Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniu Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Patalynė buvo blogos būklės, nešvari. Rūbus skalbti teko rankomis, šaltu vandeniu kameroje esančioje kriauklėje. Naudotis dušu buvo galima tik kartą per 7 dienas, 10 minučių. Buvo mažas veikiančių dušų skaičius, todėl jis likdavo nenusiprausęs. Maistas buvo gaminamas ir tiekiamas blogomis sąlygomis, jis buvo nekokybiškas, trūko maisto. Buvo panaikinti maisto perdavimai, siuntiniai iš artimųjų, uždrausti ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine (sutuoktine), neįrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Blogai organizuota sveikatos priežiūra, ne visi būtini medikamentai išduodami nemokamai. Negaudamas darbo užmokesčio jis negalėjo nusipirkti reikalingų medikamentų. Jam nebuvo išduodami reikalingi rūbai ir avalynė, atitinkantys sezoną. Tualetinio popieriaus išduodavo tik 1 ritinėlį, kurį pareiškėjas sunaudodavo per 4 dienas. Papildomo popieriaus negalėjo įsigyti, nes neturėjo lėšų. Nuolat trūkdavo muilo. Būtiniausi higienos reikmenys (dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, putos) nemokamai nebuvo išduodami. Juos, kaip ir tualetinį popierių, buvo uždrausta perduoti artimiesiems. Telefono pokalbiai, pašto paslaugos nebuvo apmokėtos. Buvo uždrausti šilti pledai. Tokios kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, prilygo kankinimui ir nežmoniškam elgesiui, kaip tai numato Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

Neturtinės žalos dydį pareiškėjas nustatė, atsižvelgdamas į skriaudą, smarkiai jaučiamus išgyvenimus, kurių pasekmės išliks visam gyvenimui, atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių teismo praktiką, teisingumo principą.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Kameroje, kurios plotas 8 kv. m ir apgyvendinti 4 žmonės, vienu metu gali pavalgyti visi – dviese prie stalo, dviese ant lovų prie spintelės.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Asmenims suteikiama teisė 1 kartą per savaitę 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Patalynė išduodama pagal teisės aktų reikalavimus, yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Maistu asmenys aprūpinami nemokamai. Jie maitinami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Nuteistiesiems leidžiama per 6 mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamų drabužių ar avalynės siuntinį. Galimybės nuteistajam gauti pašto arba perduodamų maisto produktų siuntinį teisės aktai nenumato.

Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse yra numatytas tik trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nenumatyta ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka. Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti teisės aktų. Pareiškėjo skundų dėl ilgalaikių pasimatymų Lukiškių TI-K nebuvo gauta.

Suimtiesiems (nuteistiesiems) pareigūnams priėmimo – paskirstymo skyriaus, trumpalaikio laikymo patalpose, kaip ir bendro naudojimo patalpose, yra griežtai draudžiama rūkyti. Priėmimo – paskirstymo patalpose yra iškabinti įspėjamieji ženklai. Pareigūnai kontroliuoja, kad asmenys minėtose patalpose nerūkytų, laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgus į jų prašymą laikyti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.

Dirbti mokamą darbą yra siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, ir esant laisvų vietų skaičiui. Nuteistieji, kurie pageidauja dirbti VĮ „Mūsų amatai“ turi pateikti prašymą. Šiai dienai laisvų darbo vietų VĮ „Mūsų amatai“ nėra.

Norint gauti rūbus ir avalynę pagal sezoną, reikia kreiptis su rašytiniu prašymu dėl rūbų išdavimo. Lukiškių TI-K nėra duomenų apie minėtą pareiškėjo kreipimąsi.

Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimų kiemelių plotas yra nuo 15,55 iki 37,40 kv. m.

Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Paskambinti telefonu leidžiama jeigu nuteistasis yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kito abonento sąskaita. Teisės aktai nenumato galimybės pataisos įstaigoje skambinti nemokamai.

Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. vasario 9 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. kovo 14 d. ir išvyko 2016 m. vasario 9 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjo teigimu, pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo nuo 2013 m. kovo 14 d., tačiau skundą teismui jis išsiuntė tik 2017 m. sausio 2 d. Apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti šių pažeidimų pasireiškimo momentu, nuo tada ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teismui daryti išvadą, kad jo teisių pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas bei nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė.

Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovo atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2256-12). Tuo remdamasis teismas laiko, kad yra pagrindas tenkinti Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. sausio 1 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2011-03-24 nutartį byloje Nr. A-261-1027/2011, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2408-624/2015).

Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2016 m. vasario 9 d.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją).

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo keliamo ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K jis buvo laikomas kamerose Nr. 111 (plotas 7,45 m²), Nr. 110 (plotas 7,48 m²), Nr. 388 (plotas 26,96 m²), Nr. 121 (plotas 7,38 m²), Nr. 383 (plotas 7,22 m²), Nr. 312 (plotas 7,67 m²), Nr. 400 (plotas 40,40 m²), Nr. 220 (plotas 6,90 m²), Nr. 379 (plotas 6,94 m²), Nr. 362 (plotas 7,28 m²), Nr. 363 (plotas 6,79 m²), Nr. 108 (plotas 7,38 m²), Nr. 397 (plotas 20,14 m²) kartu su 1-10 asmenimis.

Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 24 d., 2014 m. vasario 26 d. (iš viso 6 paras) Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 6 paras, atskaičiavus baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą, pareiškėjui tekdavo itin mažas gyvenamasis plotas, daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų laikymasis.

Konstatavus, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas atskirai nebepasisakys dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų (blogos ventiliacijos), susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu.

Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose buvo šalta, drėgna, blogas apšvietimas, bloga kamerų būklė.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, kad: gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis: šiltuoju metų laiku – 18–28 °C, 35–65 %, 0,15–0,25 m/s; šaltuoju metų laiku – 18–22°C, 35–60%, 0,05–0,15 m/s (26 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas), dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (39.4 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas); gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad: gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).

Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo aktai (b. l. 36–74), jų analizė patvirtina kad: kamerose Nr. 121, 111, 220, 363, 108, 110 pelėsių požymių nenustatyta (b. l. 36–39, 52–53, 54–55, b. l. 56–58, 61–63, 64–65, 67–68); kamerose Nr. 108, 110, 121, 111, 220, 362, 363 yra langai, vėdinimas užtikrinamas per langus (b. l. 36–39, 52–53, 54–55, b. l. 56–58, b. l. 59–60, 61–63, 67–68); oro judėjimo greitis kameroje Nr. 121 atitiko teisės aktų nustatytas vertes (b. l. 36–39); oro temperatūra kameroje Nr. 111 buvo 18,1? C (b. l. 45–49), kameroje Nr. 121 buvo 19,2-20? C (b. l. 54–55; 67–68), kameroje Nr. 363 buvo 19,1? C (b. l. 61–63), kameroje Nr. 108 buvo 18,2-22,4? C (b. l. 64–65, 67–68, 72–74), kameroje Nr. 110 buvo 18,8? C (b. l. 67–68); santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 111 buvo 46,6 % (b. l. 52–53), kameroje Nr. 121 buvo 65,2 % (b. l. 54–55), kameroje Nr. 220 buvo 58,8 % (b. l. 56–58), kameroje Nr. 362 buvo 42,3 % (b. l. 59–60), kameroje Nr. 363 buvo 39,9 % (b. l. 61–63); kameroje Nr. 108 buvo 42,7 % (b. l. 64–65); dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 111 buvo 251 lx, dirbtinė naktinė apšvieta buvo 19,8 lx (b. l. 52–53), kameroje Nr. 121 buvo 210-230 lx (b. l. 54–55, 67–68), kameroje Nr. 220 dirbtinė naktinė apšvieta buvo 14,4 lx (b. l. 56–58), kameroje Nr. 363 buvo 279 lx, dirbtinė naktinė apšvieta buvo 17,6 lx (b. l. 61–63), kameroje Nr. 108 buvo 248–261 lx, kameroje Nr. 110 buvo 283 lx (b. l. 67–68, 69–71, 72–74); kameroje Nr. 121 buvo valymui skirti įrankiai (b. l. 54–55).

Tačiau tam tikri pareiškėjo skunde nurodyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimai buvo nustatyti kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas: oro temperatūra kameroje Nr. 111 buvo 17,5? C (b. l. 52–53), buvo vizualiai nešvarios grindys ir vizualiai nešvarūs unitazai (b. l. 52–53), kameroje Nr. 362 ant sienų buvo pilkų dėmių, vizualiai nustatyti pelėsių požymiai, dirbtinė apšvieta buvo 142,2 lx, oro temperatūra buvo 15,8? C (b. l. 59–60). Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl nurodytų higienos reikalavimų nesilaikymo vertina kaip pagrįstus.

Pareiškėjas skundžiasi, kad naudotis dušu galėjo tik kartą per 7 dienas, 10 minučių, bet to, buvo mažas veikiančių dušų skaičius.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pasinaudoti teise nusiprausti po dušu, byloje nėra. Taigi pareiškėjo nurodytas maudymosi po dušu dažnumas atitinka nacionalinį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis būtų nespėjęs nusiprausti po dušu tam skirtu metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT V. prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą O. prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, V. byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą). Vis dėlto LVAT 2016 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-556/2016 konstatavo, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas: pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema (21 punktas); sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema (27 punktas). Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas); laisvės atėmimo vietoje įrengta skalbykla turi atitikti šiuos reikalavimus: skalbykloje turi būti įrengtos nešvarių skalbinių patalpa (zona), skalbimo patalpa (zona), lyginimo patalpa (zona), džiovinimo patalpa arba lyginimo-džiovinimo patalpa (zona), švarių skalbinių patalpa (zona) (25.1 punktas); skalbyklos patalpos ir technologiniai įrenginiai turi būti išdėstyti taip, kad švarių ir nešvarių skalbinių srautai technologinio proceso metu nesusikirstų (25.2 punktas); švariems ir nešvariems skalbiniams transportuoti naudojami atskiri, skirtingai paženklinti vežimėliai ar kitos talpos (25.3 punktas); skalbyklos patalpos, inventorius ir įrenginiai darbo dienos pabaigoje turi būti išvalomi (25.4 punktas).

Įvertinęs nustatytą teisinį reguliavimą, teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimo, neužtikrinus karšto vandens tiekimo kamerose, kadangi tokio užtikrinimo nenumato anksčiau minėti teisės aktai. Lukiškių TI-K atsiliepime teigia, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už paslaugą. Suimtasis ar nuteistasis neturintis asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi dėl skalbimo paslaugos suteikimo ir kad jam būtų atsakyta šią paslaugą teikti. Todėl pareiškėjo teiginiai vertinti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teiginius, kad patalynė buvo blogos būklės, nešvari paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriais konstatuota, kad I ir II korpuse naudojimui paruoštas minkštasis inventorius buvo vizuliai švarus, nesuplyšęs, minkštasis inventorius (pagalvės, antklodės, čiužiniai) asmenims išduodami švarūs ir dezinfekuoti Lukiškių TI-K įrengtoje dezinfekavimo kameroje, yra pildomas dezinfekuojamų daiktų registracijos žurnalas (b. l. 64–65, 69–71).

Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės, vietos trūkumo pasivaikščiojimų kiemeliuose.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 str.1 d. 4 p. nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Pagal BVK 86 str. 1 d. 3 p., drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto. Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad I korpuso pasivaikščiojimų kiemeliai buvo išvalyti (b. l. 52–53).

Pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad maistas buvo gaminamas ir tiekiamas blogomis sąlygomis, jis buvo nekokybiškas, trūko maisto.

SVĮ 44 straipsnyje nustatyta, kad: suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas; maistu suimtieji aprūpinami nemokamai (5 dalis); suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (6 dalis). Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 buvo patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal.

Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo paneigti: Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimo protokolo duomenimis (b. l. 82), pagal kuriuos 2013 m. gruodžio 19 d. patikrinimo metu buvo nustatyta nedirbančių vyrų paros maisto davinio energetinė vertė (2856 kcal (2380 g. x 1,2 kcal)) net viršijo teisės aktais nustatytąją (2298 kcal), taip pat Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22 d. protokolu Nr. Ch2966 (b. l. 83–84), pagal kurį nedirbančių vyrų pietų davinio energetinė vertė – 1076,7 kcal. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad suteikdamas maitinimą pareiškėjui Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių. Be to, pagal BVK 92 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų.

Pareiškėjas skundžiasi, kad Lukiškių TI-K tinkamai nepasirūpino draudimo rūkyti gyvenamojoje patalpoje įgyvendinimu.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas HN 76:2010 14 punkte. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 16-31) nurodė, kad: pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras užtikrina nerūkančiųjų laikymą atskirai nuo rūkančių. Priėmimo – paskirstymo skyriaus patalpose yra iškabinti įspėjamieji ženklai, draudžiantys rūkyti; šiame skyriuje pareigūnai kontroliuoja, kad asmenys, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių; suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgus į jų prašymą laikyti atskirai nuo rūkančiųjų.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo atsiliepimo teiginiais ir pateiktais įrodymais. Pagal LVAT formuojamą praktiką (žr. pvz., 2016 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2016) pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).

Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūkė. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis, galbūt žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, jog jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, kad yra nesilaikoma numatytų reikalavimų, ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą kamerą. Kalėjimų departamentas atsiliepime (b. l. 12-14) teigia, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį į Kalėjimų departamentą dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė. Atsižvelgus į tai, sutiktina su tuo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu nekonstatuotinas Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas ir pareiškėjo teisių pažeidimas.

Nuteistųjų teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso 95 straipsnyje. Bausmių vykdymo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, avalynės siuntinį. Pašto ir perduodamų drabužių, avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda priėmimo ir įteikimo nuteistiesiems, labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 95 str. 4 d.). Suimtieji teisę gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda turi kartą per tris mėnesius (Suėmimo vykdymo įstatymo 24 str. 1 d.). Pašto ar perduodamų drabužių, avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda priėmimo ir įteikimo tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims tvarka ir labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo šiems asmenims tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (Suėmimo vykdymo įstatymo 24 str. 4 d.).

Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnis. Nuteistiesiems leidžiami trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų pasimatymai. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Atitinkamai, suimtųjų teisė pasimatyti su artima šeima įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje.

Atmestini pareiškėjo teiginiai dėl to, kad buvo panaikinti maisto perdavimai, siuntiniai iš artimųjų, uždrausti ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine (sutuoktine), neįrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas reikšdamas tokias pretenzijas, konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas, jo sužadėtinė ar maistą, siuntinius ketinantys perduoti asmenys šiais klausimais būtų kreipęsi į Lukiškių TI-K administraciją ir kad tokie jų prašymai būtų netenkinti. Kalėjimų departamentas atsiliepime (b. l. 12-14) teigia, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį į Kalėjimų departamentą dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė.

Lukiškių TI-K atsiliepime teigia, kad norint gauti rūbus ir avalynę pagal sezoną, reikia kreiptis su rašytiniu prašymu dėl jų išdavimo. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui ir byloje nėra įrodymų, kad jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su tokiu prašymu, jo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K neišduoda nemokamai būtiniausių higienos reikmenų (dantų šepetėlio, pastos, skutimosi peiliukų, putų). Be to, per mažai išduodavo tualetinio popieriaus ir muilo.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose – kalėjimuose, turi būti išduodama: 200 g. skalbiamojo muilo vienam mėnesiui; 100 g. tualetinio muilo vienam mėnesiui; 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui; kiekvienam nuteistajam (suimtajam) einančiam praustis duše kiekvieną kartą po 30 g. muilo; priemonės indams plauti pagal jų vartojimo instrukcijose nustatytas normas; suimtiesiems kas mėnesį išduodama dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).

Pareiškėjo teiginius paneigia Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 16-31) pateikti duomenys, kad muilas, tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį, dantų pasta, dantų šepetukas, vienkartiniai skustuvai – kas mėnesį.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jam nepakako muilo ir tualetinio popieriaus teismas pažymi, kad remiantis LVAT praktika (pvz., LVAT 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016) papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai dėl higienos priemonių kiekio ir kokybės negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

Atmesti ir pareiškėjo argumentai dėl draudimo su savimi turėti pledus, kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173.16 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigyta ar perduota patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės.

Pareiškėjas skundžiasi, kad telefono pokalbiai, pašto paslaugos nebuvo apmokėti.

(duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatyta, kad: nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu (1 dalis); nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita; telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis (2 dalis)

BVK 99 straipsnyje nustatyta, kad: nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (1 dalis); siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji (4 dalis).

Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad teisės aktai nenumato nemokamų telefono pokalbių ir pašto paslaugų, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas skundžiasi blogai organizuota sveikatos priežiūra, ir tuo, kad ne visi būtini medikamentai išduodami nemokamai.

Teismo vertinimu šie pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, nepagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais. Nustatyta, kad dėl medikamentų ir gydymo pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, pareiškėjas Lukiškių TI-K veiksmų Kalėjimų departamentui neskundė. Pažymėtina, kad medicininių paslaugų kokybės ar tinkamumo tyrimas nėra administracinio teismo kompetencija. Nurodytus skundus nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu atmestini.

Byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas nenurodo, o byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas teigia Lukiškių TI-K patyręs neturtinę žalą, jis būtų skundęsis laikymo sąlygomis. Kalėjimų departamentas atsiliepime (b. l. 12–14) teigia, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Kalėjimų departamentą su skundais ar prašymais nesikreipė. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose neužtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (6 paras), galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje (148 paras), nustatyti tam tikri higienos normų reikalavimų pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairiais pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 148 paras (iš jų 6 paras pažeidžiant teisę į minimalų gyvenamąjį plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. – minimali mėnesinė alga 350 Eur), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 900 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 900 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė 3,60 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 60 A4 formato lapų. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 lito). Tokiu būdu, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 60x0,06, t. y. 3,60 Eur.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartį (b. l. 9), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 1 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo N. L. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti N. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.