- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-01
- Bylos Nr.
- A-316-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04854-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- I. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, dėl sprendimo dalies panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas I. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (75)-18-2548 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės 2 370,28 Eur (8 184,11 Lt) neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.
Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas paskyrė jam pareigūnų valstybinę pensiją už tarnybą. Laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam buvo mokama ne visa paskirtoji pensija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Praradimai jam nėra kompensuoti. Pareiškėjo teigimu, atsisakius nustatyti kompensavimo tvarką, pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai. Pareiškėjas pažymėjo, kad 8 184,11 Lt pajamas jis būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Departamentas yra galiojančius įstatymus vykdanti institucija. Nuo 2011 m. balandžio 30 d. pareiškėjui buvo paskirta 1 172,89 Lt dydžio valstybinė pensija, kuri buvo sumažinta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nepripažino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priešingai, patvirtino šių nuostatų konstitucingumą, todėl Departamentas tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2011 m. gegužės mėnesį buvo išmokėta 2011 m. birželio mėnesį. Su šia data yra sietina veiksmo (valstybinės pensijos dalies neišmokėjimo) apskundimo termino pradžia. Pareiškėjo prašymas išmokėti sumažintą valstybinę pensiją Departamente buvo gautas 2013 m. rugsėjo 17 d., į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2014 m. lapkričio mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą, todėl atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 dieną. Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad kilusio ginčo metu galiojo 3 metų terminas pažeistų teisių gynimui, pirma sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta už 2011 m. gegužės mėn., su prašymu dėl pensijos skirtumo išmokėjimo pareiškėjas į Departamentą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 17 d., į teismą – 2014 m. lapkričio mėn., t. y., praleidęs terminą ginti pažeistas teises teisme, tačiau pareiškėjas teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą, kurį teismas tenkino, įvertinęs tai, kad ginčo teisinių santykių srityje ilgą laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kas apsunkino jo teisę į teisminę gynybą.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aukščiau minėtame nutarime, tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, vadinasi, Departamentas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl teismas konstatavo, kad, Departamento 2014 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. (75)-18-2548 yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo priteisti pareiškėjui prašomos pensijos dalies.
III.
Pareiškėjas I. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, pareiškėjui priklausančią pensijos dalį – 2 370,28 Eur (8 184,11 Lt).
Pareiškėjas pažymi, kad Laikinojo įstatymo tikslas ir paskirtis buvo subalansuoti Valstybinio socialinio draudimo biudžetą, tačiau teismas nevertino, kad valstybinės pensijos yra mokamos iš tų institucijų biudžeto, kurių norminiu aktu vienam ar kitam pareigūnui buvo paskirta pensija. Pareiškėjas pažymi, kad Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu atsisakyta nustatyti kompensavimo tvarką grupei asmenų, gaunančių valstybines pensijas. Pareiškėjas nurodo, kad tokiu būdu įstatymų leidėjas nustatė ir įtvirtino, kad tik vienai šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatytai grupei asmenų ypatingoji situacija, buvusi Lietuvos valstybėje, pasibaigė, ir tik jai vienai galima nustatyti praradimų kompensavimo tvarką. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu įstatymų leidėjas pažeidė lygiateisiškumo principą, o teismas, atmesdamas jo skundą, šio principo pažeidimą patvirtino. Įstatymų leidėjui nenustačius kompensavimo tvarkos, jis pažeidė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir 2014 m. kovo 7 d. sprendime įtvirtintas nuostatas, pagal kurias nenustačius privalomos kompensavimo tvarkos, Laikinojo įstatymo numatytas pensijų mažinimas yra neteisėtas ir sumažinta pensijų dalis turi būti grąžinta asmenims, iš kurių ši pensijos dalis buvo neteisėtai nusavinta. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo 6.5 punktu. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2014 m. gegužės 15 d. įstatymų leidėjas priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą, tačiau atsisakė nustatyti kompensavimo tvarką grupei asmenų, gaunančių valstybines pensijas. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas neatsižvelgė į Laikinojo įstatymo tikslą bei į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas
Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su atsakovo veiksmų neteisėtumu, jam 2011 – 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.
Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Departamentas, mokėdamas valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.