Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-14 · Civilinė byla Nr. 2A-532-798/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-14
Bylos Nr.
2A-532-798/2014
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-02287-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
Ieškovas
B. K.
Trečiasis asmuo
„BTA Insurance Company“, UAB DK „PZU Lietuva“
Kategorijos
  • 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-532-798/2014 (S)Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02287-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1; 99.5;; 114.4; 114.11; 121.14; 121.21; 129.10.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo B. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo ir 2013 m. gegužės 17 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. K. ieškinį atsakovei antstolei D. P., tretiesiems asmenims „BTA Insurance Company“, UAB DK „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 75 945,12 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001 m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu ieškovui priteista iš UAB „Heise“ 78 983,30 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų. 2001 m. balandžio 23 d. ieškovui buvo išduotas vykdomasis raštas, kurį 2001 m. gegužės 7 d. vykdymui pateikė teismo antstoliui kontorai prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo. Nei antstolių reformos metu, nei jai pasibaigus ieškovas nebuvo informuotas apie išieškojimo vykdymo eigą. Vykdymas buvo baigtas išieškojimo negalimumo aktu, o vykdomojo rašto originalas buvo rastas teismo archyve. Kadangi vykdomasis raštas teismui buvo grąžintas kaip įvykdytas, nors ieškovui buvo pervesta tik nedidelė skolos dalis, tai jis raštu kreipėsi į antstolę dėl paaiškinimo. Atsakovė savo iniciatyva 2011 m. birželio 8 d. susigrąžino vykdomąjį raštą ir atnaujino bylos vykdymą. Antstolė, surinkusi informaciją apie įmonės veiklą bei turimą turtą, vykdomąją bylą 2011 m. gruodžio 6 d. baigė išieškojimo negalimumo aktu. Ieškovas nurodė, kad per visą laikotarpį jo naudai ieškota tik 3038,18 Lt suma bei mano, kad skola neišieškota dėl netinkamo atsakovės pareigų vykdymo. Dėl šios priežasties prašo priteisti patirtą žalą.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atliko vykdymo veiksmus ir, priešingai nei teigia ieškovas, įmonė turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturėjo nei 2001, nei 2011 m. Mano, kad yra atlikusi visus būtinus ir įmanomus vykdymo veiksmus, o kaltei pripažinti bei atsakomybei taikyti nėra pagrindo. Kadangi išieškotojui nepavyko įteikti dokumentų, tai vykdomasis raštas buvo grąžintas teismui. Be to, ieškovas buvo įmonės UAB „Heise“ direktorius ir tik paaiškėjus, kad kreditoriai su įmone neatsiskaitys, nutraukė darbo santykius. Pažymėjo, kad ieškovas dėl išieškojimo vykdymo eigos kreipėsi tik praėjus 10 metų.

Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nes ieškinyje nurodomas antstolės pareigų neatlikimo laikotarpis 2002-2003 m., o ieškinys teismui pateiktas tik 2012 m. Pažymėjo, kad net tuo atveju, jeigu būtų pripažintas pagrindas taikyti antstolio civilinei atsakomybei, trečiajam asmeniui neatsirastų prievolė atlyginti žalą pagal įvykį.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nenustatyti visi draudžiamojo įvykio sudėties elementai, o ieškovo reikalavimas nepripažintinas draudžiamuoju įvykiu. Taip pat pažymėjo, kad terminas reikalavimams pagal draudimo sutartį pareikšti pasibaigęs. Nurodė, kad pats išieškotojas nesidomėjo išieškojimo eiga, o vykdomajame rašte nurodytas skolininkas veiklos nevykdė, įmonė buvo nemoki, neturėjo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, todėl antstolės veiksmai pripažintini teisėtais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismo vertinimu, antstolei atnaujinus vykdomosios bylos vykdymą, ieškinio senaties terminas laikytinas nenutrūkusiu (tęstiniu), o reikalavimui dėl žalos priteisimo pareikšti yra svarbi vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo rašto grąžinimo data. Kadangi antstolės patvarkymas ieškovo atstovui įteiktas 2011 m. gruodžio 14 d., o ieškinys teismui pareikštas 2012 m. kovo 22 d., tai teismas padarė išvadą, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

Teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatavo, kad rašytiniai įrodymai neprieštarauja vieningiems liudytojų parodymais, pažymėjo, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad įmonė išieškojimo vykdymo metu buvo moki, turėjo turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą, todėl padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė faktinio ieškinio pagrindo. Be to, teismo vertinimu, teisiškai nėra reikšminga tai, jog nėra išlikę duomenų apie antstolės užklausimus bankams dėl įmonės sąskaitose turimų lėšų, o svarbu tai, kad įmonė išieškotinų pinigų ar turto neturėjo, todėl padarė išvadą, kad antstolio civilinei atsakomybei kilti nepakanka fakto, jog antstolės patvarkymai dėl UAB „Heise“ piniginių sąskaitų arešto nepasiekė bankų. Teismas pažymėjo, kad ieškovas privalėjo įrodyti faktinį priežastinį ryšį, pagal kurį nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Teismas konstatavo, kad net jeigu antstolis ir būtų tinkamai užklausęs bankus bei VĮ „Regitra“ dėl UAB „Heise“ turimo kilnojamojo registruotino turto bei valdomų piniginių lėšų, tačiau įmonei tokio turto bei lėšų neturint, ieškovui nebūtų pervesta prašoma išieškoti pagal vykdomąjį raštą suma. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog dėl antstolio veiksmų prarado galimybę atgauti su darbo santykiais susijusias jo naudai teismo priteistas sumas iš UAB „Heise“, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovo patirtos žalos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismui konstatavus, kad nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimo ieškovo naudai, teismas atskirai nepasisakė dėl draudimo įmonės bei antstolio atsakomybės padalijimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 17 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo B. K. atsakovės D. P. naudai 3000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniais skundais ieškovas B. K. teismo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį tenkinti, o bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovas taip pat teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. papildomą sprendimą ir bylinėjimosi išlaidų nepriteisti.

Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Nors ieškovas nepateikė tiesioginių įrodymų, kad UAB „Heisė“ turėjo turto nuo 2003 m. sausio 1 d., t. y. nuo to laiko, kai atsakovės žinioje buvo vykdomoji byla dėl išieškojimo iš UAB „Heise“, tačiau ieškovas objektyviai negalėjo tokių įrodymų gauti ir pateikti. Tuo tarpu atsakovė, veikdama kaip antstolė, tokias galimybes turėjo. Ieškovas pateikė teismui inventorizacijos aktą, apyvartos žiniaraštį, skolininkų sąrašą, todėl turi būti darytina išvada, kad buvo galimybė išieškoti priteistą sumą iš UAB „Heise“. Be to, liudytoja L. V., buvusi įmonės likvidatorė, iš pradžių teigusi, kad įmonėje turto nebuvo, apklausos pabaigoje pripažino, kad įmonėje buvo tam tikro turto (kompiuteriai ir kt.), skolininkų. Atsakovės paaiškinimai, kad UAB „Heise“ turto neturėjo ir nebuvo galimybių jos išieškoti neparemti jokiais įrodymais. Liudytojų parodymai, priešingai nei nurodo teismas, prieštaringi, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojų parodymais vienareikšmiškai patvirtinta, jog UAB „Heise“ turto neturėjo. Be to, vykdomosios bylos dokumentai buvo klastojami, o antstolės liudytojai – šališki. Kadangi pagal byloje esančius įrodymus labiau tikėtina, kad UAB „Heise“ 2003-2010 m. turėjo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, o atsakovė nuo vykdomosios bylos gavimo neatliko jokių antstolio vykdymo veiksmų ir neteisėtai užbaigė vykdomąją bylą, tai konstatuotina, kad dėl antstolės neveikimo ieškovas apeliantas patyrė žalą.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias papildomo sprendimo priėmimą ir bylinėjimosi išlaidų priteisimą. Teismas, atmetęs ieškovo ieškinį, papildomu teismo sprendimu priteisė atsakovei visą prašomą 3000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai sumą. Teismas netinkamai įvertino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Teismo posėdžiai buvo atidedami dėl atsakovės neatvykimo, byla nebuvo sudėtinga teisės taikymo aspektu, be to, teismas neatsižvelgė į ieškovo ir atsakovės turtinės padėties skirtumus. Taip pat atsakovė neįvykdė CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą pateikti prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Atsakovės atstovo 2012 m. balandžio 17 d. sąskaita už teisines paslaugas vertintina kaip atstovo įsipareigojimas atstovei teikti tam tikras paslaugas už sąskaitoje nurodytą pinigų sumą, kaip teikiamų už šią pinigų sumą paslaugų detalizavimas, bet ne kaip faktinių bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas. Atsakovei neįvykdžius CPK 98 straipsnio 1 dalies, nebuvo pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas, 2013 m. balandžio 18 d. sprendime konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, o 2013 m. gegužės 17 d. priėmė papildomą sprendimą ir priteisė iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas, todėl pažeidė CPK 277 straipsnio 1 dalį, kuriame nustatyta, kad teismas gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE, vykdanti veiklą per „BTA Insurance Company“ SE filialą atsiliepimu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo B. K. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kadangi ieškovas konkrečiai įvardina laikotarpį 2003-06-16, nuo kuriuo, jo manymu, antstolė neatliko savo funkcijų, o ieškinys teismui buvo pareikštas 2012-03-20, tai draudimo teisiniuose santykiuose taikytinas ieškinio senaties terminas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Antstolės neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą priežastinį ryšį ir jos kaltę turi įrodyti ieškovas, tačiau jis to nepadarė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog UAB „Heise“ išieškojimo (vykdymo) procese buvo moki, turėjo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, todėl laikytina, kad ieškovas neįrodė faktinio ieškinio pagrindo ir dėl to negali kilti civilinė atsakomybė antstolei.

Atsiliepimas

Atsakovė antstolė D. P. atsiliepimais į apeliacinius skundus prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą ir 2013 m. gegužės 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:

1. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Antstolės 2011 m. gruodžio 6 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo rašto grąžinimo, apeliantui per atstovą buvo 2011 m. gruodžio 14 d. įteiktas, tačiau ieškovas šio patvarkymo, kaip ir ankstesnių, teismui neapskundė, todėl pripažintina, kad jie yra teisėti ir galiojantys. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, jog UAB „Heise“ turėjo turto: jų nepateikė nei apeliantas, jų nėra ir vykdomojoje byloje. Antstolė L. Š., vykdžiusi išieškojimą 1999 m., rėmėsi ieškovo pateiktais dokumentais ir iš skolininko UAB „Heise“ ieškovo naudai išieškojo 3038,18 Lt. Vėliau ši antstolė nerado nei įmonės, nei jos turto. Apeliantas šios antstolės veiksmų neskundė. Liudytoja L. V. teismui patvirtino, kad ieškovas B. K., dirbęs įmonės direktoriumi, jai perdavė tik įmonės dokumentus, bet ne materialines vertybes. Be to ji 2003 m., nuo kada ieškovas skundžia antstolės veiksmus, likvidatore nebedirbo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs rašytinius dokumentus, padarė išvadą, kad liudytojų parodymai jiems neprieštarauja ir pagrįstai nustatė, kad įmonė turto 2003 m. neturėjo, o apelianto pamąstymai apie vykdomosios bylos klastojimą nepagrįsti jokiais įrodymais.

2. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir papildomo sprendimo priėmimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendime nebuvo nagrinėtas pateiktų išlaidų dydis, bylos sudėtingumas ir kitos aplinkybės, svarbios sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nors atsakovė 2012 m. balandžio 17 d. raštu ir 2013 m. kovo 29 d. teismo posėdžio metu prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jų pagrįstumą, dydį, bylos sudėtingumą, teismo posėdžių skaičių, atsižvelgęs į Rekomendacijas, tinkamai pritaikė CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai iš ieškovo priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo B. K. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta bei neįrodyta antstolio civilinė atsakomybė, nes apeliantas neįrodė, jog įmonėje buvo turto. Be to, nepagrindė, kokio būtent dydžio žalą jis patyrė.

2. Ieškinio reikalavimas praleistas atsižvelgiant į LR Vyriausybės 2002-09-05 nutarimu Nr. 1395 patvirtintose Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8 punkto 3 dalyje numatytą terminą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Ieškovas B. K. prašė bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinių skundų nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegijai pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas. Nagrinėjamos bylos atveju, prašymą taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas atmetė. Toks sprendimas buvo grindžiamas nuostata, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą galėjo sužinoti, kai jis sužinojo apie vykdomosios bylos užbaigimą. Kadangi antstolės patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo rašto grąžinimo ieškovo atstovui įteiktas 2011 m. gruodžio 14 d., o ieškinys teismui pareikštas 2012 m. kovo 22 d., tai pirmosios instancijos teismas laikė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo nėra praleistas.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties termino, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, tačiau pažymi, kad pagal CPK 512 straipsnį skundas dėl antstolių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas minėtą patvarkymą skundė, tai jis pripažintinas teisėtu ir galiojančiu.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs rašytinius byloje įrodymus, t.y. bankų raštus (t. 2, b.l. 9, 15-19), VĮ „Regitra“ (t. 2, b.l. 14) pažymą, konstatavo, kad UAB „Heise“ turto neturėjo. Apie tai, kad įmonėje nebuvo turto patvirtino ir liudytojai A. B., L. V., D. Š.. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų parodymai yra neprieštaringi ir apeliacinio teismo vertinimu nuoseklūs. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra liudytojų parodymai, kuriais teismas gali remtis priimdamas sprendimą (CPK 177 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino tinkamai, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie jų šališkumą ar suinteresuotumą bylos baigtimi. Tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti vykdomosios bylos dokumentų, kurie, jo manymu, suklastoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti vykdomosios bylos medžiagos tikrumu, nes šie apelianto teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Priešingai, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad UAB „Heise“ 2003 m. turėjo turto. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs ir todėl teismo sprendimas priimtas esant įrodymų pakankamumui ir leistinumui.

Dėl papildomo sprendimo

Pagal CPK 270 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas turi išspręsti priimdamas sprendimą. Tais atvejais, kai teismas neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo, gali būti priimtas papildomas sprendimas (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, tais atvejais, kai bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas neišsprendžiamas priimant teismo sprendimą, tai jis spręstinas taikant papildomo sprendimo institutą.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus pirmosios instancijos teismui pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pradžios (t. 1, b.l. 118-119), tačiau pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu nevertino jų pagrįstumo, atlygintino dydžio. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 17 d. papildomu sprendimu pagrįstai sprendė atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad teismas 2013 m. gegužės 17 d. papildomu sprendimu atsakovei antstolei D. P. iš B. K. priteisė 3000,00 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 39-40). Apelianto teigimu, šios išlaidos buvo priteistos netinkamai išsprendus bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, be to, jos nebuvo realios, būtinos ir pagrįstos.

Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis). Taip pat teismas, spręsdamas dėl dydžio advokato pagalbai apmokėti, turi remtis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o ne vien šalių sudarytoje sutartyje dėl teisinių paslaugų teikimo nustatytu dydžiu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši proceso teisės normos nuostata reiškia, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, antroji šalis apmoka visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007).

Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo atmestas, o atsakovė, grįsdama patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, pateikė 2012-04-17 sąskaitą už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymą Nr. 11150 3000,00 Lt sumai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktus įrodymus apie patirtas teisinės pagalbos išlaidas, teisinį bylos rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, atsakovės antstolės D. P. atstovo laiko sąnaudas, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bylinėjimosi išlaidas realiomis, būtinomis ir pagrįstomis. Be to pažymėtina, kad jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 277 straipsnį ir 93 straipsnio 1 dalį bei nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, todėl papildomas sprendimas paliktinas galioti.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Kiti apeliantų apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo/papildomo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.).

Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas priimtas juos tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritardama, nekartoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Atmetus ieškovo apeliacinius skundus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimą į apeliacinius skundus parengimą surašymą advokatui sumokėjo 1500,00 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punktą, konstatuoja, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija maksimalaus dydžio, todėl už atsakovės atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą priteisia 1500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą ir 2013 m. gegužės 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš apelianto B. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės antstolės D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1500,00 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasJūratė Varanauskaitė