- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-14
- Bylos Nr.
- ATP-183-719/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00896-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Gytis Stasevičius Adm.teisės pažeidimo byla Nr. ATP-183-719/2013
2013 m. gegužės 14 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – Institucijos) 2012-09-26 nutarimu, priimtu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 87 str. 1 d., ir jam paskirta administracinė bauda - įspėjimas už tai, kad jis 2012-09-19 10.40 val., Utenos r., Kuktiškių sen., privačiame pratakiame vandens tvenkinyje – (duomenys neskelbtini), kartu su D. R. žvejojo 25 bučiukais skirtais vėžiams gaudyti neturėdami šio vandens telkinio savininko išduotų rašytinių žūklės leidimų, suteikiančių teisės žvejoti šiame vandens telkinyje, tokiu būdu neteisėtai buvo sugauti 528 siauražnypliai vėžiai.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi 2012-09-26 Institucijos inspektoriaus priimtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas ir G. K. skundas netenkintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. K. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-03-08 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, jog jo veiksmuose nėra kaltės įvykdžius inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą. Pastebi, jog pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis nežvejojo, o tik kartu plaukiojo valtimi su D. R., kuris vėžiavo su tikslu vėžius įveisti kituose vandens telkiniuose. Pastebi, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad tiek D. R., tiek E. V. nurodė, jog jis tik irklavo valtį, t.y. nežvejojo, netraukė bučiukų ir neatliko kitų veiksmų, o byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų žvejojęs vėžiagyvius. Pabrėžia ir tai, jog D. R. buvo nurodęs, kad leidimą žvejoti turi, o pati žvejyba vyko dienos metu, atvirai ir nesislepiant (kas patvirtina, jog nebuvo pagrindo abejoti D. R. teiginiu, kad šis leidimą žvejybai turi), juo labiau kad iš bylos aplinkybių galima konstatuoti, jog žodinis leidimas žvejoti privačiame telkinyje buvo gautas. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog visos abejonės šiuo atveju turėtų būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą Institucija prašo G. K. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą Utenos rajono apylinkės teismo nutartį. Nurodo, jog byloje esančiame apelianto paaiškinime, pateiktame administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu 2012-09-26, jis pats pripažino padaręs pažeidimą, prašė skirti minimalią baudą - kas ir buvo padaryta. Teigia, jog pagal formuojamą teismų praktiką, apelianto veiksmai yra traktuojami kaip žvejyba (2010-11-08 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis Nr. 11-1338-171/2010, 2010-03-09 Kauno apygardos administracinio teismo nutartis Nr. 11-157-402/10, 2006-12-14 LVAT nutartis Nr. N5- 1881/2006), nes toks ir buvo tikslas. Pabrėžiama, jog apeliantas žvejybą vykdė kartu su D. R. (tarpusavyje suderinus veiksmus ir pasiskirsčius vaidmenimis - G. K. irklavo valtį ta kryptimi, kurią rodė D. R., tam, kad galėtų priplaukti prie vandens paviršiuje plūdurėliu pažymėto bučiuko ir jį su esančias vėžiais ištraukti, viso buvo pastatyti 25 tokie mėgėjiškos žūklės įrankiai), kuriam paskirta nuobauda yra įsiteisėjusi - buvo vykdoma mėgėjiška žvejyba, kuriai reikalingi ne tik leidimai, bet dar ir raštiški žūklės leidimai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Įrodymų vertinimas, grindžiamas subjektyviu vidiniu įsitikinimu - įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. K. padarė ATPK 87 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Pastebėtina, kad atsakomybėn patraukto asmens dėstomą įvykio versiją, jog jis nevykdė jokių žvejybos veiksmų ir nagrinėjamu atveju nėra jo kaltės įvykdžius inkriminuotą teisės pažeidimą, paneigia byloje esančių duomenų visuma. Pareigūnas E. V., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog įvykio metu G. K. ne tik neneigė įvykdęs administracinį teisės pažeidimą, tačiau ir nuoširdžiai gailėjosi jį įvykdęs, dėl ko buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir skirta administracinė nuobauda – įspėjimas (47 b.l.). Pareigūnas L. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog įvykio dieną stebėjo atvykusius vyrus, kurie atsivežę automobilio priekaboje valtį nuleido ją į ežerą ir išplaukė. Taip pat šis pareigūnas nurodė, jog G. K. irklavo valtį ten, kur rodė D. R., o G. K. veiksmai valtyje nebuvo pasyvūs, kadangi, nors jis pats ir neišiminėjo bučiukų bei iš jų vėžių netraukė, tačiau jo ir D. R. suderinti veiksmai leido pasiekti bendrą tikslą – žvejoti vėžius. Be to, pareigūnas L. B. nurodė, jog iš pradžių D. R. teigė, jog G. K. tik sėdėjo automobilyje, tačiau vėliau patvirtino, jog buvo kartu valtyje (47 b.l.). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog D. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog su pareiškėju jis anksčiau yra vėžiavęs (36 b.l.). Taigi byloje surinkti įrodymai, kartu atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N-444-178/2011, Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis Nr. II-1338-171/2010, Kauno apygardos administracinio teismo nutartis Nr. II-157-402/2010 ir kt.), neabejotinai patvirtina išvadą, kad A. R. ir G. K. tarpusavyje suderintais veiksmais bei pasiskirstę vaidmenimis siekė bendro tikslo – sužvejoti vėžiagyvius, dėl ko G. K. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl pažeidimo, numatyto ATPK 87 str. 1 d. padarymo.
Be to, apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl G. K. kaltės.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant G. K. administracinės atsakomybės dėl jam inkriminuoto nusižengimo klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų nepadaryta. Tokiu būdu teismas daro išvadą, jog Utenos rajono apylinkės teismo 2013-03-08 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų, dėl ko šios nutarties keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.