Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistojo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 str. ir nubaustas laisvės atėmimu devyneriems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. U. paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2011m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirta V. U. galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyniems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, vadovaujantis Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 2-63 „Dėl trumpalaikės išvykos už pataisos namų teritorijos ribų suteikimo“, 2015 m. vasario 13 d. apie 10.00 val. išvyko iš Alytaus pataisos namų, esančių Ulonų g. 8A, Alytuje, į trumpalaikę trijų parų išvyką į (duomenys neskelbtini) ir be svarbios priežasties nustatytu laiku iki 2015 m. vasario 16 d. 10.00 val. negrįžo į įkalinimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti dėl jame išdėstytų motyvų, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis V. U. apeliaciniame skunde ginčija kaltę dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 242 str. padarymo, teigia, kad minėtą įstatymo normą teismas pritaikė jam nepagrįstai. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant V. U. kaltės klausimą, Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. V. U. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Išvadą dėl nuteistojo kaltės pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 5 dalys. Nuosprendyje padarytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

BK 242 str. numatyta atsakomybė už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę ar sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą. Šio straipsnio dispozicijoje išdėstytos dvi nusikalstamos veikos sudėtys: 1) tas, kas nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas vengė atlikti paskirtą bausmę arba 2) būdamas laikinai išleistas iš areštinės arba kardomojo kalinimo vietos be svarbios priežasties nustatytu laiku negrįžo. V. U. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už tai, kad be svarbios priežasties 2015 m. vasario 16 d. 10.00 val., t.y. nustatytu laiku, negrįžo į įkalinimo vietą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 104 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės, gali būti leista vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į namus. To paties straipsnio 4 dalis numato, jog tvarką, kuria nuteistiesiems leidžiama parvykti į namus, nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Apie nuteistojo išvyką pranešama prokurorui bei vietovės, į kurią vykstama, policijos komisariatui.

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog 2015-01-14 prašymu V. U. kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių dėl trumpalaikių atostogų suteikimo, prašydamas išleisti jį nuo vasario 13 d. pas P. V., tel. (duomenys neskelbtini) (b.l. 15). Alytaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas V. L., susipažinęs su minėtuoju prašymu, 2015- 02-12 išvada Nr. 4-1534 siūlė nuteistajam V. U. suteikti trumpalaikę išvyką trims paroms už pataisos įstaigos teritorijos ribų į (duomenys neskelbtini)., nuo 2015-02-13, 10.00 val. iki 2015-02-16, 10.00 val.(b.l. 14). Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015-02-12 įsakymu Nr. 2-63, vadovaujantis BVK 104 str. , nuteistajam V. U. suteikta trumpalaikė trijų parų išvyka nuvykti į namus aplankyti sugyventinę V. P., nuteistojo prašyme nurodytu adresu (b.l. 13). Apie minėtą nuteistojo išvyką 2015-02-13 raštu Nr. 8-2329 informuotas Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato viršininkas ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras (b.l.16).Tačiau nuteistasis nustatytu laiku negrįžo, 14.00 val. V. U. buvo sulaikytas Pasvalio rajono policijos pareigūnų, 20.00 val. buvo parvežtas į Alytaus pataisos namus, Alytaus pataisos namų tarnybiniu transportu (b.l. 2). Taip pat pažymėtina, kad 2015-02-16, 20.05 val. patikrinus V. U. neblaivumą alkotesteriu „ALKOSCAN“ 9000 dėl alkoholio vartojimo, buvo užfiksuotas 0,6 promilių girtumas (b.l. 20, 21).

Apeliaciniame skunde V. U. teigia, kad į pataisos namus negrįžo atsiradus kliūtims, kadangi jį turėjusi pavežti V. U. giminaitės kaimynė buvo išgėrusi ir nesutiko važiuoti su mašina, be to, nuteistasis teigia, kad jis nevengė grįžti į pataisos namus. Taigi, paties negrįžimo laiku fakto į įkalinimo įstaigą, V. U. neginčija. Kaip, jau minėta, V. U. baudžiamojon atsakomybėn už BK 242 str. nustatyto nusikaltimo padarymą buvo nuteistas todėl, kad be svarbios priežasties nustatytu laiku iki 2015-02-16, 10. 00 val. negrįžo į įkalinimo vietą. Todėl jo apeliacinio skundo argumentas, jog jis nevengė grįžti į įkalinimo vietą, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi jam nėra inkriminuota veika dėl vengimo atlikti bausmę. Pažymėtina, kad atsakomybės pagal BK 242 str. atsiradimą šalinanti aplinkybė yra negrįžimas nustatytu laiku, esant svarbiai priežasčiai. Kadangi įstatymas nepateikia sąrašo aplinkybių, kas gali būti laikoma svarbiomis priežastimis, todėl tai yra vertinamasis požymis, t.y. kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar aplinkybė yra pripažintina svarbia ar ne. Svarbiomis priežastimis, trukdžiusiomis nustatytu laiku grįžti į įkalinimo vietą teismų praktyikoje paprastai laikomos objektyvios priežastys, kurios sukliudė laiku grįžti ir kurios nepriklausė nuo nuteistojo valios, pavyzdžiui – sunki liga, transporto avarija, įvairios stichinės nelaimės ir panašiai. Be to negrįžimo laiku priežastys turi būti arba visuotinai žinomos, arba pagrįstos dokumentais, kurių svarbą kiekvienu atveju vertina teismas arba ikiteisminio tyrimo institucijos.

Įvertinus nuteistojo nurodytas aplinkybes teisme ir išanalizavus bylos medžiagą kolegija daro išvadą, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvus svarbias aplinkybes, kurios trukdė nustatytu laiku V. U. grįžti į įkalinimo įstaigą. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015-02-12 įsakymu Nr. 2-63 nuteistajam V. U. buvo suteikta trumpalaikė trijų parų išvyka nuvykti į namus aplankyti sugyventinę V. P., gyvenančią (duomenys neskelbtini), nuo 2015-02-13 10.00 val. iki 2015-02-16, 10.00 val.. Su šiuo įsakymu ir elgesio taisyklėmis bei judėjimo maršrutu jis buvo supažindintas pasirašant šiuose dokumentuose ( b.l. 8-9,13). Taigi, minėtu įsakymu buvo nustatytas apibrėžtas laiko tarpas ir nustatyta konkreti vieta, kur V. U. turėjo teisę išvykti trumpalaikei išvykai. Taip jam buvo parodytas administracijos pasitikėjimas. Nuteistojo duotais parodymais pirmos instancijos teisme nustatyta, kad būtent jis savavališkai nusprendė savo kelionės maršrutą pakeisti, jį ženkliai prailgindamas, neturėdamas jokių garantijų, jog 2015-02-16, 10.00 val. tikrai suspės sugrįžti į pataisos namus iš Pasvalio rajono, kur nuvyko maršrutiniu autobusu. Pažymėtina, kad pagal BK 242 straipsnį kvalifikuojant veiką asmens, nustatytu laiku negrįžusio į įkalinimo vietą, būtina nustatyti, kad tai jis padarė be svarbios priežasties, o tokios veikos tikslas, t. y. ar jis laiku negrįžo todėl, kad vengė atlikti bausmę, ar tokiu savo elgesiu nesiekė jokių tikslų, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi( LAT nutartis 2006 m. balandžio 25 d. Baudžiamoji byla Nr. 2K-279/2006). Veika numatyta BK 242 str. pasireiškia tiesiogine tyčia. Šiuo konkrečiu atveju nesant svarbių priežasčių dėl kurių apeliantas negalėtų sugrįžti į bausmės atlikimo vietą, jis to nepadarė, ir tik jo paties teigimu ( b.l. 70) pradėjus skambinėti viršininkui, jis atsiliepė ir pasakė kur randasi. Tai rodo, jog V. U. suvokė pažeidęs jam skirto trumpalaikio išvykimo tvarką, negrįždamas laiku atlikti bausmę suvokė jog taip jis pažeidžia nustatytą tvarką, pats griauna pasitikėjimą juo, tačiau sąmoningai siekė ilgiau negu nurodyta leidime, negrįžti į bausmės atlikimo vietą. Nusikaltimo sudėtis formali, pasekmių nereikalauja, todėl pakanka to, kad jis negrįžta nustatytu laiku atlikti laisvės atėmimo bausmės. Nusikaltimas trunkamasis ir įtakos kiek valandų jis negrįžo į įkalinimo įstaigą, įtakos veikos kvalifikacijai neturi.

Todėl, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. U. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 242 straipsnyje.

Apeliaciniame skunde V. U. taip pat nurodė, jog teismas jam skyrė per griežtą bausmę. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmė nuteistajam paskirta tinkamai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybę. Visos šios aplinkybės nuosprendyje išsamiai aptartos ir atitinka bylos aplinkybes bei kaltinamojo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. U. teisiamas vienuoliktą kartą už tyčinį nesunkų nusikaltimą, jį padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį. Įvertinęs tai, kad V. U. yra recidyvistas (BK 27str.), pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, o atsižvelgęs į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, Alytaus pataisos namų administracijos charakterizuojamas neigiamai, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai kad V. U. pripažino savo kaltę visiškai ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jog anksčiau du kartus nustatytu laiku be pažeidimų nustatytu laiku ir be pažeidimų grįžo po trijų parų trumpalaikių išvykų į namus (b.l. 23-24), įvertinęs taip pat tai, kad V. U. nesislapstė nuo Alytaus pataisos namų ar policijos pareigūnų, iškart teisingai nurodė savo buvimo vietą, nuteistajam parinko laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei BK 242 str. sankcijoje numatytas tokios bausmės rūšies vidurkis. Be to, teismas įvertino tai, kad kaltinamasis savo kaltę pripažino visiškai baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ir atlikus sutrumpintą įrodymų turimą, todėl V. U. nuosprendžiu skirta bausmė pagrįstai sumažinta vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnio 1 dalis). Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir subendrinęs su Šiaulių apygardos teismo 2011-12-15 nuosprendžiu paskirtą bet neatliktą bausmės dalį BK 64 str. 1 d., 3 d. pagrindais su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, teismas paskyrė teisingą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Dėl išdėstytų motyvų darytina išvada, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. nuosprendžiu V. U. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir pagrįsta, nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti ją nėra teisinių argumentų ir pagrindų.

Nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos taip pat buvo gauta pažyma (b.l.92) dėl teisinės pagalbos suteikimo išteisintajam V. U., nurodant, jog patirtos 23,16 EUR išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. U. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš išteisintojo V. U. netenkinti.