Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dalios Stonienės ir nuteistojo E. B. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinius skundus dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir nuteistas terminuotu laisvės atėmimu trejiems (3) metams. Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. B. nustatyta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas dvejiems (2) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėti dvejiems (2) metams, įpareigojant E. B. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti išlaidas.

R. T. pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems (1) metams trims (3) mėnesiams. Pritaikius BK 64¹ straipsnį paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai (10) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti išlaidas.

A. T. pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems (1) metams trims (3) mėnesiams. Pritaikius BK 64¹ straipsnį paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu jam paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai (10) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti išlaidas.

Nuosprendžiu taip pat buvo nuspręsta iš E. B. konfiskuoti 26030 Eur valstybės naudai, kuriuos jis privalo sumokėti per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei konfiskuoti mikroautobusą „IVECO 35C14“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. B., R. T. ir A. T. nuteisti už tai, kad įgijo didelės vertės turtą žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, t. y. E. B., R. T. ir A. T. 2015 m. gruodžio 5 dieną, tikslus laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, Norvegijos Karalystėje, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai grupe, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo didelės vertės turtą – 4016 dėžių su 188 373,19 eurų vertės vyriškais drabužiais (dėžės pažymėtos etiketėmis Cubus/Norway su supakuotais naujais vyriškais marškiniais ir megztiniais), kurie priklausė kompanijai (duomenys neskelbtini), žinodami, kad jie gauti nusikalstamu būdu, t. y. buvo pavogti 2015 metų gruodžio 5 dieną, apie 22.07 val., iš teritorijos, adresu (duomenys neskelbtini), Norvegijos Karalystėje. F. M., vykdydamas E. B. nurodymą, nesuprasdamas nusikalstamos veikos pobūdžio, vilkiku „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe „Schmitz SKO24/L“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiais UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kuriuos UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vardu išnuomojimą organizavo R. T., pargabeno į sandėlį, esantį UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, (duomenys neskelbtini)mieste. Sandėlį nuomojosi R. T.. E. B., R. T., A. T., tęsdami nusikalstamus veiksmus, dalį įsigytų drabužių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku nenustatytiems asmenims realizavo, o dalimi drabužių naudojosi patys. Be to, siekdami realizuoti prekes, R. T. bei A. T. 2015 metų gruodžio 17 dieną 25 dėžes su Norvegijos Karalystėje vogtais drabužiais vežė automobiliu „Iveco 35C14“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotu J. T. vardu, tačiau juos apie 15.30 val. kelyje Kretinga–Klaipėda sustabdė Valstybės sienos apsaugos pareigūnai. Tokiu būdu R. T., E. B., A. T. veikdami bendrai grupe įgijo didelės 188 373,19 eurų vertės turtą žinodami, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, dalimi jo naudojosi bei dalį šio turto realizavo.Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė D. Stonienė prašo pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendį: panaikinti E. B. taikytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą dvejiems (2) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti išlaidas bei papildyti nuosprendžio dalį dėl 26030 eurų konfiskacijos, nurodant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 26030 eurų – solidariai išieškoti valstybės naudai iš E. B., R. T. ir A. T..Dėl E. D. paskirtos bausmės apeliantė nurodo, kad teismas, paskyręs E. B. bausmę – laisvės atėmimą dvejiems (2) metams, nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio 1 dalį ir bausmės vykdymą atidėjo 2 metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vielos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti išlaidas. Pagal teismų praktiką teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-106-511/2017). Tačiau Kretingos rajono apylinkės teismas, atidėdamas E. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įvertinęs duomenis, apibūdinančius jo asmenybę, padarė neteisingą išvadą, kad paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę ir atidėjus jos vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai (BK 41 straipsnis), t. y. kad tai paveiks nuteistąjį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, kad sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo.Skirdamas E. B. bausmę teismas konstatavo, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes jis kaltu prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes veiką padarė bendrininkų grupe. Taip pat teismas nustatė, kad jis buvo šio nusikaltimo iniciatorius ir organizatorius, kad jis yra anksčiau baustas administracine tvarka, teistas aštuonis (8) kartus, nusikaltimą, kuriuo kaltinamas, padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Teismas neįvertino, kad E. B. nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus iki šiol nėra sumokėjęs, be to, laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 27 d. iki 2014 m. spalio 23 d. jis teistas 8 kartus, paskutinį kartą 2014 m. spalio 23 d. teistas už sunkų nusikaltimą (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir už visus nusikaltimus jam paskirtos bausmės – bauda. Tai visų pirma rodo, kad E. B. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, jis nuolat daro nusikalstamas veikas ir jokių išvadų nedaro, o antra – prieš tai paskirtos bausmės nepaveikė jo, kad jis laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. E. B. jau ne kartą buvo suteikta galimybė pasitaisyti, tačiau tai nepaveikė jo, kad jis laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Be to, E. B. 2017 m. sausio 19 d. pareikštas įtarimas dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo rodo, kad jis ir toliau daro nusikalstamas veikas. Nors teismas nurodė, kad E. B. dirba, augina neįgalų mažametį vaiką ir, teismo manymu, tėvo atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti vaiko elgesį, vystymąsi, tačiau šiuo atveju jį teigiamai apibūdinantys duomenys ir jo turimi socialiniai ryšiai nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Atidėjus jam bausmės vykdymą nebūtų įgyvendintas teisingumo principas.Prokurorės teigimu, bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama; kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. Be to, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016). Įvertinus bylos aplinkybes, nuteistojo E. B. asmenybę, darytina išvada, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai taikė bausmės vykdymo atidėjimą, nes E. B. bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnį negalimas.Dėl turto konfiskavimo prokurorė nurodo, kad teismas pagrįstai pripažino vilkiką „Volvo FH12” ir puspriekabę „Schmitz SK024/L“, priklausančius UAB (duomenys neskelbtini), nusikaltimo priemonėmis ir pagrįstai nusprendė taikyti BK 72 straipsnio 5 dalį – iš kaltinamųjų išieškoti konfiskuotino turto vertę iš viso 26030 eurų. Tačiau teismas nepagrįstai šią sumą nusprendė išieškoti tik iš vieno kaltinamojo E. B.. Teismas nustatė, kad E. B., R. T. ir A. T. iš anksto susitarę ir veikdami bendrai grupe Norvegijos Karalystėje įgijo 188373,19 eurų vertės krovinį, žinodami, kad jis gautas nusikalstamu būdu, ir vilkiku „Volvo Fl-112“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe „Schmitz SK024/L“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiais UAB (duomenys neskelbtini) (kurių išnuomojimą organizavo R. T.), pargabeno į Kretingą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog visi trys nuteistieji – E. B., R. T. ir A. T. – susitarė daryti nusikaltimą, t. y. įgyti nusikalstamu būdų gautą turtą – rūbų krovinį, ir pargabenti jį vilkiku bei puspriekabe į Lietuvą, o po to jį kartu realizuoti, ir šiuos suplanuotus veiksmus įgyvendino, todėl konfiskuotino turto vertė – iš viso 26030 Eur – turi būti išieškota solidariai iš visų bendrininkų. Prokurorė pažymi, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė (BK 67 straipsnis), kuri turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taip pat ji turi įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininkus paskyrus jiems bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą nuteistasis R. T. nurodo, kad jam ir A. T. buvo pritaikyta papildoma baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte, valstybės naudai konfiskuotas mikroautobusas „IVECO 35C14“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau, prokurorės nuomone, tai nėra pakankama baudžiamojo poveikio priemonė R. T.. Nuteistojo nuomone, tai būtų perteklinė baudžiamojo poveikio priemonė, nes, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino, kad vilkiku ir puspriekabe, priklausančiais UAB (duomenys neskelbtini), buvo pargabentas nusikalstamu būdu įgytas krovinys, tai yra nusikaltimo priemonės, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, šis turtas turi būti konfiskuotas. Byloje nenustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius žinojo ar galėjo žinoti, kad jo transporto priemonė su puspriekabe gali būti panaudotos daryti nusikaltimą. Tokioje situacijoje negalimas tiesioginis transporto priemonių konfiskavimas, tačiau BK 72 straipsnio 5 dalies numato, jog iš kaltinamųjų yra privalomai išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, kuri valstybės naudai išieškotina iš E. B., kaip šio nusikaltimo organizatoriaus ir vykdytojo. Kitą vertus, pagal antrąją kaltinimo dalį yra atsakingi R. T. ir A. T., kurie automobiliu „IVECO 35C14“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ne kartą vežė nusikalstamu būdu (kaip vėliau išaiškėjo) įgytas prekes. Todėl šis automobilis ir buvo nusikaltimo padarymo priemonė, kuria nuteistieji R. T. ir A. T. naudojosi, siekdami realizuoti prekes iki 2015 m. gruodžio 17 d. 15 val. 30 min., kai kelyje Kretinga–Klaipėda juos sulaikė Valstybės sienos apsaugos pareigūnai su 25 dėžutėmis gabenamų prekių be jas lydinčių dokumentų.

Apeliaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas advokatas I. Motužis prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš E. B. valstybės naudai konfiskuota 26030 Eur. Teismui netenkinus šio prašymo, prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nustatyta, kad konfiskuotiną sumą E. B. privalo sumokėti per 2 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.Skunde nurodoma, kad teismas E. B. turto (pinigų sumos, atitinkančios transporto priemonių vertę) konfiskavimą taikė BK 72 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies pagrindais laikydamas, kad minėtos transporto priemonės buvo nusikaltimo, už kurį E. B. pripažintas kaltu, padarymo priemonės, o tiesioginis minėtų transporto priemonių (konfiskuotino turto) konfiskavimas nėra galimas. Tačiau toks teisės taikymas nėra tinkamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. „Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalgoje“ yra pasisakyta, kad spręsdamas klausimą, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimui. Veika, už kurią nuteistas E. B., pasireiškė nusikalstamu būdu gautų drabužių įgijimu, disponavimu (jų dalimi patiems nuteistiesiems dėvint dalį drabužių) ir šio turto realizavimu. Nei įgyjant, nei disponuojant, nei realizuojant turtą minėtos transporto priemonės panaudotos nebuvo – jomis, kaip ir konstatavo teismas skundžiamu nuosprendžiu, iš užsienio į Lietuvą buvo atgabentas jau įgytas nusikaltimo dalykas, tačiau atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto gabenimą BK 189 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta. Taigi nenustačius, kad minėtos transporto priemonės buvo reikšmingos ar iš viso panaudotos būtent realizuojant nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas E. B., sudėties požymius (įgijimą, disponavimą ir realizavimą), nėra pagrindo laikyti jų nusikaltimo priemonėmis ir taikyti joms turto konfiskavimą.Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016 aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias turto konfiskavimą, yra išaiškinęs, kad turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti. Iš šio aiškinimo akivaizdu, jog panaikinimas galimybės kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos sietinas su nusikalstamos veikos rezultato (ar jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimu, o išėmimas iš apyvartos turto, naudojamo nusikalstamai veikai padaryti – su nusikalstamos veikos įrankio ar priemonės (ar jų vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimu (pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas). Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių ir priemonių konfiskavimo tikslai – konstatuota, kad kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą gali vėl panaudoti nusikaltimams daryti (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Taigi nusikaltimo įrankio ar priemonės (ar jų vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimas yra susijęs ne su asmens baudimu, tačiau su ribojimu galimybės kaltininkui ateityje naudoti tam tikrą turtą nusikalstamoms veikoms. E. B. atveju pritaikytas turto konfiskavimas visiškai neatitinka turto konfiskavimo paskirties ta prasme, kurią yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Konstitucinis Teismas, ir yra ne kas kita, kaip papildomas E. B. nubaudimas. Nuosprendį priėmęs teismas nesiejo turto konfiskavimo su kokios nors galimybės turėti turtinės naudos iš nusikalstamos veikos ribojimu (jokių iš nusikaltimo gautų pajamų teismas ir nekonstatavo), o turto konfiskavimą E. B. taikė transporto priemonių, kaip nusikaltimo priemonių, vertę atitinkančiai pinigų sumai, taigi šiuo pagrindu turto konfiskavimas galėjo būti pritaikytas turint tikslą išimti iš apyvartos turtą būtent prevenciniu tikslu. Tačiau teismas, kaip minėta, nustatė, jog minėtos transporto priemonės veikos padarymo metu priklausė ne E. B., tačiau juridiniam asmeniui (UAB (duomenys neskelbtini)), kuris nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad minėtos transporto priemonės bus panaudotos nusikaltimo darymui, o E. B. ne tik nebuvo įgijęs minėtų transporto priemonių, tačiau jomis, nežinant jų savininkui, pasinaudojo nusikaltimo dalykui gabenti netgi specialiai tam nepanaudodamas jokių lėšų. Taigi šiuo atveju netiesioginis turto konfiskavimas iš E. B. niekaip nesusijęs su minėtais turto konfiskavimo tikslais – išėmimu iš apyvartos turto, naudojamo nusikalstamai veikai daryti, galimybės turtą ir ateityje naudoti nusikalstamais tikslais ribojimu. Minėtoje Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalgoje, be to, pasisakyta, kad 72 straipsnio 5 dalimi visų pirma siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas paslėpęs išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą išvengtų turto konfiskavimo taikymo; be to, toks teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų kaltininkams sąmoningai daryti nusikalstamas veikas naudojant kitiems asmenims priklausantį turtą, žinant, kad jis nebus konfiskuojamas ir kartu ginamos turto savininkų, kurie su savo turtu elgiasi sąžiningai ir apdairiai, teisės. Šioje byloje nenustatyta, kad E. B. sąmoningai panaudojo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančias transporto priemones būtent ta dingstimi, kad tas turtas nebūtų konfiskuojamas – iš nuteistųjų parodymų (kuriais teismas neišreiškė abejonių ir netgi jų parodymus vertino kaip nuoširdų prisipažinimą) bei kitų bylos duomenų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) transporto priemonės, nusikalstamos veikos metu nuomotos ir buvusios UAB (duomenys neskelbtini) žinioje, per Švedijos Karalystę į Norvegijos Karalystę atvyko su kitu tikslu, t. y. atgabenti į Švedijos Karalystę iš Lietuvos Respublikos legalų krovinį ir siekiant atsigabenti iš Norvegijos Karalystės legalų krovinį, o vagystės būdu gautus drabužius nuteistieji įgijo minėtoms transporto priemonėms jau esant Norvegijos Karalystėje po to, kai nepavyko gauti legalaus padangų krovinio. Taigi minėtų UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių transporto priemonių panaudojimas nusikaltimo dalyko gabenimui nebuvo iš anksto planuotas (ką patvirtina ir tai, jog iki minėtoms transporto priemonėms atvykstant į Norvegijos Karalystę dar netgi nebuvo nusikaltimo dalyko – E. B. įgytų drabužių vagystė), o tai rodo, jog E. B. nusikaltimo dalyką parsigabeno minėtomis transporto priemonėmis ne siekdamas galimo turto konfiskavimo išvengimo, o dėl to, kad minėtos transporto priemonės buvo be krovinio ir turėjo galimybę pakrautos vykti į Lietuvą. Minėtų bylos aplinkybių visuma rodo, kad teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 dalį ir 5 dalį.Dėl netinkamo BK 75 straipsnio 4 dalies taikymo nurodo, kad skirdamas turto konfiskavimą E. B., teismas nustatė, kad E. B. 26030 Eur sumą „privalo sumokėti“ per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apelianto manymu, termino sumokėti konfiskuotiną sumą nustatymas nėra teisėtas. Nors BK 75 straipsnio 4 dalis ir numato, kad skirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas pareigas, teismas nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti, tačiau sisteminis šios normos aiškinimas nesudaro pagrindo nustatyti terminą turto konfiskavimui įvykdyti. Pirmiausia termino turto konfiskavimui nustatymas nėra suderinamas su BK IX skyriaus, reglamentuojančio baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – skyrimą, nuostatomis. BK 75 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas nustato ir laiką, per kurį nuteistasis privalo įvykdyti baudžiamojo poveikio priemones, yra bendro pobūdžio norma, tačiau būtent BK IX skyriaus specialios normos numato kiekvienos baudžiamojo priemonės taikymo taisykles ir teismas negali nustatyti BK IX nuostatoms prieštaraujančių, labiau nuteistojo teises varžančių baudžiamojo poveikio priemonių vykdymo terminų. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas (kaip ir išplėstinis turto konfiskavimas) iš visų kitų BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių būtent išsiskiria ir tuo, kad specialus BK IX skyriaus reglamentavimas nenumato galimybės teismui nustatyti termino, per kurį ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti įvykdyta (BK 72 straipsnis). Turto konfiskavimo termino nustatymas nėra suderinamas ir su BK 243 straipsniu, numatančio atsakomybę už vengimą atlikti visų rūšių baudžiamojo poveikio priemones, išskyrus būtent turto konfiskavimą. BPK 357 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas – nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuotino turto dokumentų nuorašus ir vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei Valstybinei mokesčių inspekcijai. Minėtas teisinis reguliavimas reiškia, kad turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, vykdymo pareiga tenka tam tikroms valstybės institucijoms ir negali būti perkeliama nuteistajam, taigi teismas, įpareigodamas nuteistąjį per konkretų terminą įvykdyti sau turto konfiskavimą, netinkamai taikė minėtas Baudžiamojo kodekso nuostatas.Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti E. B. taikytą BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą ir paskirtus įpareigojimus, taip pat prašė papildyti nuosprendžio dalį dėl 26 030 eurų konfiskavimo nurodant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 26 030 eurų, solidariai išieškoti valstybės naudai iš E. B., R. T. ir A. T., o E. B. apeliacinį skundą prašė atmesti. Nuteistojo E. B. gynėjas advokatas I. Motužis teismo posėdyje prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti E. B. taikytą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, tačiau, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad vis dėlto turto konfiskavimas E. B. buvo taikytas pagrįstai, tai pritartų prokurorės apeliacinio skundo motyvams, ir prašo turto konfiskavimą paskirstyti visiems nuteistiesiems. Be to, nuteistojo E. B. gynėjas advokatas I. Motužis nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo motyvais dėl BK 75 straipsnio taikymo E. B. panaikinimo ir prašo šią prokurorės skundo dalį atmesti.Nuteistojo R. T. gynėjas advokatas V. Žylė ir nuteistojo A. T. gynėja advokatė J. Manako-Galminė teismo posėdyje prašė prokurorės skundą dėl turto konfiskavimo atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės D. Stonienės apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, nuteistojo E. B. gynėjo advokato I. Motužio apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo E. B.

Pirmosios instancijos teismas E. B. paskyrė laisvės atėmimą dvejiems (2) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat buvo pritaikytas BK 75 straipsnis ir E. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems (2) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti išlaidas. Prokurorė nesutinka su teismo sprendimu taikyti BK 75 straipsnį E. B. ir prašo jam panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą. Bausmės vykdymas remiantis BK 75 straipsnio nuostatomis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi teismas ne tik privalo atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet turi įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Tokią išvadą teismas gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kartu pažymėtina tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016). Taigi, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016).Taigi BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecijos sritis, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti E. B. paskiriant mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidedant, todėl taikė E. B. BK 75 straipsnį. Tačiau įvertinus pirmosios instancijos teismo argumentus ir E. B. charakterizuojančią medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas mano, kad E. B. nepagrįstai buvo pritaikytas BK 75 straipsnis.Pirmosios instancijos teismas be pagrindo sureikšmino tik tam tikras bausmės vykdymo atidėjimo taikymui reikšmingas aplinkybes (būtent E. B. šeiminę situaciją), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, reikia vertinti aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, visumą, visoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tai, kad E. B. anksčiau jau teistas aštuonis kartus, ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės – baudos, tačiau E. B. iš savo ankstesnių teistumų nepasimokė ir toliau nuolat daro nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų pobūdis yra tyčinis, savanaudiškas. Nors pirmosios instancijos teismas, taikydamas E. B. BK 75 straipsnį, rėmėsi tuo, kad E. B. turi neįgalų sūnų, kuriuo rūpinasi, tarp jų yra stiprus ryšys, tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės E. B. buvo žinomos dar prieš padarant nusikalstamą veiką, tačiau nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo. E. B., žinodamas, kad turi neįgalų sūnų, kuriam reikalingas nuolatinis dėmesys ir rūpestis, turėtų būti suinteresuotas laikytis įstatymų ir nenusikalsti, tačiau jis darydamas nusikalstamas veikas prisiėmė galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką, todėl tai, kad E. B., nesilaikydamas įstatymų, pablogino savo ir savo šeimos padėtį, yra tik netinkamo jo elgesio rezultatas. Nuteistojo E. B. gynėjas teigia, kad ši E. B. padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, priešingai negu nurodo nuteistojo E. B. gynėjas, šiai nusikalstamai veikai buvo ruošiamasi iš anksto, buvo ieškomas transportas ir vieta aiškiai nusikalstamu būdu gauto turto sandėliavimui, visi trys nuteistieji vyko į Norvegiją turėdami tikslą padaryti nusikalstamą veiką ir taip neteisėtai praturtėti, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši E. B. padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog šiuo atveju bausmės tikslai E. B. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl nėra įstatymų numatyto pagrindo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs nuteistajam E. B. bausmės rūšį ir parinkęs jos dydį, nepagrįstai taikė BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 72 straipsnio

Prokurorė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti automobilio „Volvo FH12“ ir puspriekabės „Schmitz SK024/L“ vertę atitinkančią sumą – 26 030 eurų – tik iš nuteistojo E. B., prašo šią sumą konfiskuoti solidariai iš visų nuteistųjų. Nuteistojo E. B. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnį ir nepagrįstai konfiskavo automobilio „Volvo FH12“ ir puspriekabės „Schmitz SK024/L“ vertę atitinkančią sumą – 26 030 eurų. Jo teigimu, automobiliu „Volvo FH12“ ir puspriekabe „Schmitz SK024/L“ nusikalstamu būdu gautos prekės buvo gabenamos iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, o BK 189 straipsnyje nenumatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto gabenimą, be to, ši transporto priemonė nepriklauso nuteistajam E. B.. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo nustatė šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą – 2 metus, nes BK 72 straipsnyje iš viso nėra numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas.Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertą turinčius daiktus. Teismų praktikoje BK 72 straipsnio 2 dalies prasme nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone pripažįstami turintys ekonominę vertę daiktai (prietaisai, įrenginiai, mechanizmai) ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudojo darydamas nusikalstamą veiką. Teismas, spręsdamas klausimą, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti. Nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas (pavyzdžiui, transporto priemonė, kurioje įrengta slėptuvė nusikalstamos veikos dalykui paslėpti) arba toks turtas, be kurio panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas labai pasunkėtų (pavyzdžiui, transporto priemonė, panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas), taip pat kai kurių nusikalstamų veikų dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2007, 2K-500/2010, 2K-24/2011, 2K-583-139/2015, 2K-291-699/2016). Nustatant konfiskuotiną sumą iš kiekvieno nuteistojo, reikia atsižvelgti į į tai, kokią konkrečią naudą iš nusikalstamos veikos asmuo gavo, koks jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme ir kitus bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-531/2012, 2K-7-30-788/2017).Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nusikalstamai veikai daryti buvo panaudotas automobilis „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė „Schmitz SK024/L“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantys UAB (duomenys neskelbtini)“. Šios transporto priemonės buvo panaudotos kaip priemonės įvykdyti nusikalstamą veiką, t. y. aiškiai nusikalstamu būdu gautas turtas automobiliu „Volvo FH12”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabe „Schmitz SK024/L“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pargabentas iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką. Šio automobilio ir puspriekabės panaudojimas sudarė sąlygas ir buvo esminė priemonė įvykdyti nusikalstamą veiką, nes nuteistieji be šio automobilio ir puspriekabės nebūtų turėję galimybių parsigabenti tokio kiekio krovinį. Atsižvelgdamas į gabenimo maršrutą ir atstumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad be šio automobilio ir puspriekabės tokį kiekį prekių (4016 dėžių) iš Norvegijos karalystės į Lietuvos Respubliką pargabenti nebūtų pavykę. Taigi šiuo atveju, nors BK 189 straipsnyje ir neišskirtas gabenimas, kaip nusikalstamos veikos požymis, tačiau akivaizdu, kad tiek automobilis „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tiek puspriekabė „Schmitz SK024/L“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tapo priemonėmis, be kurių vogtų prekių įgijimas ir realizavimas, numatytas BK 189 straipsnyje, labai pasunkėtų. Iš bylos medžiagos matyti, kad be minėtų transporto priemonių nebūtų buvę įmanoma gabenti pagrobtų prekių, todėl teismas jas pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis ir taikė BK 72 straipsnio nuostatas. Esant tokioms aplinkybėms nuteistojo E. B. gynėjo advokato I. Motužio argumentai, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė buvo paskirta nepagrįstai, atmestini.BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, ar šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, pagrįstai nusprendė išieškoti automobilio ir puspriekabės vertę pinigais, nes automobilis „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė „Schmitz SK024/L“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso UAB (duomenys neskelbtini), kurios vadovai nieko nežinojo apie su šiomis transporto priemonėmis įvykdytą nusikalstamą veiką. Tačiau sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią 26 030 eurų sumą nusprendė konfiskuoti tik iš nuteistojo E. B. kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad tiek E. B., tiek R. T., tiek A. T. buvo BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos bendrininkai, visi jie pripažinti kaltais dėl to, kad bendrais veiksmais įgijo didelės vertės turtą, žinodami, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. B. buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius ir organizatorius, todėl iš jo priteistina ½ konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos (13 015 eurų), bei, įvertinus tai, kad ir R. T. su A. T. buvo šios nusikalstamos veikos vykdytojai, R. T. organizavo transporto nuomą, jis kartu su A. T. nusikalstamu būdu gautas prekes iškrovė sandėlyje, esančiame Pasieniečių g. 23, Kretingos mieste, kurį nuomojosi R. T., iš jų lygiomis dalimis priteistina likusi konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos (po 6507,5 eurų). Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 26 030 eurų sumos konfiskavimą pritaikė tik E. B., nors turėjo BK 72 straipsnį taikyti visiems nuteistiesiems (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti įvykdyta per 2 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. BK 72 straipsnyje nėra nustatyta pareiga teismui skiriant turto konfiskavimą nustatyti terminą, per kurį ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti įvykdyta. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas E. B. BK 75 straipsnį ir atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, vadovavosi BK 75 straipsnio 4 dalimi, ir nustatė 2 metų terminą, per kurį E. B. turi įvykdyti jam paskirtą BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Kadangi šiuo nuosprendžiu nustatyta, jog E. B. nepagrįstai buvo taikytas BK 75 straipsnis, nėra pagrindo nustatyti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio „Volvo FH12“ ir puspriekabės „Schmitz SK024/L“ vertę atitinkančią sumos (26 030 eurų) konfiskavimo – įvykdymo terminą. Atsižvelgus į tai, kad nuteistiesiems R. T. ir A. T. taikant BK 75 straipsnį buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, bei šiuo nuosprendžiu nustačius, kad minėtiems nuteistiesiems taip pat turi būti taikomas BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, todėl, vadovaujantis BK 75 straipsnio 4 dalimi, nustatytina, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vykdoma nuosprendžiui įsiteisėjus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. B. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.

Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio E. B. taikymo.

Konfiskuoti iš E. B. 13015 eurų, iš R. T. 6507,5 eurų ir iš A. T. 6507,5 eurų valstybei.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.