Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų V. V., R. J., L. P., R. B., R. K., B. A. J., G. B., J. U., Z. G., G. R., V. L., A. G. P., P. K., A. R., R. P., J. V., V. L., V. L., A. M., J. J., V. M. ir L. T. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiomis jų su atsakove AB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir indėlio sertifikato įsigijimo sutartis CK 1.90 straipsnio pagrindu dėl esminio suklydimo, taikyti restituciją ir pripažinti ieškovų pagal šias sutartis atsakovei sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ).Atsakovė ir trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose su ieškiniu nesutiko.Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-172/2014.Išnykus bylos sustabdymo pagrindui, ieškovai pateikė prašymą atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą, nutraukti bylos dalį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, priteisti iš atsakovės ir trečiojo asmens VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas ieškovams P. K. – 157,70 Eur (544,50 Lt), R. P. – 74,12 Eur (255,62 Lt), A. M. – 105,13 Eur (363 Lt), V. L. – 148,06 EUR (511,23 Lt). Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. priėmus nutartį minėtoje civilinėje byloje, atsakovė ir trečiasis asmuo pakeitė savo ankstesnę poziciją indėlių sertifikatų pirkėjų atžvilgiu ir nutarė jiems išmokėti indėlių draudimo išmokas. Dėl to ieškovai atsisako savo reikalavimų pripažinti šias sutartis negaliojančiomis ir patvirtina, kad jiems yra žinomos ir suprantamos CPK 294 straipsnyje numatytos procesinės pasekmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą; priėmė ieškovų P. K., R. P., A. M. ir V. L. atsisakymą nuo ieškinio dalies ir civilinės bylos dalį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukė; priteisė ieškovams P. K. – 157,70 Eur, R. P. – 74,12 Eur, A. M. – 105,13 Eur ir V. L. – 148,06 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės BAB banko „Snoras“ ir trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lygiomis dalimis.Teismas nustatė, kad ieškovai pareikštu ieškiniu siekė pripažinti negaliojančiomis su AB banku „Snoras“ sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis bei taikyti restituciją. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjo nurodytiems ieškovams indėlių draudimo išmokas už šioje byloje ginčytus indėlių sertifikatus. Taigi ieškovų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti, ir būtent tai nulėmė ieškinio atsisakymą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidas ieškovai patyrė dėl atsakovės ir trečiojo asmens bendrų veiksmų, atsisakant pripažinti ieškovų pretenzijas indėlių sertifikatų negaliojimo apimtimi, dėl kurių ieškovai, siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus, buvo priversti kreiptis į teismą.Teismas pažymėjo, kad ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą patvirtintų maksimalių dydžių (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Todėl ieškovų prašymą priteisti iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas patenkino visiškai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalį, kurioje teismas nutarė priteisti iš VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas, ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Nurodo šiuos argumentus:Teismas nepagrįstai indėlio draudimo išmokos išmokėjimą sutapatino su ieškinio reikalavimų įvykdymu. Apeliantė išmokėjo ieškovams, įsigijusiems indėlių sertifikatus, indėlio draudimo išmokas, tačiau neįvykdė ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nepripažino, kad ieškovai suklydo dėl indėlių sertifikatui taikomos draudimo apsaugos. Ieškovai, atsiimdami draudimo išmokas, faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikato sutartys yra galiojančios.Apeliantė, vadovaudamasi IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, negalėjo draudimo išmokų ieškovams išmokėti tol, kol negavo atitinkamų duomenų iš atsakovės. Todėl apeliantė negali būti atsakinga už atsakovės neveikimą.Ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus indėlių ir investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantės procesinis elgesys buvo netinkamas, todėl nėra pagrindo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas ieškovams.Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose, kuriose bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš banko, o VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ procesinis elgesys buvo vertinamas kaip tinkamas.Ieškovai atsiliepime prašo trečiojo asmens VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo nepripažino ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, todėl ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo apeliantė išmokėjo ieškovams draudimo išmoką. Tokiu būdu buvo pasiektas rezultatas, analogiškas rezultatui, kuris būtų pasiektas patenkinus ieškovų ieškinį. Tai reiškia, kad materialiuoju požiūriu ieškovai bylą laimėjo.Klaidingu įstatymo suvokimu negalima pateisinti apeliantės elgesio, kuriuo buvo pažeidžiamos ieškovų teisės.Priešingai nei teigia apeliantė, jos pareigą atlyginti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas Lietuvos apeliacinis teismas pripažino ne vienoje analogiškoje byloje.Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nutraukęs bylos dalį dėl ieškovų atsiimtų reikalavimų, pusę jų patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisė iš trečiojo asmens. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Ši nuostata taikytina ir tuo atveju, kai byla nutraukiama dėl dalies ieškinio reikalavimų. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).Nagrinėjamu atveju ieškovai pareiškė ieškinį dėl to, kad iškėlus atsakovei bankroto bylą, jiems, be kita ko, nebuvo išmokėtos draudimo išmokos už įsigytus atsakovės indėlių sertifikatus. Kaip matyti iš faktinio ieškinio pagrindo, ieškovai iš esmės siekė užsitikrinti, kad jiems būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Atsakovei ir trečiajam asmeniui laikantis pozicijos, kad ieškovų lėšos pagal indėlių sertifikatus nėra apdraustos, ieškovai kreipėsi į teismą, be kita ko prašydami pripažinti su atsakove sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo, o taikant restituciją pripažinti ieškovų sumokėtas sumas pagal šias sutartis jų lėšomis asmeninėse sąskaitose, kurioms draudimo apsauga taikoma. Draudimo išmokos už įsigytus indėlių sertifikatus ieškovams buvo išmokėtos tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad indėlių sertifikatams, dėl kurių pripažinimo negaliojančiais vyko ginčas ir šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Akivaizdu, kad ieškovams išmokėjus draudimo išmokas, nebetikslinga ginčyti minėtus sandorius tuo pagrindu, kad buvo esminis suklydimas dėl taikytinos draudimo apsaugos įsigyjant indėlių sertifikatus, bei reikalauti taikyti restituciją. Todėl priešingai nei teigia apeliantė, ieškovų reikalavimai, susiję su indėlių sertifikatais, iš esmės buvo patenkinti, kas ir lėmė jų dalinį ieškinio atsisakymą. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovei ir trečiajam asmeniui (byloje dalyvaujančiam atsakovės pusėje), dėl kurių bendrų veiksmų ieškovai patyrė bylinėjimosi išlaidų, tenka pareiga atlyginti šias išlaidas (CPK 94 str. 1 d.).Tai, kad ieškovų teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, nepaneigia atsakovės ir trečiojo asmens kaltės dėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Pažymėtina, kad ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant į atsakovės AB banko „Snoras“ ir trečiojo asmens VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ vienodą poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, nulemtą netinkamo susijusio teisinio reglamentavimo nuostatų suvokimo. Tiek bankui, tiek ir apeliantei kaip savo sričių profesionalams keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl šiuo atveju formalus byloje pareikšto ieškinio elementų vertinimas sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėj byloje Nr. 2A-12-943/2016).Atskirajame skunde akcentuojama, kad už ieškovų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų susidarymą atsakinga gali būti tik atsakovė, kuri pirmiausia turėjo pateikti apeliantei reikalingus duomenis draudimo išmokoms apskaičiuoti bei išmokėti. Toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi apeliantė, kaip ir atsakovė, byloje iš pradžių laikėsi gynybinės pozicijos, kad indėlių sertifikatams IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga netaikoma. Pažymėtina, kad visi duomenys apie ieškovų sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis byloje buvo pateikti, tačiau apeliantė vis tiek su pareikštu ieškiniu nesutiko, o savo poziciją pakeitė, t. y. išmokėjo ieškovams draudimo išmokas už įsigytus indėlių sertifikatus, tik po to, kai kitoje analogiškoje byloje kasacinis teismas iš esmės patenkino tokį ieškovų reikalavimą. Taigi ne tik atsakovės, bet ir trečiojo asmens, t. y. apeliantės, veiksmai (neveikimas) sąlygojo tai, kad ieškovai buvo priversti kreiptis į advokatą bei inicijuoti teisminį procesą ir dėl to patirti bylinėjimosi išlaidų.Dėl apeliantės argumento, kad kitose analogiškose bylose bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos tik iš banko, pažymėtina, kad būtina vadovautis vėliau suformuota šiai bylai aktualia, vyraujančia teismų praktika, pagal kurią pripažįstama, jog nepaisant VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesinio statuso byloje, pastaroji, kilus ginčui dėl draudimo išmokų mokėjimo ieškovams ir nepripažinusi ieškovų teisės į šias išmokas, savo neveikimu prisidėjo prie ieškovų bylinėjimosi išlaidų susidarymo, todėl jai kyla pareiga atlyginti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016; 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1742-302/2016; 2017 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-22-302/2017). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o trečiojo asmens VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.