Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-680-175-2014;

Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00872-2013-7;

2014 m. rugsėjo 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistajam M. I., nuteistojo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, nukentėjusiosios S. P. atstovei B. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. I. skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 2 d., 144 str. ir nuteistas:

pagal BK 144 str. – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d., paskirtas bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, M. I. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2007-03-16 nuosprendžiu pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, M. I. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Remiantis BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas M. I. naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 (dviems) metams.

Iš M. I. valstybei (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos) priteista 17,98 Lt bylinėjimosi (pašto) išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. I. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 4 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p. reikalavimus, vairuodamas automobilį ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 9, 133 p. nurodytus reikalavimus, tai yra, būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), neviršyti leistino greičio ir atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133 p.), neatsižvelgęs į tai, kad kelyje yra kelio vingis į dešinę, pasirinko nesaugų važiavimo greitį, nuvažiavo nuo kelio ant kairėje esančio šaligatvio ir partrenkė ant jo stovėjusią pėsčiąją S. P., kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata;

po to, kai 2013 m. rugpjūčio 4 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlęs eismo įvykį, nesunkiai sužalojęs S. P. ir, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiąja, jai nepagelbėjo, kai grėsė pavojus jos gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti S. P. pagalbą, apie įvykį niekam nepranešęs iš įvykio vietos pasišalino.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-04-12, 2004-12-29, 2006-01-16 nutarimai). Teismų praktikoje pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012).

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Tačiau pažymėtina, kad tokiu atveju, kai asmens apsvaigimo faktas nustatomas remiantis tik liudytojų parodymais, šiam įrodymų šaltiniui turi būti keliami itin aukšti patikimumo bei objektyvumo reikalavimai. Liudytojų parodymai turi būti nuoseklūs, logiški, neprieštaraujantys tarpusavyje ir neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams, taip pat liudytojų parodymai turi būti tokie, kad remiantis jais bylą nagrinėjančiam teismui nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad asmuo transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Šiuo atveju apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą ištyrusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino neteisingai, nesilaikydamas BPK 20 str. įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo principų, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad M. I. automobilį vairavo būdamas neblaivus ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 281 str. 2 d.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytoja D. K., kurios parodymus pirmosios instancijos teismas laikė patikimu įrodymu dėl M. I. neblaivumo, paties M. I. prieš eismo įvykį ar iš karto po jo nematė, su M. I. kalbėjosi tik telefonu. Be to, liudytoja D. K. nurodė, jog telefonu su M. I. kalbėjo tik vakare, apie 21 val. Tuo metu jai pasirodė, kad M. I. galėjo būti apsvaigęs nuo alkoholio, balsas buvo gal pavargęs, gal prikimęs. Eismo įvykis įvyko kitos dienos ryte, apie 8.30 val., todėl vien tik liudytojos, kalbėjusios su nuteistuoju telefonu vakare prieš eismo įvykį, parodymų pagrindu daryti kategorišką išvadą, kad M. I. eismo įvykio metu buvo apsvaigęs, nėra pagrindo. Tokios išvados neleidžia daryti ir liudytojos I. P. parodymai. Nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. P. kategoriškai teigė, jog M. I. buvo akivaizdžiai apsvaigęs nuo alkoholio, jo kalba buvo labai nerišli, apklausiama teisme liudytoja nurodė negalinti kategoriškai teigti, kad M. I. buvo neblaivus. Liudytoja paaiškino, kad prieš įvykį M. I. matė, šis buvo atvažiavęs automobiliu, neatrodė neblaivus, alkoholio kvapo nesijautė, atrodė kaip nemiegojęs. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja paaiškino, kad M. I. blaškėsi, buvo susinervinęs, tačiau teigti, kad jis buvo neblaivus, negali. Po to liudytoja jau nurodė, kad M. I. iš veido jai atrodė girtas (b. l. 142). Vertindamas liudytojos I. P. parodymus aukštesnysis teismas nemano, kad jie yra pakankami išvadai apie tai, kad M. I. buvo neblaivus, pagrįsti. Liudytoja, kalbėdama apie tai, iš kokių požymių ji sprendė, kad M. I. buvo neblaivus, nebuvo nuosekli, apklausiama teisme kategoriškai patvirtinti aplinkybę, jog M. I. akivaizdžiai atrodė neblaivus, negalėjo, nurodė, kad su M. I. bendravo tik epizodiškai, sutiko jį prie laiptinės durų, pasisveikino ir nuėjo į parduotuvę. Be to, teisme apklausta liudytoja K. P., kuri iš karto po eismo įvykio buvo priėjusi prie nuteistojo, nenurodė, kad nuteistasis M. I. buvo akivaizdžiai neblaivus, priešingai, liudytojos manymu M. I. nebuvo girtas. Tiek liudytoja I. P., tiek liudytoja K. P. vairuotojo blaivumą ar, priešingai, - neblaivumą, vertino pagal savo subjektyvų supratimą, nė viena iš liudytojų M. I., vartojančio alkoholį, nematė, todėl neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas liudytojos I. P. parodymais tikėjo ir jais rėmėsi, o liudytojos K. P. parodymus atmetė motyvuodamas vien tuo, kad liudytoja yra garbaus amžiaus. Jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų pagrįstai pripažinti M. I. eismo įvykio metu buvus neblaiviu, šioje byloje nėra.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes apygardos teismo teisėjų kolegija mano, kad liudytojos I. P. parodymai nėra pakankami išvadai, kad M. I. vairavo automobilį būdamas neblaivus, pagrįsti. Kaip jau minėta, liudytoja nebuvo nuosekli, kontaktas su nuteistuoju buvo trumpas, pati liudytoja, apklausiama teismo posėdyje, suabejojo tuo, kad M. I. galėjo būti neblaivus. Bet kuriuo atveju liudytojų parodymuose apie tai, kaip jie vertina tam tikras įvykio aplinkybes, išlieka subjektyvaus suvokimo faktorius, kadangi kiekvienas asmuo tam tikras faktines aplinkybes supranta ir vertina skirtingai. Todėl, kaip jau minėta anksčiau, nustatant asmens neblaivumą vien tik iš liudytojų parodymų, šiems parodymams, kaip vieninteliam įrodymų šaltiniui, turi būti keliami itin dideli patikimumo ir objektyvumo reikalavimai, neturi kilti jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad asmuo transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Šiuo atveju abejonė dėl to, kad M. I. eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus, išnaudojus visas galimas įrodinėjimo priemones, nebuvo pašalinta, pats nuteistasis nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad automobilį jis vairavo blaivus ir ši jo versija nėra paneigta. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad M. I. iš eismo įvykio pasišalino siekdamas nuslėpti savo neblaivumą, tačiau tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, neparemta jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais ir laikytina tik teismo prielaida, nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad šioje byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog M. I. sukėlė eismo įvykį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 281 str. 2 d. Apelianto veiksmai atitinka BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl M. I. veika perkvalifikuotina iš BK 281 str. 2 d. į BK 281 str. 1 d., o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinkamai keičiamas (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Perkvalifikavus M. I. veiką pagal BK 281 str. 1 d., iš naujo spręstinas klausimas dėl jam už šią nusikalstamą veiką skirtinos bausmės dydžio.

BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatyta alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais taip pat atsižvelgdamas į kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiką M. I. padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kas rodo nuteistojo neatsakingą požiūrį į visuomenėje nustatytas bendrąsias elgesio taisykles bei įstatymo reikalavimų nepaisymą, padarytas neatsargus baigtas nusikaltimas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo prisipažino, nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiosios atsiprašė, padarytą žalą atlygino, kas laikytina nuteistojo M. I. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), aukštesnysis teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismo M. I. paskirta 1 m. laisvės atėmimo bausmė individualizuota tinkamai, nėra per griežta, yra teisinga, proporcinga padarytam nusikaltimui, ją švelninti pagrindo nėra.

Dėl M. I. nuteisimo pagal BK 144 str.

BK 144 str. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (pavojingų padarinių įrodinėjimo ir jų nustatymo nereikalaujama), t. y. kai asmuo, turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba kuris pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nepagelbėjo jam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo.

Kelių eismo taisyklėse yra nustatytos eismo dalyvių pareigos įvykus eismo įvykiui. Pagal eismo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 231.4 p., 231.5 p., įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai. Tad pagal BK 144 str. atsako autotransporto priemonės vairuotojas, dalyvavęs eismo įvykyje, kurio metu nukentėjo žmogus, ir palikęs nukentėjusįjį be pagalbos, nuvažiavęs ar kitaip pasišalinęs iš eismo įvykio vietos.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismo teisingai nustatyta, kad M. I., sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas žmogus, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiąja, kai šiai grėsė pavojus gyvybei, iš įvykio vietos pasišalino. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji buvo garbaus amžiaus, sužalota eismo įvykio metu kliudžius transporto priemonei, ant veido matėsi kraujas, nuteistasis M. I. galėjo ir turėjo suprasti, kad eismo įvykio metu patirti sužalojimai gali būti gyvybiškai pavojingi nukentėjusiajai S. P., tačiau nepasirūpino, kad pagalba nukentėjusiajai būtų suteikta, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis išsigando, kad pats eismo įvykio metu patyrė traumą, dėl ko jam buvo potrauminis stresas, jo atsakomybės nepaneigia ir kaltės pagal BK 144 str. nešalina. Objektyvių ir patikimų duomenų, kurie pateisintų nuteistojo pasišalinimą iš eismo įvykio vietos palikus be pagalbos nukentėjusiąją, šioje byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. I. kaltu pagal BK 144 str. Tačiau teismas, pagrįstai pripažindamas M. I. kaltu, nepagrįstai nustatė M. I. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Aukščiau paminėtų aplinkybių pagrindu nustatyta, kad M. I. apsvaigimo nuo alkoholio faktas šioje byloje neįrodytas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina. Atsižvelgiant į tai, kad M. I. pagal BK 144 str. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu mažesnė, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas, apygardos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo paskirtą bausmę dar labiau švelninti.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas neteisingai subendrino bausmes, tačiau tokie skundo argumentai nepagrįsti. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, už atskiras nusikalstamas veikas M. I. paskyręs bausmes, jas subendrino dalinio sudėjimo būdu pagal BK 63 str. 1 d., 4 d. taisykles, t. y. prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjo švelnesnę bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad naujas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė neatlikęs ankstesniu 2007-03-16 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės (2012-02-21 lygtinai paleistas neatlikęs 2 m. 1 mėn. 12 d. laisvės atėmimo bausmės), pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 64 str. nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo M. I. neatliktos bausmės dalis – 2 m. 1 mėn. 12 d. yra didesnė, negu skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, prie neatliktos bausmės buvo pridėta dalis skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės (BK 64 str. 1 d., 3 d.). Šiuo atveju procesinių pažeidimų bendrinant bausmes nepadaryta.

Skunde taip pat prašoma taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti. BK 75 str. yra nurodyti pagrindai, kuriuos nustačius teismas gali spręsti dėl galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Bausmės vykdymo atidėjimas yra bausmės realizavimo forma, galima tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, kuriai esant teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistam asmeniui bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus bylos medžiagą, susijusią tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nematė BK 75 str. taikymo galimybės ir M. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėjo. Kaip jau minėta anksčiau, nuteistasis M. I. anksčiau jau buvo teistas už itin sunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį jam buvo paskirta griežta ir ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis, manant, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu jau yra pasiekti, buvo paleistas lygtinai neatlikęs visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jis parodyto teismo pasitikėjimo nepateisino, naujas nusikalstamas veikas padarė lygtinio paleidimo metu turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, kas jo asmenybę apibūdina iš neigiamos pusės. Nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis dirba vadybininku, taip pat dirba visuomeniniais pagrindais, nelaikytinos nuteistąjį charakterizuojančiomis išimtinai teigiamai ir sudarančiomis pagrindą jo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas pagrįstai tikintis, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. I., išlaidas iki 2014-09-02 sudaro 90 Lt dydžio advokato užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.,

nusprendžia:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti.

M. I. nusikalstamą veiką iš BK 281 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 281 str. 1 d.

Iš nuosprendžio pašalinti M. I. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad BK 144 str. numatytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 90 Lt, iš nuteistojo M. I. nepriteisti.