Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-05-03 · Civilinė byla Nr. 2A-491-430/2018

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-03-28Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-03Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-03
Bylos Nr.
2A-491-430/2018
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-04603-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Loreta Braždienė, Henrichas Jaglinskis, Virginijus Kairevičius
Atsakovas
O. R.
Ieškovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokyklos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-491-430/2018Teisminio proceso Nr. 2-52-3-04603-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.6; 2.6.10.5.1; 3.3.1.14
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokyklos ieškinį atsakovui O. R. dėl mokymo išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokykla (toliau – Pasieniečių mokykla) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo O. R. 4990,70 Eur mokymo išlaidų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovės, atsakovo bei trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, 2014 m. sausio 27 d. sudaryta trišalė stojimo į vidaus tarnybą sutartis Nr. 10-58/10-59, kuria ieškovė suteikė atsakovui Pasieniečio mokymo programos mokymus, o atsakovas įsipareigojo laikytis Vidaus tarnybos statuto, mokyklos nuostatų, vidaus tvarkos taisyklių ir kitų mokyklos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovas įsipareigojo atlyginti Pasieniečių mokyklai su jo mokymu susijusias išlaidas, jeigu bus atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu ar dėl jo kaltės, neištarnavęs vidaus tarnyboje sutarties 2.5 punkte nustatyto laiko (ne mažiau 5 metų laikotarpio). 2016 m. balandžio 25 d. Vilniaus rinktinės vado įsakymu atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, ištarnavęs vidaus tarnyboje 9 mėnesius 6 dienas. Atsakovas geranoriškai neatlygino ieškovei mokymo išlaidų, dėl to ieškovė kreipėsi į teismą.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovė neįrodė ieškinyje paskaičiuotų mokymo išlaidų dydžio pagrįstumo, neįvertino atsakovo ištarnauto vidaus tarnyboje laiko ir nepagrįstai reikalauja priteisti stipendiją. Atsakovo vertinimu, stipendija nepatenka į atlygintinas su mokymu susijusias išlaidas, o mokymų išlaidų bendras dydis turi būti mažinamas proporcingai atsakovo ištarnautam laikui vidaus tarnyboje. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė niekada nesupažindino jo su mokymo išlaidų dydžiais, jie nebuvo nurodyti viešai, nes jeigu atsakovas būtų žinojęs apie tokius didelius mokymo išlaidų dydžius, nebūtų sudaręs stojimo į vidaus tarnybą sutarties. Atsakovas pažymėjo, kad turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negali tinkamai atlikti vidaus tarnybos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 4990,70 Eur mokymo išlaidų atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. lapkričio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovės, atsakovo bei trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, 2014 m. sausio 27 d. sudaryta trišalė stojimo į vidaus tarnybą sutartis Nr. 10-58/10-59. Pagal sutartį ieškovė suteikė atsakovui Pasieniečio mokymo programos mokymus, o atsakovas įsipareigojo po mokyklos baigimo įsidarbinti ir ištarnauti vidaus tarnyboje ne mažiau kaip 5 metus (Sutarties 2.5 punktas); atlyginti mokyklai su jo mokymu susijusias išlaidas, jeigu jis bus atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu ar dėl jo kaltės neištarnavęs vidaus tarnyboje 5 metų (Sutarties 2.6.2 punktas). Atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos 2016 m. balandžio 29 d. (jo paties prašymu), ištarnavęs vidaus tarnyboje 9 mėnesius 6 dienas. Per sutartyje nustatytą terminą atsakovas neatlygino Pasieniečių mokyklai visų su jo mokymu susijusių išlaidų. Atsakovo mokymo išlaidas sudarė: 2139,20 Eur mokymo išlaidų už pagal mokymo programą įvykdyto mokymo kurso kainą, 2423,62 Eur išlaidų už išmokėtą stipendiją, 427,58 Eur už tarnybinę uniformą. Teismas konstatavo, jog ieškovė įrodė visų nurodomų atsakovo mokymo išlaidų faktinį dydį, šios išlaidos pagrįstos skaičiavimais, o atsakovas nepateikė jokių konkrečių argumentų dėl šių išlaidų nepagrįstumo.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog atsakovas negalėjo tęsti vidaus tarnybos dėl savo sveikatos būklės, nes Vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos jis buvo pripažintas tinkamu tęsti tarnybą, nepaisant atliktos kelio operacijos.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad atsakovui išmokėta stipendija nepriskirtina prie mokymo išlaidų, nes atsakovo nurodyta teismų praktika neaktuali nagrinėjamai bylai. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Profesinio mokymo įstatymu ir šalių sutarties sąlygomis, kurie numatė, jog Pasieniečių mokyklos kursantui išmokėta stipendija priskiriama prie mokymosi išlaidų, dėl to padarė išvadą, kad ieškovė pagrįstai reikalavo priteisti stipendiją iš atsakovo.

III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies: vietoj teismo priteistų 4990,70 Eur mokymo išlaidų ir 162,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 2166,62 Eur mokymo išlaidų ir 85 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai priteisė stipendiją, kadangi stipendija nepatenka į atlygintinas su mokymu susijusias išlaidas. Teismas, spręsdamas šį ginčo klausimą, nesivadovavo teismų praktika, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs apie stipendijų neatlygintinumą, kad stipendija, kaip viena iš paramos studentams formų, nepriskirtina prie išlaidų, tiesiogiai susijusių su pareigūno mokymo, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu. Tokia parama (stipendijos forma) studentui studijų metu teikiamai neatlygintinai, dėl to reikalavimas dėl jos priteisimo turi būti atmestas. Apeliantas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2009 ir 2015 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. E3K-3-536-695/2015.

Apelianto manymu, bendros mokymo išlaidos turėjo būti mažinamos proporcingai ištarnautam laikui vidaus tarnyboje (9 mėnesiams 6 dienoms). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik lingvistiniu sutarties sąlygų vertinimu ir aiškinimu, tačiau neatkreipė dėmesio į esminę reikšmę bylai turinčias aplinkybes, aktualių teisės aktų raidos kontekstą bei nesirėmė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Atsakovas ištarnavo vidaus tarnyboje 15,6 procentų viso reikalaujamo ištarnauti laikotarpio, dėl to atsakovui kyla pareiga atlyginti mokymo išlaidas, atskaičius sumą proporcingai ištarnautam laikui, t. y. vietoj 2139,50 Eur mokymo kurso kainos ir 427,58 Eur uniformos vertės (2567,08 Eur bendrų mokymo išlaidų), atlyginti mažesnę 2166,62 Eur bendrų mokymo išlaidų sumą.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai neanalizavo atsakovo argumentų dėl darbo teisinių santykių analogijos taikymo nagrinėjamai bylai, ignoravo atsakovo interesus ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes atsakovas nebuvo supažindintas su mokymo išlaidų dydžiu ir negalėjo protingai numatyti, kokio dydžio išlaidas jam tektų atlyginti, kai neištarnaujamas vidaus tarnyboje sutartyje nurodytas terminas. Jeigu atsakovas būtų žinojęs visus mokymo išlaidų dydžius, jis tikėtinai nebūtų sudaręs ginčo sutarties.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusiuose Vidaus tarnybos statuto nuostatuose nėra numatyta išlygų, kuomet būtų galima nereikalauti iš kursanto atlyginti visų su jo mokymo susijusių išlaidų, dėl to kursantai, kurie pasirašė stojimo į vidaus tarnybą sutartis iki 2015 m. gruodžio 31 d., esant sutarties pažeidimams, privalo atlyginti mokyklai visas su jų mokymusi susijusias išlaidas. Kursantai, kurie pasirašė sutartis nuo 2016 m. sausio 1 d., esant sutarties pažeidimams, pagal pasikeitusį Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą, privalo mokyklai atlyginti visas su jų mokymusi susijusias išlaidas, proporcingai ištarnautam vidaus tarnyboje laikui.

Ieškovės manymu, apelianto teiginiai dėl stipendijos neatlygintinumo yra teisiškai nereikšmingi, kadangi atsakovas vadovaujasi bendraisiais teisės principais ir teismų sprendimais netapačiose bylose, nors stipendija pagal Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymą ir Mokyklos kursantų mokymo išlaidų apskaičiavimo bei apskaitos tvarkos aprašą priskiriama prie mokymuisi išleistų lėšų už būsimo vidaus tarnybos pareigūno išlaikymą ir paruošimą tarnybai. Teismas pagrįstai rėmėsi šiuo įstatymu ir aprašu.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsakovas remiasi teisiškai nepagrįsta nuomone bei teismų sprendimais netapačiose bylose. Atsakovo pareiga atlyginti su mokymu susijusias išlaidas atsirado įstatymo ir sutarties pagrindu. Atsakovas savo valia pasirašė trišalę stojimo į vidaus tarnybą sutartį Nr. 10-58/10-59, dėl to kartu įgijo prievolę atlyginti visas su jo mokymu susijusias išlaidas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nesutinka, kad profesinių mokyklų mokama stipendija, mokėta valstybės biudžeto lėšomis pasieniečių rengimui, būtų traktuojama ne kaip išlaidų, skirtų mokymui, dalis, nes būtent stipendija yra vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių jaunuolius mokytis pasieniečių mokykloje. Pažymėjo, kad analogiškų faktinių aplinkybių civilinėje byloje Nr. 2A-531-212/2015 teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl stipendijos priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. sausio 27 d. stojimo į vidaus tarnybą sutartimi Nr. 10-58/10-59 (toliau – Sutartis), sudaryta tarp ieškovės, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ir atsakovo, ieškovė įsipareigojo atsakovą (kursantą) mokyti ir sudaryti jam tinkamas sąlygas mokytis pagal Pasieniečių mokymo programos reikalavimus, garantuoti mokymo kokybę, organizuoti kursanto stažuotę (praktinį mokymą), užtikrinti socialines garantijas, kursanto mokymosi pasiekimų nešališką įvertinimą, nustatyta tvarka mokėti stipendiją (Sutarties 1 punktas). Atsakovas (kursantas) įsipareigojo įvykdyti Pasieniečio mokymo programos reikalavimus, sistemingai ugdytis, stropiai mokytis, lavinti gebėjimus, laikytis Vidaus tarnybos statuto, mokyklos nuostatų, mokyklos vidaus tvarkos taisyklių ir kitų mokyklos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, atlikti jam pavestas pareigas, baigęs mokymąsi pagal Pasieniečio mokymo programą ir gavęs profesinio mokymo diplomą, įsidarbinti ir ištarnauti vidaus tarnyboje ne mažiau kaip 5 metus (Sutarties 2.1 - 2.5 punktai). Atsakovas įsipareigojo atlyginti mokyklai su jo mokymu susijusias išlaidas, jeigu nustatyta tvarka bus pašalintas iš mokyklos už nepažangumą, už Vidaus tarnybos statuto, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo, mokyklos veiklą reglamentuojančių aktų ir kt. pažeidimus, už atsisakymą duoti kursanto priesaiką arba jos nesilaikymą, už šiurkščius vidaus tvarką reglamentuojančių teisės aktų ar Vidaus tarnybos statuto pažeidimus, paaiškėjus aplinkybėms dėl kurių kursantui gali būti taikomi priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai, nustatyti Vidaus tarnybos statute, be pateisinamų priežasčių atsisakius tęsti mokymus, neištarnavus Sutarties 2.5 punkte nustatyto laiko dėl kursanto kaltės ar esant atleistam paties prašymu (Sutarties 2.6.1 – 2.6.2 punktai). Sutarties 2.6. punkte nurodytais atvejais kursantas privalo per 6 mėnesius atlyginti mokyklai visas su jo mokymu susijusias išlaidas (Sutarties 3 punktas) (b. l. 6-8). Atsakovas baigė Pasieniečių mokymo programą, įsidarbino Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus pasieniečiu, tačiau 2016 m. balandžio 25 d. Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado įsakymu atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu (b. l. 5). Atsakovo mokymo išlaidas sudarė 2139,20 Eur mokymo išlaidų už pagal mokymo programą įvykdyto mokymo kurso kainą, 2423,62 Eur išlaidų už išmokėtą stipendiją, 427,58 Eur už tarnybinę uniformą (b. l. 9). Mokymų išlaidų atsakovas per Sutarties 3 punkte nustatytą terminą (6 mėnesius) ieškovei neatlygino. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus sprendimu tenkino.

Dėl neištarnavus nustatyto laiko vidaus tarnybos pareigūnų profesinio mokymo atlygintinų išlaidų sudėties

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl kursantui mokėtos stipendijos kvalifikavimo kaip su jo mokymu susijusių išlaidų, kurias neištarnavęs nustatyto laiko pareigūnas yra įsipareigojęs atlyginti profesinio mokymo įstaigai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas įsipareigojo atlyginti ieškovei visas su jo mokymu susijusias išlaidas, jeigu įdarbinus bus atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu ar dėl jo kaltės, neištarnavęs Sutarties 2.5 punkte nustatyto laiko (Sutarties 2.6, 2.6.2, 3 punktai). Atsakovas vidaus tarnyboje tarnavo nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., t. y. 9 mėnesius 6 dienas, kas atitinka 15,6 procento visos reikalaujamos tarnybos (5 metų) laikotarpio. Atsakovas atleistas savo paties prašymu. Taigi, atsakovo prievolė atlyginti ieškovei su jo mokymu susijusias išlaidas yra sutartinė. Sutartyje išlaidos įvardijamos kaip „visos su mokymu susijusios išlaidos“ (Sutarties 3 punktas), tačiau nedetalizuota, kas jas sudaro. Vidaus tarnybos statute (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) taip pat nedetalizuota, kas sudaro su pareigūno mokymu susijusias išlaidas. P. P. mokymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 31 straipsnio 1 dalį (dalies redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. vasario 1 d.) lėšas, skirtas profesiniam mokymui, sudaro, be kita ko, materialinės paramos lėšos. Įstatymo 32 straipsnyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nurodyta, kad vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų mokiniams Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti mokamos stipendijos ir teikiama kita materialinė parama. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 4-845 patvirtinto Pasieniečių mokyklos kursantų mokymo išlaidų apskaičiavimo ir apskaitos tvarkos aprašo 3.2 punkte nustatyta, kad mokymo išlaidas sudaro, be kitų, išmokėta stipendija (b. l. 30-32). Ginčas byloje kilo dėl sutarties sąlygų aiškinimo, nes šalys skirtingai traktuoja, ar atsakovui mokėta stipendija laikytina su jo mokymu susijusiomis išlaidomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, išaiškino, kad vidaus reikalų profesinis mokymas pasižymi tam tikra specifika, kadangi jis skirtas parengti viešojo saugumo pareigūnams valstybės funkcijoms įgyvendinti. Siekdama užtikrinti pareigūnų poreikio atitinkamose tarnybose patenkinimą, valstybė teisės aktais yra nustačiusi tam tikras motyvacines priemones vidaus reikalų profesinio mokymo kursantams – be kita ko, užtikrintą paskyrimą į išsilavinimą ir profesiją atitinkančias pareigas atitinkamoje vidaus reikalų įstaigoje, 100 procentų dieninio skyriaus kursantų mokamą stipendiją, kuri yra kelis kartus didesnė nei kitose mokymo įstaigose. Vidaus reikalų profesinių mokyklų kursantams mokama stipendija yra kitokios teisinės prigimties, nei aukštųjų mokyklų studentams mokamos socialinės, skatinamosios ir studijų stipendijos, kurias iš savo ar rėmėjų lėšų skiria aukštosios mokyklos. Neįvykdęs savo įsipareigojimo – neištarnavęs vidaus tarnyboje sutartyje nustatyto laiko – pareigūnas privalo grąžinti išskirtinę dėl jo mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigoje gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-118-219/2018, Nr. 3K-3-117-695/2018).

Vidaus reikalų profesinio mokymo kursantui mokama stipendija priskirtina su jo mokymu susijusioms išlaidoms, todėl atsakovas, neištarnavęs viso nustatyto vidaus tarnyboje laiko, privalo grąžinti ir išskirtinę dėl jo mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigoje gautą naudą, t. y. stipendiją.

Dėl mokymo išlaidų atlyginimo proporcingai ištarnautam laikui vidaus tarnyboje

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-536-695/2015 ir 2009 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2009 išaiškino, kad, jeigu stojimo į vidaus tarnybą sutartyje nenustatyta atsakovui pareigos atlyginti visas su jo mokymo susijusias išlaidas, tuomet išlaidos skaičiuotinos proporcingai atsakovo ištarnautam vidaus tarnyboje laikui. Pažymėtina, kad proporcingumo principas įtvirtintas ir nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 10 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, jog privaloma stojimo į vidaus tarnybą sutarties sąlyga yra, be kitų, įsipareigojimas atlyginti su mokymu susijusias išlaidas proporcingai ištarnautam vidaus laikui. Iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusiuose Vidaus tarnybos statuto nuostatuose nėra numatyta sąlygų, kuomet galima būtų nereikalauti iš kursanto atlyginti visų su jo mokymu susijusių išlaidų. Tai leidžia daryti išvadą, kad mokymosi išlaidų atlyginimo dydis turi būti proporcingai susietas su ištarnautu laiku vidaus tarnyboje, kai stojimo į vidaus tarnybą sutartis sudaryta po 2016 m. sausio 1 d. (įsigaliojus naujai Vidaus tarnybos statuto redakcijai) arba iki 2016 m. sausio 1 d. sudarytoje stojimo į vidaus tarnybą sutartyje nenustatyta atsakovui pareigos atlyginti visas su jo mokymo susijusias išlaidas.

Nagrinėjamu atveju ginčo stojimo į vidaus tarnybą sutartis sudaryta 2014 m. sausio 27 d. ir joje įtvirtina imperatyvaus pobūdžio sąlyga, jog kursantas privalo atlyginti mokyklai visas su jo mokymo susijusias išlaidas (Sutarties 3 punktas). Dėl to darytina išvada, jog nėra pagrindo apskaičiuoti mokymosi išlaidas proporcingai atsakovo ištarnautam laikui.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Loreta BraždienėHenrichas JaglinskisVirginijus Kairevičius