Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys M. A. ir Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. D., miręs 2006-09-19, po savo tėvo J. (I.) D. mirties 1998-06-30 priėmė palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti. Pareiškėja nurodė, kad Z. D. savo aktyviais veiksmais išreiškė valią dėl tolimesnio nuosavybės teisių atkūrimo, kuris buvo pradėtas pagal 1992-03-26 J. (I.) D. pateiktą prašymą, pateikdamas institucijoms būtinus dokumentus. Vilniaus apygardos teismas 2005-05-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, be kita ko, konstatavo, jog J. (I.) D. turto dalį pagal įstatymą paveldėjo J. (I.) D. vaikai – Z. D. ir jo sesuo M. A., todėl, pareiškėjos nuomone, šios aplinkybės turi prejudicinę galią. Paaiškino, kad ji yra Z. D. teisių perėmėja ir prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas reikalingas gauti paveldėjimo teisės liudijimą.Suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Turto bankas, nurodė, kad nėra gavęs pranešimo apie galimą palikėjo Z. D. palikimo perėjimą valstybei, taip pat neturi duomenų, jog Z. D. priėmė savo tėvo J. D. palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti, todėl pareiškimą prašė nagrinėti teismo nuožiūra.Suinteresuotas asmuo M. A. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad po J. (I.) D. mirties jo palikimą (piniginius indėlius) ji priėmė pagal įstatymą 1998-12-15, o jos sūnus J. A. J. (I.) D. palikimą (butą) priėmė pagal 1994-10-04 testamentą. Pareiškėjos nurodytos paveldimos žemės J. (I.) D. mirties dieną nebuvo, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūra prasidėjo vėliau, o nuosavybės teisės J. (I.) D. atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2012-12-28 sprendimu. Z. D. dėl J. (I.) D. palikimo į notarą nesikreipė nei per šešis mėnesius po pastarojo mirties, nei vėliau, o tam tikrus veiksmus atliko tik 2003-2004 m., t. y. pasibaigus palikimo priėmimo terminui. Pareiškėjos nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tik tai, kad Z. D. yra vienas iš palikėjo J. (I.) D. įstatyminių įpėdinių, tačiau tai negali būti laikoma pagrindu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą šioje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-08 sprendimu pareiškimą atmetė.Teismas nurodė, kad, viena vertus, sutiktina su pareiškėjos argumentais, jog vien ta aplinkybė, kad M. A. priėmė palikimą pareiškimu kreipdamasi į notarų biurą ir jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, dar neįrodo, jog Z. D. palikimo atsisakė ar jo nepriėmė, ir neeliminuoja jo teisės priimti palikimą faktiškai pradėjus jį valdyti. Kita vertus, būtina nustatyti, kad įpėdinis realiai atliko veiksmus, patvirtinančius palikimo priėmimą faktiškai pradedant jį valdyti.Pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad Z. D. aktyvių veiksmų, nukreiptų į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą, ėmėsi (tik) 2003 m., t. y. gerokai vėliau negu per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pabrėžė, kad ir procesiniuose dokumentuose pareiškėja nepateikė jokių teiginių-paaiškinimų, jog palikimo priėmimo veiksmus Z. D. būtų faktiškai atlikęs per nurodytą šešių mėnesių terminą. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad Z. D. po J. (I.) D. mirties naudotųsi bent dalimi nurodyto žemės sklypo. Nepateikta ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog Z. D. būtų faktiškai priėmęs bent kažkokią dalį J. (I.) D. palikimo (nebūtinai žemės sklypą, bet ir kitokį turtą).Viena vertus, Vilniaus apygardos teismo 2005-05-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, iš tikrųjų nurodyta, jog J. (I.) D. turto dalį pagal įstatymą paveldėjo J. (I.) D. vaikai – Z. D. ir jo sesuo M. A.. Kita vertus, šis apygardos teismo nutarties motyvas nurodytoje byloje pateiktas sprendžiant išimtinai dėl Z. D. teisinio procesinio suinteresuotumo nurodytoje byloje, t. y. siekiant patvirtinti-pagrįsti Z. D. kaip tinkamo pareiškėjo procesinį statusą nurodytame ginče. Taigi nurodytoje apygardos teismo nutartyje ši aplinkybė buvo konstatuota visiškai kitokiu kontekstu (įrodinėjant asmens procesinį suinteresuotumą byloje) ir skirtingais (ne palikimo priėmimo fakto nustatymo) tikslais, juolab kad apygardos teismo nutartyje ir nenustatyta konkrečios datos ar laikotarpio, būtent kada Z. D. „paveldėjo“. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kuriais apeliuojama į nurodytos nutarties prejudicinę reikšmę.Nesant pagrindo konstatuoti, kad Z. D. būtent per įstatymo nustatytą terminą būtų faktiškai atlikęs palikimo (ar jo dalies) priėmimo veiksmus, taip pat nesant galimybių šį terminą atnaujinti teismo iniciatyva, teismas pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantė E. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2016-04-08 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.Nurodo, jog į bylą yra pateikti įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtina tai, kad Z. D. priėmė palikimą pradėjus jį faktiškai valdyti. Aplinkybė, kad susirašinėjimas su institucija atsispindi laikotarpį tik nuo 2003 m., nepaneigia aplinkybės, kad Z. D. iki tol, po tėvo mirties, galėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimo eiga, nes tik 2003-12-22 Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu Nr. 31/03/22-3715 adresuotu jam, buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje dalyvaujantis suinteresuotas asmuo M. A. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad ji stengėsi dėl to, kad būtų užbaigta nuosavybės teisų atkūrimo procedūra pagal 1992-03-26 J. (I.) D. pateiktą prašymą.Vilniaus apygardos teismas 2005-05-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005 pasisakė, jog „Testamentu J. D. dalį savo turto – butą paliko suinteresuotam asmeniui J. A. (b. l. 45, 46), o likusią turto dalį pagal įstatymą (CK 5.22 str.) paveldėjo J. D. vaikai – Z. D. ir jo sesuo M. A. (I tomas , puslapiai 19-24).“, kas yra prejudicinis faktas nagrinėjamoje byloje.Išaiškinus Vilniaus apygardos teismo 2005-05-17 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 278 straipsnio 1 dalies nuostata. Bylą išnagrinėjęs teismas neturėjo tesiės aiškinti nurodytos nutarties. Suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Turto bankas, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, nes pareiškėja neįrodė, kad Z. D. po tėvo J. (I.) D. mirties per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ėmėsi aktyvių veiksmų, nukreiptų į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą.Suinteresuotas asmuo M. A. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, jog pareiškėjos pateikiami įrodymai apie veiksmus, kurie buvo atlikti 2003-2004 m., neturi jokios teisinės reikšmės, nes atlikti pasibaigus terminui priimti palikimą. Pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, jog Z. D. rūpinosi nuosavybės atkūrimo procedūra iki 2003 m. Be to, pareiškėja taip pat neįrodė, kad Z. D. po J. D. mirties būtų valdęs bent kažkokią jo palikimo dalį (nebūtinai žemės sklypą).Teismas neišaiškino Vilniaus apygardos teismo 2005-05-17 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, o tiesiog įvertino jos turinį. Civilinėje byloje Nr. 2-914-16/2004 (apeliacinėje instancijoje bylos Nr. 2A-463/2005) nustatyti prejudiciniai faktai negali būti laikomi pagrindu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, jog Z. D. yra priėmęs palikimą pradėjęs jį faktiškai valdyti, nes aukščiau minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje nurodyta tik tai, jog Z. D. yra vienas iš palikėjo įstatyminių įpėdinių, be to, tiek šią, tiek pareiškėjos minimą bylas sieja tie patys asmenys, tačiau jokiu būdu ne įrodinėjimo dalykas, todėl akivaizdu, jog ginčo procesiniai sprendimai negali sukelti ir nesukelia Z. D. jokių teisinių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad J. (I.) D. mirė 1998-06-30. Z. D., miręs 2006-09-19, yra J. (I.) D. sūnus, o apeliantė yra J. (I.) D. vaikaitė (Z. D. duktė). Palikimas atsirado 1998-06-30.

Dėl įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškimą, nes į bylą pateikti įrodymai tiesiogiai patvirtina, kad Z. D. priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apeliantės argumentais nesutinka.Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 587 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, o to paties straipsnio 3 dalyje – kad šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja, siekdama, jog jos pareiškimas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo būtų patenkintas, turėjo įrodyti, kad Z. D. per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo 1998-06-30, pradėjo faktiškai valdyti J. (I.) D. priklausiusį turtą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog Z. D. ėmėsi aktyvių veiksmų, atskleidžiančių Z. D. siekį valdyti paveldimo turto dalį – ginčo žemės sklypą, tik 2003 m., t. y. praleidus įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, jog pastaroji aplinkybė nepaneigia to, kad Z. D. iki 2003 m., po tėvo mirties, galimai domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo eiga, tačiau tai taip pat nepatvirtina fakto, jog Z. D. per šešis mėnesius nuo 1998-06-30 būtų domėjęsis nuosavybės teisių atkūrimu į J. (I.) D. priklausiusį žemės sklypą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja neįrodė, kad Z. D. per šešių mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo momento pradėjo faktiškai valdyti J. (I.) D. priklausiusį turtą, todėl su tuo susijusius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl prejudicinių faktų

Apeliantės teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2005-05-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, nustatė, jog J. D. turto dalį pagal įstatymą paveldėjo J. D. vaikai – Z. D. ir jo sesuo M. A., kas yra prejudicinis faktas nagrinėjamoje byloje bei kuo remiantis turėtų būti nustatytas ginčo juridinis faktas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka.Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, reglamentuoja CPK 182 straipsnis. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2016-05-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016; kt.).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantės nurodoma aplinkybė, nustatyta civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, tenkina pirmąsias dvi sąlygas, būtinas siekiant aplinkybę pripažinti prejudiciniu faktu, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2005-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, yra įsiteisėjusi bei tiek nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005 dalyvauja tie patys asmenys – Z. D./jo teisių perėmėja – E. Ž. ir M. A., tačiau pastaroji aplinkybė netenkina trečiosios sąlygos – aplinkybė, kas paveldėjo J. (I.) D. turtą, nebuvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apeliantės nurodytos aplinkybės prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje, todėl apeliantės argumentai šiuo klausimu yra atmetami.

Dėl teisės aiškinti kito teismo procesinį sprendimą

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išaiškinęs Vilniaus apygardos teismo 2005-05-17 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, pažeidė CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka.CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismo sprendimas (nutartis) yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būtų tinkamai įvykdomas. Sprendimo išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2007-11-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007; 2009-07-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009; 2013-01-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2013; kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas neturi teisės aiškinti kito teismo priimtų procesinių sprendimų, tačiau pažymi, kad kaip matyti iš aukščiau išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, teismo procesinis sprendimas yra aiškinamas tada, kai jis netikslus ir/ar neaiškus. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visų pirma, Vilniaus apygardos teismo 2005-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, yra tiksli bei aiški. Antra, tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime atsisakė pripažinti apeliantės nurodytą aplinkybę prejudiciniu faktu šioje byloje dėl to, kad ši aplinkybė nebuvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, negali būti traktuojama Vilniaus apygardos teismo 2005-05-17 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005, aiškinimu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, susijusius su CPK 278 straipsnio 1 dalies pažeidimu, atmeta kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Apeliantės E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.