Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, V. P. (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo L. R. (L. R.) ieškinį atsakovei M. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė M. P. išdavė ieškovui L. R. paprastąjį vekselį 12.743,00 EUR (44.000,00 Lt) sumai, kurį įsipareigojo apmokėti 2012 m. rugsėjo 20 d. už kurį laidavo UAB „Labrina“, atstovaujama M. P.. Pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau tekste– ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalį, vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015 ir kt.). Jeigu atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, tai nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2016 ir kt.). Kitaip tariant, vekselis, kuris neatitinka ĮPVĮ nustatytos formos, ar praleidžiamas įstatymo nustatytas paprastojo vekselio rekvizitus atitinkančio vekselio pateikimo apmokėti terminas, jis patampa paprastu skolos (paskolos) rašteliu (sutartimi), kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-514/2009).Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Iki 2015-04-01 galiojusioje straipsnio redakcijoje nurodyta, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2.000,00 Lt, o nuo 2015-01-01 – 600,00 EUR. (CK 6.871 str. 1 dalis).CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).Pažymėtina, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Paskolos teisiniuose santykiuose tai reiškia, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui. Be to, paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-430/2013 kt.). Kitaip tariant, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą. Atitinkamai šio formai nustatyto reikalavimo nesilaikymas, paskolos gavėjui, teigiančiam, kad jis įvykdė savo prievolę grąžinti paskolintus pinigus, sukelia lygiai tokias pat pasekmes, kokios būtų atsiradusios paskolos davėjui, jeigu būtų iškilęs ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir lėšų perdavimo paskolos gavėjui, o paskolos sutartis nebūtų sudaryta įstatymo reikalaujama forma. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Iš esmės analogiškas draudimas yra numatytas ir CK 6.875 straipsnio 2 dalyje. Tačiau draudimas remtis liudytojų parodymais neturi būti suabsoliutinamas ir taikomas tiesiogiai, neatsižvelgiant į kitas byloje paaiškėjusias aplinkybes, taip pat neturi būti tiesiogiai vertinamos ir CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytos išimtys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015). Esant byloje kitų leistinų įrodymų, pagrindžiančių byloje įrodinėjamas aplinkybes, tačiau šalims nesuteikiant galimybės užpildyti leistinų spragų, būtų pažeidžiamos procesinės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą. Bylose, kuriose yra nepakankamai įrodymų dėl įrodinėjamų aplinkybių, šalims suteikiama teisė remtis ir liudytojų parodymais. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, paskolos gavėja t. y. atsakovė, teigianti, kad jis grąžino paskolos davėjui (ieškovui) paskolos dalį grynųjų pinigų sumomis, turėjo teisę remtis ne tik rašytiniais įrodymai, tačiau ir liudytojų parodymais. Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad dalį sumos t. y. 3.880,91 EUR (13.400,00 LT) grąžino. Pinigų grąžinimo aplinkybes įrodinėja užrašų knygelės įrašais. Apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi išreiškė abejones dėl atsakovės pateikto įrodymo – užrašų knygelės, kurioje ieškovo vadovaujamos įmonės UAB „Militeksas“ vyr. finansininkė pasirašė atsakovės asmeninėje užrašų knygutėje po sumomis 2013-07-02 7.000,00 Lt suma ir 2013-08-12 data 6.400,00 Lt suma. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagrindžiančius dalinį vekselio apmokėjimą visiškai neteisingai įvertino faktines aplinkybes, pripažindamas šį įrodymą pakankamu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios apelianto abejonės nepagrįstos. Kaip minėta, įrodymai yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Todėl, priešingai nei teigia ieškovas, atsakovės pateikta užrašų knygelės kopija ir UAB „Militeksas“ vyr. finansininkės I. V. įrašas atitinka įrodymams keliamus reikalavimus (CPK 177-185 str.).Byloje nustatyta, kad atsakovės M. P. iniciatyva liudytoja buvo kviečiama I. V., kuri yra ieškovo vadovaujamos įmonės UAB „Militeksas“ vyriausioji finansininkė. Minėta liudytoja nebuvo apklausta, nes teismo šaukimai liko neįteikti, nors bylos nagrinėjimo metu ji dirbo ieškovo vadovaujamos įmonės UAB „Militeksas“ vyriausioji finansininke. Šios aplinkybes neginčijo ir pats ieškovas. Be to, pirmosios instancijos teismas ieškovui teismo posėdžio metu suteikė terminą pateikti teismui jam žinomus duomenis apie šią liudytoją, kad būtų galima ją apklausti teisme. Tačiau ieškovas ignoravo bendradarbiavimo principą, tokių duomenų teismui nepateikė ir nerodė iniciatyvos, kad byla būtų išnagrinėta visapusiškai ir greitai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas turėdamas visas galimybes pranešti savo darbuotojai apie teismo posėdžius, kuriuose norima ją apklausti kaip liudytoją dėl iškilusio ginčo, elgėsi pasyviai, dėl to tokie ieškovo veiksmai proceso metu vertintini kaip norą išvengti tam tikrų, ieškovui nepalankių aplinkybių atskleidimo. Todėl byloje esant ieškovo vadovaujamos įmonės UAB „Militeksas“ vyriausiosios finansininkės I. V. parašu patvirtinam įrašui, jog 2013-07-02 sumokėti 7.000,00 Lt (2.027,34 EUR) ir 2013-08-12 – 6.400,00 Lt (1.853,57) EUR, ieškovui tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu vengiant išsamiai paaiškinti jos darbuotojos ir atsakovės galimų santykių aplinkybes, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, labiau tikėtina, jog atsakovė dalinai apmokėjo įsiskolinimą pagal vekselį: 2013-07-02 apmokėjo 7.000,00 Lt (2.027,34 EUR) ir 2013-08-12 – 6.400,00 Lt (1.853,57), viso 3.880,91 EUR, todėl pagrįstai priteista ne visa ieškovo reikalauta 12.743,00 EUR įsiskolinimo suma, o 8.862,09 EUR (CK 1.5 str., CPK 176-185).Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinės dalys dėl procesinių palūkanų priteisimo skiriasi. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje, teismas nurodė, jog yra tenkinamas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau rezoliucinėje dalyje, matyt dėl aiškaus rašymo apsirikimo, to nenurodė. Tai, kad rezoliucinėje dalyje teismas nenurodė dėl procesinių palūkanų, nedaro teismo priimto sprendimo negaliojančiu. CPK 328 str. nustatyta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl siekiant pašalinti pirmosios instancijos teismo sprendime paliktus neaiškumus, sprendimas šioje dalyje patikslinamas nurodant, kad iš atsakovės M. P. ieškovui L. R. priteisiama 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8.862,09 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015-09-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad grąžinti bylą/jos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės vien tam, kad būtų papildyta sprendimo rezoliucinė dalis, neatitiktų nei proceso ekonomiškumo, nei koncentracijos principų (CPK 3 str. 1 d., 7 str.).Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas (CPK 328 straipsnis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, nurodant, kad iš atsakovės M. P. ieškovui L. R. priteisiama 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą sumą (8.862,09 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015-09-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė M. P. turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau įrodymų apie patirtas išlaidas atsakovė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme atsakovei iš ieškovo nepriteistinos (CPK 98 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį papildomai nurodant – priteisti iš atsakovės M. P. ieškovui L. R. 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą sumą (8.862,09 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015-09-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.