- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-2534-464/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01700-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- AB LESTO
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- I. K., Ž. L.
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB LESTO ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB LESTO ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys I. K., Ž. L., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas AB LESTO 2012-02-09 su ieškiniu (t.1, b.l.2-4) kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 8348,35 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinį 2013-03-04 patikslinęs (t.2, b.l.40-44), ieškovas prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 4194,14 Lt skolos, susidariusios už atsakovui nuosavybės teise priklausantiems butams, esantiems (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), tiektą elektros energiją, 5 proc. metines palūkanas nuo ieškinio padavimo į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašė leisti atsiimti ieškinį dalyje dėl 4154,21 Lt skolos, susidariusios kituose atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose butuose, priteisimo, ir grąžinti 125 Lt permokėto žyminio mokesčio.
Nurodė, kad tiekė elektros energiją atsakovui nuosavybės teise priklausantiems butams. Nors energijos pirkimo-pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, bet kadangi ieškovas tiekė elektros energiją ir šiomis paslaugomis naudojosi atsakovo butuose gyvenantys asmenys, su kuriais nebuvo sudarytos elektros energijos teikimo sutartys, pripažintina, jog tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto savininko, konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartys. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 p. nustatyta, kad tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nėra sudaryta sutartis arba vartotojo nustatyti neįmanoma, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto savininkas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 2012-03-19 atsiliepimu (t.1, b.l. 80-84) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 p. numato patalpų savininko pareigą atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją tik tada, kai nėra taisyklėse nustatyta tvarka sudarytos sutarties su visuomeniniu tiekėju arba vartotojo neįmanoma nustatyti. Ieškovas atsakovo skolos paskaičiavimo lentelėse nuolat nurodo kliento/abonento kodą, jie skirtingi, vadinasi, ieškovas juos identifikuoja. Be to, skola butui (duomenys neskelbtini), susidarė per laikotarpį nuo 2001-04-01 iki 2006-05-22, taigi ieškovas skolos už butui patiektą elektros energiją susidarymo laikotarpiu nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina ir tokie ieškovo veiksmai įtakojo didelės žalos atsiradimą. Nevykdant atsiskaitymų už suvartotą elektros energiją, ieškovas turėjo pareigą nutraukti elektros energijos persiuntimą ir tiekimą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kas būtų padėję išvengti tokios didelės skolos susidarymo. Todėl prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui priteisti įsiskolinimą už butui (duomenys neskelbtini), suteiktą elektros energiją.
Atsakovas sutiko, kad ieškovas atsiimtų ieškinį dalyje dėl 4154,21 Lt skolos, susidariusios atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose butuose, priteisimo (t.2, b.l. 47).
Atsiliepimas
Tretieji asmenys I. K. ir Ž. L. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. apylinkės teismas 2013-03-21 sprendimu (t.2, b.l. 52-55) patenkino ieškovo AB LESTO prašymą atsiimti ieškinį dalyje dėl 4154,21 Lt skolos priteisimo ir šią reikalavimo dalį paliko nenagrinėtą, grąžino ieškovui AB LESTO 125 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2012-01-26 AB Swedbank. Likusioje dalyje teismas ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3789,14 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-02-06) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 132 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB LESTO naudai, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad butų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), elektros energijos įrenginiai buvo prijungti prie ieškovo elektros energijos tiekimo tinklų, teismas laikė, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartys dėl elektros nurodytiems butams tiekimo buvo sudarytos konkliudentiniais veiksmais. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų aplinkybei, kad skolos už elektros energiją susidarymo laikotarpiu butuose niekas negyveno ir negalėjo gyventi, patvirtinti, taip pat įrodymų, galinčių paneigti ieškovo paskaičiavimus apie butams S. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), patiektą elektros energijos kiekį, ieškovo paskaičiuotą elektros energijos kiekį pagal elektros energijos apskaitos prietaisų rodmenis teismas laikė pagrįstu ir teisingu.
Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, leidusi I. K. socialiniu būstu (duomenys neskelbtini), naudotis be rašytinės nuomos sutarties ir nesiimdama neatidėliotinų veiksmų, kad nedelsiant iškeldintų neteisėtą gyventoją, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji suteikia būstą, veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ji nuomoja. Tai prieštarautų teisės aktams, reglamentuojantiems energijos tiekimo teisinius santykius, teisingumo ir protingumo kriterijams. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui, skolos susidarymo laikotarpiu jokia buto nuomos arba kitokia teisių perleidimo sutartis nebuvo registruota, o atsakovas per skolos susidarymo laikotarpį nesiėmė teisėtų priemonių dėl trečiojo asmens Ž. L. iškeldinimo, t.y. nebuvo atidus ir rūpestingas, taigi atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė yra elektros energijos vartotojas. Dėl ieškovo su reikalavimo priteisti skolą už butui (duomenys neskelbtini), suteiktą laikotarpiu nuo 2001-04-01 iki 2006-05-22 elektros energiją teismas nurodė, kad ieškovas su tokiu reikalavimu į teismą kreipėsi 2012-02-08. Todėl reikalavimui dėl skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2001-04-01 iki 2002-02-09 taikytina ieškinio senatis. Kadangi ieškovas nenurodė, kiek konkrečiai elektros energijos buvo suvartota kiekvieną mėnesį, teismas paskaičiavo, kad vidutiniškai atsakovas už butui (duomenys neskelbtini), suteiktą elektros energiją turėjo mokėti 40,50 Lt per mėnesį (2470,25 Lt / 61 mėn.), todėl už laikotarpį nuo 2002-02-10 iki 2012-02-08 už butui (duomenys neskelbtini), patiektą elektros energiją priteisė 2065,25 Lt skolos.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 2013-04-22 apeliaciniu skundu (t.2, b.l. 63-66) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-21 sprendimą toje dalyje, kurioje ieškovo ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, kadangi nei CK 6.384 str. 1 d., nei Elektros energetikos įstatymo 2 str. 3 d. nieko nepasisako dėl sutarties sudarymo konkliudentiniais veiksmais, kai įrenginių, prijungtų prie energijos tiekimo tinklų savininkas yra juridinis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė. Teismo išvada, kad atsakovas, būdamas juridiniu asmeniu, konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su ieškovu, nepagrįsta, neatitinka CK 6.384 str. ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 6 p. turinio, tuo remiantis negali būti kildinama nei tiesioginė, nei išvestinė atsakovo atsakomybė. Vilniaus miesto savivaldybė ir ją atstovaujantis SĮ „Vilniaus miesto būstas“ neatitinka įstatymo buitiniam vartotojui keliamų kriterijų, atitinkamai ir teismo išvados dėl buitiniams vartotojams taikomų taisyklių privalomumo Vilniaus miesto savivaldybei yra nepagrįstos, o sprendimas ginčijamoje dalyje nepagrįstas ir neteisėtas.Teismo sprendimo priėmimo metu buvo žinomi butų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), buitiniai vartotojai I. K. ir Ž. L., tik jie galėjo būti tinkamais atsakovais. Teismas nepagrįstai to neįvertino ir netinkamai nustatė atsakovus šioje ginčijamo sprendimo dalyje dėl minėtų butų skolų.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis, tačiau jose nieko nepasisakoma dėl nuomos sutarčių registracijos ir jos taikymo prieš trečiuosius asmenis, sprendžiant atsakomybės subjekto klausimą. Tokiu būdu teismas sprendime nepagrįstai atsakovo atsakomybę susiejo su nuomos sutarties neįregistravimu pagal bendrąsias CK 6.579 str. nuostatas, taikydamas specialiąsias normas – taisykles, kurios atsakomybės nesieja su nuomos sutarties registracija.Teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, t.y. kad teismų praktika dėl prievolės atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją nėra vienareikšmė, kad poįstatyminis aktas (taisyklės) negali prieštarauti aukštesnės galios norminiam aktui – CK ir gali būti taikomas tik tiek, kiek jam neprieštarauja. Sprendime nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr.3K-3-3/2008 ir Nr.3K-3-280/2009 bei jose suformuota praktika negalėjo būti taikoma byloje priimant sprendimą, nes jose aptariami šilumos tiekimo klausimai.Teismas visiškai nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti CK 6.259 str. 3 d., apsiribojo formalia atsakovo atsakomybės konstatacija ignoruodamas atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodytas faktines ieškovo veiklos ir elgesio aplinkybes. Ieškovui priteistinas nuostolių dydis galėjo būti sumažintas arba atsakovas, vykdantis viešo intereso – socialinio būsto nuomos funkciją, iš viso galėjo būti atleistas nuo atsakomybės.
Šalies argumentai
Ieškovas AB LESTO 2013-04-22 apeliaciniu skundu (t.2, b.l. 71-73) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-21 sprendimą dalyje, kuria teismas atmetė reikalavimą priteisti 405 Lt dalį skolos, susidariusios už butui (duomenys neskelbtini), tiektą elektros energiją, pritaikydamas ieškinio senatį, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Pagal subjektyvųjį kriterijų (subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista) ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2006-05-22, kai ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Remiantis skolos susidarymo paskaičiavimu, nustatyta, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2006-05-22, nurašęs elektros energijos apskaitos prietaiso rodmenis. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kas mėnesį bute (duomenys neskelbtini), buvo sunaudojama elektros energijos už 40,50 Lt, nes nustatyti tikslaus elektros energijos kiekio, sunaudoto kas mėnesį, vartotoju sąžiningai nedeklaruojant skaitiklio parodymų, neįmanoma.
2. Vertinant pagal objektyvųjį kriterijų, t.y. ar ieškovas turėjo anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą, reikia atsižvelgti į faktines pažeidimo aplinkybes bei į teisinį reglamentavimą. Ieškovo darbuotojai per 2001-04-01 – 2006-05-22 laikotarpį kelis kartus buvo nuvykę tikslu nurašyti apskaitos prietaiso, skirto apskaityti elektros energiją, bute (duomenys neskelbtini), tačiau prie jo nepateko ir skaitiklio rodmenų jiems užfiksuoti nepavyko. Rodmenys užfiksuoti tik 2006-05-22, todėl ieškovas neturėjo galimybės anksčiau sužinoti apie savo pažeistas teises. Ieškinio senaties terminas negali būti laikomas praleistu, nes jis pradedamas skaičiuoti nuo 2006-05-22, o į teismą dėl skolos priteisimo kreiptasi 2012-02-08, t.y. nepraleidus 10 metų ieškinio senaties termino.
Atsiliepimas
Ieškovas AB LESTO 2013-05-06 atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą (t.2, b.l.85-87) prašo šį apeliacinį skundą atmesti, o ieškovo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad atsakovas kaip patalpų savininkas turi atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją. Apelianto teiginys, kad tretieji asmenys su ieškovu buvo susiję prievoliniais santykiais, nepagrįstas, kadangi ieškovas nebuvo sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su trečiaisiais asmenimis, o atsakovas butų nuomos sutarčių neįregistravo viešame registre. Savivaldybė prieš nuomodama butus privalo nuomos sutartyje numatyti, kokia tvarka nuomininkai atsiskaitinės už komunalines paslaugas. Tik tuo atveju, jeigu nuomos sutartyje numatyta, kad nuomininkai sudaro tiesiogines sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais ir tokia nuomos sutartis įregistruota viešajame registre, ji gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Analogiškose bylose teismai pažymi, kad savininkas yra atsakingas už tai, kad būtų tinkamai atsiskaitoma už elektros energiją, sunaudotą jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Priklausomai nuo tiekiamos energijos rūšies, energijos tiekėjams negali būti sudaromos nelygiateisės ir diskriminuojančios sąlygos atgauti skolas už patiektą energiją.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 2013-05-13 atsiliepimu į ieškovo AB LESTO apeliacinį skundą (t.2, b.l.88-90) prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam įstatymai kelia didesnius atidumo ir rūpestingumo standartus. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad iki 2012 m., t.y. iki ieškinio pateikimo dienos, būtų reiškęs atsakovui ar tretiesiems asmenims pretenzijas dėl skolos už butui teiktą elektros energiją, nors pagal CK 6.583-6.584 str. nuostatas dėl atsiskaitymų tvarkos tai turėjo atlikti kas mėnesį. Nepateikti ir įrodymai apie 5 metus trukusias ieškovo pastangas užfiksuoti elektros skaitiklio parodymus. Nuo 2001-04-01 iki 2006-05-22 ieškovas turėjo ir galėjo nustatyti savo teisių/interesų pažeidimą. Teismo atlikti vidutiniai elektros energijos suvartojimo per mėnesį paskaičiavimai yra objektyvūs, atitinkantys teisingumo ir protingumo kriterijus. Priešingu atveju ieškovo reikalavimai dėl skolos už butui (duomenys neskelbtini), tiektą elektros energiją priteisimo iš viso būtų atmestini ieškovui negalint pagrįsti skolos už 5 metus, nors skolos faktas turėjo būti fiksuojamas kas mėnesį.
Tretieji asmenys I. K. ir Ž. L. atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Ieškovas AB LESTO savo reikalavimus byloje kildino iš tokių faktinių aplinkybių: jis teikė patikslintame ieškinyje išvardintiems butams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) elektros energiją; už šią elektros energiją ieškinyje įvardinatais laikotarpiais ir sumomis nebuvo atsiskaityta; minėtų butų savininkas yra atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė; savininkui, nepasirūpinusiam savo ir tų butų gyventojų (energijos naudotojų) santykių įteisinimu, nenustačiusiam šiems asmenims pareigos sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis su ieškovu, pačiam tenka teisės aktais nustatyta prievolė atlyginti elektros energijos tiekimo kaštus ieškovui.
Taigi nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos pirkimo–pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą elektros energiją teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai, siekiant nustatyti šių teisinių santykių subjektus tais atvejais, kai faktinis savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto elektros energijos vartotojas nėra sudaręs nuomos sutarties ar apskritai neidentifikuojamas. Atsakovo apeliaciniu skundu yra kvestionuojama teismo sprendimu jam, kaip minėtų patalpų savininkui, nustatyta pareiga atsiskaityti už elektros energiją, o ieškovo apeliaciniu skundu nesutinkama su ieškinio senaties instituto taikymu, nesutikimą grindžiant tuo, kad ieškinio senatis nebuvo praleista. Apeliacinės instancijos teismas ir pasisako dėl abiejų apeliacinių skundų argumentų, nenustęs viešo intereso sąlygojamo poreikio peržengti skundų ribų ar absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 320 str. 1 d.).
Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų
Civilinės teisės bei pareigos (prievolės) gali kilti tiesiogiai iš įstatymo, iš sandorių, iš administracinių aktų, dėl žalos padarymo kitam asmeniui, dėl turto įgijimo ar sutaupymo kito asmens sąskaita, taip pat dėl įvykių ar juridinių faktų, su kuriais įstatymas susieja civilinių teisinių pasekmių kilimą (CK 6.2 str.). Toks galiojantis teisinis reglamentavimas suponuoja kiekvieno asmens, kildinančio savo reikalavimą iš prievolės nevykdymo, įrodyti pačios prievolės atsiradimo faktinį bei teisinį pagrindą. Ieškovas savo reikalavimą kildino iš nekilnojamojo daikto (buto) savininkui tenkančių pagal įstatymus pareigų nevykdymo.
Kasacinis teismas, byloje su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis aiškindamas buto savininko pareigas tokių teisinių santykių, kaip energijos pirkimas-pardavimas, ir juos reguliuojančių bendrųjų bei specialiųjų normų kontekste (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-03-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-163/2013), yra išaiškinęs, kad elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str. 1 d., 6.383 str. 3 d.), įpareigojanti elektros energijos tiekimo įmonę teikti tiekimo paslaugas visiems, kas tik kreipiasi, t.y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK 6 knygos 7 skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimo nepateikta ir Elektros energetikos įstatyme. Todėl sprendžiant klausimą kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui (pagal analogiją ir bet kuriam kitam energijos vartotojui, gyvenančiam bute) – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos būtent specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklėse. Taisyklių 29 p. nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.
Pagal Taisyklių 83 p., tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasacinis teismas, pateikdamas šios Taisyklių nuostatos aiškinimą, pažymėjo ir tai, kad jos formuluotė savaime lemia aiškinimą, kad savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Nagrinėjamos bylos atveju abi aptariamos Taisyklių nuostatos taikymo prielaidos egzistuoja – sutartys su elektros energijos vartotojais nebuvo sudarytos, ir tik dviem atvejais buvo įvardintas spėjamas energijos vartotojas (tretieji asmenys I. K. bei Ž. L.). Taigi tokios faktinės aplinkybės pagal Taisyklių 29 p. ir 83 p. yra pakankamos atsirasti atsakovo (buto savininko) prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, nes, kaip nurodė kasacinis teismas jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko bei elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Šių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būtent būsto savininkas, o nuomininkas (faktinis vartotojas) elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti tik sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju.
Cituojamos aktualios (naujausios) kasacinio teismo praktikos pakanka paneigti atsakovo apeliacinio skundo argumentams, susijusiems su netinkamu teisės normų aiškinimu bei taikymu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo tokių teisinių santykių subjektus ir pagrįstai įpareigojo atsakovą atlyginti jam už ginčo butuose sunaudotą elektros energiją.
Šiame ginče iš esmės neaktualūs atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, kuriomis rėmėsi apylinkės teismas, nieko nepasisakoma dėl nuomos sutarčių registracijos ir jos taikymo prieš trečiuosius asmenis, sprendžiant atsakomybės subjekto klausimą. Viena vertus, tokia atsakovo pareiga ir jo statusas (energijos pirkimo-pardavimo santykių dalyvis) sietina su jau aptartu specialiuoju reglamentavimu bei jį aiškinančia teismų praktika. Kita vertus, nuomos sutarties sudarymas yra privaloma sąlyga, siekiant paneigti tokio pobūdžio atsakovo prievoles ieškovui ir perkelti jas faktiniam energijos vartotojui. Įstatymo leidėjas įtvirtino gyvenamosios patalpos nuomos sutarties registravimo viešame registre teisinę reikšmę (CK 6.597 str. 4 d.). Vadinasi, esant sudarytai rašytinei ir viešame registre įregistruotai konkrečios gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, įsigaliotų prezumpcija, kad energijos vartotoju veikiausiai yra kitas asmuo, o ne šios patalpos savininkas. Tokiu atveju ieškovas (energijos tiekėjas) įgytų reikalavimo teisę į faktinį paslaugos gavėją (energijos vartotoją), arba turėtų ginčyti minėtą prezumpciją teisme.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su tokiais atsakovo skundo argumentais, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo atsižvelgti į atsakovo prašymą taikyti CK 6.259 str. 3 d. ir sumažinti arba visiškai atleisti atsakovą nuo atsakomybės, šiam vykdant viešo intereso – socialinio būsto nuomos funkciją. Pastaroji teisės norma kalba apie kreditoriaus kaltę kaip sąlygą skolininko atsakomybei sumažinti, tačiau ji aptaria nuostolių atlyginimo ir netesybų mokėjimo, netinkamai vykdant sutartines prievoles, klausimus, ir nereguliuoja pirkimo-pardavimo sutarties kainos mažinimo. Energijos kaina (tarifai) nustatomi įstatymų nustatyta tvarka ( CK 6.385 str. 4 d.) ir jie yra visiems vienodi, nustatyti kiekvienai vartotojų grupei. Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, nebent kiltų ginčų dėl energijos kokybės (CK 6.386 str.). Nagrinėjamos bylos atveju nekilo ginčo dėl sunaudoto energijos kiekio ar kokybės, taigi pardavimo kainos sumažinimas, kai atitinkamas kiekis energijos realiai sunaudotas, negali būti pateisinamas nei atsakovo vykdomomis socialinėmis funkcijomis, nei siejamas su kuriais nors ieškovo veiksmais.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų civilinėse bylose Nr. 3K-3-3/2008 bei Nr. 3k-3-3-280/2009, kuriose nagrinėti šilumos energijos tiekimo ir atsiskaitymo už ją klausimai, išaiškinimais. Tačiau šis sprendimo netikslumas savaime nepaneigia teismo padarytų išvadų pagrįstumo, kad atsakovas yra elektros energijos pirkimo-pardavimo santykių dalyvis bei asmuo, turintis pareigą atsiskaityti už tiektą energiją.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų
Ieškovas nesutinka su teismo įvertinimu, kad reikalavimui dėl butui (duomenys neskelbtini) tiekiamos energijos jis iš dalies yra praleidęs 10 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d.). Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o tokia teisė atsiranda nuo dienos, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovo procesinė pozicija tokia, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik nuo 2006-05-22, nurašęs elektros energijos apskaitos prietaiso rodmenis. Ieškinio senaties termino eigos pradžią pagal subjektyvųjį kriterijų teismas nustato atsižvelgęs į byloje esančius faktinius duomenis, leidžiančius patvirtinti arba paneigti teiginius apie teisių pažeidimo suvokimą. Ieškovui leistinomis įrodinėjimo priemonėmis buvo privalu pagrįsti paaiškinimus, kad anksčiau, nei nurodyta data, jis objektyviai negalėjo įsitikinti, kiek konkrečiai už elektros energiją jam nesumokėta nuo 2001 m. balandžio mėnesio (CPK 12 str., 178 str.). Tokių įrodymų (rašytinių aktų, užfiksuojančių mėginimus patekti į butą, kaimynų paaiškinimų, liudytojų teisme parodymų) į bylą nėra pateikta, išskyrus įsiskolinimo paskaičiavimo dokumentą (t.1, b.l. 63). Tačiau šio vienintelio ieškovo atlikto paskaičiavimo aiškiai nepakanka teiginiams patvirtinti, kad į šį butą iki 2006-05-22 jis negalėjo patekti ir negalėjo nustatyti skaitiklio rodmenų. Tokiu atveju pripažintina, kad teismas, neįrodžius priešingo, pagrįstai nustatė ieškinio senačiai taikyti reikšmingas aplinkybes ir ją, esant tokiam atsakovo prašymui, pagrįstai taikė.
Atmestini ir šio apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl vidutiniškai per mėnesį sunaudoto elektros energijos kiekio - 40,50 Lt. Jokių kitokių duomenų ar kriterijų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tikslią kiekvieną mėnesį sunaudotos energijos kiekį, nesama, Todėl šioje situacijoje teismas pagrįstai pasinaudojo įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise ir pats nustatė ieškovo negautų pajamų dydį minėtu laikotarpiu nuo 2001-04-01 iki 2002-02-09, už kurį reikalavimą atmetė dėl praleistos ieškinio senaties (CK 6.249 str. 1 d.).
Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus bei nustatytus faktus įvertino teisingai ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPOK 185 str.). Todėl apskųstas teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Netenkinant abiejų apeliacinių skundų, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jiems neatlyginamos. Procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidos - 14,20 Lt (t.2, b.l. 96), priteisiamos valstybės naudai iš ieškovo, kuris nėra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš AB LESTO 14 (keturiolika) litų 20 centų pašto išlaidų valstybės naudai.