Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-17 · Administracinė byla Nr. I-378-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-17
Bylos Nr.
I-378-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02842-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-378-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02842-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 6 000 Eur neturtinę žalą už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (1 t., b. l. 1–6).

Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 iki 2016 m., nes nebuvo užtikrintas asmens privatumas naudojantis tualetu – taip Lukiškių TI-K pažeidė jo, kaip kalinčio asmens, teisę. Nurodo, kad tualetas yra atviras, įrengtas prie durų, todėl esantį sanitariniame mazge bet kada galėjo pamatyti budintis pareigūnas. Naudodamasis tualetu jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumų. Dėl neužtikrinto privatumo patyrė emocinį sukrėtimą, neigiamų išgyvenimų, emocinį šoką, jautė pažeminą ir stresą, todėl teko kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Taip pat pareiškėjas skunde reiškia pretenziją dėl nesuteiktos galimybės pasivaikščioti (būti gryname ore) ne mažiau kaip 3 valandas per dieną laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d., o esant blogoms oro sąlygoms nebuvo vedamas į lauką, dėl to jausdavo diskomfortą, pažeminimą, stresą (1 t., b. l. 1–6).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime (2 t., b. l. 14–24) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas prašo priteisti atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2016 m. sausio 12 d., o skundą teismui parašė 2017 m. rugpjūčio 14 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo teismo pareiškėjo reikalavimams atlyginti žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 metų, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad atsakovės atstovas teismui pateikė pareiškėjo viso kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpio duomenis, t. y. nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2016 m. birželio 12 d.

Nurodo, kad kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Sanitarinis mazgas įrengtas taip, kaip nustato teisės aktai, asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose pakabinamos užuolaidos. Atsakovės atstovas pateikė sąrašą kamerų, kuriose šiuo metu jos yra pakabintos.

Dėl pasivaikščiojimų gryname ore nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji vedami į lauką pasivaikščioti vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nustatyta tvarka. Pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu, traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią patyrė ginčo laikotarpiu kalėdamas Lukiškių TI-K.

Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2016 m. sausio 12 d. (1 t., b. l. 15–16, 25–30). Atsakovės atstovas atsiliepime prašo teismo pareiškėjo reikalavimams atlyginti padarytą žalą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti padarytą žalą įstatymas nustato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą atsakovo prašymu taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. (1 t., b. l. 7), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. sausio 12 d.

Pažymėtina, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, peržengia viešosios teisės ribas, todėl, sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos sąvoka apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visas, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas tiksliai apibrėžti neturtinę žalą ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptinas dėmesys, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Pažymėtina, kad ginčui laikotarpiui nuo 2014 m. rugpjūčio 17 d. d. iki 2015 m. spalio 31 d. taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai bei sveikatos priežiūros organizavimas, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 76:2010), o laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015).

Pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, t. y. kad jam ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. sausio 12 d. imtinai) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas yra atviras, įrengtas prie durų, todėl jį, esantį sanitariniame mazge, bet kada galėjo pamatyti budintis pareigūnas, naudodamasis tualetu jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumų.

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Pažymėjo ir tai, kad šiuo metu kamerose kabinamos užuolaidos asmenų privatumui užtikrinti. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tačiau teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), juo besinaudodamas, nebūtų matomas kitų asmenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitų neigiamų potyrių.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo pažeidimas, Lukiškių TI‑K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija kalinimo laikotarpiu pažeidė subjektinę pareiškėjo teisę į privatumą, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip pagrįsti ir į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, kad patyrė nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, tačiau kadangi konstatuota, kad buvo pažeistas jo privatumas, galima daryti išvadą, kad tai galimai galėjo jam sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, taigi pripažintina, kad pareiškėjui buvo padaryta žala.

Pareiškėjas skunde reiškia nusiskundimą, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. ne mažiau kaip 3 valandas per dieną nebuvo vedamas į lauką pasivaikščioti, o esant blogoms oro sąlygoms iš viso nebuvo vedamas į lauką, dėl to jausdavo diskomfortą, pažeminimą, patirdavo stresą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 7 d. ir nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2015 m. spalio 29 d., iš viso 11 parų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. SVĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Pareiškėjas nuteistas Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2016 m. spalio 31 d. (1 t., b. l. 26). Vadinasi, pareiškėjo statutas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo suimtasis, pagal SVĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatas turintis teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Iš esmės pareiškėjas skunde sutinka, kad ginčo laikotarpiu buvo vedamas į lauką pasivaikščioti, išskyrus dienas, kai būdavo netinkamas oras pasivaikščioti, tačiau nesutinka su pasivaikščiojimo trukme. SVĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, nenustatant jokių išimčių ar išlygų. Pažymėtina, kad teismui nepateikta įrodymų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nevedamas į lauką pasivaikščioti ir dėl šios priežasties kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, t. y. dėl nesuteikto pasivaikščiojimo gryname ore. Teismui taip pat nepateikta kitų įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija sąmoningai siekė pažeisti šią pareiškėjo teisę ar kitu būdu apriboti, suvaržyti teisę į pasivaikščiojimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. sausio 12 d. SVĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė, todėl konstatuoti, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu pažeidė jo subjektinę teisę į pasivaikščiojimą, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti, nėra teisinio pagrindo. Taigi šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti atlyginti 6 000 Eur neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodyta suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog jam privatumas tualete būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama taip pat į konstatuoto pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 200 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).

Lukiškių TI-K taip pat prašė priteisti 1,86 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų.

Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią iš viso sudaro 31 A4 formato lapas. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas įkainotas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 31 x 0,06, t. y. 1,86 Eur.

Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį (b. l. 8), kaip tai yra nustatyta ABTĮ 67 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nepriteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška