- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-28
- Bylos Nr.
- I1-2936-423/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00369-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.1
2020 m. balandžio 28 d.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau - ir atsakovės atstovas, Kauno TI), priteisti 19 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2015-08-05 iki 2018-10-11 (b. l. 1-4). Skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 66-67) pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Akcentavo, jog kamerose tvyrojo nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo, kuris nebuvo niekaip atitvertas nuo likusios patalpos, todėl kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės. Nurodė, kad ventiliacijos įranga nuolat kėlė triukšmą (ūžė), todėl pareiškėjas negalėdavo išsimiegoti. Papildomai pažymėjo, kad nebuvo vykdomos teisės aktuose numatytos suimtųjų užimtumo programos. Dėl tokių Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu, dideliais nepatogumais. Senaties termino prašė netaikyti, kadangi pažeidimas buvo tęstinis, jo pasekmės jaučiamos iki šiol.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais (b. l. 10-15). Nurodė, kad pagal nacionalinius teisės aktus minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjui didžiąją ginčo laikotarpio dalį tekdavo didesnis gyvenamasis plotas, nei reglamentuojama teisės aktuose, o minimalaus ploto norma buvo pažeista tik 180 dienų. Be to, pažeidimas buvo itin nežymus ir negalėjo sukelti skunde nurodomų pasekmių. Kameros vėdinamos per atvirus langus, orlaides ir mechaninę ventiliaciją, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai kamerose nuo likusios patalpos atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis su durimis. Jei kamerose gyvenantys suimtieji tinkamai vėdintų gyvenamąsias patalpas per atvirus langus, blogo kvapo kamerose būtų galima išvengti. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atlikęs garso lygio patikrinimą dėl ventiliacijos ūžesio kameroje Nr. 234, konstatavo, kad tikrintas garso slėgio lygis buvo 45 dBA, taigi, didesnis, nei Lietuvos higienos normos HN 33:2011 8 punkte nustatyta maksimali 35 dBA riba. Tačiau, atsižvelgiant į faktą, kad Kauno TI ventiliacijos sistemos veikimo garsas pastovus, dienos metu minėtoje kameroje ventiliacijos skleidžiamas garsas neviršijo Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 reglamentuojamų ribinio garso lygio. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 234. Nėra jokių įrodymų apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą būtina konstatuoti, jog valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytas neigiamas poveikis asmeniui buvo ne mažareikšmis, vienkartinis ar smulkmeniškas. Tam tikrų nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės suvaržymas paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Kauno TI taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą skundo reikalavimui.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ž iki alos,- atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos -Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).
LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės atstovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015-08-05 iki 2018-10-11, o skundą teismui pateikė tik 2020-01-29 (b. l. 5). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2017-01-30 iki 2018-10-11.
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017-01-30 iki 2017-03-01 buvo paskirtas į kamerą Nr. 211, kurios plotas – 16,33 kv. m, joje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, tad pareiškėjui teko nuo 4,08 kv. m iki 5,44 kv. m ploto. Nuo 2017-03-02 iki 2017-03-05 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 228, kurios plotas – 13,39 kv. m, joje gyveno iki 2 asmenų, tad pareiškėjui teko nuo 6,70 kv. m iki 13,39 kv. m ploto. 2017-03-06 pareiškėjas gyveno dviese kameroje Nr. 334, kurios plotas – 14,22 kv. m, taigi, jam teko 7,11 kv. m ploto. Nuo 2017-03-06 iki 2017-03-24 pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 241, kurios plotas – 15,54 kv. m, joje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, tad pareiškėjui teko nuo 3,89 kv. m iki 5,18 kv. m ploto. Nuo 2017-03-24 iki 2018-02-06 pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 237, kurios plotas – 14,16 kv. m, joje buvo nuo 1 iki 4 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,54 kv. m iki 14,16 kv. m ploto. Nuo 2018-02-06 iki 2018-10-03 pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 217, joje gyveno nuo 4 iki 7 asmenų, šios kameros plotas – 27,58 kv. m, taigi, pareiškėjui teko nuo 3,94 kv. m iki 6,90 kv. m ploto (b. l. 19-35).
Šie duomenys kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad Įsakyme reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas kameroje Nr. 237, laikotarpiais nuo 2017-03-24 iki 2017-03-28, nuo 2017-04-18 iki 2017-2017-04-19, nuo 2017-06-29 iki 2017-07-03, nuo 2017-07-05 iki 2017-07-10, nuo 2017-07-14 iki 2017-10-27, nuo 2017-11-21 iki 2017-11-22, nuo 2017-11-24 iki 2017-11-28 ir nuo 2017-12-04 iki 2018-02-02, taigi, iš viso 182 paras. Likusiu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kas atitinka Įsakymo reikalavimus.
Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas užėmė 1,5 kv. m ploto.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, šiuo atveju – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Kaip minėta, kameroje Nr. 237 pareiškėjo atžvilgiu 182 paras buvo pažeista nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta 3,6 kv. m minimali ploto norma. Apskaičiavus šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekusį plotą, neįskaitant į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo patalpos, konstatuotina, kad pareiškėjui visąlaik teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto, nesant duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2017-03-24 iki 2017-03-28, nuo 2017-04-18 iki 2017-2017-04-19, nuo 2017-06-29 iki 2017-07-03, nuo 2017-07-05 iki 2017-07-10, nuo 2017-07-14 iki 2017-10-27, nuo 2017-11-21 iki 2017-11-22, nuo 2017-11-24 iki 2017-11-28 ir nuo 2017-12-04 iki 2018-02-02 atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 182 paras neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.
Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog kamerose tvyrojo nemalonus kvapas iš neatitvertų sanitarinių mazgų.
Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jas galima vėdinti per atvirus langus ir orlaides. Paaiškino, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti metalinėmis sienelėmis su durimis. Šiuos atsakovės atstovo argumentus patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 40-41, 45-47).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra ginčo, kad mechaninė kamerų ventiliacijos sistema veikė. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas, jog ventiliacija veikė per garsiai, taigi, pats patvirtino, kad ventiliacija iš esmės funkcionavo. Be to, pareiškėjas neteigė ir byloje nėra tokių duomenų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė atidaryti kameroje lango ir tokiu būdu išvėdinti patalpą.
Iš pateiktų fotonuotraukų taip pat matyti, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti atskiroje kabinoje iš ne žemesnių kaip 1,5 m aukščio sienelių su durelėmis. Pareiškėjas skundžiasi, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino, jog iš jo nesklistų blogas kvapas.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, t . y. įrengti pertvaras iki lubų.
Nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų dėl sudarytos galimybės vėdinti patalpas bei sanitarinio mazgo įrengimo, pareiškėjo argumentai dėl sklindančio blogo kvapo laikytini subjektyvaus pobūdžio nusiskundimais, neturinčiais nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tokia teismo išvada atitinka naujausią LVAT formuojamą praktika šiuo klausimu (žr. LVAT 2020-03-04 nutartį byloje Nr. A-687-756/2020).
Dėl pareiškėjo argumentų apie ventiliacijos sistemos keliamą triukšmą, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Lietuvos higienos normos Nr. HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-06-13 įsakymu Nr. V-604 7 punkte nustatyta, kad triukšmas gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje įvertinamas matavimo ir (ar) modeliavimo būdu, gautus rezultatus palyginant su atitinkamais šios higienos normos 1 ir 2 lentelėje pateikiamais didžiausiais leidžiamais triukšmo ribiniais dydžiais gyvenamuosiuose bei visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje. Pagal HN 33:2011 8 punkte nurodytus rodiklius dieną (nuo 6 val. iki 18 val.) ekvivalentinis garso slėgio lygis gyvenamųjų pastatų (namų) gyvenamosiose patalpose, visuomeninės paskirties pastatų miegamuosiuose kambariuose turi būti ne didesnis kaip 45 dBA, maksimalus garso slėgio lygis - 55 dBA, vakare (nuo 18 val. iki 22 val.) ekvivalentinis garso slėgio lygis negali viršyti 40 dBA, o nakties metu (nuo 22 val. iki 6 val.) - 35 dBA, atitinkamai maksimalus garso slėgio lygis - 50 dBA ir 45 dBA.
Remiantis atsakovo atstovo pateiktu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Kauno departamento 2017-06-08 patikrinimo aktu Nr. PA.2-716 (16.3.187.2.12) nustatyta, kad 2017-06-05 Kauno TI kameroje Nr. 234 veikiant triukšmo šaltiniui (oro tiekimo - šalinimo įrenginiui) nuo 23 val. iki 00 val. ekvivalentinis garso slėgio lygis siekė – 45 dBA (ribinis dydis – 35 dBA), maksimalus garso slėgio lygis – 48 dBA (ribinis dydis – 45 dBA), todėl buvo konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 33:2011 7 punkto ir Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pažeidimas (b. l. 56-58). NVSC Kauno departamentas Kauno TI nurodė nustatytą pažeidimą pašalinti iki 2017-09-08, tačiau duomenų apie atliktus konkrečius nustatyto pažeidimo pašalinimo veiksmus į bylą nebuvo pateikta.
Nors 2017-06-05 atlikto patikrinimo metu pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 234, įvertinus tai, kad įstaigoje mechaninė vėdinimo sistema veikia centralizuotai (minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos), taip pat ginčo laikotarpiu nustačius pažeidimus dėl viršyto triukšmo ribinio dydžio vienoje iš kamerų, daroma išvada, kad tiek tikrintoje kameroje Nr. 234, tiek kitose kamerose oro tiekimo - šalinimo sistemos (ventiliacijos) keliamo triukšmo ribiniai dydžiai turėjo būti vienodi, t. y. viršijo Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 numatytas normas, kas yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus 6.271 straipsnio prasme.
Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog Kauno TI nebuvo vykdomos užimtumo programos. Suimtųjų ir laikinai atvežtų asmenų užimtumas ir socialinė reabilitacija vykdoma pagal priemones, nustatytas Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programoje, patvirtintoje Kauno TI direktoriaus 2015-12-31 įsakymu Nr. 1-280 (b. l. 48-54), pagal kurios 6 punktą, Kauno TI suimtieji ir laikinai atvežti nuteistieji gali naudotis biblioteka, skaitykla, žiūrėti per vietinę televiziją meninius, dokumentinius ir švietėjiškus filmus, per radijo tašką jiems skaitomos audio knygos, informaciniai pranešimai, paskaitos, vykta anglų kalbos pamokos, gali užsiimti dvasiniu ugdymu Kauno TI veikiančioje koplyčioje, užsiimti sportine veikla (pasivaikščioti kiemuose su sportiniais treniruokliais, teniso žaidimo kambaryje, laisvalaikio užimtumo centre, užsiimti meniniu ugdymu (dalyvauti muzikos, dailės, siuvimo, nėrimo, tapybos užsiėmimuose), dalyvauti komandinio darbo ir loginio mąstymo ugdymo renginiuose ir t. t.
Teismas pažymi, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra ne jų pareiga, o teisė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Kauno TI administraciją su prašymu leisti dalyvauti kurioje nors iš numatytų užimtumo programų, o tokia galimybė jam buvo nesudaryta. Byloje taip pat nenustatyta, kad minėtų programų naudojimas pareiškėjui buvo ribojamas. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei atsikirtime į atsiliepimą nedetalizavo ir nepaaiškino, kokio konkretaus užimtumo jam trūko, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam buvo neleista pasinaudoti, pavyzdžiui, biblioteka ar koplyčią, savo argumentus išdėstė deklaratyviai ir abstrakčiai, todėl jie nelaikytini pakankamu pagrindu konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ar neveikimą.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 182 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (trūko 0,06 kv. m), taip pat ginčo laikotarpiu neužtikrino tinkamo garso slėgio lygio.
Teismui sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų kilusios didelio masto neigiamos pasekmės fizinei ar psichinei sveikatai. Pažymėtina, kad ploto normos pažeidimas nagrinėjamu atveju buvo itin nežymus – trūko tik 0,06 kv. m ploto.
Teismas atsižvelgia į aplinkybę, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nesikreipė. Skundą teismui padavė tik praėjus daugiau nei metams nuo paskutinės ginčo laikotarpio dienos ir praėjus daugiau nei keturiems metams nuo pirmosios skunde nurodomo ginčo laikotarpio dienos. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Aplinkybės, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba bei nesistengė kitaip apginti savo pažeistų teisių tiek ginčo laikotarpiu, tiek iškart po jo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Įvertinus pažeidimo trukmę ir pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 728 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais,
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 728 Eur (septynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimo dalies skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.