Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. B. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylą nurodyta apimtimi nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, po to, kai: (1) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktais; (2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, panaikino ir skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutarties dalį paliko nepakeistą ir (3) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje pažymėjo, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys rodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-507-331/2013 R. B. buvo pareiškęs reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir vadovaujantis to paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi neišmokėtą valstybinės pensijos dalį bei pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 4 dalį perskaičiuotą ir sumažintą už 2010/2011 metus ir iki teismo posėdžio datos, t. y. 2013 m. sausio 28 d., valstybinės pensijos dalį, iš viso – 17 715,14 Lt. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies pagrindu per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. 12 205,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o kitoje dalyje skundą atmetė. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. vasario 23 d. Nustatytų faktinių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pareiškėjo 2011 m. sausio 3 d. ir 2014 m. kovo 19 d. gautų skundų dalykas tiek, kiek jis yra susijęs su reikalavimu priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą per 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. sausio 28 d. laikotarpį, susidariusią dėl, jo nuomone, ydingo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo taikymo, yra identiški. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad minėtas prašymas jau buvo kartą išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir 2013 m. vasario 8 d. sprendimu atmestas kaip nepagrįstas, todėl įgijo res judicata galią, apeliacinės instancijos teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutarties motyvus, šią R. B. skundo dalį atsisakydamas priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagal kurį administracinė byla negali būti pradėta, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo paduodamas skundas nėra visiškai tapatus išnagrinėtajam, nes jame nurodomas naujas pažeidimo laikotarpis nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl pastaruoju periodu negautos valstybinės pensijos dalies išieškojimo į teismą gynybos kreipėsi 2014 m. kovo 19 d. Teisėjų kolegija, įvertindama reikšmingą aplinkybę, kad nuo 2010 m. trukęs pareiškėjo turtinių teisių pažeidimas 2013 m. sausio 28 d. buvo nutrauktas ir 2013 m. sausio 29 d. prasidėjo iš naujo, konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentai dėl 3 metų procesinio termino šiuo atveju praleidimo yra nepagrįsti bei neteisingi, todėl nurodyta apimtimi teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Taigi, nurodytų aplinkybių kontekste, apeliacinio skundo reikalavimai dėl objektyvių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti ir priteisti neišmokėtos pareigūnų ir kairų valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai iš naujo nenagrinėti nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą šioje byloje, nes dėl jų jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atitinkamai byla pirmosios instancijos teisme pagrįstai nagrinėta tik dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nuo 2005 m. gegužės 14 d. neterminuotai įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjo valstybinė pensija 2013 m. sausio 1 d. sudarė 895,84 Lt ir iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, išmokant kas mėnesį 757,16 Lt valstybinės pensijos.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, pareiškėjui R. B. valstybinė pensija nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pasisakant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjo argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2013 metams. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog iki šiol nėra sprendimų dėl valstybinių pensijų gavėjų pensijų nepriemokų grąžinimo mechanizmo priėmimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo nurodomame Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Kaip jau minėta, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų.

Kitaip sakant, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, remiasi tarptautinių teisės aktų nuostatomis. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikant tarptautinių teisės aktų nuostatas nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.