- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-13
- Bylos Nr.
- I1-1815-541/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04392-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jolanta Vėgelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. (b. l. 1–18).
Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 109, 190,120,168, 121, 292, 99, 14, 62, 109, 146, 145. Kameros, kuriose buvo kalinami pareiškėjai, neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, kadangi buvo kalinami negyvenamosiose, pagalbinėse patalpose, kuriose įrengtas orumą žeminantis sanitarinis mazgas – tualetas, buvo perteklinių baldų, kurie trukdė normaliam judėjimui, per didelis kalinamųjų skaičius, sudarytos antisanitarinės sąlygos. Pareiškėjo teigimu, kamerose jam nebuvo suteikta gyvenamojo ploto, nebuvo galimybės normaliai judėti, kadangi kameros patalpa yra per maža, inventorius įrengtas netinkamai ir jo per daug, taip pat kamerose nepertraukiamai buvo laikoma per daug asmenų. Kameros gyventojų asmeninių drabužių džiovinimas, asmenininiai daiktai, kartu su laikomu maistu, dar labiau mažino kameros erdvę, judėti tarp inventoriaus buvo labai nepatogu, nes kiekvieną kartą teko kliudyti kito nuteistojo asmeninius daiktus arba sukelti triukšmą visoje kameroje. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa ar kabina, sanitarinis mazgas buvo įrengtas nesandariai, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos ir garso izoliacijos, dėl ko pareiškėjams teko gyventi (valgyti, miegoti ir kt.) smarvėje, matant ir girdint, kaip kitas asmuo naudojasi tualetu. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjams nebuvo užtikrinamas privatumas tiek kameroje kartu buvusių asmenų, tiek pareigūnų atžvilgiu, kas pareiškėjui sukėlė baimę, kančią, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas yra savavališkas statinys, kuris nesuderintas su statybos specialistais, kėlė taip pat ir realią grėsmę. Lukiškių buvo netinkamai įgyvendinta socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programa, nesudarytos užimtumo sąlygos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose neveikė aliarmo mygtukai, o norint išsikvieti budintį pareigūną (dėl pablogėjusios sveikatos ir kt. priežasčių) reikėjo rankomis ar šaukštu 20 minučių belsti į geležines kameros duris, buvo atvejų, kad pareigūno prisišaukti negalėdavo. Pareiškėjo teigimu, dėl silpnai šviečiančių lempučių arba jų trūkumo buvo prietema, kuri gadino regą, o naktinis apšvietimas pareiškėją vargino, trukdė poilsiui nakties metu, neleido užmigti. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl antisanitarinių sąlgygų, pelėsio ir drėgmės buvimo kamerose, pelėsio buvimo prausyklose, dušo suteikimo tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti rudą vandenį, kamerose nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti rūbus ir juos džiovinti, o atskiros patalpos rūbų džiovinimui atstakovės atstovas nesuteikė. Radiatoriai maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pankamai šildoma, ventiliacija nebuvo įrengta, tad kamerą teko vėdinti per langą, kuris dėl įrengtų grotų neatsidarė. Toks vėdinimas nebuvo pakankamas, dėl gryno oro trūkumo kamerose buvo tvanku, pradėdavo skaudėti galva. Kamerą vėdinant žiemos metu, būdavo nepakeliamai šalta.
Pareiškėjas nurodė, kad per mažas plotas, per didelis kalinamųjų skaičius, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir nesaugi bei pavojinga gyvenamoji aplinka, sukėlė pareiškėjui nepataisomą psichologinę žalą, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocini šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai, netinkamai suteikiant gydymą. Be to, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ne tik kaip kalinys, bet ir pagal sveikatos būseną, kadangi (duomenys neskelbtinio) pareiškėjas buvo priverstas save rišti prie metalinės lovos, kad užėjus priepuoliui nesusižalotų.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 56–64).
Atsakovės atstovas paaiškina, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Atsakovės atstovas pažymi, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – TIĮET) nuostatomis. Kamerų lovos matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv.m); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv.m).
Atsakovės atstovas taip pat nurodo, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema, visose kameros yra centrinio šildomo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Remontas Lukiškių TI-K kamerose buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerų langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.
Atsakovės atstovas pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos Pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš ploto stokos kamerose, kurių plotą mažino jose esantis inventorius, baldai, kameroje kartu buvę asmenys ir kt.
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-709-1062/2019).
Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėjais laikytų asmenų skaičių (b. l. 56–64). Iš šių duomenų, kurių teisingumu teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 30 d. atvyko į Lukiškių TI - K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 190, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje iki 2018 m. birželio 19 d. buvo kalinami du asmenys; (2 asmenys kameroje); 2018 m. birželio 20 d. ir 2018 m. birželio 21 d. kameroje Nr. 190 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. birželio 27 d. kameroje Nr. 190 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. birželio 28 d. kameroje Nr. 190 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2018 m. liepos 1 d. kameroje Nr. 190 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. liepos 2 d. kameroje Nr. 190 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. liepos 10 d. kameroje Nr. 190 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. liepos 11 išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2018 m. liepos 13 d. pareiškėjas atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2018 m. liepos 14 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 168, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo kalinami du asmenys; nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. kameroje Nr. 168 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. kameroje Nr. 168 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. rugpjūčio 31 d. kameroje Nr. 168 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 168 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. spalio 19 d. kameroje Nr. 168 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. kameroje Nr. 168 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. lapkričio 7 d. kameroje Nr. 168 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 26 d. kameroje Nr. 168 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. gruodžio 27 d. kameroje Nr. 168 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 168 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. sausio 8 d. pareiškėjas išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2019 m. sausio 18 d. pareiškėjas atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas – 7,38 m² pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. sausio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 292, kurios plotas – 7,80 m² ir kurioje pareiškėjas iki 2019 m. sausio 21 d. buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 292 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. vasario 13 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 99, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje iki 2019 m. vasario 18 d. buvo kalinami du asmenys; 2019 m. vasario 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 14, kurios plotas – 7,14 m² ir kurioje iki 2019 m. vasario 21 d. buvo kalinami du asmenys; 2019 m. vasario 22 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 62, kurios plotas – 7,90 m² ir kurioje iki 2019 m. vasario 24 d. buvo kalinami du asmenys; 2019 m. vasario 25 d. pareiškėjas išvyko į Utenos ekspertinį skyrių; 2019 m. kovo 25 d. pareiškėjas atvyko iš Utenos areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. kovo 26 d. pareiškėja perkeltas į kamerą Nr. 146, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje iki 2019 m. balandžio 4 d. buvo kalinami du asmenys; 2019 m. balandžio 5 d. kameroje Nr. 146 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. balandžio 16 d. kameroje Nr. 146 buvo kalinami du asmenys; nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. kameroje Nr. 146 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. kameroje Nr. 146 buvo kalinami du asmenys; 2019 m. gegužės 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 145, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. gegužės 21 d. pareiškėjas išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl šio pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, kurį, be kita ko, mažino kamerose buvęs inventorius, neatitikimo teisės aktų reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad pastarajam neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo netinkamas sanitarinio mazgo įregimas (netinkama izoliacija, atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimas). Dėl netinkamo įrengimo pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas bei teko kęsti blogą kvapą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Į bylą pateiktame Vilniaus PN 2019 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 42-2947 nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417 ir Nr. 418 – Nr. 426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 19–24). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš šio rašto ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.
Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas atžvilgiu visą ginčo laikotarpį, t. y. 316 dienų.
Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį sienele ir užuolaidomis, Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad dalį laikotarpio pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonaus kvapo tekdavo patirti stresą.
Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 134:2015), 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad nebuvo sudarytos galimybės išvėdinti kameras. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina dėl to, kad kamerose buvo blogas kvapas, tačiau pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tinkamai vėdinti patalpas ir išvengti kamerose tvyrojusio netinkamo kvapo. Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl sanitariniame mazge neįrengtos oro šalinimo sistemos ir dėl kameroje tvyrojusio nemalonaus kvapo.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad neturtinė žala kilo dėl to, jog kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, buvo drėgmė ir pelėsis, buvo blogas apšvietimas, netinkamas vėdinimas, radiatoriai ir kranai surūdiję.
Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Pareiškėjas, teigdamas, kad kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, buvo drėgmė ir pelėsis, blogas apšvietimas, nenurodo nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei datų, kada pareiškėjas buvo kalinamas jose. Skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – Vilniaus departamentas) atliko operatyviąsias patikras Lukiškių TI-K, kurių metu yra tikrinamos gyvenamosios vietos sąlygos (b. l. 65–75). Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyti pažeidimai yra fiksuojami ir nedelsiant šalinami. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad pats būtų kreipęsis į Vilniaus departamentą dėl nurodytų pažeidimų ištyrimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų, pelėsio ir drėgmės buvimo, blogo apšvietimo ir vėdinimo kamerose bei jose buvusių surūdijusių radiatorių ir vandens čiaupų laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.
Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog į dušą buvo išvedamas tik vieną kartą per savaitę.
Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte taip pat nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktuose yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Vis dėlto, remiantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų, privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Teismas šiais atsakovės atstovo teiginiais neturi pagrindo abejoti. Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteigė, kad jam visai nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, priešingai – jis teigia, kad į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę, todėl sprendžiama, kad nurodytas teisinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo šiuo atveju nebuvo pažeidžiamas.
Pareiškėjo teigimu, kamerose signalizacijos sistema neveikė, todėl norint, pavyzdžiui, dėl pablogėjusios sveikatos išsikviesti budintį pareigūną, tekdavo rankomis arba šaukštu daužyti į geležines kameros duris. Buvo atvejų, kai prisišaukti pareigūno nepavyko.
Teismas pažymi, kad TIĮET 14.4 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnai privalo prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl nesuteiktos galimybės išsikviesti pareigūnų aliarminio iškvietimo pagalba. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Teismas akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Be to, byloje esančiame Vilniaus PN 2019 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 42-2947 nurodyta, kad 2016-2017 m. Lukiškių TI-k buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema, tačiau dėl suimtųjų ir nuteistųjų pastovaus aliarminių mygtukų gadinimo, pasitaikė trumpalaikių gedimų, kurie buvo nedelsiant šalinami (b. l. 19–24). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti ir jai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti rūbus ir juos džiovinti, o atskiros patalpos rūbų džiovinimui Lukiškių TI-K nebuvo.
Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte, be kita ko, nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę pareiškėjams suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Atsakovės atstovas teismui pateiktame 2020 m. kovo 10 d. rašte Nr. 9-1747 paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius; vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai; viršutinius drabužius buvo galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą; Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su valstybės įmone prie Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus; drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami sausi; suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turėjo galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę; suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga turėjo užpildyti prašymą; planuodamas paslaugą jis turėjo atsižvelgti į jo esamą asmeninėje sąskaitoje pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus; suimtasis ar nuteistasis, neturėdamas asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai (b. l. 87–88).
Kaip matyti iš šiame rašte pateiktų paaiškinimų, rūbai ir patalynė skalbiami centralizuotai, todėl minėta įkalinimo įstaiga neprivalėjo sudaryti sąlygų skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius kamerose. Teismas abejoti, atsakovės atstovo pateiktais duomenimis neturi pagrindo, tad pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmetamos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių buvo netinkamai įgyvendinta socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programa, nesudarytos užimtumo sąlygos.
Pažymėtina, kad pareiškėjas iš viso nedetalizavo kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodė tik deklaratyvius teiginius. Vilniaus PN 2019 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 42-2947 nurodyta socialinės reabilitacijos darbas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu; pareiškėjas kaip ir visi suimtieji, pagal prašymus bei vadovaujantis išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje, lankytis bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės); suimtieji galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, buvo išvedami į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį, poilsio ir švenčių dienomis išvedami žaisti stalo tenisą taip pat turėjo teisę kiekvieną dieną į pasivaikščiojimą gryname ore, tai vyko už kameros ribų. Pažymėtina, kad dalyvavimas įvairiuose programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, suimtieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose užimtumo programose, tačiau nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Lukiškių TI-K nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu yra bendro pobūdžio ir nekonkretizuotos, pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo kankinimas netinkamai įgyvendinant socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programą ar nesudarant užimtumo sąlygų, todėl tokie teiginiai laikytini neįrodytais ir atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde, be kita ko, teisė, kad kamerose čiaupai buvo surūdiję, tad vandens atsigėrimui ar rūbų plovimui teko piltis per surūdijusį čiaupą.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad surūdiję čiaupai, nesiejo šių galimų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl surūdijusių čiaupų pareiškėjas kreipėsi į minėtos įkalinimo įstaigos pareigūnus, administraciją, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ir pan., todėl, nesant tokių duomenų, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).
Be to, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ne tik kaip kalinys, bet ir pagal sveikatos būseną, kadangi dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo priverstas save rišti prie metalinės lovos, kad užėjus priepuoliui nesusižalotų.
Teismas pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantis laisvės atėmimo vietų įstaigų įrengimą ir eksploatavimą, nenumato specialiųjų kamerų įrengimo arba specialios aplinkos sudarymo asmenims, sergantiems (duomenys neskelbtini).
Atsakovės atstovas teismui pateiktame 2020 m. kovo 10 d. rašte Nr. 9-1747 paaiškino, kad atsižvelgiant į pareikėjo prašymus bei siekiant pagerinti jo laikymo sąlygas, jam buvo sukurta saugesnė aplinka: prie gulto buvo papildomai pritvirtintos apsaugos, gulto kraštai paminkštinti; taip pat pareiškėjui buvo pasiūlyta persikelti į vienvietę kamerą, tačiau jis to atsisakė (b. l. 87–88). Teismas šiais atsakovės atstovo paaiškinimais neturi pagrindo abejoti. Tuo labiau, kad šiuos teiginius taip pat patvirtina pareiškėjui teiktame Lukiškių TI-K 2018 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 96-3296 „Dėl laikymo sąlygų“ pateikti paaiškinimai (b. l. 113–114).
Atsižvelgiant į tai, kad į šiuos pareiškėjo nusiskundimus įkalinimo įstaiga atsižvelgė ir siekdama pagerinti jo laikymo sąlygas prie gulto papildomai pritvirtino apsaugas ir paminkštino gulto kraštus, taip sukurdama pareiškėjui saugesnę aplinką, pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjui 316 dienų Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4254-602/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 500 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų plotą ir privatumą naudojantis tualetu yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.