuose nurodytos vidutinės butų rinkos vertės: 43.217 Lt ir 32.4312 Lt (b.l.14-15). Bylos eigoje patikslinęs ieškinį, ieškovas, remdamasis UAB „Jungtinis verslas“ išvadomis dėl turto vertės, nurodė butų didesnes rinkos vertes, atitinkamai 61.000 Lt ir 46.000 Lt (t.2, b.l.10-11) ir šiais įkainojimais teismas vadovavosi priimdamas sprendimą. Ieškovas taip pat palaikė prašymą priteisti 15.000 Lt kompensaciją už jo prašymu skirtą mažesnės vertės butą. Atsakovei buvo paskirtas brangiau įvertintas butas, kuriame ji iki tol gyveno su dviem skirtingų lyčių vaikais, iš kurių vienas- nepilnametis. Pažymėtina, kad atsakovė sutiko , kad jai būtų paskirtas mažesnės vertės butas, kuriame gyvena ieškovas su nauja šeima dėl tos priežasties, jog ji neturi galimybės išmokėti prašomos kompensacijos. Tuo pačiu skunde teigia, jog butų vertės nepagrįstos, nes nėra vertinimo ataskaitos. Kadangi ieškovas skundu kelia klausimą dėl nepagrįstai, jo teigimu, nepriteistos 15.000 Lt kompensacijos ir taip be teisėto pagrindo nukrypus nuo lygių dalių principo, o atsakovė nesutinka su UAB „Jungtinis verslas“ išvadomis dėl butų vertės, teisėjų kolegija nagrinėja ir tiria ne tik visus byloje esančius įrodymus, bet mano tikslinga naudotis ir viešai skelbiama informacija apie butų kainas.

Lyginant ieškovo siūlyto atsakovei ir teismo priteisto atsakovei buto vidutinę rinkos vertę, nurodytą 2007-07-23 ir 2014-09-04 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose, ji tapati- 43.212 Lt. Tačiau buto, kurį pageidavo gauti ieškovas ir kuris buvo jam priteistas, vidutinės rinkos vertės Nekilnojamojo turto registre ženkliai skiriasi. Taip pateikęs atsakovei siūlomo buto vertinimą, atliktą 2007 metais, jis pirminiame ieškinyje sau prašomo priteisti buto vertinimą pateikia 1999-02-11, t.y. prieš 14 metų atliktą vertinimą- 32.432 Lt vertės (2007-06-27 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas- b.l.14). Tas pats butas 2007-07-03 įvertintas 42.563 Lt (2014-09-04 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas). Iš to sektų, kad pagal visuotinį vertinimą atsakovei paskirtas butas yra tik 649 Lt brangesnis nei ieškovui ir abu butai įvertinti iš esmės tuo pačiu laiku: 2007-06-08 ir 2007-07-03 (vėlesnio vertinimo nėra).

Ginčijamu sprendimu teismas priteisė ieškovui A. K. viso turto už 49.500 Lt, kurį sudaro: 3.500 Lt vertės automobilis ir 46.000 Lt vertės butas, atsakovei R. K. - 61.000 Lt vertės butą. Iš to sektų, kad atsakovei tekęs turtas yra 11.500 Lt vertesnis nei ieškovo. Tačiau apeliantas A. K. ieškiniu ir skundu prašo priteisti 15.000 Lt kompensaciją, kurią sudaro butų skirtumas pagal UAB „Jungtinis verslas“ 2013-11-20 išvadas dėl butų verčių, tačiau nevertina to, jog jam buvo paskirtas ir kitas turtas- 3.500 Lt vertės automobilis (t.2. b.l.10-11). Kaip pagrįstai nurodė atsakovė R. K., byloje nepateikta UAB „Jungtinis verslas“ Turto vertės ataskaita ir todėl negalima nustatyti, kas nulėmė ženklų butų verčių skirtumą- atsakovės buto vertės padidėjimą 17.788 Lt, t.y. nuo 43.212 Lt iki 61.000Lt , o ieškovo tik 4.000 Lt, t.y. nuo 42.563 Lt iki 46.000 Lt, kuomet ieškovui paskirto buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui 2007-06-11 Kredito sutartimi Nr. 07-058652-FA/07-058664 Swedbank, AB suteikė 35.000 Lt kreditą. Ieškovas neįrodinėjo, kad šis kreditas nebuvo panaudotas pagal paskirtį ir dėl likusios skolos bankui abi šalys liko solidariais skolininkais. Priešingai UAB „Jungtinis verslas“ atliktam vertinimui, pagal VĮ Registrų centro masinio šalies nekilnojamojo turto vertinimą butų vidutinė rinkos vertė pagal verčių žemėlapius 2014-01-01 dienai buvo: R. K. buto - 65.900 Lt, o paskirto A. K. buto vertė- 69.300 Lt, t.y. A. K. paskirtas butas 3.400 Lt didesnės vertės, kuris yra centrinėje miesto dalyje.

Pirmiau nurodytos aplinkybės teismui duoda pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju yra tikimybė, jog šalių dalintini butai rinkoje galėtų būti parduodami panašia kaina, todėl manytina, kad nuo bendro turto lygių dalių principo nukrypta neženkliai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos atsisakė A. K. priteisti piniginę kompensaciją už R. K. tenkančią didesnę turto dalį. Be to, šalys turi du bendrus vaikus, iš kurių vienas- nepilnametis, abu vaikai gyvena su atsakove- vaikų mama, vaikai yra skirtingų lyčių. Todėl yra siektina, kad kiekvienas iš jų turėtų galimybę turėti atskirą bei jiems įprastą gyvenamąją erdvę – kambarį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustačius su mama, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga ir sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo padalijant bendrą turtą ir nepriteisti A. K. prašomos kompensacijos, įvertinus tai, jog tėvui, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, tenka didesnė pareiga, atsakomybė už vaiką, nes kas dieną vaiku tenka rūpintis, jį prižiūrėti ir visas pirmiau nurodytas aplinkybes apie butų vertes.

Pažymėtina, kad šioje byloje negalima vadovautis ieškovo nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis dėl skirtingų bylos aplinkybių.

Dėl išlaikymo nepilnamečiui dydžio nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

R. K. apeliaciniu skundu prašo padidinti priteistą nepilnamečiui sūnui išlaikymą nuo 400 Lt/mėn iki 500 Lt/mėn ir įsiskolinimą nuo 7.200 Lt iki 9.000 Lt.

A. K. apeliaciniu skundu prašymą netenkinti R. K. reikalavimo priteisti išlaikymo nepilnamečiui sūnui įsiskolinimą, motyvuoja tuo, kad nuo 2009 metų balandžio mėnesio iki 2013 metų gegužės mėnesio vaikų išlaikymui skyrė 16.480 Lt, taip pat vienas grąžino 73.334,13 Lt paskolos kreditoriui ir dėl to atsakovė didesne dalimi galėjo prisidėti prie vaiko išlaikymo.

Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (Konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus reglamentuoja CK 3.192 str. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl išlaikymo dydžio, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat prioritetinių vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 1.5 str. 4 d., 3.3 str.). Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą - tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, išlaikytinių skaičių. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį, t. y. visas jo gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius. Pagal teismų praktiką, orientaciniu kriterijumi nustatant išlaikymo dydį paprastai yra CK 6.461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą, kuri šiuo metu yra 1.000 Lt (LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje V.S. v. M.S., bylos Nr. 3K-3-259/2004). Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, pagal bylos aplinkybes gali būti priteisiamas didesnis arba mažesnis išlaikymas nepilnamečiui vaikui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis atitinka išlaikymo dydį reglamentuojančias Civilinio kodekso normas ir susiformavusią teismų praktiką. Įrodinėdama nepilnamečio vaiko poreikius R. K. pateikė vieno mėnesio laiko sūnaus Modesto išlaidų paskaičiavimą ir ieškinyje nurodė, kad jo išlaikymui skiria 956 Lt: 400 Lt maistui, 160 Lt drabužiams ir avalynei, 266 Lt komunalinėms paslaugoms, 30 Lt higienos priemonėms, 20 Lt mobiliajam telefonui, 50 Lt laisvalaikiui, lavinimo priemonėms, 30 Lt nenumatomoms išlaidoms. Šių išlaidų įrodymais nepagrindė, kaip nepagrindė teiginio apie vaiko turimus specialiuosius poreikius: nepilnamečio vaiko sveikatos būklę, jo gydymą, nors pirmosios instancijos teisme 2013-08-21 parengiamojo teismo posėdžio metu R. K. atstovė advokatė I.Maskoliūnaitė nurodė juos pateiksianti. R. K. pirmosios instancijos teisme 2014-03-04 teismo posėdžio metu nurodė, jog nepilnamečio vaiko išlaikymui ji skirianti ne mažiau kaip 500 Lt, atsakovas moka laikiną išlaikymą. Paaiškino, kad šiuo metu sūnus niekur nesimoko, buvo įstojęs į proftechninę mokyklą, tačiau iš jos išėjo, jokių būrelių nelanko. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis turi išlaidų lavinimo priemonėms. Teisėjų kolegijos nuomone, nepilnamečio M. K. išlaikymui per mėnesį reikalinga skirti apie 800 Lt, ši suma pripažintina pakankama patenkinti svarbiausius vaiko poreikius.

Kadangi teisėjų kolegija, spręsdama dėl pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, pasisakė dėl sutuoktinių turtinės padėties bei vertino, kad R. K. ir A. K. turtinė padėtis yra iš esmės panaši, tų pačių argumentų nebekartoja. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš A. K. nepilnamečio sūnaus išlaikymui pusę vaiko poreikių tenkinimui reikalingos sumos, t.y. po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki vaiko pilnametystės.

CK 3.200 straipsnis, apibrėžiantis išlaikymo priteisimo momentą, numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Pripažinus, kad vaiko išlaikymui turėtų būti skiriama po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, laikytina, kad per 3 metus iki ieškinio pareiškimo dienos, t.y. laikotarpyje nuo 2010-05-29 iki 2013-05-30, A. K. turėjo sumokėti 14.400 Lt. Nėra pagrindo sutikti su apelianto A. K. teiginiu, kad iš jo išlaikymo įsiskolinimas neturi būti priteisiamas dėl to, kad jis vienas mokėjo kredito įmokas. Apelianto nurodomos LAT nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-276/2013 ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013-04-26 nutartyje pažymėjo, kad sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo įvertintina, jog atsakovas visiškai apmokėdavo šeimos būsto išlaidas, dėl ko ieškovė išlaidų būstui išlaikyti sutaupytą dalį galėjo skirti taip pat ir vaiko išlaikymo išlaidoms padengti. Nagrinėjamu atveju A. K. vykdė įsipareigojimus AB „Swedbank“ pagal Kredito sutartį Nr. 07-058652-FA/07-058664-FA, kredito suma 185.000 litų; Kredito sutartį Nr. 07-058652-FA/07-058664-FA, kredito suma 35.000 litų; pagal UAB „Swedbank“ 2013-10-22 pažymą Nr. RL-SR/13-5734 neįvykdytų įsipareigojimų dydis 200.743,11 litų, todėl akivaizdu, kad A. K. nepadengė visų sutuoktinių įsiskolinimų kreditoriui. Šalys neginčija teismo sprendimo dalies, kuria prievolės AB „Svedbank“ pripažintos solidaria sutuoktinių prievole. Šiuo metu prievolės bankui nėra įvykdytos. Nėra aišku, kaip bendraskoliai vykdys atsiskaitymus su kreditoriumi ateityje, ar bus sprendžiami bendraskolių tarpusavio ginčai ir teismas šių aplinkybių nenustatinėja, nes išlaikymas bei jo įsiskolinimas yra priteistas šalių nepilnamečiui vaikui, kurį tik pavesta tvarkyti uzufrukto teise atsakovei R. K. ir šis atsakovės R. K. reikalavimas nėra sietinas su šalių įsipareigojimu bankui. Todėl apelianto A. K. apeliacinio skundo motyvas, kad iš jo negalėjo būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas arba jis turi būti mažinamas, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Apeliantė R. K., prašydama padidinti priteistą išlaikymo nepilnamečiui vaikui išlaikymo įsiskolinimą nuo 7.200 Lt iki 9.000 Lt, prašymo nemotyvuoja. A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad jis sumokėjo R. K. vaikų išlaikymui pavedimais viso 16.480 Lt, su kuo apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka. Pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybę, kad pagal A. K. banko sąskaitos išrašą nuo 2009-01-12 iki 2013-05-23 A. K. pervedinėjo R. K. atitinkamai sumas: 2009-08-21 pervedė 300 litus, 2010-12-16 – 400 litus, 2011-02-16 -700 litų, 2011-03-16– 500 litų, 2011-04-17– 500 litų, 2011-06-15– 480 litus, 2011-07-15 – 500 litų, 2011-09-17– 500 litų, 2011-10-12 – 500 litų, 2011-11-15 – 500 litų, 2011-12-19 – 500 litų, 2012-01-02 – 100 litų, 2012-01-17 – 400 litų, 2012-02-21 – 500 litų, 2012-03-16 – 500 litų, 2012-04-17 -500 litų; 2012-05-17 -800 litų, 2012-06-19 – 800 litų, 2012-07-17 – 800 litų, 2012-08-18 – 800 litų, 2012-09-21 – 800 litų, 2012-10-15 – 800 litų, 2012-11-22 – 800 litų, 2013-01-16– 800 litų, 2013-02-25 – 800 litų, 2013-03-15 – 700 litų, 2013-04-11 – 700 litų, 2013-05-23 – 500 litų.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokias sumas nepilnamečiui sūnui A. K. pervedė laikotarpiu nuo 2010-05-29 iki ieškinio pareiškimo teisme dienos (2012-05-30), įvertinant faktą, kad iki 2012-04-14 išlaikymas buvo teikiamas taip pat tuo metu nepilnamete buvusiai šalių dukrai E. K.. Pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2010-05-29 iki 2012-04-13 (22,5 mėnesio) nepilnamečio sūnaus M. K. išlaikymui buvo skirta pusę A. K. pervestos sumos, t.y. 3.290 Lt (6.580 Lt :2), kas sudaro po 146,22 Lt kas mėnesį. Laikotarpiu nuo 2012-04-14 iki 2013-05-29 (13,5 mėnesio) vaikų išlaikymui pervesta 9.600 Lt, tačiau įvertintina, kad E. K. 2014-04-14 tapo pilnamete ir jai teismo sprendimu nuo šios dienos iš A. K. priteista po 200 litų mokamomis periodinėmis išmokomis iki ji mokysis pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai arba studijuos aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą, tačiau ne ilgiau negu jai sukaks 24 metai, bei pripažintina, kad M. K. išlaikymui A. K. mokėjo 711 Lt dydžio išlaikymą kas mėnesį. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad visu trijų metų laikotarpiu iki ieškinio pareiškimo teisme dienos išlaikymas buvo mokamas abiems vaikams, neįvertino fakto, kad E. K. 2012-04-14 tapo pilnamete, be to ji nuo šios dienos ieškiniu prašė priteisti jai išlaikymą iš A. K. ir šį reikalavimą teismas iš dalies tenkino. Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad per 3 metus iki ieškinio pareiškimo dienos ieškovas A. K. sūnaus M. išlaikymui skyrė 12.890 Lt, t.y. 1.510 Lt mažiau negu turėjo, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas sumažinant R. K. iš A. K. priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą nuo 7.200 iki 1.510 Lt.

Dėl papildomų vaiko priežiūros išlaidų

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl 4.000 Lt priteisimo R. K. už turėtas išlaidas tuomet dar nepilnametės E. K., gim. 1994-04-14, ortodontiniam gydymui, nurodydamas tuos pačius argumentus kaip ir dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

Išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas ar nuolatinė priežiūra) (CK 3.201 str.). Teisėjų kolegija, aukščiau yra pasisakiusi, kad laikotarpiu nuo 2010-05-29 iki 2012-04-13 (22,5 mėnesio) E. K. išlaikymui buvo skirta pusę A. K. pervestos sumos, t.y. 3.290 Lt (6580:2), kas sudaro po 146,22 Lt kas mėnesį. R. K. nereiškė reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Kaip jau minėta, A. K. teiginiai dėl to, kad jis mokėjo kredito įmokas, todėl sutuoktinė sutaupytą dalį galėjo skirti taip pat ir vaiko išlaikymo išlaidoms padengti, atmestini, pakartotinai teismas dėl to nebepasisako. Byloje nėra ginčo, kad R. K. turėjo 8.000 Lt papildomų išlaidų dukters odontologiniam gydymui, apeliantas neginčija tokių išlaidų dydžio ir pagrįstumo. R. K. reikalavimas yra pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais (išrašu iš medicininių dokumentų, sąskaitomis, kvitais, banko pervedimų išrašais). Apeliacinės instancijos teismas įvertina aplinkybes, kad R. K. pagal pateiktus įrodymus patyrė daugiau išlaidų nei reikalauja, t.y. 8.016,73 Lt esant dukrai dar nepilnametei, taip pat, kad 2011-03-15 UAB Vilniaus implantologijos centro klinikos sąskaitoje -faktūroje Serija VICK Nr. 3043 padarytas įrašas ranka, jog buvo paimta 300 Lt už plokštelę, bei faktą, kad R. K. 2012-06-14 (E. K. jau tapus pilnamete) sumokėjo 200 Lt už gydymo išlaidas. Todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais atsakovo 2010-07-08 pavedimu sumokėtos 220 Lt sumos už odontologinį gydymą nemažina iš R. K. priteistinos sumos. Pripažintina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 4.000 Lt gydymo išlaidų A. K. turi sutuoktinei kompensuoti.

Dėl išlaikymo pilnamečiui dydžio nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo

Apeliantė E. K. nesutinka su priteistu nuo 2012-04-14 išlaikymu po 200 litų. Mano, kad tėvo- ieškovo A. K. gaunamas 5.000 Lt dydžio atlyginimas leidžia jam teikti po 500 Lt/mėn išlaikymą, o aplinkybė, kad ji dirba ir gauna pajamas nesudaro pagrindo mažinti šios sumos. Nesutinka su teismo išvada, kad jai negali būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas, susidaręs jai esant nepilnametei, nes tai yra jos, kaip vaiko, nuosavybė. Apeliantas A. K. nesutinka, kad išlaikymas priteistas nuo dukters pilnametystės dienos ir mano, kad turi būti priteistinas nuo 2013-09-01, kuomet duktė pradėjo mokytis Visagino technologijos ir verslo profesinio mokumo centre.

Išlaikymo pilnamečiam vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam paramos būtinam vaikui dydžio nustatymui taikytinos sąlygos pagal įstatymo analogiją (CK 3.192 str. 2 d.), t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas pilnamečio besimokančio vaiko poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas išsilavinimui įgyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodė, kad nepilnamečių vaikų išlaikymo institutas ir paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas nėra tapatūs, jie iš esmės skiriasi, kadangi iš esmės skiriasi atitinkamų teisinių santykių subjektai. Teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams pagal CK 3.194 str. 3 d., jei yra nustatomos šios sąlygos: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi galimybių teikti išlaikymą; iš esmės nepabloginama paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinė padėtis; išlaikymo priteisimas nedaro esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą įmanoma įvykdyti; tėvams patiems nėra reikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas pilnametis vaikas yra išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis ir kt. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas, jog išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma iš įstatymo kylančių sąlygų: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-05-25 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-204/2009). Teismas, naudodamasis diskrecija, apie paramos būtinumą sprendžia, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie vaiko turtą ir pajamas (stipendiją, pašalpas ir pan.) ir poreikius (mokestis už mokslą, gyvenamosios vietos nuomos mokestis, išlaidos už komunalinius patarnavimus, mokslo priemonėms, maistui, aprangai įsigyti ir kitas lėšas), taip pat tėvų turtinę padėtį ir gaunamas pajamas bei jų turtines pareigas kitiems asmenims (nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos nariams) ir tuo, kad nustatyta parama, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį, galėtų būti realiai įvykdoma. Aptariama pareiga išlaikyti pilnametį vaiką, kuriam būtina parama, kai jis mokosi ir jam nesukakę 24 metai, tenka abiem tėvams. Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui.

Priešingai apeliantui, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. K., gim. 1994-04-14, kuri mokosi Visagino technologijos ir verslo centre pirmajai profesinei kvalifikacijai įgyti, bei gauna 98 litus stipendiją, darbo pajamų iki 500 litų per mėnesį, jų nepakanka mokymosi ir pragyvenimo būtiniems poreikiams patenkinti. Įvertinus tai, jog ieškovė E. K. pirmosios instancijos 2014-03-04 teismo posėdžio metu nurodė, kad jos poreikių tenkinimui užtektų 1.000 Lt/mėn, jos gaunamas pajamas, šalių vienodą turtinę padėtį, pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš ieškovo po 200 Lt/mėn pilnametei dukrai, nes tokio dydžio išlaikymą jis, kaip ir atsakovė, išgali teikti. Tokiu būdu bus visiškai patenkinti ieškovės E. K. poreikiai. Pažymėtina, kad E. K. deda pastangas bei išnaudoja galimas priemones gauti pajamas ir jos gaunamas pajamas teismas įvertino nustatydamas priteistino išlaikymo dydį, tačiau šios aplinkybės negali būti pagrindu mažinti priteisto išlaikymo.

Pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Pripažintina, kad E. K. teisė tiesiogiai reikalauti iš tėvo A. K. išlaikymo (paramos) CK 3.194 straipsnio 3 dalies pagrindu atsirado nuo jos pilnametystės dienos (2012-04-14), kadangi ji tuo metu mokėsi Visagino „Verdenės“ gimnazijoje, kurią pabaigusi 2013-07-16 nuo 2013-09-01 pradėjo mokytis Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centre dieninio skyriaus I kurso AK-13 grupėje pagal apskaitininko ir kasininko profesinio mokymo programą pirmai kvalifikacijai gauti. Po gimnazijos baigimo E. K. nesimokė šiek tiek daugiau nei mėnesį, tačiau įvertinus, kad po gimnazijos E. K. siekė įgyti atitinkamą profesiją, pateikė būsimai mokymo įstaigai tam reikalingus prašymus bei dokumentus, įstaigoje buvo sprendžiamas jos prašymas, sudaromi įstojusių asmenų sąrašai, pasirašomos sutartys su studentais, E. K. atėjus naujiems mokslo metams (kurie, kaip visuotinai yra žinoma, prasideda rugsėjo 1 d.) iš karto pradėjo mokytis, nėra pagrindo pripažinti, kad teisę į išlaikymą ji įgijo nuo 2013-09-01, kaip nepagrįstai teigia A. K.. Kadangi ieškovę E. K. iki jos pilnametystės išlaikė motina- atsakovė R. K., todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismas išvada, kad jos reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį, kuomet ji buvo nepilnametė, negali būti tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria paskirstytos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi Visagino miesto apylinkės teismo sprendimas keičiamas, šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, perskirstytinos iš naujo. Vadovaujantis CPK 93 str. 2 d. ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. A. K. ieškinys patenkintas 50 proc., R. K. ieškinys - 66 proc., o E. K.- 50 proc. Ieškovas A. K. ieškinį, pareikštą R. K., apmokėjo 973 Lt žyminiu mokesčiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pusę šios sumos (486,5 Lt) priteisė iš R. K.. Pastaroji (R. K.) už atsiliepimo į ieškinį surašymą advokatei I.Maskoliūnaitei sumokėjo 1000 Lt, už jos ir D. K. ieškinio surašymą sumokėjo 614 Lt, taip pat 1200 Lt -už jos bei E. K. atstovavimą teisme, 400 Lt - už prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl laikino M. K. išlaikymo priteisimo surašymą, 300 Lt - už susipažinimą su patikslintu ieškiniu ir pateiktais dokumentais, 100 Lt - už prašymo dėl kreditoriaus nuomonės apie įkeisto turto padalijimą paruošimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ne visos R. K. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti atitinka 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius. Advokatė I.Maskoliūnaitė R. K., E. K. atstovavo teismo posėdžių metu, kurie iš viso truko 6 valandas. Vadovaujantis aukščiau minėtų rekomendacijų 8.18, 9 p. nuostatomis teismas pagrįstomis už atstovavimą teisme išlaidomis pripažįsta 900 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos rekomendacijos nenumato, jog advokatui būtų atskirai mokama už susipažinimą su patikslintu ieškinio ir pateiktais dokumentais, teismui nebuvo pateiktas prašymas dėl kreditoriaus nuomonės apie įkeisto turto padalijimą, todėl išlaidos už šiuos veiksmus negali būti laikomis pagrįstomis. Teisėjų kolegija pagrįstomis ir protingomis R. K. išlaidomis advokato pagalbai apmokėti pripažįsta 2914 Lt. Nors R. K. prie savo turėtų išlaidų priskyrė ir 143 Lt žyminio mokesčio, kurį ji sumokėjo už E. K. atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2013-09-12 nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šių išlaidų teismas nepriteisia, kadangi atskirasis skundas Panevėžio apygardos teismo 2013-11-21 nutartimi nebuvo patenkintas. Įvertinus, kad ieškiniai patenkinti iš dalies, proporcingai teismo patenkintų bei atmestų reikalavimų daliai, iš A. K. R. K. priteistina 1.690 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nuo žyminio mokesčio mokėjimo R. K. bei E. K. atleistos pagal CPK 83 str. 1 d. 2 p. R. K. bei E. K. ieškinius patenkinus iš dalies iš A. K. priteistinas žyminis mokestis valstybės naudai, kuris vadovaujantis CPK 85 str. sudaro 381,30 Lt. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme sudarė 101,11 Lt, kurios vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais priteistinos lygiomis dalimis (po 33,70 Lt) iš A. K., R. K. ir E. K..

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

A. K. apeliacinį skundą apmokėjo 954 Lt žyminiu mokesčiu, turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą – 1210 Lt. R. K. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 1000 Lt. R. K. ir E. K. nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistos pagal CPK 83 str. 1 d. 2 p. A. K. apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš R. K. A. K. priteistinas 314,70 Lt žyminis mokestis. Taip pat proporcingai patenkintiems skundo reikalavimams (36 proc.) A. K. iš R. K. priteistina 432 Lt išlaidų advokato pagalba apmokėti, o proporcingai atmestiems skundo reikalavimams iš jo R. K. priteistina 640 Lt išlaidų advokato pagalba apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

pakeisti Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą santuokos nutraukimo, išlaikymo įsiskolinimo ir bylinėjimosi išlaidų dalyje.

Nustatyti, kad santuoka tarp ieškovo A. K., gim. 1974-01-07, asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės R. K., gim. 1972-03-24, asmens kodas (duomenys neskelbtini) įregistruota 1993 m. spalio 16 d. Ignalinos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 300, nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Priteistą iš atsakovo A. K. ieškovei R. K. išlaikymo nepilnamečiui M. K., gim. 1996-09-22, įsiskolinimą sumažinti nuo 7.200 Lt iki 1.510 Lt.

Priteistą iš ieškovo A. K. R. K. 3.614 Lt jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumažinti iki 1.690 Lt., priteistą 610,75 Lt žyminio mokesčio valstybei sumažinti iki 381,30 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. K. 314,70 Lt žyminio mokesčio ir 432 Lt išlaidų advokato pagalba apmokėti, A. K. ir iš A. K. priteisti R. K. 640 Lt išlaidų advokato pagalba apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme