Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-06-15 · Administracinė byla Nr. A-1445-756/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-07-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-06-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-15
Bylos Nr.
A-1445-756/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03578-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
G. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1445-756/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03578-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7, 15–22), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 12-01-1237 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 10 162,56 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirta valstybinė pensija buvo nepagrįstai sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. KAM 2014 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 12-01-1237 susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką išmokėti atsisakė. Su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutinka. Jis savo skundą grindžia, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Pareiškėjas prašo atnaujinti 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos paduoti. Neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam turi būti kompensuota, nes 2013 m. valstybėje ypatinga situacija, buvusi pagrindu mažinti socialines išmokas, baigėsi.

Atsiliepimas

Atsakovas KAM su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Pažymėjo, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Be to, pareiškėjas praleido terminą skundui dėl valstybinės pensijos paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. sprendimu (b. l. 59–63) pareiškėjo G. J. skundą atmetė.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjas KAM ministrui pateikė 2014 m. birželio 25 d. prašymą, kuriuo prašė kompensuoti nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 35); KAM 2014 m. liepos 11 d. sprendime Nr. 12-01-1237 nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. birželio 25 d. prašymo nenagrinės (b. l. 32); kartu su sprendimu Nr. 12-01-1237 KAM pateikė Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo G. J. 2010-2013 m. suvestinius duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjui, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 10 162,56 Lt (2 943,28 Eur) dydžio valstybinės pensijos dalis (b. l. 33, 34).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prašymus ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 priėmus nutarimą Nr. KT15-N9/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartimi šios administracinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Iš byloje esančių duomenų ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančios informacijos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-301-189/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02314-2013-9) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 15 962,40 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., ir 2014 m. sausio 17 d. nutartimi bylą nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, konstatavęs, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti; LVAT 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS602-324/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02314-2013-9) šią Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą. Iš administracinės bylos Nr. I-301-189/2014 (proceso Nr. 3-61-3-02314-2013-9) medžiagos matyti, kad joje buvo keliamas klausimas dėl pareiškėjo teisės į 15 962,40 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas; taigi nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos, kurioje buvo priimtos minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo ir LVAT nutartys, dalykas skiriasi.

Įvertinus skundo turinį, visų byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į 10 162,56 Lt (2 943,28 Eur) dydžio valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Taip pat pareiškėjas ginčija KAM 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 12-01-1237 teisėtumą ir pagrįstumą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo prašo atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo paduoti. Paaiškina, kad, jo nuomone, jis 3 metų termino nepraleido, nes šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 28 d., t. y. kada buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį adm. byloje Nr. AS552-746/2014; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-640/2014).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Išvardytuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. balandžio mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Kartu paminėtina, kad LVAT formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį adm. byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad jos sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo tenkintinas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės į valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimo priteisti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, buvo vertinamas Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. KT15-N9/2015. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas 2012–2013 m. neprieštaravo Konstitucijai, konstatuotina, kad pareiškėjui valstybinė pensija nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta teisėtai. Todėl jo prašymas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas teigia, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam turi būti kompensuota, nes 2013 m. valstybėje ypatinga situacija, buvusi pagrindu mažinti socialines išmokas, baigėsi. Šis pareiškėjo teiginys vertintinas kritiškai, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinęs, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai, nenurodė, kad valstybei kyla pareiga kompensuoti šiuo pagrindu sumažintas valstybines pensijas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Nurodyta LVAT praktika, mutatis mutandis taikytina ir šioje byloje; taigi KAM sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Šiame sprendime pareiškėjo prašymą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmetus kaip nepagrįstą, kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo prašymas panaikinti KAM 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 12-01-1237.

III.

Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu (b. l. 67–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Jo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad asmeniui paskirta pensija yra jo nuosavybė, kuria neturi būti trukdoma naudotis. Be to, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas buvo pratęstas 2012 – 2013 metams ne visiems pensijas gaunantiems asmenims, o tik pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams. Tai, pasak pareiškėjo, yra diskriminacija.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, ir KAM su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka (b. l. 79–80). Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. J. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Iš teismui pateikto skundo matyti, kad pareiškėjas taip pat teismo prašė panaikinti KAM 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 12-01-1237.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjo G. J. skundą atmetė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtu teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai nurodė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo teisės į 10 162,56 Lt (2 943,28 Eur) dydžio valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį išmokėjimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo paminėtoje administracinėje byloje Nr. I-301-189/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02314-2013-9) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 17 d. nutartimi ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą nutraukė, konstatavęs, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti. LVAT 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-324/2014 (Nr. 3-61-3-02314-2013-9) šią Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, taip pat iš prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungtos bylos, kurios procesinis Nr. 3-61-3-02314-2013-9, medžiagos matyti, jog pareiškėjas G. J. prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 15 962,40 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnių taikymo, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Tai, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. tiek dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, tiek dėl minėto įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, patvirtina ir LVAT 2014 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS602-324/2014 turinys. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo G. J. nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikto skundo reikalavimas, dalyje, kurioje pareiškėjas prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, minėtoje dalyje Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo ne atmesti pareiškėjo skundo reikalavimą, o bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį). Taigi, šioje dalyje teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimas pakeičiamas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimo dalies, kuria prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, priteisti laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, 4 ir 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Vadovaujantis 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui turėjo būti išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, o pagal 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-92 – 2013 m. vasario mėnesį. Kadangi pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. liepos 1 d. (b. l. 15), akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. rugsėjo 1 d. – 2013 m. rugpjūčio 31 d. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-847/2014). Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais tenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo, iš sprendimo pašalinami.

Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjo reikalavimo dalį pagrįstai atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, t. y. tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pažymėjo, jog ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012–2013 metams Konstitucijai neprieštaravo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų šiuo klausimu nekartoja ir papildomai pažymi tik tai, kad anksčiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Dėl apelianto teiginio, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškino, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (taip pat ir senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1101-525/2016).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pakeičia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą, nurodant, kad pareiškėjo G. J. skundo dalis, kurioje jis prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 2 dalies pagrindu, o kita pareiškėjo skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „pareiškėjo G. J. skundo dalį, kurioje prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nutraukti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė