Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys M. A. ir Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas.

Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. D. (Z. D.), miręs 2006 m. rugsėjo 19 d., po savo tėvo J. (I.) D. (J. (I.) D.) mirties 1998 m. birželio 30 d. priėmė palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti. Pareiškėja nurodė, kad Z. D. savo aktyviais veiksmais išreiškė valią dėl tolimesnio nuosavybės teisių atkūrimo, kuris buvo pradėtas pagal 1992 m. kovo 26 d. J. (I.) D. pateiktą prašymą Vilniaus miesto valdybai atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), pateikdamas institucijoms būtinus dokumentus. Pareiškėja pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, be kita ko, konstatavo, jog J. (I.) D. turto dalį pagal įstatymą paveldėjo J. (I.) D. vaikai – Z. D. ir jo sesuo M. A., todėl, pareiškėjos nuomone, šios aplinkybės turi prejudicinę galią. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra Z. D. teisių perėmėja ir prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas reikalingas gauti paveldėjimo teisės liudijimą.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja Turto bankas, nurodė, kad nėra gavęs pranešimo apie galimą palikėjo Z. D. palikimo perėjimą valstybei, taip pat neturi duomenų, jog Z. D. priėmė savo tėvo J. D. palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti, todėl pareiškimą prašė nagrinėti teismo nuožiūra.

Suinteresuotas asmuo M. A. su pareiškimu nesutiko. M. A. nurodė, kad po J. (I.) D. mirties jo palikimą (piniginius indėlius) ji priėmė pagal įstatymą 1998 m. gruodžio 15 d., o jos sūnus J. A. J. (I.) D. palikimą (butą) priėmė pagal 1994 m. spalio 4 d. testamentą. Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjos nurodytos paveldimos žemės J. (I.) D. mirties dieną nebuvo, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūra prasidėjo vėliau, o nuosavybės teisės J. (I.) D. atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu. M. A. pažymėjo, kad Z. D. dėl J. (I.) D. palikimo į notarą nesikreipė nei per šešis mėnesius po pastarojo mirties, nei vėliau, o tam tikrus veiksmus atliko tik 2003-2004 m., t. y. pasibaigus palikimo priėmimo terminui. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tik tai, kad Z. J. yra vienas iš palikėjo J. (I.) D. įstatyminių įpėdinių, tačiau tai negali būti laikoma pagrindu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą šioje byloje.

Teismo vertinimu, byloje pateikta pakankamai duomenų tam, kad byla galėtų būti išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 5 dalis), juolab kad nė vienas dalyvaujantis byloje asmuo neprieštaravo bylos rašytiniam nagrinėjimui. CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. (I.) D. mirė 1998 m. birželio 30 d., Z. D. (miręs 2006 m. rugsėjo 19 d.) buvo jo sūnus, o pareiškėja yra J. (I.) D. vaikaitė (Z. D. duktė). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju palikimas atsirado 1998 m. birželio 30 d. Sistemiškai aiškinant Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalis, 38 straipsnį, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos, galiojusios palikimo atsiradimo metu, taip pat 2000 m. CK 1.5 straipsnis, kuriame įtvirtintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas. Alternatyvus palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2012).

Tiek pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, tiek pagal dabar galiojančius CK 5.50 straipsnio 2 dalį, 5.51 straipsnį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011). Pabrėžtina, kad pagal 1964 m. CK 587 straipsnį įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo aktyvius veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (šiuo metu galiojančio CK 5.50 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus, įpėdinis praranda paveldėjimo teisę.

Viena vertus, sutiktina su pareiškėjos argumentais, jog vien ta aplinkybė, kad M. A. priėmė palikimą pareiškimu kreipdamasi į notarų biurą ir jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, dar neįrodo, jog Z. D. palikimo atsisakė ar jo nepriėmė, ir neeliminuoja jo teisės priimti palikimą faktiškai pradėjus jį valdyti, nes aplinkybė, jog vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2013). Kita vertus, sprendžiant klausimą, ar įpėdinis priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti tais atvejais, kai nuosavybės teisės į paveldimą turtą atkuriamos po palikimo atsiradimo, būtina atsižvelgti į kasacinio teismo suformuluotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad faktiniu palikimo priėmimu pripažįstami įpėdinio atliekami veiksmai, nukreipti į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pavyzdžiui, paduoda pareiškimus atitinkamoms tarnyboms, kreipiasi dėl teisių įforminimo, teikia dokumentus, reikalingus joms įforminti, palikėjo ar savo vardu užveda ir dalyvauja bylose, kuriose priimami sprendimai, turintys reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ar įgyvendinimui, ir pan.), taip pat toks įpėdinio elgesys, kai nuosavybės teisės į žemę dar neatkurtos, tačiau įpėdinis kelerius metus bent dalimi sklypo nuolat naudojasi ir elgiasi kaip neatsisakęs nuo paveldėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2012; 2014 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2014). Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kad įpėdinis realiai atliko veiksmus, patvirtinančius palikimo priėmimą faktiškai pradedant jį valdyti.

Teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi pasiūlė dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti įrodymų (argumentų), patvirtinančių arba paneigiančių, kad Z. D. palikimą priėmė ar nepriėmė būtent per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad Z. D. aktyvių veiksmų, nukreiptų į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą, ėmėsi (tik) 2003 metais (teikdamas raštus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, vėliau kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), t. y. šiuos veiksmus atliko gerokai vėliau negu per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pabrėžtina, kad ir procesiniuose dokumentuose pareiškėja nepateikė jokių teiginių-paaiškinimų, jog palikimo priėmimo veiksmus Z. D. būtų faktiškai atlikęs per nurodytą šešių mėnesių terminą (atsižvelgdamas į tai, teismas nekonstatuoja pagrindo-poreikio šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka). Byloje taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad Z. D. po J. (I.) D. mirties naudotųsi bent dalimi nurodyto žemės sklypo. Nepateikta ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog Z. D. būtų faktiškai priėmęs bent kažkokią dalį J. (I.) D. palikimo (nebūtinai žemės sklypą, bet ir kitokį turtą). Viena vertus, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, iš tikrųjų nurodyta, jog J. (I.) D. turto dalį pagal įstatymą paveldėjo J. (I.) D. vaikai – Z. D. ir jo sesuo M. A.. Kita vertus, šis apygardos teismo nutarties motyvas nurodytoje byloje pateiktas sprendžiant išimtinai dėl Z. D. teisinio procesinio suinteresuotumo nurodytoje byloje, t. y. siekiant patvirtinti-pagrįsti Z. D. kaip tinkamo pareiškėjo procesinį statusą nurodytame ginče. Taigi nurodytoje apygardos teismo nutartyje ši aplinkybė buvo konstatuota visiškai kitokiu kontekstu (įrodinėjant asmens procesinį suinteresuotumą byloje) ir skirtingais (ne palikimo priėmimo fakto nustatymo) tikslais, juolab kad apygardos teismo nutartyje ir nenustatyta konkrečios datos ar laikotarpio, būtent kada Z. D. „paveldėjo“. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kuriais apeliuojama į Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktą ir nurodytos apygardos teismo nutarties prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

Nesant pagrindo konstatuoti, kad Z. D. būtent per įstatymo nustatytą terminą (per šešis mėnesius nuo J. (I.) D. mirties) būtų faktiškai atlikęs palikimo (ar jo dalies) priėmimo veiksmus, taip pat nesant galimybių šį terminą atnaujinti teismo iniciatyva (CPK 576-578 straipsniai), pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetant pareiškimą, valstybei iš pareiškėjos nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes šios išlaidos (kol kas) mažesnės, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali (3 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.