Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei AB „TEO LT“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei su tuo susijusių išmokų priteisimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė dviejų liudytojų parodymais, o jo paaiškinimus laikė gynybine taktika. Tokios kategorijos bylose kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda buvo skirta teisėtai tenka darbdaviui. Šiuo atveju, atsakovas byloje pateikė vienintelį įrodymą - klientų parodymus. Viso liudytojų byloje yra du ir iš jų vienas kuris teigia, tiesiogiai pinigus davė, o kitas matė. Iš esmes vertinant šių liudytojų parodymus ir visų aplinkybių visetą negalima atmesti ir tai, kad jie turėdami pyktį ant jo, jį apkalbėjo. Reikšminga bylai aplinkybė yra ta, kad atsakovas dar neišnagrinėjus bylos sumokėjo 50 Lt, kuriuos jis neva tai paėmė iš jų. Šią aplinkybę vertina kaip galimą liudytojų papirkimą arba galimai iš anksto susitartu planu ieškovą atleisti iš darbo.

2. 2015-01-12 pasiaiškinimą parašė būdamas neteisėtai „spaudžiamas“ vadovo, neturėdamas jokios galimybės tiksliai įvertinti ko iš jo nori vadovas ir kaip tiksliai aprašyti prašomą situaciją.

3.Nurodė, kad LR DK 241 straipsnio l dalis numato, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, Mano, kad teismas netinkamai įvertino drausminės nuobaudos skyrimo procedūros teisėtumą. Raštišką prašymą pasiaiškinti gavo tik 2015-02-02. Raštas datuojamas 2015-01-20 ir prašoma pasiaiškinimą pateikti per 2 dienas t.y. iki 2015-01-23 12 val. Toks trumpas nustatytas terminas niekaip negali būti laikomas protingu, kas rodo darbdavio norą kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėm nutraukti su juo darbo sutartį.

4.Apie galimą darbo drausmės pažeidimą darbdavys sužinojo ne vėliau kaip 2015-01-09, o iš jo raštu pareikalavo raštiško pasiaiškinimo tik 2015-02-02 ir drausminė nuobauda buvo skirta 2015-02-20. Nuo tariamo pažeidimo iki drausminės nuobaudos skyrimo praėjo ne mažiau kaip 41 diena. Esant tokioms aplinkybėms drausminė nuobauda buvo skirta pažeidžiant drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą kas suponuoja jos neteisėtumą. Teismas vertindamas bylos faktines aplinkybes surinktus įrodymus neatsižvelgė į pažeidimus skiriant drausminę nuobaudą, netinkamai taikė formuojamą teismų praktiką, kas sąlygojo neteisėtą sprendimą.

1. Skundžiamame sprendime teismas pagrįstai konstatavo, kad liudytojų M. G. ir B. J. parodymai, įvertinus visą bylos medžiagą, yra nuoseklūs ir nesikeitė nuo pat pradžios, o ieškovo pateiktą versiją atmetė kaip nepagrįstą. Liudytojai teisme, ieškovo akivaizdoje nuosekliai ir visiškai vienodai teismui papasakojo apie tai, kaip užsisakė atsakovo teikiamą paslaugą ir kaip šią paslaugą įdiegti atvykęs ieškovas nurodė, kad kai kurie paslaugos diegimo darbai į kainą neįeina ir jo darbo įkainis yra 50 Lt į val., pabaigus darbus M. G. sumokėjo ieškovui jo prašomą 50 Lt atlygį, o B. J. tuo metu buvo šalia ir tai matė. Teismo posėdyje pats ieškovas pavirtino, kad M. G. ir B. J. sakė apie tai, kad mokamos paslaugos teikiamos už 50 Lt valandinį įkainį ir kartu pats patvirtino, kad pas šiuos asmenis jokių mokamų TEO paslaugų nesuteikė, tad kyla klausimas, kam ieškovui apskritai reikėjo kalbėti apie mokamų paslaugų teikimo įkainius, jeigu tokių paslaugų neteikė. Ieškovo teiginiai apie liudytojų papirkimą arba galimą iš anksto sutartą planą atleisti ieškovą iš darbo yra visiškai nepagrįsti ir išgalvoti, siekiant išvengti savo atsakomybės už padarytus neteisėtus veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau tekste LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo paskyrimo pagrįstumo, teisėtumo.

Apeliaciniu skundu apeliantas prašo skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą. Nurodė, kad nori duoti dar kartą pats išsamius parodymus ir paaiškinimus apie jo neteisėtą atleidimą iš darbo AB TEO LT. 2015-09-10 prašyme nurodė, kad prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kviesti į posėdį šalis, nes nori užduoti kitoms šalims klausimų, kurių neuždavė pirmosios instancijos teisme.

Pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad LR CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu ( pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-115/2013). Teismas atsižvelgė į byloje esančius duomenis, į tai, kad atsakovą byloje atstovavo advokatas, atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje išdėstė savo argumentus, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu pirmosios instancijos teisme, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, nenurodė kokius paaiškinimus nori pateikti papildomai, kurių nenurodė pirmosios instancijos teisme, ar apeliaciniame skunde ir kita. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (LR CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė ir vertino netinkamai, jo, kaip silpnosios darbo teisinio santykio šalies nenaudai. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, motyvuodamas tuo, kad atsakovas byloje pateikė vienintelį įrodymą – dviejų klientų parodymus. Vienas kuris teigia, kad tiesiogiai pinigus davė, o kitas matė. Nurodė, kad jie turėdami pyktį ant jo, jį apkalbėjo. Reikšminga bylai aplinkybė yra ta, kad atsakovas dar neišnagrinėjus bylos sumokėjo 50 Lt, kuriuos jis neva tai paėmė iš jų. Šią aplinkybę vertina kaip galimą liudytojų papirkimą arba galimai iš anksto susitartą planą ieškovą atleisti iš darbo.

Bylos duomenimis atsakovo klientė M. G. 2015-01-09 (penktadienį) pasibaigus darbo dienai ir darbo savaitei 20:05:32 val. elektroninėje TEO LT, AB klientų patyrimo vertinimo programoje parašė neigiamą atsiliepimą, kuriame nurodė, kad už paslaugų šviesolaidinio interneto ir išmaniosios skaitmeninės televizijos paslaugų įdiegimą jos name (duomenys neskelbtini) sumokėjo TEO LT, AB darbuotojui 50 Lt. 2015-01-12 (pirmadienį) atsakovo darbuotojai susisiekė su kliente M. G. telefonu ir ji patvirtino jos pranešime raštu išdėstytas aplinkybes. Tą patį patvirtino 2015-01-20 , 2015-02-19. Taip pat liudytojai M. G. ir B. J. apklausti teisme nuosekliai ir visiškai vienodai teismui papasakojo apie tai, kaip užsisakė atsakovo teikiamą paslaugą ir kaip šią paslaugą įdiegti atvykęs ieškovas nurodė, kad kai kurie paslaugos diegimo darbai į kainą neįeina ir jo darbo įkainis yra 50 Lt į val., pabaigus darbus M. G. sumokėjo ieškovui jo prašomą 50 Lt atlygį, o B. J. tuo metu buvo šalia ir tai matė.

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis įrodymais, civilinei bylai reikšmingais faktiniais duomenimis, gautais LR CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardintomis įrodinėjimo priemonėmis ir šio kodekso bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Apeliacinio teismo vertinimu, apelianto argumentai dėl teismo netinkamo įrodymų vertinimo, atmestini. Atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, liudytojų paaiškinimus bei visumą byloje esančių įrodymų, liudytojų paaiškinimų nėra pagrindo vertinti kaip jų norą pakenkti ieškovui, kerštavimą ir pan. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad minėti liudytojai būtų turėję pagrindą ieškovą apkalbėti, jam pakenkti, kad prieš tai tarp asmenų yra buvę konfliktų. Pažymėtina, kad šalys privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, ir pateikti visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, bei pridėti tuos įrodymus jau pasirengimo nagrinėti bylai stadijoje. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, LR CPK 12 straipsnis, suteikia teisę, kartu – procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, nors kaip minėta, konkrečiu atveju pareiga įrodyti ieškovo kaltę ir tenka atsakovei. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų konfliktavęs su liudytojais, kad yra priežasčių, kurių pagrindu jo atžvilgiu būtų kerštaujama. ( LR CPK 178 straipsnis). Vertinant liudytojų paaiškinimus apeliacinis teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių dėl kurių liudytojams būtų buvę palanku, naudinga ar būtų buvusios kitos priežastys apkalbėti ieškovą. Atsakovo vertinimu, jis atliko nuoseklų įvykio aplinkybių tyrimą, jokio nei išankstinio, nei vėlesnio susitarimo su liudytojais dėl ieškovo atleidimo iš darbo nebuvo ir negalėjo būti. Atsakovas skyrė ieškovui drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo visiškai įsitikinęs jo kalte, todėl laikė savo pareiga kompensuoti klientams darbuotojo neteisėtais veiksmais jiems padarytą 50 Lt žalą. Apeliacinio teismo vertinimu tai, kad atsakovas dar neišnagrinėjus bylos sumokėjo 50 Lt, visiškai nėra pagrindo vertinti kaip galimą liudytojų papirkimą arba galimą susitarimą su liudytojais. Apeliantas nurodė, kad nėra pagrindo netikėti juo, nes anksčiau jis nebaustas, jo atžvilgiu jokių nusiskundimų nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos aplinkybės, ieškovo nurodomi argumentai, priešingai nei teigia ieškovas, verčia abejoti jo sąžiningumu. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ar vertinti, kad teismas nepagrįstai patikėjo ir vadovavosi liudytojų paaiškinimais. Byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai kelia abejonių ieškovo paaiškinimų teisingumu, sąžiningumu.

Apeliantas teigia, kad darbdavio buvo įtakojamas rašyti paaiškinimą. Prašymą pasiaiškinti gavo tik 2015-02-02, pats raštas datuojamas 2015-01-20 ir jo prašoma pasiaiškinti per dvi dienas, t. y. iki 2015-01-23 12 val., kas, anot apelianto, rodo darbdavio norą kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėmis nutraukti su ieškovu darbo sutartį, t. y. nesuteikiant ieškovui protingo termino pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad pats ieškovas kartu su ieškiniu teismui pateikė du atsakovo reikalavimus pasiaiškinti: 2015-01-20 atsakovo raštą Nr. P-05-4, kuriame prašoma pateikti rašytinį paaiškinimą iki 2015-01-23 12 val. ir 2015-02-03 atsakovo raštą Nr. N-05-7, kuriame nustatytas naujas terminas rašytiniam paaiškinimui pateikti iki 2015-02-06 9 val. Atsakovas nurodė, kad tokia situacija susidarė dėl to, kad pirmas atsakovo rašytinis reikalavimas ieškovui pasiaiškinti buvo parengtas 2015-01-20, tačiau ieškovas informavo, kad nuo 2015-01-20 jis turi laikino nedarbingumo pažymėjimą, slaugos laikotarpis nuo 2015-01-20 iki 2015-01-30, todėl atsakovas 2015-02-03 parengė ir 2015-02-04 įteikė ieškovui naują rašytinį reikalavimą pasiaiškinti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas šį 2015-02-03 parengtą reikalavimą pasiaiškinti su nustatytu pasiaiškinimo pateikimo terminu iki 2015-02-06 9 val. gavo ir savo teisę realizavo 2015-02-04 pateikdamas pasiaiškinimą atsakovui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį su darbuotoju pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena jų – reikalavimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo reikalavimo tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas nesilaikė įstatyme nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Atsakovas įstatymo nustatyta tvarka pateikė reikalavimą ieškovui pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, nustatė protingą terminą pasiaiškinimui pateikti ir ieškovas realizavo savo teisę pateikti pasiaiškinimą, todėl apelianto motyvai yra nepagrįsti ir atmestini.

Apeliantas teigia, kad darbdavys apie galimą darbo drausmės pažeidimą sužinojo ne vėliau kaip 2015-01-09, iš ieškovo pareikalauta raštiško pasiaiškinimo tik 2015-02-02 ir drausminė nuobauda skirta 2015-02-20, t. y. nuo tariamo pažeidimo iki drausminės nuobaudos skyrimo praėjo ne mažiau kaip 41 diena, esant tokioms aplinkybėms anot apelianto buvo pažeistas DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio drausminės nuobaudos skyrimo terminas. Minėtas straipsnis nustato, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą, – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bylos duomenimis M. G. pranešimą elektroninėje TEO LT, AB klientų patyrimo vertinimo programoje apie ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą parašė 2015-01-09 (penktadienį) 20:05:32 val. Elektroninė TEO LT, AB klientų patyrimo vertinimo programa sugeneravo ir TEO LT, AB Šiaulių aptarnavimo komandos vadovui A. D. išsiuntė šį pranešimą 2015-01-09 (šeštadienį) 03:31 val. (naktį), t. y. ne darbo laiku, todėl apie ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą atsakovo darbuotojas A. D. sužinojo 2015-01-12 (pirmadienį), t. y. pirmą darbo dieną po savaitgalio. 2015-01-20 ieškovas informavo atsakovą, kad nuo 2015-01-20 jis turi laikino nedarbingumo pažymėjimą nuo 2015-01-20 iki 2015-01-30, t. y. 11 dienų. Nuo sužinojimo apie ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą 2015-01-12 (pirmadienį) iki 2015-01-19 (paskutinės dienos, kai ieškovas buvo darbe prieš laikino nedarbingumo laikotarpį) buvo praėjusios 7 dienos, nuo 2015-01-31 (pirma diena po laikino nedarbingumo laikotarpio) iki 2015-02-20 (drausminės nuobaudos skyrimo diena) praėjo 21 diena. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ieškovui drausminė nuobauda buvo paskirta po 28 dienų po sužinojimo apie ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą, neįskaitant laiko, kurį ieškovas darbe nebuvo dėl ligos, t. y. nepažeidžiant DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto drausminės nuobaudos skyrimo termino.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, kaip ir nurodyta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apibrėžta DK 235 straipsnyje. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Faktą, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Pagal LR DK 238 straipsnio nuostatas, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ši teisės norma turi būti taikoma parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (šiurkštų darbo pareigų nevykdymą). Kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar yra pakankamas pagrindas skirti konkrečią nuobaudą, ar pažeidimo pobūdis yra adekvatus taikomai už jį sankcijai.

Vykdydamas pareigas darbuotojas turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnio 1 dalis). Darbuotojai, įgyvendindami darbo teises ir vykdydami pareigas, neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35 straipsnio 2 dalis.). Parenkant drausminę nuobaudą atsakovas nurodė, kad vadovavosi DK 35 straipsniu ir 238 straipsnio 1 dalimi. Atsakovo vertinimu aplinkybė, kad darbuotojas anksčiau neturėjo drausminių nuobaudų, neatsveria padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo sunkumo ir pasekmių TEO LT, AB reputacijai, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas. Darbuotojo kaltė įrodyta, tačiau jis kaltės nepripažino, nesigailėjo dėl darbo drausmės pažeidimo, klientams žalos neatlygino. Pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau yra neteisėtas, nesąžiningas, prieštaraujantis visuotinai priimtoms elgesio taisyklėms ir vertybėms elgesys, sukėlęs grėsmę TEO LT, AB, kaip socialiai atsakingos bendrovės, reputacijai. Atsakovas, vertindamas darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes taip pat vadovavosi TEO LT, AB Etikos kodeksu, TEO LT, AB Antikorupcijos politika. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas pasinaudodamas savo, kaip TEO LT, AB darbuotojo pareigomis, siekė gauti neteisėtų pajamų ir jas gavo, taip šiurkščiai pažeidė darbo drausmę.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (LR CPK 176–185 straipsniai). Todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir šis pažeidimas turėjo esminę reikšmę neteisėto sprendimo priėmimui, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos vertinimu ieškovas aukščiau nurodytais veiksmais padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, drausminė nuobauda ieškovui buvo paskirta pagrįstai, paskirta drausminė nuobauda adekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui, parinkta atsižvelgiant į DK 238 straipsnio nurodytas aplinkybes ir skiriant nuobaudą nebuvo pažeista drausminės nuobaudos ieškovui skyrimo tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.

Apeliantas nurodė, kad atsakovui be pagrindo skyrus jam drausminę nuobaudą ir neteisėtai atleidus iš darbo, ieškovas patyrė neturtinę žalą. Pasiaiškinimų reikalavimas, kaltinimai paėmus pinigus sukėlė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl LR DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį, pagrindo priteisti neturtinę žalą, nėra.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo pareikštų reikalavimų. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto apeliacinis skundas atmestinas (326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atsakovas teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodė, kad patyrė 281,82 Eur bylinėjimosi išlaidas. Prašo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo. Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais. Teismas atsižvelgė į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas ir vertina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba neviršija rekomendacijose nustatyto advokato teikiamų teisinių paslaugų maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir teisėtos. Remiantis išdėstytu iš ieškovo atsakovui priteistina 281,82 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Atmetus apeliacinį skundą, apelianto bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą

Priteisti iš ieškovo M. S., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui TEO LT, AB, buveinės adresas Lvovo g. 25, 03501 Vilnius, kodas 121215434, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, 281,82 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt du eurus 82 ct) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.