Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. K. ir D. K. apeliacinį skundą dėl uždarosios akcinės bendrovės „MC Service“ bankroto byloje Nr. B2-1340-567/2013 priimto Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo, kuriuo, patenkinus kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Italinox Baltic“ pareiškimą atsakovams L. K., D. K., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „MC Service“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Drignis“, UAB „MC Service“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

2009 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas UAB „MC Service“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

1) pripažinti UAB „MC Service“ bankrotą tyčiniu;

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą UAB „MC Service“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Tyčinio bankroto požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Tam, kad bankrotą būtų galima pripažinti tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 2-412/2010).

Kreditorius UAB „Italinox Baltic“ atsakovo UAB „MC Service“ tyčinį bankrotą įrodinėja, vadovaudamasis keliais pagrindais, t. y. nesąžiningais įmonės vadovo veiksmais, kai atsiskaitoma pagal prievoles pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką, tai yra neteisėtai suteikiama pirmenybė atskiriems kreditoriams; kai jau pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiskaitoma su atskirais bendrovės kreditoriais, tokiu būdu pažeidžiant kitų kreditorių teises bei teisėtus interesus, bankroto byloje taikant proporcinį finansinių reikalavimų patenkinimo principą; kai įmonės veikla perkeliama į kitą susijusią įmonę.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2306/2011, išaiškino, kad verslas yra veikimas savo rizika ir nėra draudžiama sudarinėti sandorių tarp tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių asmenų, o tokie sandoriai savaime nėra niekiniai. Todėl faktai, kad įmonė sudarinėjo sandorius su susijusiomis įmonėmis, kurias tiesiogiai ar netiesiogiai valdo tie patys dalininkai, kad įmonės vadovas nedelsiant nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo po to, kai pablogėjo įmonės finansinė būklė ir ji tapo galimai nemokia, tyčinio bankroto požymius reiškia tuomet, jeigu tarpusavyje susiję asmenys tokius sandorius sudaro siekdami sužlugdyti vieną iš sandorio šalių ir perkelti verslą ar jo dalį į kitą teisės subjektą (esamą ar naujai sukurtą), tokiu būdu išvengdami įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo. Tik nustatęs, kad įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų konkretūs sprendimai ar atskiri veiksmai ar neveikimas nulėmė įmonės bankrotą ir (ar) iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) bei teisinių padarinių, teismas gali spręsti, yra ar nėra pagrindas konstatuoti įmonės bankrotą esant tyčiniu. Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo dėl bendrovės vadovų (dalyvių) tyčinių veiksmų (196-204 b. l., 4 t.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad 2008 metų antrajame pusmetyje atsirado pagrindas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui UAB „MC Service“ ir atsakovo vadovas atsakovas D. K. minėtos aplinkybės neginčijo, todėl, teismo vertinimu, tiek jis, tiek atsakovo sutuoktinė vienintelė akcininkė atsakovė L. K. žinojo, jog įmonės finansinė būklė yra bloga. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nežiūrint to, jog įmonė vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, pirmenybė atsiskaityti nepagrįstai buvo suteikta su bendrove susijusiai kreditorei, įmonės akcininkei L. K. ir UAB „Drignis“, kuriam vadovavo ir šios bendrovės vienintelė akcininkė L. K.. Anot teismo, atsakovai D. ir L. K. pažeidė ankstesnių kreditorių teises, nes atsiskaitant buvo atiduota pirmenybė vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji faktiškai neturės galimybės patenkinti reikalavimus, įmonei nebeturint pakankamai turto. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovų Laimos ir D. K. tyčiniai veiksmai (neveikimas), valdant įmones UAB „MC Services“ ir UAB „Drignis“, yra tarpusavyje susiję, kai sužlugdoma anksčiau įsteigtų bendrovių veikla, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, turtas bei verslas perkeliamas į naujai įkurtą įmonę, pirmosioms paliekant vien skolų naštą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 329 ir 330 straipsniais, nesudaro. Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovas D. K. su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „MC Service“ į teismą kreipėsi 2009 m. sausio 13 d. (2-4 b. l., 1 t.). 2009 m. kovo 20 d. nutartimi, (86-87 b. l., 1 t.), kuria UAB „MC Service“ buvo iškelta bankroto byla, Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis pateikto įmonės 2008 m. gruodžio 24 d. balanso bei kreditorių sąrašo duomenimis, nustatė, kad UAB „MC Service“ turtas sudarė 924 810 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 703 554 Lt, o pradelsti įsipareigojimai - 582 782,41 Lt (5-16 b. l., 1 t.). Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti UAB „MC Service“ nemokia įmone ir iškelti jai bankroto bylą. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindas inicijuoti UAB „MC Service“ bankroto bylą atsirado 2008 metų antrajame pusmetyje, iš esmės yra pagrįsta (CPK 182 str. 2 p.). Pažymėtina, kad tokią išvadą padarė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 13 d. nutartimi, priimta šioje civilinėje byloje (Nr. 2-2306/2011 201 b. l., 4 t.; CPK 182 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant 2007 m. gruodžio 31 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų duomenis (20-23 b. l., 1 t.) neatsiejamai, yra pagrindas daryti išvadą, jog 2008 metais, lyginant su 2007 metais, UAB „MC Service“ finansinė būklė pablogėjo, (turtas sumažėjo, įmonės įsipareigojimai padidėjo, įmonė veikė nuostolingai ir nuostoliai didėjo). Taigi, aplinkybė, nuo kurio konkrečiai 2008 metų antrojo pusmečio mėnesio atsirado įmonės nemokumas Įmonių bankroto įstatymo prasme, šiuo atveju esminės reikšmės neturi, o svarbu yra tai, kad įmonės vadovui ir akcininkei blogėjanti įmonės padėtis negalėjo būti nežinoma ir jie ar jie tokia bendrovės padėtimi pasinaudojo, atitinkamais tyčiniais savo veiksmais privesdami bendrovę prie bankroto. Todėl svarbu įvertinti, ar atsakovai D. ir L. K. savo veiksmais (šiuo atveju sudarydami konkrečius sandorius ir steigiant naują įmonę) nuosekliai ir kryptingai siekė įmonės nemokumo, t. y. siekė sužlugdyti vieną iš sandorio šalių ir perkelti verslą ar jo dalį į kitą teisės subjektą (esamą ar naujai sukurtą), tokiu būdu išvengiant įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „MC Service“ atsiskaitymus su įmonės akcininke L. K., UAB „Drignis“, kurio vadovė ir vienintelė akcininkė buvo taip pat L. K., o taip pat UAB „MC Service“ vadovo D. K. 2009 m. sausio 23 d. ir 2009 m. vasario 5 d. sudarytas sutartis, kuriomis kreditoriui BUAB „Ginmeta“ buvo perleistos reikalavimo teisės į UAB „Eika“ 34 852,78 Lt debitorinę skolą ir į UAB „Vėtrūna“ 42 633,98 Lt debitorinę skolą, 2008 m. gruodžio 9 d. UAB „Terdina“, UAB „KG Constructions“ ir UAB „MC Service“ sudarytą trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr. 8/1209, padarė išvadą, kad tokiu būdu buvo pažeisti kitų UAB „MC Service“ kreditorių turtiniai interesai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog su tokia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. L. K. ir UAB „MC Service“, atstovaujamas direktoriaus D. K., susitarė dėl 2006 m. gruodžio 18 d. sudarytos Paskolos sutarties pakeitimo ir papildymo, ir pakeitę sutarties 2 punktą, kuriuo buvo nustatyta, kad įmonės paskolos akcininkei galutinis grąžinimo terminas yra 2021 m. gruodžio 1 d., susitarė, jog 60 958 Lt paskolos dalis L. K. turi būti grąžinta iki 2008 m. lapkričio 1 d., o 100 000 Lt paskolos dalis – iki UAB „MC Service“ visa apimtimi grąžins AB SEB bankui kreditą (188-193, 142-143 b. l., 2 t.). Iš bylos duomenų matyti, kad BUAB „MC Service“ bankroto byloje yra patvirtintas L. K. 100 000 Lt finansinis reikalavimas (176 b. l., 1 t.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skolos dalis – 60 985 Lt įmonės akcininkei L. K. buvo padengta medžiagomis. Dėl šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės byloje ginčo nėra.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ta aplinkybė, kad dalies įmonės akcininkės L. K. finansinio reikalavimo įmonei patenkinimas buvo įvykdytas ne įmonės piniginėmis lėšomis, o medžiagomis, savaime neįrodo, kad įmonė išvengė didesnės žalos ir toks įmonės vadovo ir akcininkės elgesys atitiko ekonomines sąlygas ir įmonės bei visų jos kreditorių interesus.

Apeliantai, nesutikdamas su šia teismo išvada, teigia, kad įmonė sumažino akcininkės L. K. finansinį reikalavimą, pelningai realizuodama nelikvidžias medžiagas.

Su tokiu apeliantų teiginiu sutikti nėra pagrindo. Iš esmės pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, kad atsakovai neįrodė, jog L. K. perleistos medžiagos buvo nelikvidžios. Be to, ekonominė krizė ir apeliantų teiginiai, kad UAB „MC Service“ neturėjo patalpų, kuriose galėtų laikyti medžiagas, o dėl medžiagų laikymo ir jų saugojimo įmonė kasdien patirdavo nuostolių, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad skolos padengimas medžiagomis buvo ekonomiškai naudingas įmonei. Apeliantai taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teiginius, kad medžiagos rinkoje būtų parduotos už daug mažesnę kainą, nei buvo perleistos L. K.. Byloje esantys įrodymai, patvirtinantys, kad medžiagas iš kitų tiekėjų UAB „MC Service“ įsigijo po paskolos sutarties, sudarytos su L. K., pakeitimo ir prieš pat skolos padengimą (atitinkamai prieš pat kreipimąsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo), o taip pat tai, kad su kai kuriais tiekėjais (UAB „Partnerių statybinės medžiagos“ ir UAB „Stilmeda“) už įsigytas medžiagas vis dar yra neatsiskaityta (22-25 b. l., 5 t., 28-43, 76-77 b. l., 6 t.), leidžia pagrįstai manyti, kad jos buvo įsigytos, būtent siekiant padengti skolas L. K. ir iš esmės paneigia apeliantų teiginius. Todėl yra pakankamas pagrindas teigti, kad L. ir D. K. įmonės sąskaita sąmoningai pirko prekes, kurios iš esmės buvo reikalingos ne įmonei, bet būtent L. K., taip pat tokiais veiksmais buvo siekiama UAB „MC Service“ akcininkei suteikti pirmumo teisę atgauti skolą. Tai, kad UAB „MC Service“ tuo pačiu metu buvo atsiskaitoma ir su kitais įmonės kreditoriais, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas, žinant, kad paskolos sutartis buvo pakeista tokiu būdu, kai paskolą L. K. buvo įsipareigota grąžinti daug anksčiau, nei buvo sutarta pradiniame sutarties variante, be to, prieš pat kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.

Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas klausimo dėl UAB „MC Service“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodė, kad sprendžiant dėl bendrovės tyčinio bankroto, turi būti analizuojama įmonės vadovo ir akcininkės veiksmų įmonei esant faktiškai nemokiai visuma, t. y. ar buvo atsiskaitoma su pirmenybės teisę turinčiais kreditoriais, ar buvo sudarinėjami sandoriai su susijusiomis įmonėmis, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir t. t. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2306/2011).

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2008 m. gegužės 19 d. UAB „MC Service“ ir UAB „Drignis“ sudarė paslaugų (pastolių krovimo darbų) sutartį Nr. 8/0519 (145-146 b. l., 2 t.), už pastolių krovimo darbus 2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. sausio 19 d. ir 2009 m. vasario 6 d. atsakovui UAB „MC Service“ buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros (148-151 b. l., 2 t.), o 2009 m. vasario 6 d. sutartis buvo nutraukta (147 b. l., 2 t.), mokėjimai UAB „Drignis“ buvo atlikti 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. vasario 3 d., 2009 m. vasario 21 d., iš viso 6999 Lt sumai. Be to, UAB „MC Service“, atstovaujamas vadovo D. K., 2009 m. sausio 23 d. ir 2009 m. vasario 5 d. sudarė sutartis, kuriomis kreditoriui BUAB „Ginmeta“ perleido reikalavimo teises į UAB „Vetrūna“ 42 633,98 Lt debitorinę skolą (154 b. l., 2 t.) ir į UAB „Eika“ 34 852,78 Lt debitorinę skolą (155 b. l., 2 t.). Tuo tarpu 2008 m. gruodžio 9 d. UAB „Terdina“, UAB „KG Constructions“ ir UAB „MC Service“ sudarė trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr. 8/1209 (45 b. l., 6 t.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsiskaitymo su UAB „Drignis“ ir minėtų sandorių sudarymo aplinkybes, padarė išvadą, jog tokiais veiksmais buvo pažeisti kitų UAB „MC Service“ kreditorių, turinčių pirmenybės teisę, interesai.

Apeliantai, nesutikdami su tokia teismo išvada, teigia, kad šiuo atveju kreditorių pirmenybės teisė pažeista nebuvo, nes pirmenybės teisė atsiranda tik po įmonės bankroto bylos iškėlimo, tuo tarpu mokėjimai buvo atlikti dar iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tačiau su tokiais apeliantų teiginiais nėra pagrindo sutikti.

Pirmenybės teisės sąvoka vartotina ir tokiu atveju, kai įmonei dar nėra iškelta bankroto byla, ypatingai tais atvejais, kai bendrovės atsiskaitymai buvo vykdomi jai esant nemokiai. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-412/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsiskaitymai su UAB „Drignis“ buvo atlikti ir reikalavimų perleidimo, reikalavimų įskaitymo sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai UAB „MC Service“ faktiškai buvo nemoki (patys apeliantai pripažįsta, jog pagrindas inicijuoti įmonei bankroto bylą atsirado 2008 metų pabaigoje). Pažymėtina, jog UAB „MC Service“ su UAB „Drignis“ atsiskaitė ir reikalavimų perleidimo su BUAB „Ginmeta“ sutartis sudarė jau po kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „MC Service“ iškėlimo. Taigi, akivaizdu, kad atsakovams L. ir D. K., kaip UAB „MC Service“ vadovui ir akcininkei, negalėjo būti nežinoma, kad tuo metu, kai buvo atliekami atsiskaitymai su UAB „Drignis“ ir sudaromi išvardinti sandoriai, bendrovė faktiškai buvo nemoki. Atsakovai taip pat negalėjo nežinoti, kad tokiais veiksmais buvo pažeidžiami kitų UAB „MC Service“ kreditorių, kuriems prievolė atsirado daug anksčiau (5-17 b. l., 1 t.) turtiniai interesai, nes atliekamais mokėjimais ir sandoriais iš esmės buvo mažinamas bendrovės turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, tenkinant pirmumo teisę turinčių kreditorių interesus. Taigi, iš esmės yra pakankamas pagrindas spręsti, kad tokiais nuosekliais veiksmais (pradedant nuo paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo buvo sutarta paskolą bendrovės akcininkei grąžinti daug anksčiau) atsakovai L. ir D. K. kryptingai siekė įmonės nemokumo ir nuosekliai blogino įmonės turtinę padėtį, ypač turint omenyje, kad UAB „Drignis“ vadovė ir vienintelė akcininkė buvo K. K., o BUAB „Ginmeta“ vadovu buvo D. K..

Apeliantai, įrodinėdami atsiskaitymo su UAB „Drignis“ pagrįstumą, teigia, kad įmonė dengė ne skolinį įsipareigojimą, bet atsiskaitė už einamuosius mokėjimus. Tačiau šiuo atveju svarbi ta aplinkybė, jog atsiskaitymo metu jau egzistavo skoliniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams, atsiskaitymo su kuriais terminai buvo suėję daug anksčiau. Be to, tas faktas, kad UAB „Drignis“ sąskaitos – faktūros buvo išrašomos tik nuo 2008 metų gruodžio mėnesio, kai paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta 2008 m. gegužės mėn., kelia abejonių tokių darbų pagrįstumu, turint omenyje tai, kad UAB „Drignis“ valdė su UAB „MC Service“ susijęs asmuo K. K. ir darbai buvo atlikti (jeigu jie iš viso buvo atlikti) įmonei jau faktiškai esant nemokiai, ir prieš pat D. K. kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „MC Service“ iškėlimo.

Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad reikalavimų perleidimo ir reikalavimų įskaitymo sutartys UAB „MC Service“ buvo naudingos.

Apeliantų teigimu, UAB „Ginmeta“ faktiškai jokios realiai naudos iš įmonės kreditorinio reikalavimo į UAB „Eika“ perleidimą negavo, nes perėmusi iš UAB „MC Service“ teisę reikalauti iš UAB „Eika“ 15 336,20 Lt, tokią reikalavimo teisę pardavinėjo po 500 Lt (civilinės bylos Nr. B2-3360-603/2011 dėl UAB „Ginmeta“ bankroto 189-197 b. l., 2 t.). Atsižvelgdama į šį apeliantų argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog UAB „Eika“ debitorinio įsiskolinimo pardavimas UAB „Ginmeta“ bankroto procese savaime neįrodo, kad UAB „MC Service“ nebūtų atgavusi 15 336,20 Lt sumos asmeniškai iš UAB „Eika“, nes jokių duomenų, įrodančių, kad ši įmonė yra nemoki ir kad ji nebūtų galėjusi įvykdyti įsipareigojimo visa apimtimi, byloje nėra. UAB „Ginmeta“ nurodyta pradinė UAB „Eika“ debitorinio įsiskolinimo pardavimo suma negali būti tapatinama su suma (skola), kuri galėtų būti faktiškai gauta iš paties skolininko UAB „Eika“.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat vertino 2009 m. sausio 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria UAB „MC Service“ bendrovei BUAB „Ginmeta“ perleido reikalavimo teisę į UAB „Vetrūna“, debitorinę skolą. Nors skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyriaus „Dėl atsiskaitymo su UAB „Drignis“, kurio vadovė ir vienintelė akcininkė L. K., atsakovo D. K. sutuoktinė“ pabaigoje, be 2009 m. vasario 5 d. reikalavimo teisės į UAB „Eika“ debitorinę skolą perleidimo sutarties, taip pat aptariama 2009 m. sausio 23 d. reikalavimo teisės į UAB „Paberžės aerodromas“ debitorinę skolą perleidimo sutartis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šio motyvuojamosios dalies skyriaus pradžioje buvo nurodyta, jog 2009 m. sausio 23 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi BUAB „Ginmeta“ buvo perleista reikalavimo teisė būtent į UAB „Vėtrūna“, o ne į UAB „Paberžės aerodromas“ debitorinę skolą, be to, byloje nėra pateikta reikalavimo teisės į UAB „Paberžės aerodromas“ debitorinę skolą perleidimo sutartis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas vietoje UAB „Vėtrūna“ kitos bendrovės pavadinimą nurodė per klaidą, dėl rašymo apsirikimo. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai neįrodė, jog UAB „MC Service“ nebūtų galimybių atgauti skolos iš UAB „Vėtrūna“.

Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstu pripažįsta apeliantų teiginį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. trišalis reikalavimų įskaitymas įmonei buvo naudingas. Visų pirma, kaip jau minėta šioje nutartyje, reikalavimų įskaitymas buvo atliktas atsakovui D. K. žinant apie tai, kad sutarties sudarymo momentu UAB „MC Service“ faktiškai buvo nemoki ir kad sandoriu bus suvaržyta kitų kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, atiduodant pirmenybę vėlesniam kreditoriui. Antra, apeliantai neįrodė, kad UAB „KG Constructions“ yra nemoki, kad nėra galimybių išieškoti įsiskolinimo iš šios įmonės, todėl nepagrįstais laikytini apeliantų argumentai, kad jei nebūtų priešpriešinių reikalavimų su UAB „Terdina“ užskaitymo, UAB „KG Constructions“ nebūtų padengęs likusio nepadengto įsiskolinimo (209 b. l., 3 t.).

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiuose UAB „MC Service“ vadovo D. K. veiksmuose yra tyčinio bankroto požymių, nes šiais veiksmais buvo neteisėtai suvaržyta kitų kreditorių (5-19 b. l., 1 t.) galimybė nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, atiduodant pirmenybę vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai neturės galimybės patenkinti savo reikalavimus, nes įmonė tiesiog nebeturės pakankamai turto.

Apeliantai taip pat teigia, kad atsakovo UAB „MC Service“ 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. vasario 3 d., 2009 m. vasario 21 d. mokėjimai UAB „Drignis“ naudai buvo atlikti, negaliojant Laikinajam mokėjimų eilės tvarkos įstatymui ir teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Su tokiu teiginiu taip pat nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d., priėmus 2009 m. birželio 16 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymą. Taigi, akivaizdu, kad UAB „MC Service“ 2009 m. sausio ir vasario mėnesio mokėjimus atliko galiojant minėtam įstatymui.

Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Ginmeta“, UAB „MC Service“ ir UAB „Drignis“ pagrindinės veiklos yra identiškos. Tokia išvada buvo padaryta jau šioje bylkoje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi, kuria klausimas dėl UAB „MC Service“ bankroto pripažinimo tyčiniu buvo perduotas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (civilinės bylos Nr. 2-2306/2011) (CPK 182 str. 2 p.).

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, atsižvelgęs į tai, kad UAB „MC Service“ vadovas iki jai iškeliant bankroto bylą buvo D. K., visos šios įmonės akcijos priklauso jo sutuoktinei L. K., o UAB „Drignis“ vadovė ir akcininkė taip pat yra L. K.; šių įmonių buveinės ir registracijos adresai yra tie patys – Vilniaus m. sav., Vilniaus m. Gerovės g. 37-17; UAB „Drignis“ faktiškai tęsia BUAB „MC Service“ veiklą – vykdo prekybą metalų konstrukcijų gaminiais, pasamdė šios įmonės darbuotojus; UAB „Drignis“ rizika, susijusi su materialiuoju turtu, buvo perduota UAB „MC Service“ (atsakovai apeliaciniu skundu nenuginčijo šio 2008 m. finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodyto fakto; 94 b. l., 2 t.).

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Drignis“ faktiškai tęsia UAB „MC Service“ veiklą. Apeliantų teigimu, įmonės akcininkų, darbuotojų ir adresų sutapimas neįrodo, kad UAB „Drignis“ faktiškai tęsia įmonės veiklą. Tiek UAB „MC Service“, tiek UAB „Drignis“ darbuotojų įsidarbinimo laikas šiose įmonėse, pasak apeliantų, leidžia pagrįstai teigti, kad darbuotojų sutapimas UAB „MC Service“ nemokumui įtakos neturėjo.

Nors steigti įmones tiems patiems akcininkams, priimant tuos pačius darbuotojus iš esmės nėra draudžiama, tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į UAB „Drignis“ steigimo aplinkybių visumą (UAB „Drignis“ buvo įsteigta prieš pat kreipimąsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „MC Service“, t. y. 2008 m. gegužės 8 d.; UAB „Drignis“ veikla sutampa su UAB MC Service“ veikla; UAB „MC Service“ vadovas ir akcininkė, žinodami apie įmonės nemokumą, palaipsniui mažino bendrovės turtą, sudarinėjo sandorius, kuriais buvo pažeidžiami pirmenybės teisę turinčių kreditorių interesai), yra pakankamas pagrindas teigti, kad bendrovių adresų, darbuotojų ir akcininkų sutapimas tik papildomai įrodo faktą, jog UAB „MC Service“ veikla buvo perkelta į UAB „Drignis“. Taigi, šiuo atveju darbuotojų įdarbinimo laikas aptariamose bendrovėse, vertinant jų veiklos tapatumą, esminė reikšmės neturi.

Su šiais apeliantų teiginiai nėra pagrindo sutikti, nes juos paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad: pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „MC Service“ vadovas D. K. nurodė, jog UAB „MC Service“ veikla – metalo konstrukcijų gamyba, apdirbimas, pardavimas ir pastolių nuoma (2 b. l., 1 t.); UAB „MC Service“ 2007 m. balandžio 27 d. ir 2008 m. balandžio 30 d. aiškinamieji raštai, sutartys, sudarytos su UAB „Eika“ ir UAB „Paberžės aerodromas“ patvirtina, jog įmonės veiklą sudarė metalinių konstrukcijų gamyba, montavimas ir prekyba, laiptinių turėklų montavimas, nerūdijančių porankių plieno gamyba (29, 49 b. l., 2 t.; 25-30 b. l., 3 t.); D. K. 2009 m. spalio 12 d. atsiliepime į UAB „Italinox Baltic“ pareiškimą dėl UAB „MC Service“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, jog UAB „Drignis“ pagrindinė veikla yra prekyba metalo gaminiais (166 b. l., 2 t.); UAB „Drignis“ 2009 m. balandžio 30 d. finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte (93-97 b. l., 2 t.) nurodyta UAB „Drignis“ pagrindinė veikla – didmeninė prekyba ir kitų metalo gaminių gamyba; UAB „Drignis“ išrašytos sąskaitos-faktūros pirkėjams UAB „Julats Baltic“, UAB „Agesina“, UAB „Terdina“, UAB „Aukštuminių statybų technologijos“ ir ko, UAB „Pireka“ patvirtina, kad minėtoms įmonėms buvo parduotos šašlykinės, juostiniai pjūklai, laiptiniai turėklai, balkono stiklo turėklai, turėklai iš nerūdijančio plieno (204-213 b. l., 2 t.); internetinio puslapio www.drignis.lt duomenys patvirtina, kad viena iš šios bendrovės veiklos porūšių yra laiptų ir turėklų gamyba bei montavimas, kaip ir UAB „MC Service“ (6-13 b. l., 4 t.). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad prieš pat kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „MC Service“, 2008 m. gruodžio 23 d. UAB „MC Service“ išrašė sąskaitą-faktūrą UAB „Drignis“, kurios pagrindu už 6968,57 Lt sumą UAB „MC Service“ pardavė UAB „Drignis“ dalį savo įrangos, skirtos metalo gaminių apdirbimui, medžiagas, kitas gamybos priemones (152 b. l., 2 t.). Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs šį dokumentą, sprendė, kad ši aplinkybė leidžia daryti prielaidą, jog UAB „MC Service“ parduoti įrankiai UAB „Drignis“ bus naudojami pagal jų paskirtį, tokiai veiklai, kuria užsiėmė ir UAB „MC Service“, ką iš esmės skundžiamame sprendime ir konstatavo pirmosios instancijos teismas (CPK 182 str. 2 p.).

Atsakovai apeliaciniu skundu siekia įrodyti, kad viena iš pagrindinių UAB „MC Service“ veiklų buvo metalo ir kitų statybinių konstrukcijų montavimo darbai, kita šios bendrovės pagrindinė veikla buvo pastolių nuoma, tuo tarpu UAB „Drignis“ nuomos ir montavimo darbų niekada nevykdė. Tai, anot jų, įrodo Creditinfo Lietuva įmonių duomenų bazės Infobankas išrašai apie UAB „Drignis“ (199-201 b. l., 2 t.), UAB „Drignis“ per 2009 metų I pusmetį išrašytos sąskaitos – faktūros (202-213 b. l., 2 t.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog atskiros PVM sąskaitos – faktūros, Creditinfo Lietuva duomenys, kurioje yra pateikta neišsami informacija apie įmonių veiklą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad UAB „Drignis“ ir UAB „MC Service“ veiklos sutampa, tuo labiau, kad Juridinių asmenų registre yra numatyta, kad UAB „Drignis“, be kitko, vykdo ir mašinų ir įrenginių be operatoriaus ir asmeninių bei namų ūkio reikmenų nuomos, mašinų ir įrangos remonto ir įrengimo darbus (78-79 b. l., 2 t.). Tuo tarpu apeliantų teiginiai, kad UAB „Drignis“ viešai internete yra paskelbusi neteisingus duomenis apie savo vykdomą veiklą, niekuo nepagrįsti, tuo labiau kad įmonei, ypač tokiai, kuri yra neseniai įsisteigusi, tai daryti tiesiog būtų netikslinga.

Taigi, byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad UAB „Drignis“ ir UAB „MC Service“ pagrindinė veikla sutampa, o apeliantai šio fakto nepaneigė.

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas apie UAB „Ginmeta“ veiklą sprendime apskritai nepasisakė. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas nurodė, kad UAB „Ginmeta“ vadovas ir vienintelis akcininkas D. K., kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šiai įmonei, nurodė, jog metalo apdirbimu, metalo konstrukcijų gamyba bei montavimu besiverčianti bendrovė dėl ekonominio sunkmečio šalyje tapo nemoki (civilinės bylos Nr. B2-465-623/2009 215-218 b. l., 2 t.).

Taigi, apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo teiginių, jog aptariamų bendrovių pagrindinės veiklos buvo tapačios.

Apeliantai nesutinka su teiginiu, kad UAB „Drignis“ buvo įsteigta, siekiant išvengti atsiskaitymų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma tokį teiginį patvirtina.

Pirmosios instancijos teismas bylos duomenų pagrindu nustatė, kad: L. K. valdoma UAB ,,Drignis“ buvo įsteigta 2008 m. gegužės 8 d.; UAB ,,Ginmeta“ vadovas ir vienintelis akcininkas D. K. dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi 2008 m. birželio 30 d.; UAB „Ginmeta“ išregistravus iš juridinių asmenų registro dėl bankroto, liko nepatenkinti pirmosios eilės 9 kreditorių reikalavimai, kurių bendra suma 14 787,43 Lt, antrosios eilės 3 kreditorių (VSDFV Vilniaus skyriaus, AB „Turto bankas“, Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija) reikalavimai, kurių bendra suma 63 163,82 Lt, ir 46 trečiosios eilės kreditorių 384 897,42 Lt reikalavimų suma (civilinė byla Nr. B2-465-623/2009, 2 t., 215-218 b. l.); bankroto bylos iškėlimas Laimos ir D. K. valdomai UAB „MC Service“ buvo inicijuotas praėjus vos pusei metų nuo UAB „Drignis“ įsteigimo; didžiausios UAB „MC Service“ skolos susidarė 2008 metų antrame pusmetyje, tai yra įsteigus UAB „Drignis“.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų aplinkybių visuma (taip pat ir kitos šioje nutartyje aptartos faktinės aplinkybės, vertinant UAB „MC Service“ atsiskaitymus su akcininke L. K., UAB „Drignis“, reikalavimo teisių perleidimo ir reikalavimų įskaitymo sandorius), patvirtina, jog atsakovų L. ir D. K. veiksmai įkuriant, valdant bei likviduojant UAB „Ginmeta“, UAB „MC Service“ ir UAB „Drignis“, patvirtino tyčinį UAB „MC Service“ įmonės bankrotą ir iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. priežastinį ryšį tarp atsakovų D. ir L. K. neteisėtų veiksmų bei teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog kiti apeliantų apeliaciniame skunde nurodyti motyvai esminės reikšmės teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui neturi ir šioje nutartyje padarytų išvadų nepaneigia, todėl atskirai dėl jų pagrįstumo nepasisako. Pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime išvardijo ir tas faktines aplinkybes, kuriomis iš esmės nebuvo remtasi sprendimo motyvuojamojoje dalyje, procesinio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nelemia.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kurių pagrindu UAB „MC Service“ bankrotą pripažino tyčiniu. Pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas iš apeliantų kreditoriui UAB „Italinox Baltic“ priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kreditorius prašo priteisti iš apeliantų 2904 Lt išlaidų, atsiradusių ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (103,104-105 b. l. 8 t.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostata bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, sprendžia, jog šis kreditoriaus prašymas tenkintinas iš dalies, jam iš apeliantų priteisiant 1500 Lt, t. y. po 750 Lt iš kiekvieno.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų L. K. ir D. K. kreditoriui UAB „Italinox Baltic“ po 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.