Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-03-10 · Administracinė byla Nr. TA-481-629/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-13Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-03-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-03-10
Bylos Nr.
TA-481-629/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04392-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Pareiškėjas
R. A.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. TA-481-629/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04392-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinio asmens Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių perėmėjui), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. A. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. gegužės 21 dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų, kadangi jos buvo negyvenamos, pagalbinės paskirties, jose įrengtas orumą žeminantis sanitarinis mazgas – tualetas, buvo perteklinių baldų, kurie trukdė normaliam judėjimui, per didelis kalinamųjų skaičius, sudarytos antisanitarinės sąlygos. Kamerose gyventojų asmeninių drabužių džiovinimas, asmeniniai daiktai, kartu su laikomu maistu, dar labiau mažino kameros erdvę, judėti tarp inventoriaus buvo labai nepatogu, nes kiekvieną kartą teko kliudyti kito nuteistojo asmeninius daiktus arba sukelti triukšmą visoje kameroje. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa ar kabina, sanitarinis mazgas buvo įrengtas nesandariai, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos ir garso izoliacijos. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas tiek kameroje kartu buvusių asmenų, tiek pareigūnų atžvilgiu, kas jam sukėlė baimę, kančią, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas yra savavališkas statinys, kuris nesuderintas su statybos specialistais, todėl kėlė taip pat ir realią grėsmę. Pareiškėjas pažymėjo, kad įstaigoje nebuvo tinkamai įgyvendinta socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programa, nesudarytos užimtumo sąlygos. Kamerose neveikė aliarmo mygtukai, o norint išsikvieti budintį pareigūną reikėjo rankomis ar šaukštu 20 minučių belsti į geležines kameros duris, buvo atvejų, kad pareigūno prisišaukti negalėdavo. Pareiškėjo teigimu, dėl silpnai šviečiančių lempučių arba jų trūkumo buvo prietema, kuri gadino regą, o naktinis apšvietimas pareiškėją vargino, trukdė poilsiui nakties metu, neleido užmigti. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl antisanitarinių sąlygų, pelėsio ir drėgmės kamerose, pelėsio prausyklose, dušo suteikimo tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti rudą vandenį, kamerose nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti rūbus ir juos džiovinti, o atskiros patalpos rūbų džiovinimui įstaiga nesuteikė. Radiatoriai maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pakankamai šildoma, ventiliacija nebuvo įrengta, tad kamerą teko vėdinti per langą, kuris dėl įrengtų grotų neatsidarė. Toks vėdinimas nebuvo pakankamas, dėl gryno oro trūkumo kamerose buvo tvanku, pradėdavo skaudėti galvą. Kamerą vėdinant žiemos metu būdavo šalta. Pareiškėjas tvirtino, kad per mažas plotas, per didelis kalinamųjų skaičius, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir nesaugi bei pavojinga gyvenamoji aplinka sukėlė jam nepataisomą psichologinę žalą, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai dėl netinkamai suteikto gydymo. Be to, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ne tik kaip kalinys, bet ir pagal sveikatos būklę.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas pažymėjo, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis. Atsakovas nurodė, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema, visose kameros yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Remontas Lukiškių TI-K kamerose buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerų langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota, kuo būtent pasireiškia tariamai padaryta neturtinė žala.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl ploto stokos kamerose, kurių plotą mažino jose esantis inventorius, baldai, kameroje kartu buvę asmenys ir kt., atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, vadovavosi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, pažymėjo, kad šis įsakymas nenumato, jog į įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas nurodė, kad šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą, į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Iš atsakovo pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėjais laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, kurį, be kita ko, mažino kamerose buvęs inventorius, neatitikimo teisės aktų reikalavimams atmetė kaip nepagrįstus.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įregimu (netinkama izoliacija, atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimas), teismas rėmėsi Taisyklių 14.5 punktu, Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktu, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standartais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas), atkreipė dėmesį į EŽTT ir LVAT praktiką, iš Vilniaus PN 2019 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 42-2947 bei atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktų duomenų nustatė, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Kadangi Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 316 dienų. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį sienele ir užuolaidomis Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrino visiško asmens privatumo. Šią aplinkybę teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kadangi dalį laikotarpio pareiškėjas praleido kamerose vienas, teismas pažymėjo, kad šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonaus kvapo tekdavo patirti stresą, teismas rėmėsi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktu ir nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tinkamai vėdinti patalpas ir išvengti kamerose tvyrojusio netinkamo kvapo. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl sanitariniame mazge neįrengtos oro šalinimo sistemos ir dėl kameroje tvyrojusio nemalonaus kvapo.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, drėgmė ir pelėsis, blogas apšvietimas, netinkamas vėdinimas, radiatoriai ir kranai surūdiję, teismas atkreipė dėmesį į LVAT praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, tvyrojo drėgmė ir pelėsis, blogas apšvietimas, nenurodė nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei datų, kada pareiškėjas buvo jose kalinamas. Skunde pareiškėjas aiškiai nenurodė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas atliko operatyviąsias patikras Lukiškių TI-K, kurių metu yra tikrinamos gyvenamosios vietos sąlygos, patikrinimų metu nustatyti pažeidimai yra fiksuojami ir nedelsiant šalinami. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog pats būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą dėl nurodytų pažeidimų ištyrimo. Teismas pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų, pelėsio ir drėgmės, blogo apšvietimo ir vėdinimo kamerose bei jose buvusių surūdijusių radiatorių ir vandens čiaupų laikė nepagrįstais ir neįrodytais.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su išvedimu į dušą tik vieną kartą per savaitę, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, HN 134:2015 44 punktu, teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, nustatė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir sprendė, kad nurodytas teisinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo nebuvo pažeistas.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose neveikė signalizacijos sistema, teismas rėmėsi Taisyklių 14.4 punktu ir kritiškai vertino pareiškėjo teiginius dėl nesuteiktos galimybės išsikviesti pareigūnus aliarminio iškvietimo pagalba. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN 2019 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 42-2947 nurodyta, jog 2016-2017 m. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema, tačiau dėl suimtųjų ir nuteistųjų pastovaus aliarminių mygtukų gadinimo, pasitaikė trumpalaikių gedimų, kurie buvo nedelsiant šalinami. Teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertino kaip deklaratyvius, todėl neturėjo pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti ir jai atlyginti.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti rūbus ir juos džiovinti, o atskiros patalpos rūbų džiovinimui Lukiškių TI-K nebuvo, teismas rėmėsi HN 134:2015 40 punktu, teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, nustatė, kad rūbai ir patalynė skalbiami centralizuotai, todėl darė išvadą, kad įkalinimo įstaiga neprivalėjo sudaryti sąlygų skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius kamerose. Teismas pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

13. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai įgyvendinta socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programa, nesudarytos užimtumo sąlygos, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodė tik deklaratyvius teiginius. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Lukiškių TI-K nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra bendro pobūdžio ir nekonkretizuoti, pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo kankinimas netinkamai įgyvendinant socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programą ar nesudarant užimtumo sąlygų. Teismas tokius teiginius laikė neįrodytais ir atmetė kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog yra surūdiję čiaupai, nesiejo šių galimų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl surūdijusių čiaupų pareiškėjas kreipėsi į įkalinimo įstaigos pareigūnus, administraciją, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ir pan. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė.

15. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys laisvės atėmimo vietų įstaigų įrengimą ir eksploatavimą, nenumato specialiųjų kamerų įrengimo arba specialios aplinkos sudarymo asmenims, sergantiems (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad atsižvelgiant į pareikėjo prašymus bei siekiant pagerinti jo laikymo sąlygas, jam buvo sukurta saugesnė aplinka: prie gulto buvo papildomai pritvirtintos apsaugos, gulto kraštai paminkštinti; taip pat pareiškėjui buvo pasiūlyta persikelti į vienvietę kamerą, tačiau jis to atsisakė. Teismas pareiškėjo skundo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui 316 dienų Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, atlyginant patirtą neturtinę žalą pinigais ir priteisė pareiškėjui 500 Eur.

III.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

18. Atsakovas nurodo, kad teismas, konstatavęs, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo manymu, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą. Teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimų sprendimui. Atsakovo nuomone, teismo nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Atsakovo manymu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. gegužės 21 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Eur suma, kurią priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

21. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su patirta neturtine žala. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad, nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovo atstovas nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą tikrina būtent toje apimtyje, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas.

24. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto privatumo pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad Lukiškių TI-K 316 dienų neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad šis pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, pažeidimą.

27. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

29. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę (316 dienų), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi pažeidimai dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais truko pakankamai ilgą laiką, todėl neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus ir tokiu būdu kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatyti pažeidimai nebuvo trumpalaikiai ar mažareikšmiai, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 500 Eur suma nėra per didelė, neviršija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, vadovavęsis aktualia teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vaida Urmonaitė-MaculevičienėMilda VainienėSkirgailė Žalimienė