Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš M. L. Vilniaus teritorinei ligonių kasai atlyginti 637,89 Eur (šešis šimtus trisdešimt septynis eurus ir 89 ct) už S. S. gydymo išlaidas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiškos žalos atlyginimo.

Priimtas civilinio ieškovo S. S. atsisakymas nuo civilinio ieškinio ir procesas šioje dalyje nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo

8. Byloje neginčytinai nustatyta, kad M. L. mažiausiai 14-os trauminių poveikių pasekoje nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo S. S. sveikatą, nes visumoje sužalojimas dėl durtinės žaizdos krūtinės ląstoje gijimo laiko vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors nuteistasis neneigia, kad vartojo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau tvirtina, jog smurtinius veiksmus panaudojo gindamas. Apeliacinės instancijos teismas sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais neturi pagrindo, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

11. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

12.3. Apibendrinus nuteistojo parodymus, galima spręsti, kad nuteistasis M. L. viso proceso metu tvirtino, jog pirmas jį užpuolė liudytojas V. B., t. y. jam trenkė iš dešinės rankos į kairę akį. Tada atbėgo S. S., kuris, anot nuteistojo, jam taip pat sudavė smūgį. Todėl jis turėjo gintis. Kitaip tariant, nuteistasis neneigė, kad tarp jo ir S. S. bei V. B. įvyko muštynės. Be to, nuteistasis neneigė ir to, jog V. B. trenkė į galvą buteliu, o S. S. įdūrė peiliu, tačiau ir šiuos savo veiksmus vertina kaip būtinąją gintį. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra galima, kadangi asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti (paneigianti) asmens kaltę. Pažymėtina, jog nuteistojo nurodytų aplinkybių apie aptariamą įvykį nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Taigi apeliacinės instancijos teismas M. L. iškeltą versiją vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės.

13.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai skundo argumentams, nukentėjusiojo S. S. parodymai iš esmės buvo nuoseklūs, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės ar priežastys, dėl kurių S. S. galėtų apkalbėti nuteistąjį, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija vadovaujasi nukentėjusiojo S. S. parodymais, kurie laikomi vienu iš įrodymų, patvirtinančių M. L. kaltę. Be to, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina specialisto išvada, liudytojo V. B. parodymai, kiti byloje esantys įrodymai.

13.5. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2804/2024 (01), nurodyta, kad S. S. nustatyta: 1.1. muštinės žaizdos dešinio ir kairio antakių išoriniuose galuose, poodinės kraujosruvos dešinės ir kairės akies vokuose, dešinės nosies kaušelyje, dešiniame žaste ir dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimai nosies kairėje, dešinės ausies kaušelyje, kairės ausies kaušelyje, kairėje ir dešinėje alkūnėje, dešinio peties priekiniame paviršiuje, dešiniame kelyje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (-ais) iki kreipiantis medicininės pagalbos 2024 m. rugpjūčio 27 d.; 1.2. durtinė žaizda krūtinės ląstos šoninėje-užpakalinėje sienoje su nežymiu kraujo ir oro susikaupimu. Neatmetama galimybė, kad sužalojimus nustatytus 1.1 punkte nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats. Mažai tikėtina, kad sužalojimą, nustatytą 1.2 punkte nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats. Sužalojimai nurodyti išvados 1.1 padaryti mažiausiai 13-a trauminių poveikių. Sužalojimas 1.2 punkte padarytas mažiausiai 1-u trauminiu poveikiu. Sužalojimai nurodyti išvados 1.1 punkte padaryti kietu buku daiktu (-ais). Sužalojimuose nėra užsifikasvusių požymių leidžiančių detaliau pasisakyti apie įrankių kiekį, formą, dydžius. Sužalojimas nurodytas išvados 1.2 punkte padarytas kietu, duriančių savybių turinčiu daiktu (-ais), kurio ilgis ne mažiau nei 5 cm. 8. Sužalojimų padarymo jėga teismo medicinoje nevertinama ( t.1, b. l. 90–92). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, padarytų sužalojimų pobūdis, mastas, kiekis bei lokalizacija iš esmės atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, be kita ko, ir paties nuteistojo parodymus, kuriuose jis neneigė vartojęs smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl tai ne tik susistiprina teismo padarytą išvadą dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, bet ir patvirtina, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti M. L. atliekant smurtinius veiksmus.

13.7. Liudytojas V. B. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes 2024 m. rugpjūčio 28 d. ir 2024 m. rugsėjo 12 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (past. apklaustas įtariamojo statusu), o būtent: 2024 m. rugpjūčio 27 d. jis buvo savo namuose, kai po pietų jam paskambino S. S., kuris paprašė, kad jis pasiimtų su savimi šachmatų žaidimą ir ateitų pas M. L.. Atėjus pas M. L. į namus, juose buvo pats M. L., S. S. bei vyras, vardu E.. Visi kartu vartojo alkoholį. Jis, S. S. ir M. L. žaidė jo atsineštą žaidimą. Vėliau, jis kartu su S. S. susiruošė namo, bet M. L. užrakino duris ir paslėpė raktą. M. L. tapo agresyvus. Jie prašė, kad jis atrakintų duris ir išleistų juos. Jis buvo koridoriuje prie vonios durų, kai M. L. išėjo iš virtuvės. Pastebėjo M. L. rankoje butelį, su kuriuo jis jam vieną kartą sudavė per galvą, į pakaušį. Jis nukrito į vonios kambarį, iš galvos bėgo kraujas. Kai jis vonioje plovė galvą nuo kraujo, M. L. su S. S. pradėjo muštis kumščiais prie įėjimo į butą durų, koridoriuje. Kai jis išėjo iš vonios kambario, pamatė koridoriuje ant grindų gulintį kruviną S. S., o M. L. dar jį spardė kojomis. E. buvo kambaryje ir prašė M. L. baigti ir atidaryti duris. Jis taip pat pasakė M. L., kad šis baigtų mušti S. S., bet tada M. L. pastūmė jį į virtuvę, pastarasis nugriuvo ir M. L. jam įspyrė į kairės kojos pakinklį. Po to M. L. atrakino duris, pirmas iš to buto išėjo E. su šunimi, po jo išėjo ir jis. Ėjo link sustojimo, kur sustojime jį sulaikė policiją. Kad M. L. būtų dūręs S. S., jis nematė (1 t., b. l. 181–183, 2 t., b. l. 3–5).

13.8. Teisėjų kolegija, vertindama liudytojo V. B. parodymus, visų pirma pažymi, kad liudytojo V. B. nurodytos aplinkybės sutampa ir su paties nuteistojo parodymais, o būtent, kad M. L. vartojo smurtinius veiksmus tiek liudytojo V. B., tiek nukentėjusiojo atžvilgiu. Antra, liudytojas V. B. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė tas pats pačias įvykio aplinkybes, o būtent, kad jis atvyko pas M. L. į namus, kur buvo S. S., M. L. bei kitas vyras, kurio vardas E.. S. S., V. B. ir M. L. vartojo alkoholį bei žaidė šaškėmis. Konfliktas kilo tuomet, kai jis ir S. S. nusprendė vykti namo. Tada M. L. tapo agresyvus, užrakino duris ir paslėpė raktą. Pirmasis smurtinius veiksmus atliko būtent M. L.. Šioje vietoje pažymėtina, jog liudytojo teigimu, paprašius nuteistojo atrakinti duris ir juos išleisti, M. L. išėjo iš virtuvės rankoje laikydamas butelį, su kuriuo trenkė V. B. per galvą, į pakaušį. Be to, aplinkybę, kad liudytojas taip pat patyrė sužalojimus ir jo atžvilgiu buvo smurtaujama, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G2913/2024 (01) (1 t., b. l. 188–190). Be to, svarbu pastebėti ir tai, jog po to, kai M. L. buteliu trenkė liudytojui per galvą, V. B. nukrito į vonios kambarį, jam bėgo kraujas, dėl ko vėliau plovė galvą ir pasak liudytojo, tuo metu M. L. su S. S. pradėjo muštis kumščiais prie įėjimo į butą durų, koridoriuje. Taip pat svarbu pažymėti, jog liudytojas nurodė matęs, kaip nuteistasis išėjo iš virtuvės su peiliu bei kaip ant grindų gulėjo nukentėjusysis, kurį M. L. dar spardė kojomis. Kitaip tariant, V. B. patvirtino tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo nurodytas aplinkybes, susijusias su atliktais smurtiniais veiksmais, t. y. spardymu kojomis bei peilio dūrimu nukentėjusiajam. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti ir nesivadovauti liudytojo V. B. parodymais, kurie patvirtina tiek nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, tiek iš dalies ir paties nuteistojo parodymus. Vien tai, kad M. L. liudytojo parodymai yra nepalankūs, savaime nereiškia, kad teismas neturėtų jais vadovautis ar vertinti juos kritiškai.

13.9. Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau aptartus nukentėjusio S. S. ir liudytojo V. B. parodymus, pažymi, kad būtent liudytojo V. B. parodymai patvirtina nukentėjusiojo, o ne nuteistojo pateiktą nagrinėjamo įvykio versiją. Be to, nors nukentėjusysis ir liudytojas nurodė kiek kitokias aplinkybes apie konflikto pradžią: nukentėjusysis teigė, kad tiesiog pajuto smūgį į galvos sritį, o liudytojas nurodė, kad M. L. užrakino duris ir po to pasiėmęs butelį trenkė juo liudytojui per galvą, tačiau tai nesudaro pagrindo minėtų asmenų parodymus vertinti kaip prieštaringus ar nepatikimus. Pastebėtina, jog vertinant asmens parodymus kaip patikimumus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021). Teismo vertinimu, tam tikras, nežymus jau aptartų nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų nesutapimas yra visiškai suprantamas, kadangi stresinė situacija gali turėti įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui. Taigi vien tai, kad liudytojas kiek skirtingai nurodė aplinkybes nei nukentėjusysis ar tam tikrų aplinkybių S. S. apskritai neprisiminė, nesudaro pagrindo jų parodymus laikyti šališkais ir neteisingais bei jais nesivadovauti. Nepaisant minėtų liudytojo ir nukentėjusiojo parodymų netikslumų, visumoje jie patvirtina aplinkybę, kad M. L. savo smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Netikėti liudytojo V. B. ir nukentėjusiojo S. S. parodymais, teismas pagrindų nenustatė. Tokių pagrindų, apart deklaratyvaus teiginio apeliaciniame skunde, kad parodymai yra melagingi ir jais siekiama nuslėpti tiesą byloje, taip pat nėra.

13.10. Taigi, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai yra iš esmės prieštaringi ir melagingi, vis dėlto, teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka, kadangi šių asmenų parodymai sutampa esminėse detalėse ir jų visuma sudaro logišką įvykio seką. Remiantis aukščiau aptartais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais, S. S., V. B. ir M. L. buvo pas nuteistąjį namuose, kur visi žaidė šaškėmis bei vartojo alkoholį. Nukentėjusiajam ir liudytojui nusprendus vykti namo, nuteistasis užrakino duris ir paslėpė raktą. Tada M. L. paėmęs butelį trenkė V. B. per galvą, į pakaušį. Po to, M. L. pradėjo smurtinius veiksmus vartoti nukentėjusiojo atžvilgiu, o būtent: vieną kartą sudavė kumščiu S. S. į galvos sritį, o pastarajam nukritus ant grindų, sudavė nenustatytą kiekį smūgių kojomis ir rankomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas bei peiliu dūrė S. S. į dešinį šoną.

14. Minėta, kad nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad pirmieji konfliktą pradėjo V. B. ir S. S. ir jie pirmieji sudavė jam smūgius (t. y. jį užpuolė), po kurių M. L. pradėjo gintis. Tačiau jokių S. S. konkrečiai atliktų agresyvių, pavojingų, puolamojo pobūdžio veiksmų, nuo kurių jis turėjo gintis, nuteistasis neįvardijo. Tokių veiksmų nenurodė nei nukentėjusysis, nei liudytojas V. B.. Priešingai, kaip minėta, jie teigė, kad būtent M. L. pirmasis sudavė smūgius. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. S. nustatytų sužalojimų pobūdis, lokalizacija ir kiekis patvirtina, kad nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo intensyvius smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo ir liudytojo V. B. parodymus, jiems padarytus sužalojimus ir kitus byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad nuteistasis buvo užpultas ir nuo tokio užpuolimo (pavojingo kėsinimosi) turėjo teisę gintis. Priešingai, šiuo atveju daugybinis smūgių sudavimas rankomis bei kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas bei dūris peiliu į krūtinės ląstą, buvo atlikti tyčia jį puolant, o ne ginantis nuo realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistasis M. L.neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. L. suduodamas S. S. smūgius į įvairias kūno vietas, durdamas peiliu bei smurtaudamas net ir šiam gulint ant žemės, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusįjį ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

15. Be kita ko, nors M. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybę, jog jis buvo užpultas ir nukentėjusysis bei liudytojas jo atžvilgiu vartojo fizinius veiksmus patvirtina specialisto išvada, kurioje konstatuoti nuteistojo sužalojimai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G27771/2024 (01) nurodyta, kad M. L. buvo padaryta jungtinė kraujosruva kairėje akyje, taip pat nustatytos poodinės kraujosruvos veide, krūtinės ląstoje, nugaroje, rankose bei nubrozdinimai kojose. Vis dėlto, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, iš minėtos specialisto išvados galima spręsti, kad dauguma sužalojimų galėjo būti padaryti paties M. L. rankomis pasiekiamose vietose, o poodinė kraujosruva nugaroje galėjo atsirasti dėl griuvimo ar kontakto su kitais bukais daiktais ar paviršiumi (2 t., b. l. 62–63). Nors nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog sužalojimai galėjo atsirasti, pastarajam nugriuvus, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada. M. L. buvo nustatytas didelis girtumo laipsnis – 2,79 promilių neblaivumas (2 t., b. l. 40), kas reiškia, kad esant sunkiam girtumo laipsniui, paties nuteistojo veiksmai galėjo buvo nekoordinuoti, jis galėjo prarasti koordinaciją, todėl lieka nepaneigta aplinkybė, jog nuteistasis galėjo prarasti pusiausvyrą ir griūti bei tokiu būdu susižaloti. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pats M. L. būtų kreipęsis pagalbos, pranešęs policijai apie jo užpuolimą ir pan. Priešingai, pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja D. P. nurodė, kad ji 2024 m. rugpjūčio 27 d. dirbo parduotuvėje ,,Aibė“ kaip kasos darbuotoja. M. L. į parduotuvę atbėgo be „maikės“, kraujuotas, su kelnėmis, pirko porą litrų sidro, cigarečių ir degtukų ar žiebtuvėlį, pasakė, kad ,,papjausiu, papjausiu“ ir greit išėjo. Jis nebuvo sužalotas, gal tik ant rankų krumpliai, buvo rankos kraujuotos, prie pilvo kraujai. Žaizdos nematė, pati jo išsigando. Jis tą dieną buvo neadekvatus, prieš tai ateidavo prigėręs, girtas, agresyvus. Antai liudytojas S. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 27 d., buvo lauke. Grįžtant iš lauko pamatė, kad praviros durys ir kyšo žmogaus kojos, uždengta marška, iš karto paskambino 112. Praeinant pamatė kyšančias kojas ir daug kraujo. Kas buvo viduje nematė. Kai jis rūkė, M. L. išėjo į parduotuvę. Liudytojas nurodė analogiškas aplinkybes apklaustas ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 109–110). Taigi, nors nuteistasis teigė, kad buvo užpultas, tačiau liudytojų D. P. ir S. M. parodymai patvirtina, jog M. L. pagalbos nesikreipė, o po įvykusio konflikto nuėjo į parduotuvę ir nusipirko alkoholio, kas teisėjų kolegijai leidžia kritiškai vertinti tokią nuteistojo poziciją.

Dėl M. L. skirtinos bausmės

16. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

17. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, taip pat atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

18. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. L. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, laikydamasis 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė vieną nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), veika pasižymėjo dideliu intensyvumu. Nusikalstama veika buvo padaryta tiesiogine tyčia. Nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, Vilniaus teritorinės ligonių kasoms padaryta 637,89 Eur dydžio turtinė žala. Be to, apylinkės teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis (anksčiau teistas, tame tarpe už smurtinius nusikaltimus (2 t., b. l. 106–112); per vienerių metų laikotarpį buvo baustas administracine tvarka, baudos nesumokėtos (2 t., b. l. 113–115); dirbantis (2 t., b. l. 116–117); duomenų apie M. L. gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą byloje nėra). Taip pat teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, įvertino, kad nėra M. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnis), nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – M. L. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

19. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšys – laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistajam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta artima vidurkiui laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašė paskirti jam švelnesnę bausmę, tačiau jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių tokį prašymą, nenurodė ir nepateikė. Pažymima, kad anksčiau M. L. iki šioje byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 4 kartus, taip pat už smurtinio pobūdžio veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje bei BK 138 straipsnio 1 dalyje. Šios aplinkybės rodo nuteistojo sistemingą panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų darymą. Be kita ko, už ankstesnių veikų padarymą buvo skirtos įvairios bausmės, pavyzdžiui laisvės apribojimas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu), arešto bausmė (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. baudžiamuoju įsakymu), laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas), tačiau jos nuteistojo neatgrasė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Pažymėtina ir tai, kad M. L. po šioje byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo nuteistas dar du kartus, taip pat ir už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Taigi, byloje esantys nuteistąjį charakterizuojantys duomenys rodo, kad M. L. turi polinkį nusikalsti, jis nesiekia atsisakyti nusikalstamo elgesio modelio ar tolesnių nusikalstamų veikų darymo, ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nebuvo pakankamai efektyvios ir nepaveikė nuteistojo elgesio teigiamai, kad sulaikytų jį nuo nusikalstamo elgesio ateityje. M. L. teistumų kiekis, jo pakartotinis smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymas, sudaro pagrindą spręsti, kad teisei priešingas elgesys yra susiformavusio nuteistojo nusikalstamo elgesio dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam parinkta galutinė bausmės rūšis ir dydis yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

20. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo prašymą dėl nuteistajam nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo, konstatuoja, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl M. L. paskirtų bausmių subendrinimo tarpusavyje. Iš Lietuvos teismų informacijos sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad M. L. nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, jam paskirta 60 parų arešto bausmė. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 13 d. nuosprendžiu M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, paskirta bausmė apėmimo būdu, t. y. griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme ir paskirta galutinė 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyręs 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos nesubendrino su Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 13 d. nuosprendžiu, kadangi nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija, patikrinusi minėtą procesinį sprendimą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 13 d. nuosprendis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžio paskirtos bausmės nebendrino.

21. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nors apeliaciniu skundu M. L. prašė skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 13 d. nuosprendžiu, kuris šiuo metu yra įsiteisėjęs, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje svarbu įvertinti susidariusią situaciją ir reformatio in peius (past. draudimo sunkinti skundą padavusio asmens padėtį) principo kontekste. Jis reiškia, kad sprendimą priimanti institucija negali priimti tokių sprendimų, kurie apeliantui sukurtų nepalankesnę padėtį nei jo padėtis, kuri buvo prieš jam paduodant skundą ir kuri būtų likusi skundo nepadavus, t. y. asmens padėtis negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Taigi nagrinėjant bylą apeliacine, kasacine tvarka ar perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, jei procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-19-1073/2018, 2K-175-1073/2019 ir kt.). Laikoma, kad asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis yra pabloginama, be kita ko, inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias asmens teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-7-71-458/2020).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ir susiklostė tokia situacija, kada baudžiamasis procesas tęsiamas paties nuteistojo M. L. iniciatyva. Apeliacinį skundą padavė tik M. L., o nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali bloginti tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Todėl atsakant į apeliacinio skundo prašymą dėl nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog subendrinus M. L. nuosprendžiais paskirtas bausmes, galutinė bausmė būtų didesnė, nei kad šiuo atveju paskirta pirmosios instancijos teismo, kas reiškia, jo teisinė padėtis būtų bloginama. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui subendrinus nuteistajam nuosprendžiais paskirtas bausmes, nuteistojo padėtis būtų pabloginta galbūt labiau nei to tikėtasi apeliaciniame skunde. Be to, apeliacinės instancijos teismui subendrinus bausmes ir M. L. nesutikus su jam taikytu bausmių bendrinimo būdu bei paskirta galutine bausme, būtų užkirstas kelias tokį sprendimą skųsti apeliacine tvarka. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, siekiant nepažeisti nuteistojo teisės skųsti sprendimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikslinga, jog keliais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo klausimas būtų išspręstas bausmės vykdymo metu Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

23. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. spalio 23 d. pažymos Nr. APD-2025-11804 matyti, kad iš M. L. valstybės naudai prašoma išieškoti 170,83 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

24. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir M. L. gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo M. L., kad jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat aplinkybę, jog M. L. nedirba ir neturi pajamų, sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

25. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo M. L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžio atmesti.

Neišieškoti iš M. L. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.