Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-590-544/2019

teisėja Liudmila Kuzmickienė Proceso Nr. 2-54-3-00926-2017-1

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Premium fish“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-994-731/2019 pagal ieškovės BUAB „Premium fish“ ieškinį atsakovei UAB „Miškija“, trečiajam asmeniui BUAB „Agentas“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, skolos, palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Premium fish“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 6.66, 6.930¹ straipsniais, prašė teismo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2015 m. rugsėjo 29 d. sandorį dėl skolų suderinimo tarp BUAB „Premium fish“ ir UAB „Miškija“, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Miškija“ 8 300,98 Eur bei priteisti 2 589,02 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškinys atmestinas dėl to, kad ieškovės ginčijamas 2015 m. rugsėjo 29 d. dokumentas „Dėl skolų suderinimo“ nėra sandoris, o tik išvestinis dokumentas, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, bei dėl to, kad byloje nebuvo įrodytos visos actio Pauliana sąlygos, nes ieškovė BUAB „Premium fish“: pati elgėsi nesąžiningai, kadangi nesilaikė atsiskaitymų su kreditoriais eilės, už skolas perleido kito kreditoriaus reikalavimo užtikrinimui areštuotą turtą; neįrodė, kad ji turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę; neįrodė, kad ginčijamas sandoris pažeidė bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, kad jis turėjo neigiamos įtakos jos mokumui, nes sandoriu nebuvo nustatytos ženklios vertės naujos prievolės. Nors teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė už skolą atsakovei perdavė įmonės turtą, kuris buvo areštuotas teismo nutartimi NMA prie ŽŪM reikalavimu ir kad sudarydama sandorį su atsakove ir trečiuoju asmeniu UAB „Agentas“ ieškovė nesilaikė atsiskaitymų su kreditoriais eilės, nes tuo metu buvo pradelstų ir nepatenkintų aukštesnės eilės valstybinio socialinio draudimo fondo bei NMA prie ŽŪM reikalavimų, tačiau nepagrindė, kodėl nepripažįsta pagrįstu ir atmeta ieškovės reikalavimą ginčijamą aktą pripažinti niekiniu ir (ar) negaliojančiu CK 1.80, 6.930¹ straipsnių bei CK 1.81 straipsnio pagrindais. Be to, teismas tinkamai nepagrindė ir neargumentavo, kodėl atmeta ieškinio dalį dėl 2 589,02 Eur skolos priteisimo.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, tinkamai neišnagrinėjo ir nenustatė susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingų teisinių bei faktinių bylos aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti apeliacinio skundo motyvais. Kadangi ieškovė yra bankrutavusi įmonė, byla du kartus nagrinėta pirmojoje instancijoje, šalių turimi faktiniai duomenys byloje pateikti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pats gali ištaisyti pažeidimus ir, panaikinus skundžiamą sprendimą, priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnis).

30. Teisėjų kolegijas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. dokumentas „Dėl skolų suderinimo“ nėra sandoris, o tik išvestinis buhalterinis dokumentas, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, todėl neginčytinas sandorių negaliojimo pagrindais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, nors ieškovės išrašyta atsakovei PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo pardavimo santykius, nes ji yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais, tačiau šiuo atveju prašoma pripažinti negaliojančiu ne pirkimo – pardavimo sandorį, o 2015 m. rugsėjo 29 d. tarp UAB „Premium fish“ ir UAB „Miškija“ sudarytą skolų suderinimo aktą, kuris pagal pradmenis ir esmę yra įskaitymas (CK 6.130 straipsnis), šalių suderintas prievolių pasibaigimo būdas, kuris gali būti ginčijamas ieškinyje nurodytais faktiniais ir teisiniais pagrindais.

Dėl ginčijamo skolų suderinimo akto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu jos ir atsakovės 2015 m. rugsėjo 29 d. sudarytą sandorį „Dėl skolų suderinimo“ pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį kaip prieštaraujantį imperatyviems CK 6.930¹ straipsnio reikalavimams.

32. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

33. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų santykį su CK 6.930¹ straipsniu, yra nurodęs, kad CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta asmens atsiskaitymo eiliškumo tvarka yra imperatyvi, nes CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodoma, kokia eilės tvarka asmuo turi atlikti atsiskaitymus su reikalavimus jam pareiškusiais asmenimis. Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).

34. Pripažįstant sandorį negaliojančiu aptariamu pagrindu turi būti įrodyta, kad skolininkas jo sudarymo (atsiskaitymo) metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Be to, privalo būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad UAB „Premium fish“, su atsakove ir trečiuoju asmeniu UAB „Agentas“ sudarydama skolų suderinimo (įskaitymo) sandorius ir 2015 m. rugsėjo 25 d. perduodama įmonės turtą už skolą atsakovei, nesilaikė atsiskaitymų su kreditoriais eilės, nes ieškovė pirmiausia turėjo prievolę mokėti mokesčius valstybei, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą NMA prie ŽŪM, kurių pradelsti reikalavimai pagal CK 6.930¹ straipsnio nuostatas buvo pirmesnio atsiskaitymo eiliškumo nei atsakovės reikalavimas, ką pagrįstai skunde nurodo ir apeliantė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisant savo paties teisingai nustatytų aplinkybių dėl ginčo aktu padaryto CK 6.930¹ pažeidimo, ginčijamo akto nepagrįstai nepripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje nurodytu teisiniu pagrindu.

37. Šioje vietoje įvertinami liudytojo R. L., buvusio UAB „Premium fish“ gamybos vadovo, paaiškinimai apie tai, kad 2015 m. UAB „Premium fish“ ėmė trūkti apyvartinių lėšų, ėmė augti skolos kreditoriams; UAB „Miškija“ tiekė UAB „Premium fish“ medieną ir taip užtikrino įmonės veiklą, tačiau ir su šia įmone UAB „Premium fish“ negalėjo atsiskaityti pinigais; nuo 2015 m. liepos mėnesio UAB „Premium fish“ veiklos nebevykdė, todėl, siekdami atsiskaityti su UAB „Miškija“, UAB „Premium fish“ pasiūlė už dalį skolos perduoti malkų ruošimo įrangą; UAB „Miškija“ vadovui buvo žinoma, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį UAB „Premium fish“ iš esmės buvo nemoki, todėl UAB „Miškija“ direktorius sutiko už dalį skolos perimti UAB „Premium fish“ priklausančią malkų ruošimo įrangą; pagal tarp šalių sudarytą sutartį, kurios pagrindu UAB „Miškija“ tiekė UAB „Premium fish“ medieną, nebuvo numatytas atsiskaitymas UAB „Premium fish“ turtu ar įranga; šio sandorio UAB „Premium fish“ sudaryti neprivalėjo. Tokie liudytojo parodymai sutampa su aptartų rašytinių įrodymų visuma ir patvirtina, kad ieškovės ginčijamu aktu atliktas skolų suderinimas (skolos apmokėjimas ieškovės kilnojamuoju turtu) buvo neteisėtas keliais teisiniais pagrindais, įskaitant ir aptariamą CK 1.80 straipsnį.

38. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovės balanso duomenys rodo, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 149 560,15 Eur, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų iš viso buvo 77 054,05 Eur, taigi, įmonė iš esmės buvo nemokumo būsenoje, nors bankroto byla jai buvo iškelta vėliau. Taigi pakanka duomenų išvadai, kad ginčijamo 2015 m. rugsėjo 29 d. sandorio „Dėl skolų suderinimo“ sudarymo metu 8 300,98 Eur vertės atsiskaitymas (įskaitymas) atsakovės naudai buvo atliktas pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą eiliškumą (iš dalies atsiskaityta su atsakove, kuri buvo penktos (žemesnės) eilės kreditorė nei pradelstus įsiskolinimus jau turėjusi VMI prie LR FM, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, buvę įmonės darbuotojai, NMA prie ŽŪM) ir atliktas tuo metu, kai įmonė neturėjo lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti bei faktiškai buvo nemokumo būsenoje.

Dėl sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana)

39. Actio Pauliana institutas – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant šiame straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip būtinos actio Pauliana sąlygos

40. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

41. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovės bankroto administratorė, gindama bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, turi teisę reikšti teisme ieškinius (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8, 14 punktai), todėl teisėjų kolegija išsamiau šiuo aspektu nepasisako. Kaip matyti, Panevėžio apygardos teismas 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-212-278/2017 patvirtino UAB „Premium fish“ kreditorių sąrašą ir jų 149 729,93 Eur finansinius reikalavimus. Bankroto administratorės veiklos ataskaitos bei kiti bylos duomenys rodo, kad beveik visų UAB „Premium fish“ kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie minėta nutartimi ir vėlesnėmis nutartimis buvo patvirtinti ieškovės bankroto byloje, buvo atsiradę (tapo pradelsti) iki ginčijamo skolų suderinimo akto sudarymo ir ieškovės turto atsakovei už skolą perleidimo (laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio).

42. Vadovaudamasi išdėstytomis nustatytomis aplinkybėmis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje buvo įrodyta, kad bankroto administratorė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkei, sudariusiai actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, o pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bankroto administratorė tokios teisės neturėjo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrista.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip būtinos actio Pauliana sąlygos

43. Viena iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – tai sąlyga, kad sudarius ginčijamus sandorius buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. CK 6.66 straipsnio dalyje yra išdėstytas pavyzdinis sąrašas atvejų, kuriems esant turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vadovaujantis šia nuostata, sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

44. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

45. Taigi, siekiant nustatyti, ar skolininko sudarytas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl to sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

46. Teiginį, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises, bankroto administratorė pagrindė rašytiniais įrodymai apie tai, kad atsakovei buvo perleistas likvidus ir realią 9 000 Eur + 1 890 Eur PVM vertę tuo metu turėjęs ieškovės turtas, iš kurio vertės kreditoriai turėjo iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą. Byloje niekas neįrodinėjo, kad turtas buvo bevertis, dėl ko jo perleidimas nebūtų turėjęs reikšmės ieškovės turtinei padėčiai. Todėl minėtos įrangos perleidimas pažeidė visų įmonės kreditorių interesus, kadangi įmonė neteko turto, kurį buvo galima realizuoti nustatyta tvarka, o gautas lėšas panaudoti kreditorių reikalavimų tenkinimui. Be to, pažymėtina, kad iki ginčijamo skolų suderinimo akto bei byloje minimo trišalio susitarimo tarp bylos šalių ir UAB „Agento“ faktinio įvykdymo atsakovė ieškovei buvo skolinga 10890 Eur, ir tai buvo galiojanti ieškovės turtinė teisė, kurią ji būtų galėjusi įgyvendinti, o gautas debitorines lėšas panaudoti kreditorių reikalavimų tenkinimui. Po trišalio susitarimo įvykdymo sudarant skolų suderinimo aktus jau ieškovė liko skolinga UAB „Agentui“ - 3 089,87 Eur, UAB „Miškijai“ - 1 699,02 Eur, kuris ieškovės bankroto byloje patvirtintas kaip kreditorinis reikalavimas. Todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad po minėtų įskaitymų ir skolų suderinimų ieškovės turtinė padėtis nepablogėjo, o neįvykdytų turinių prievolių dydis nepasikeitė.

47. Kaip jau minėta, UAB „Premium fish“ ginčo sandorį sudarė būdama faktinėje nemokumo būsenoje, pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais tvarką ir eilę, nustatytą CK 6.930¹ straipsnyje (sprendimo 36 punktas), ko pasekoje UAB „Miškija“ nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė gauti reikalavimo patenkinimą prieš kitus pirmesnės BUAB „Premium fish“ kreditorius. Taigi, vertinama, kad ieškovė įrodė ir antrąją actio Pauliana taikymo sąlygą - kreditorių teisių pažeidimą (CPK 178 straipsnis).

Dėl vienerių metų ieškinio senaties termino

48. Ieškinio senaties termino klausimas actio Pauliana ieškinio pareiškimo atveju yra reglamentuojamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

49. Ieškovės bankroto administratorė nurodė, kad apie tai, jog ginčo sandoris pažeidžia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, sužinojo 2016 m. spalio 26 d., kai iš atsakovės gavo prašymą bankroto byloje patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą. Prie šio reikalavimo buvo pridėtas skolų tarp UAB „Premium fish“ ir UAB „Miškija“ suderinimo aktas. Liudytojas E. S. paaiškino, kad jis dalyvavo perduodant bankroto administratorei BUAB „Premium fish“ buhalterinius dokumentus; 2015 m. rugsėjo 22 d. UAB „Premium fish“ PVM sąskaita faktūra Nr. PF B 1421 ir 2015 m. rugsėjo 29 d. skolų suderinimo aktas su atsakove bankroto administratorei buvo perduoti 2015 m. lapkričio 7 d. Šie įrodymai, kurie jokiais duomenimis nepaneigti, patvirtina, kad tik gavus minėtus dokumentus bankroto administratorei tapo žinoma ne tik tai, kad UAB „Miškija“ už skolą buvo perduota UAB „Premium fish“ priklausiusi malkų ruošimo įranga, bet ir tai, kad šis akto dėl skolų suderinimo pagrindu atliktas turto perleidimo sandoris pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises, o būtent ši aplinkybė apibrėžia ieškinio senaties termino pradžią. Ieškinys teisme gautas 2017 m. spalio 26 d., taigi jis pareikštas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino, ką teisingai buvo nustatęs ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl sandorio privalomumo kaip būtinos Actio Pauliana sąlygos

50. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi, jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018).

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tarp UAB „Premium fish“ ir UAB „Miškija“ sudarytas ginčo sandoris buvo šalims privalomas, priešingai, sandorio sudaryti neįpareigojo nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei kitos aplinkybės, įskaitant ir 2015 m. rugsėjo 23 d. trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį tarp UAB „Agentas“, UAB „Premium fish“ ir UAB „Miškija“, kuri, nors ir įgaliotų asmenų nepasirašyta, bet buvo faktiškai įvykdyta (pagal sutarties 3.2 punktą, UAB „Premium fish“ lieka skolinga 1 699,02 Eur UAB „Miškija“, kuri pateikė būtent tokio dydžio kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje Nr. B2-212-278/2017, kuris buvo patvirtintas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi).

Dėl UAB „Premium fish“, UAB Miškija ir UAB „Agentas“ sąžiningumo

52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

53. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovei UAB „Miškija“ nebuvo pagrindo tikrinti ieškovės UAB „Premium fish“ registrus ir domėtis, ar ieškovė turi pirmesnės eilės kreditorių, su kuriais neatsiskaitė. Iš liudytojo R. L. paaiškinimų matyti, kad ginčo sandoris su atsakove buvo sudarytas dėl to, kad jis buvo išimtinai naudingas UAB „Premium fish“; nors ginčo sandorio sudarymo metu buvo ir kitų UAB „Premium fish“ kreditorių, tačiau nei buvęs UAB „Premium fish“ vadovas, nei kiti įmonės darbuotojai nesidomėjo kreditorių reikalavimų eiliškumu, pareikštų reikalavimų dydžiu. UAB „Miškija“ vadovas J. L. patvirtino, kad prieš sudarant ginčo sandorį jam buvo žinoma, jog UAB „Premium fish“ faktiškai yra nemoki.

54. Neabejotina, jog pati ieškovė žinojo (turėjo žinoti), kad ji yra skolinga eilei kitų kreditorių, kad ji neturi turto ir pajamų, iš kurių galėtų juos patenkinti ir kad sudarydama ginčijamą sandorį pažeidžia kitų kreditorių interesus, nes atsakovei suteikia privilegiją gauti savo reikalavimo patenkinimą pirmiau už kitus kreditorius, įskaitant ir skolą NMA prie ŽŪM pagal 2015 m. birželio 10 d. teismo išduotą vykdomąjį raštą, skolą socialinio draudimo fondo biudžetui, buvusiam darbuotojui, kuriam skola priteista darbo ginčų komisijos sprendimu, bei kitiems darbuotojams. Viešai prieinamuose registruose buvo duomenys apie tai, kad įskaitymo atlikimo metu ieškovė turėjo pradelstą skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Turto areštų aktų registre buvo duomenys apie taikytą turto areštą Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-793-278/2014 siekiant užtikrinti 74 985,22 Eur ieškinį. Todėl tiek atsakovė UAB „Miškija“, tiek dalyvavusi vykdant trišalę įskaitymo sutartį UAB „Agentas“, kaip ilgalaikės ieškovės verslo partnerės, būdamos rūpestingos ir atidžios taip pat žinojo arba turėjo žinoti apie tikrąją ieškovės turtinę padėtį ir kad po ginčijamo skolų suderinimo ir turto perleidimo ieškovės kitų kreditorių interesai neabejotinai bus pažeisti.

55. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog UAB „Premium fish“ ir UAB „Agentas“ buveinės įregistruotos tuo pačiu adresu, abi įmonės turėjo bendrų akcininkų, ta pati finansininkė vedė abiejų įmonių finansinę dokumentaciją. BUAB „Premium fish“ ir UAB „Agentas“, kaip tarpusavyje susiję įmonės, susitarė, jog UAB „Agento“ skolą UAB „Miškijai“ padengs BUAB „Premium fish“ perduodama savo turimą malkų ruošimo įrangą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės įrodo, kad visos trys minėtos bendrovės vykdydamos iš aptarto trišalio susitarimo sekusius skolų suderinimus buvo nesąžiningos, įskaitant ir šioje byloje vertinamą ginčo sandorį.

Dėl sandorio, kuris prieštaravo viešajai tvarkai ar gerai moralei pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu

56. Pažymėtina, jog ieškovas neprivalo nurodyti teisinių pagrindų, tik faktinius pagrindus, kuriuos kvalifikuoti – teismo pareiga. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą, sprendžia, kad ieškovės reikalavimas skolų suderinimo aktą pripažinti negaliojančiu turėtų būtų vertinamas ir pagal tai, ar jis neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).

57. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gera moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sprendžiant dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, esminę reikšmę turi sandorio šalių įvertinimas sąžiningumo aspektu, t. y. ar sudarant sandorį buvo akivaizdžiai pažeistas sąžiningų ketinimų principas ir ar dėl to pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai. Sąvoka „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017).

58. Byloje nustatyta, kad dėl ieškovės BUAB „Premium fish“ nevykdomų įsipareigojimų ieškovei NMA prie ŽŪM vyko teisminis ginčas, kurio metu Panevėžio apygardos teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-793-278/2014 areštavo ieškovės turtą 74 985,22 Eur. Teismo nutartis buvo išsiųsta vykdyti, buvo įregistruota Turto arešto akto registre, todėl ieškovė, kaip bylos šalis, neabejotinai apie turto areštą žinojo, ką patvirtina ir UAB „Premium fish“ 2016 m. liepos 25 d. pranešimas, kuriame ji, be kitų aplinkybių, pripažįsta, kad bendrovės turtas areštuotas. 2014 m. gruodžio 31 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimu minėtoje byloje iš UAB „Premium fish“ priteisus NMA prie ŽŪM 74 985 Eur skolą, 2015 m. birželio 10 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris 2015 m. liepos 15 d. buvo perduotas vykdymui antstoliui. Antstolis 2015 m. rugsėjo 22 d. (Nr. 1497) areštavo ieškovės lėšas banko sąskaitoje. Nežiūrint to, jau 2015 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaryta Trišalė reikalavimų įskaitymo sutartis tarp UAB „Agentas“, UAB „Premium fish“ ir UAB „Miškija“, kurios pagrindu buvo atliktas ginčijamas skolų suderinimas ir po sekęs ieškovės turto už skolą perleidimas atsakovei.

59. Pagal CPK 675 straipsnio 1 dalį, skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra visiems privaloma ir turi būti vykdoma (CPK 18 straipsnis). CPK 152 straipsnis numato, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento. Ieškinį patenkinus, taikytos laikinosios apsaugos priemonės tampa sprendimo įvykdymo priemone.

60. Kadangi ginčijamas sandoris, pagal kurį ieškovė savo kilnojamąjį turtą – įrangą – perdavė atsakovei, ir taip skolų suderinimo aktų pagrindu atliko tarpusavio skolų įskaitymą nekilnojamuoju areštuotu turtu, buvo sudarytas pažeidžiant teismo nutartimi taikytą areštą ir draudimą perleisti nekilnojamą turtą, tai toks sandoris, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, yra niekinis ir negalioja CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

61. Kaip jau sprendime nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytas faktinis pagrindas ginčijama sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80, 1,81, 6,66 straipsnio pagrindais. Šie sandorių negaliojimo pagrindai numato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Sandorį pripažinus negaliojančiu actio Pauliana pagrindu restitucijos taikymo ypatumai nustatyti specialiosiose teisės normose – CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse, kurios taikytinos kartu su bendrosiomis restituciją reglamentuojančiomis nuostatomis. Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi, restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.

62. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006); atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas <...>, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008); teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikydamas restituciją, turi išsiaiškinti, ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima į jį nukreipti išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2013).

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju restitucijos natūra taikymo būdas nebūtų teisingas ir pagrįstas BUAB „Premium fish“ ir jos kreditorių atžvilgiu. Pirmiausia, kaip jau minėta, visos trys bendrovės buvo susijusios per verslo ryšius ir bendrus dalyvius, verslo partnerius, veikė tarpusavyje susitarę ir buvo nesąžiningos. Sutiktina su apeliante, kad įrangos vertė per beveik ketverius metus sumažėjo, neatsižvelgiant į tai, kiek realiai ji buvo naudota, neaišku, ar turtas iš viso bus likvidus. Ieškovė yra bankrutavusi įmonė, kuriai natūra priteisto turto administravimas ir realizavimas kainuos papildomas administravimo išlaidas ir užvilkins ir taip jau pakankamai ilgą laiką besitęsiantį bankroto procesą. Teisėjų kolegija aukščiau sprendime jau pasisakė, kad ginčijamą aktą dėl skolų suderinimo ir jo pagrindu atliktą ieškovės turto perleidimą už skolą atsakovei vertina sandoriu, sukūrusiu, pakeitusiu ir (ar) pabaigusiu šalių tarpusavio įsipareigojimus, kuris pripažįstamas negaliojančiu aptartais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl, esant tokioms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į minėtas restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, daroma išvada, jog šiuo konkrečiu atveju tinkamiausias taikomos restitucijos būdas yra jos taikymas ne natūra, bet ieškovei iš atsakovės priteisiant ekvivalentą pinigais.

Dėl 2 589,02 Eur skolos priteisimo

65. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai rodo, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. ieškovė BUAB „Premium fish“ (pardavėja) atsakovei UAB „Miškija“ (pirkėjai) išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. PF B1421 už prekės – malkų ruošimo įrangos, kurios vertė su PVM 10 890,00 Eur, įsigijimą. Atsakovė neginčija, kad ši sąskaita, joje nurodyta įranga atsakovei buvo įteiktos ir perduotos. Tai įrodo ir šalių bei UAB „Agentas“ tolesni veiksmai: sekančią dieną (2015 m. rugsėjo 23 d.) šalys sudarė trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį, kurios, nors įgalioti atstovai ir nepasirašė, bet faktiškai įvykdė, nes 2015 m. rugsėjo 29 d. sudarytų aktų „Dėl skolų suderinimo“ pasekoje, kiek tai susiję su šia byla, ieškovė BUAB Premium Fish“ liko skolinga UAB „Agentui“ 3 089,87 Eur, UAB „Miškijai“ – 1 699,02 Eur, kaip ir buvo numatyta sutarties 3.2 punkte. Atliekant šiuos įskaitymus, buvo apskaitoma ir minėta 10 890,00 Eur suma pagal minėtą sąskaitą faktūrą, taigi, ginčo dėl perduoto turto vertės ir pinigų sumos tarp šalių nekilo.

66. PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Remtis PVM sąskaita faktūra galima siekiant patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, vertinant ją kartu su kitais įrodymais, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Kilus ginčui, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vertinimu dėl PVM sąskaitos faktūros ir jos duomenų įrodomosios reikšmės.

67. Kaip jau virš sprendime nurodyta, teisėjų kolegija vertina, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. tarp UAB „Premium fish“ ir UAB „Miškija“ sudarytas skolų suderinimo aktas ir 8300,00 Eur ieškovės skolos atsakovei padengimas nekilnojamuoju turtu aptartų sandorių negaliojimo pagrindais negalioja nuo sudarymo momento ir byloje taikoma restitucija piniginiu ekvivalentu ieškovei iš atsakovės priteisiant 8300,00 Eur. Taigi, dalis reikalavimo pagal 2015 m. rugsėjo 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PF B1421 ieškovei iš atsakovės priteisiama restitucijos pagrindu, o likę 2 589,02 Eur priteisiami kaip likusi tinkamai, sąžiningai ir nustatytais terminais neįvykdyta prievolės dalis, kadangi nėra įrodymų, jog šią skolos dalį atsakovė ieškovei sumokėjo (CK 6.38, 6.200, 6.59 straipsniai).

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

68. CK 6.261 straipsnis numato, jog skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Teismas tenkina ieškovės reikalavimą priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (10 890 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis, CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

69. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

70. Priimant naują sprendimą, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkinamas visiškai, atsakovės UAB „Miškija“ patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal pateiktą prašymą ir jį pagrindžiančius įrodymus sudaro 2 125 Eur (duomenų apie išlaidų turėjimą nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2A-590-544/2019 apeliacinės instancijos teisme nepateikta), jos neviršija ir atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus (8.2, 8.10, 8.19 punktai), todėl priteisiamos ieškovei (apeliantei) BUAB „Premium fish“ iš atsakovės UAB „Miškija“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys yra turtinio pobūdžio (10 890 Eur), ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), ieškinį patenkinus, iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis valstybei, kuris už ieškinį ir du apeliacinius skundus iš viso sudaro 735 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys). Išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios sudaro viso 12,36 Eur, priteistinos iš atsakovės CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 93 straipsnio 1, 5 dalių, 96 straipsnio 2 dalies pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento 2015 m. rugsėjo 29 d. sandorį dėl skolų suderinimo tarp BUAB „Premium fish“ ir UAB „Miškija“, pagal kurį buvo atliktas 8 300,98 Eur šalių tarpusavio skolų įskaitymas, ieškovei perdavus 8 300,00 Eur kilnojamąjį turtą atsakovei.

Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Miškija“ (juridinio asmens kodas 302719549) atsakovei BUAB „Premium fish“ (juridinio asmens kodas 302483052) 8 300,98 Eur (aštuonis tūkstančius tris šimtus eurų ir devyniasdešimt aštuonis euro centus).

Priteisti iš atsakovės UAB „Miškija“ (juridinio asmens kodas 302719549) ieškovei BUAB „Premium fish“ (juridinio asmens kodas 302483052) 2 589,02 Eur (du tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir du euro centus) skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (10 890 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 125 Eur (du tūkstančius vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės UAB „Miškija“ (juridinio asmens kodas 302719549) 735 Eur (septynis šimtus trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio ir 12,36 Eur (dvylika eurų ir trisdešimt šešis euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokesčio gavėjas – VMI prie LR FM, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).