- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-30
- Bylos Nr.
- 2A-106-227/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė, Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- J. U.
- Atsakovas
- E. L.
- Išvadą teikia
- Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-106-227/2018
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. U. ir atsakovo E. L. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-840-266/2017 pagal ieškovės J. U. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui E. L. dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam sūnui priteisimo, institucijai, teikiančiai išvadą –Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė J. U. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė: 1) nustatyti nepilnamečio sūnaus V. L., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ja; 2) priteisti iš E. L. išlaikymą sūnui nuo 2017-05-01 kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 190 Eur, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, iki sūnaus V. pilnametystės; 3)priteisti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01 po 95 Eur kas mėnesį (29 mėn. * 95 Eur) 2755 Eur. Nurodė, kad su atsakovu 2013-02-09 susilaukė sūnaus V. L.. Atsakovas nenorėjo vaiko, todėl jam gimus jo neaplankė, tik po pusantrų metų suteikė jam savo pavardę. Vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su ja, kadangi vaikas gyvena su mama, atsakovas juo nesirūpina. Nurodė, kad atsakovas išlaikymą teikė, tačiau nereguliariai ir mažomis sumomis. Nuo 2016 metų sausio mėnesio atsakovas sūnaus nelanko. Nurodė, jog ji viena rūpinasi keturių metų sūnumi, kurio poreikiai didėja, sūnus lanko lopšelį-darželį, ieškovė nuomojasi butą, moka komunalinius mokesčius. Mėnesiui ji išleidžia sūnui apie 400 eurų. Ji pati mokosi Kauno kolegijoje, viena nebepajėgia išlaikyti vaiko. Atsakovas už laikotarpį nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01 sūnaus išlaikymui yra pervedęs 1800 Eur, tačiau likęs įsiskolinimas sudaro 2755 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Anykščių rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nustatė nepilnamečio V. L. gyvenamąją vietą kartu su motina J. U., priteisė iš E. L. išlaikymą nepilnamečiui periodinėmis išmokomis po 150 Eur kiekvieną mėnesį nuo 2017-05-01 iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Nustatė, kad išlaikymą uzufrukto teise valdo ir tvarko J. U.. Taip pat priteisė iš atsakovo vaiko išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01 954,97 Eur. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš E. L. į valstybės biudžetą 140,22 Eur išlaidų už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą, 95 Eur žyminio mokesčio ir 15,21 Eur teismo turėtų pašto išlaidų, priteisė iš ieškovės atsakovui 269,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad šalys 2013 m. sausio 9 d. susilaukė sūnaus V. L., su juo gyvena ieškovė. Atsakovo teikiamos ieškovei sumos vaiko išlaikymui buvo nereguliarios. Pažymėjo, kad ginčo tarp šalių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nėra, institucija, teikianti išvadą, nurodė, kad vaikas yra tokio amžiaus, kai emocinis ryšys su mama ypač stiprus ir būtinas vaiko visapusiškam vystymuisi, todėl jo gyvenamoji vietą turėtų būti nustatyta kartu su J. U.. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.169 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į tai, kad vaikas yra mažo amžiaus, nėra galimybių jo išklausyti dėl gyvenamosios vietos nustatymo, bei į tai, kad ginčo byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nėra. Konstatavo, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatytina kartu su jo motina. Spręsdamas dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo teismas vertino šalių turtinę padėtį. Nustatė, jog ieškovė studijuoja ir dirba, tačiau pažymos apie gaunamą uždarbį nepateikė. Atsakovas sūnui V. teikia išlaikymą, tačiau nereguliariai, mokėjo įvairias sumas nuo 80 iki 100 eurų (b. l. 54-58), šiuo metu nedirba, iš darbo biržos išbrauktas, kitų išlaikytinių neturi, yra jauno amžiaus, darbingas, nekilnojamojo turto neturi, turi stengtis dirbti, kad sūnus gautų išlaikymą. Taip pat įvertino, kad šalių sūnus V., gim. (duomenys neskelbtini) lanko darželį, yra sveikas, jam reikia drabužių, įvairių priemonių lavinimuisi. Ieškovei prašant priteisti 190 Eur kasmėnesinį išlaikymą vaikui, o atsakovui sutinkant skirti 120 Eur, atsižvelgęs į šalių paaiškinimus, tėvų turtinę padėtį ir į nepilnamečio vaiko poreikius, detalizuotus išlaikymo išlaidų sąmatoje, į mažą vaiko amžių bei vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu teismas konstatavo, kad 150 Eur per mėnesį suma iš kiekvieno iš tėvų yra pakankama suma vaiko išlaikymui ir atitinka jo poreikius. Pažymėjo, kad ieškovės pateikta sąmata nėra pagrįsta jokiais dokumentais, jog tiek ji išleidžia kiekvieną mėnesį, todėl nėra pagrindo priteisti 190 Eur išlaikymo sumą. Teismas įvertino, kad nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01 atsakovas vaiko išlaikymui skyrė 1800 Eur, kas sudaro po 62,07 Eur kas mėnesį. Kadangi ieškovė prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo už laikotarpį nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01, po 95 Eur kas mėnesį (29 mėn. * 95 Eur), kas sudaro 2755 Eur, sprendė, kad skirtumas, kuris nesumokėtas, sudaro 32,93 Eur per mėnesį. Todėl toks ieškovės reikalavimas nepagrįstas, priteistinas tik skirtumas už nurodytą laikotarpį, kas sudaro 954,97 eurai (29 mėnesiai x 32,93 Eur). Ieškinį patenkinus iš dalies (55,04 proc.), proporcingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, iš atsakovo valstybei priteista 140,22 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų, 95 Eur žyminio mokesčio, 15,21 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai
Apeliaciniu skundu ieškovė J. U. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo vaikui priteisimo ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, arba priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai. Prašo priteisti iš atsakovo valstybės turėtas išlaidas, taip pat priimti medicininių dokumentų išrašą apie vaiko sveikatą. Nurodo, kad sprendimo dalys dėl išlaikymo vaikui ir dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo priimtos netinkamai taikant teisės aktus, nukrypstant nuo teisminės praktikos, atsižvelgiant į atsakovo poziciją, pažeidžiant ieškovės ir prioritetinius vaiko interesus. Teigia, kad mama, su kuria gyvena vaikas, turi daugiau išlaidų, jos dažnai negali būti įvertinamos konkrečiomis sumomis, pagrindžiamomis rašytiniais įrodymais (kvitais, čekiais). Sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio reikia atsižvelgti į vaiko protingus poreikius. Orientaciniu kriterijumi, nustatant išlaikymo dydį, gali būti CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad 1 mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 minimalią mėnesio algą. Mažesnis išlaikymo dydis priteisiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių teikti didesnio išlaikymo. Mano, kad sūnaus išlaikymui prašoma priteisti 190 Eur kasmėnesinė suma yra reali, neperteklinė, neviršija pusės minimalios algos. Ieškovė pateikė sąmatą, kurioje nurodytos išlaidos vaiko poreikiams tenkinti ir byloje nebuvo ginčo dėl būtinų išlaidų, išskyrus atsakovo abejonę dėl inhaliatoriaus būtinumo, nors jis patvirtino žinąs vaiko problemą. Nereikia įrodinėti pateikiant čekius, kad vaikui reikalingas maistas, apranga, lavinamieji žaidimai, knygutės, kad ieškovė, vežiojanti jį į darželį, patiria išlaidų kurui, automobilio draudimui. Kadangi ieškovei suteikta 100 procentų nemokama teisinė pagalba, sprendime nurodomos jos gaunamos pajamos, dėl to papildoma pažyma nebuvo reikalinga. Atsakovas yra jaunas, darbingas, niekur nedirba, išbrauktas iš darbo biržos sąrašų, tačiau jis buvo sudaręs sutartį su privačiu advokatu, turėjo galimybę sumokėti net 600 Eur, kurių dalis priteista iš ieškovės, kuri viena rūpinosi vaiku ir buvo priversta kreiptis į teismą dėl to, kad atsakovas vaiko neišlaikė. Nesutinka su sprendimo dalimi dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Atsakovas nepilnai teikė išlaikymą, nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01 atsakovas vaiko išlaikymui skyrė 1800 Eur, kas sudaro po 62,07 Eur kas mėnesį. Ieškovė prašė priteisti pusę mėnesiui reikalingos sumos, jau įvertinusi, kad atsakovas vidutiniškai mokėjo po 62,07 Eur. Nesuprantama, kodėl teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą, jį apskaičiuodamas po 32,93 Eur mėnesiui, o ne po 95 Eur. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.Apeliaciniu skundu atsakovas E. L. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kiek ji skyrė vaikui išlaikymui lėšų laikotarpyje nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01, taip pat ji atsakovui niekada nėra pareiškusi, ką nurodė ir teismo posėdžio metu, kad jo teiktas išlaikymas buvo nepakankamas.Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė J. U. prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad atsakovas nuo 2014-12-01 nereguliariai pervedinėjo lėšas vaiko išlaikymui, nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01 atsakovas vaiko išlaikymui skyrė 1800 Eur, kas sudaro po 62,07 Eur kas mėnesį. Kadangi atsakovas išlaikymo pilnai neteikė, ieškovė prašė priteisti įsiskolinimą už minėtą laikotarpį po 95 Eur kad mėnesį, kas sudaro 2755 Eur, tačiau teismas nepagrįstai priteisė po 32,93 Eur per mėnesį. Nesutinka, kad nepagrindė išlaidų dydžio, kadangi teikė išlaidų sąmatą, iš kurios matyti, kiek reikia vaiko išlaikymui lėšų. Panaši suma buvo reikalinga ir nurodytu laikotarpiu, mažam vaikui reikia pirkti sauskelnes, specialų maistą, daug higienos priemonių, dažnai reikia keisti avalynę, drabužius. Teismas priteisė per mažo dydžio išlaikymo įsiskolinimą, be to, nerealu, kad vaikui išlaikyti per mėnesį pakaktų 120 Eur (iš atsakovo priteisus įsiskolinimą, skaičiuotiną po 62,07 Eur už mėnesį). Su atsakovu ieškovė kalbėjo dėl didesnio išlaikymo dydžio, tačiau jis reiškė nenorą išlaikyti vaiką, su juo bendrauti neketina.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimą, aiškinimo ir taikymo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nustatęs nepilnamečio šalių vaiko poreikių mastą ir įvertinęs šalių turtinę padėtį, priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis po 150 Eur per mėnesį ir 954,97 Eur išlaikymo įsiskolinimą.Apeliantė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su vaiko poreikiais ir šalių turtine padėtimi, dėl ko netinkamai nustatė šalių nepilnamečio vaiko poreikių apimtį ir jiems tenkinti būtiną išlaikymo dydį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas skundu nesutinka, kad iš jo būtų priteistas išlaikymo įsiskolinimas, nes ieškovė nepagrindė išlaidų dydžio, jai pakako mokamo išlaikymo.
Dėl nepilnamečio vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties vertinimo
CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau, vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnio 2 dalis, 3.196 straipsnis). Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005; 2010 m. sausio 18 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010; 2010 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2006; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011). Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs nepilnamečio vaiko poreikius ir šalių turtinę padėtį, priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis po 150 Eur per mėnesį. Tačiau apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių vaiko poreikiams patenkinti reikalingas lėšas bei jų dydį. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 150 Eur suma iš kiekvieno tėvo yra pakankama tokio amžiaus vaikui jo būtiniausiems poreikiams patenkinti. Apeliantė teigia, kad pateikė išlaidų sąmatą, iš kurios matyti, kokie yra vaiko poreikiai, nurodomos išlaidos nėra nerealios ar perteklinės, teigia, kad neprivaloma įrodinėti čekiais, kad vaikui reikalingas maistas, apranga, lavinamieji žaidimai, knygutės, kad ieškovė, vežiojanti jį į darželį, patiria išlaidų kurui, automobilio draudimui. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta suma, reikalinga vaiko poreikiams patenkinti. Byloje nustatyta, kad šalių sūnus V., gim. (duomenys neskelbtini), sprendimo priėmimo metu buvo 4 metų amžiaus, jis lanko darželį. Nors ieškovė pateikė sąmatą patiriamų išlaidų, tačiau ji nėra pagrįsta dokumentais, jog tiek ieškovė ir išleidžia kiekvieną mėnesį vaiko poreikiams patenkinti. Iš ieškovės pateiktos pažymos, sąmatos matyti, kad darželiui išlaidos sudaro apie 35 Eur per mėnesį (b.l. 32), dėl ko teismui abejonių nekyla. Taip pat neabejotinai vaikui reikalingas pilnavertis maitinimasis, būstui, kuriame gyvenama, išlaikyti yra skiriamos lėšos. Šios aplinkybės yra pripažįstamos visuotinai žinomos, jų papildomai įrodinėti nereikia. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, abejotina, ar kiekvieną mėnesį vaikui, nelankančiam mokyklos, yra perkama kanceliarinių reikmenų už 8,30 Eur, kad kiekvieną mėnesį vaikui vaistams, inhaliatoriui reikalinga skirti beveik 26 Eur, kad vaikas nuolatos lankytųsi pas stomatologą ir per mėnesį būtų reikalinga skirti po 10 Eur. Tai, kad ieškovė pateikė medicininius dokumentus, patvirtinančius, jog vaikas praeityje sirgo pneumonija, bronchitu, nepatvirtina, jog jis turėtų specialių poreikių, didesnių nei tokio amžiaus vaikai. Sutiktina, kad V. greitai auga, tačiau abejotina, ar ieškovė patiria 220 Eur išlaidas vaiko avalynei per vienerius metus, beveik 50 Eur kasmėnesines išlaidas vaiko aprangai, byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų apie tokio pobūdžio prekių įsigijimą. Pastebėtina, kad į sąmatą yra įtraukti konkretūs vaikui nupirkti daiktai (riedučiai, paspirtukas, pripučiamas baseinas, elektroninė mašina), kurių įsigijimas yra vienkartinio pobūdžio, jie nėra perkami vaikui kiekvieną mėnesį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad didesnės nei 300 Eur sumos reikalingumo būtinų vaiko poreikių patenkinimui ieškovė neįrodė (CPK 178 straipsnis). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistino iš atsakovo išlaikymo jo nepilnamečiam sūnui dydžio nustatymo klausimą, analizavo byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, kaip ir vaiko poreikius, t. y. vadovavosi nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažintais reikšmingais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį sprendė, kad abu tėvai turėtų lygiomis dalimis prisidėti prie vaiko išlaikymo. Buvo įvertinta, kad ieškovė studijuoja ir dirba, atsakovas šiuo metu nedirba, iš darbo biržos išbrauktas, kitų išlaikytinių neturi, yra jauno amžiaus, darbingas, nekilnojamojo turto neturi. Taip pat pagrįstai buvo pažymėta, kad atsakovas turi stengtis dirbti, kad sūnus gautų išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į šalių turtinę padėtį nemato pagrindo konstatuoti, kad vieno iš jų turtinė padėtis būtų iš esmės skirtinga ir tai galėtų sąlygoti nuo nukrypimo nuo lygių dalių teikiant išlaikymą vaikui principo.Pagal kasacinio teismo praktiką tėvų turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad kai vaikas lieka su vienu iš tėvų, jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu, materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-243/2010). Taigi apeliantė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog jai tenka didesnė vaiko auklėjimo, priežiūros, rūpinimosi vaiku našta, be to, gyvenant su vaiku atsiranda nenumatytų, papildomų išlaidų, prie kurių atskirai gyvenantis tėvas dažniausiai neprisideda. Tačiau, pažymėtina, jog nors šalių nepilnametis vaikas gyvena kartu su ieškove, tai nesuponuoja išvados, jog dėl šios priežasties iš atsakovo turėtų būti priteista didesnė išlaikymo dalis (perkelta didesnė vaiko išlaikymo našta) šiuo atveju, kai atsakovas negauna jokių pajamų, o ji pati nurodo dirbanti, tik nepateikianti pajamas pagrindžiančių įrodymų. Vien tik aplinkybės, kad atsakovas nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, o samdė privatų advokatą, nepatvirtina, kad jo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės. Įstatymai nenustato fiksuoto išlaikymo dydžio, kurį turi teikti nepilnamečiam vaikui tėvai, o teismų praktika gali suvienodinti tik parenkamus išlaikymo dydžiui ir formai nustatyti svarbius kriterijus bei proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties bei galimybių taikymą. Paprastai teisminėje praktikoje pripažįstamos pagrįstomis, būtinomis tenkinant vaiko poreikius išlaidos, siekiančios 1 MMA, tačiau ši suma yra tik orientacinė, konkretus dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Jis gali svyruoti priklausomai nuo individualių (specialių) vaiko poreikių. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo ne pareigą, o teisę vadovautis minėtu kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Todėl apeliantė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir priteisė mažesnį nei 1 MMA išlaikymą, nors byloje nenustatyta, kad tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Sprendžiant dėl išlaikymo turi būti vertinami protingi vaiko poreikiai, kadangi abiejų tėvų galimybės prisidėti prie vaiko poreikių patenkinimo gali būti nevienodos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tėvai, turintys tokią galimybę, gali tenkinti bet kokius tiek savo, tiek vaiko norus, ir skirti nepilnamečiam vaikui išlaidų sumą, kuri viršija jo poreikius, tačiau tai nereiškia, kad kitas iš tėvų, kuris neturi tokios galimybės (noro), privalo prisidėti prie tokių išlaidų padengimo.Atsižvelgiant į nuodytas aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog išlaidų dydis, skirtas šalių nepilnamečio sūnus išlaikymui, yra mažesnis, nei nurodo ieškovė, t. y. šalių nepilnamečio sūnaus poreikius realiai atitinka mažesnė nei pusės MMA dydžio suma – 300 Eur per mėnesį. Tokia suma, teismo nuomone, yra teisinga, atitinka bylos duomenis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir yra visiškai pakankama tokio amžiaus vaiko išlaikymui. Taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypta nuo lygių dalių teikiant išlaikymą vaikui principo bei priteisiama didesnė dalis iš atsakovo.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo
CK 3.200 straipsnis nustato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2014-12-01 nereguliariai pervedinėjo lėšas vaiko išlaikymui, nuo 2014-12-01 iki 2017-05-01 atsakovas vaiko išlaikymui skyrė 1800 Eur, kas sudaro po 62,07 Eur kas mėnesį. Kadangi atsakovas išlaikymo pilnai neteikė, ieškovė prašė priteisti įsiskolinimą už minėtą laikotarpį po 95 Eur kad mėnesį, kas sudaro 2755 Eur. Pirmosios instancijos teismas priteisė po 32,93 Eur per mėnesį, kas sudaro 954,97 Eur. Šalys nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Atsakovas teigia, kad ieškovė neįrodė, jog patyrė išlaidas vaiko išlaikymui, be to, ji jam nesakė, kad išlaikymo dydžio vaiko poreikiams patenkinti neužtenka. Ieškovė nurodo, kad neaišku, kokiu pagrindu teismas įsiskolinimą paskaičiavo tik po 32,93 Eur per mėnesį, kadangi ji jau buvo atėmusi atsakovo teiktą išlaikymą periodinėmis išmokomis po 62,07 Eur, prašė mažesnės sumos. Pažymėtina, kad tėvams (vienam jų) nevykdant pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, įstatyme nustatyta galimybė teismui priteisti iš jų (vieno jų) išlaikymą, kurį jie (jis) turės pareigą teikti ateityje (nuo teismo sprendime nurodytos datos), taip pat priteisti išlaikymo skolą. Nors teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo tada, kai vaiko tėvas (motina) jo nebeteikia, tačiau įstatyme nustatytas ribojimas išlaikymo skolai priteisti, t. y. išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pateikimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Pažymėtina, kad išlaikymo skola gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, jog jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. R. A. v. A. A., bylos 3K-P-186/2010). Išlaikymo skola gali būti priteisiama CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą.Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad išlaikymas buvo mokamas šalių susitarimu, ieškovė pretenzijų dėl teikiamo išlaikymo dydžio nereiškė, tačiau pripažintina, kad atsakovas išlaikymą mokėjo savo nuožiūra ir jis nebuvo pakankamas. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų teikęs vaikui išlaikymą kita forma, t.y. nėra duomenų, kad jis pirko maisto, drabužių, kitų reikalingų daiktų. Nors vaikas buvo mažesnis, tačiau jam buvo reikalinga pirkti sauskelnes, specialų maistą, higienos priemones, reikėjo įsigyti drabužėlių, avalynės. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, net ir nesant pateiktų įrodymų, kiek konkrečiai išlaidų patyrė ieškovė, savaime suprantama, kad vaiko išlaikymui buvo reikalingos didesnės lėšos bei buvo skiriamos atsakovo gera valia, t.y. po 62,07 Eur per mėnesį. Tuo pačiu teismas įvertina, kad mažesnio amžiaus vaiko poreikiam tenkinti nebuvo reikalinga 300 Eur suma, be to, abejotina, kad ieškovė, kurios turtinė padėtis sudėtinga, būtų galėjusi prisidėti didesne dalimi bei realiai skyrusi vaikui per mėnesį po 237,93 Eur. Ieškovė prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą, apskaičiuotą iš 157,07 Eur vaiko išlaikymui skirtinos sumos atėmusi atsakovo teiktą išlaikymą po 62,07 Eur. Sutiktina su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaikymo įsiskolinimo dydį nevertino aplinkybės, kad ieškovė jau atėmė minėtą sumą. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo pripažinti, jog reikėtų padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymo įsiskolinimo sumą, kadangi, kaip minėta, pačios ieškovės turtinė padėtis verčia abejoti, ar ji būtų galėjusi didesne dalimi prisidėti prie vaiko išlaikymo, įsiskolinimas priteisiamas už ankstesnį laikotarpį, kai vaikas buvo mažesnis, jo poreikių patenkinimui reikalinga suma galėjo sudaryti iki 200 Eur per mėnesį. Įvertinus, kad atsakovas iš dalies teikė išlaikymą, ieškovės turtinę padėtį, manytina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo įsiskolinimas, apskaičiuotas po 32,93 Eur per mėnesį, kas sudaro 954,97 Eur, nėra neprotingai sumažintas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinių skundų argumentus, byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Apeliacinių skundų motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo iš jo į valstybės biudžetą 195 Eur išlaidų už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą paruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi apeliaciniai skundai netenkinami, atitinkamai nespręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su apeliacinių skundu parengimu, atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistu.
Priteisti iš E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 195 Eur išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (įmokos kodas – 5630).