Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00190-2016-4 Procesinio sprendimo kategorija 1.11.12; 3.2.4; 3.21

2016 m. gegužės 30 d.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Remigijaus Armino ir Laimutės Jokubauskaitės,

dalyvaujant pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei prokurorei Kornelijai Rušinaitei,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,

2016 m. gegužės 11 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir V. J., tretiesiems suinteresuotiems asmenimis A. L. ir A. L. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovė) 2014-12-02 sprendimą Nr. 16S-351 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei O. L.“;

2) pripažinti negaliojančiu 2015-03-12 paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. JD-940;

3) taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą V. J. atlyginti valstybei turto – 0,0868 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje – vertę, buvusią sklypo perleidimo metu, kuri sudaro 82800 Eur, pervedant šią sumą į valstybės biudžetą.

Nurodo, jog 2016-02-29 buvo gauti Nacionalinės žemės tarnybos pateikti buvusios savininkės O. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 207 ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Palangoje, žemės tvarkymo bylos kopijos, o 2016-03-03 duomenys iš Migracijos departamento apie O. L. pilietybės įgijimą. Akcentuoja, kad gautų duomenų apie pilietybės įgijimą pagrindu buvo konstatuoti teisės aktų, atkuriant nuosavybės teises O. L., pažeidimai. Pažymi, jog skundžiamu Nacionalinės žemės tarnybos 2014-12-02 sprendimu Nr. 16S-351 buvo atkurtos nuosavybės teisės pilietei O. L. (mirusi), grąžinant nuosavybėn natūra 0,0868 ha žemės sklypą, esantį tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), Palangoje, o paveldėjimo teisės pagal testamentą 2015-03-12 liudijimo pagrindu šis žemės sklypas nuosavybės teisėmis perėjo atsakovui V. J. Nurodo, jog 2015-04-23 pirkimo-pardavimo sutartimi V. J. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė A. L. 2015-05-26 Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-541 sklypui suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), Palanga.

Pabrėžia, jog O. L. nebuvo tinkamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektas, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti jai atkurtos. Remiasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 5, 11 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškindamas faktinę aplinkybę, jog O.L. buvo netinkamas subjektas nuosavybės teisių atkūrimui, t.y. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės (ją įgijo tik 2002-10-28), po Atkūrimo įstatymo nustatyto termino – 2001-12-31. Akcentuoja, jog skundžiamu administraciniu aktu – 2014-12-02 sprendimu Nr. 16S-351 O.L. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės, o šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės taip pat turi būti panaikintos. Prašo panaikinti ir skundžiamo sprendimo pagrindu išduotą 2015-03-12 paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, pagal kurį paveldėtas žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, atiteko atsakovui V. J. Mano, jog paveldėjimo teisės liudijimas turi būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, nes jis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalis).

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešą interesą, teigimu, panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu atkurtos nuosavybės teisės, turėtų būti taikoma restitucija, t.y. V. J. privalėtų grąžinti 0,0868 ha žemės sklypą, įgytą neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybės dispozicijon, tačiau minėtą žemės sklypą pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 202734 Eur pardavė A. L. Pabrėžia, jog nereiškiami reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. L. ir A. L., kadangi jie laikytini sąžiningais įgijėjais. Akcentuoja, jog V. J., negalėdamas grąžinti 0,0868 ha žemės sklypo, įgyto neteisėto paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, valstybės dispozicijon natūra, privalo atlyginti valstybei šio žemės sklypo vertę pinigais. Teigia, jog pagal CK 6.146 straipsnį, restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma, tokiu atveju restitucija atliekama natūra, pinigais, apskaičiuojant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Tačiau jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 straipsnio 1 dalis). Akcentuoja, jog tyrimo metu nebuvo nustatytas V. J. nesąžiningumas, todėl prašo grąžinti sklypo perleidimo metu (2015-04-23) buvusią mažiausią sklypo vertę, - 82800 Eur, kurią ir prašo atlyginti, pervedant šią sumą į valstybės biudžetą.

Pareiškėjo atstovė prokurorė Kornelija Rušinaitė teismo posėdžio metu palaikė prašyme išdėstytus argumentus. Pažymėjo, nuosavybės teisės atkurtos 2014 12 02 sprendimu Nr. 16S-351 O. L. neteisėtai, kadangi nustatytu terminu iki 2001 12 31 su prašymu atkurti nuosavybės teises nepateikė pilietybę patvirtinančio dokumento, nes Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 2002 10 28.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu nurodo, jog neturi teisinio pagrindo prieštarauti pareiškėjos prašyme išdėstytiems reikalavimams. Paaiškino, kad pagal Kretingos apskrities Ipotekos Įstaigos 1939 m. aktų knygos pirmykštį išrašą Nr. 279, O. J.-L. 1939-06-19 nupirko ½ bendroje nuosavybėje su J. G. valdytą 0,2507 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Palangoje. Pažymi, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis O. L. tuometinei Palangos miesto valdybai pateikė prašymą grąžinti žemės sklypą Palangoje (prašymas be datos). Taip pat byloje yra O.L. pareiškimas, kuriuo ji perleido nuosavybės teisę į 0,2507 ha žemės sklypą Palangoje dukrai R. S. 1992-09-14 dukra pateikė prašymą grąžinti mamos žemės sklypą, tačiau 2002-08-20 šį prašymą atsiėmė, o O.L. 2002-08-27 pateikė prašymą rašytą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo dukrai laikyti negaliojančiu. Pažymi, jog Palangos skyriaus specialistai, išnagrinėję J.G. nuosavybės teisių atkūrimo bylą bei joje pateiktus dokumentus, nustatė, kad Palangos miesto apylinkės teismas 1998-10-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-551/98 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J.G. Palangos mieste, (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,1175 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu (teigia, jog vėliau nuosavybės teisės į šį žemės sklypą atkurtos J.G. turto paveldėtojui J. D. G.). Akcentuoja, jog remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, O. L. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1332 ha žemės dalį. Nurodo, jog teritorija, į kurią patenka O.L. valdyta žemės sklypo dalis, pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003-05-08 sprendimu patvirtintą informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, buvo pažymėta kaip užstatyta. Akcentuoja, jog gavus O.L. turto paveldėtojo V.J. 2014-03-21 prašymą, buvo kreiptasi į Palangos miesto savivaldybę, kuri privalėjo atlikti veiksmus dėl žemės sklypo suformavimo. Nurodo, jog 2014-12-02 sprendimu Nr. 16S-351 O. L. atkurtos nuosavybės teisės į 0,0868 ha žemės, grąžinant natūra 0,0868 ha žemės sklypą, esantį tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Palangoje. Paaiškina, jog vykdydami nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios savininkės O.L. nuosavybės teisėmis Palangos mieste valdytą žemę, klaidingai (kaip papildomai pateiktą dokumentą) įvertino 2003-01-27 gautą O.L. Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kuriam pateikti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodytas terminas – 2003-12-31. Pripažįsta, jog pagal suformuotą teisminę praktiką, asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises, turi atitikti tam tikrus požymius – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, o nagrinėjamu atveju O.L. prašymo pateikimo metu (iki 2001-12-31) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atstovė Virginija Vermontaitė teismo posėdžio metu prašo tenkinti pareiškėjo prašymą atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.

Atsakovas V. J. atsiliepimu (b.l. 2-5) nesutinka su pareiškėjo prašymo reikalavimais. Nurodo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti paduoti įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Pažymi, jog O.L. Palangos miesto valdybai tokį prašymą pateikė 1992 metais, tačiau nuosavybės teisės pagal šį ir kitus prašymus (kreipėsi ir jos dukra R. S.) nebuvo atkurtos. Teigia, jog O.L. prašymai nebuvo nagrinėjami, todėl 2006 metais ji įgaliojo V.J. atstovauti jos interesus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o 2005-08-15 surašytu testamentu paliko jam visas teises atgauti jos turėtą žemės sklypą, ir jį atgavus juo disponuoti. Nurodo, jog O.L. (duomenys neskelbtini) mirė. Pažymi, jog teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra palikimo dalis ir yra paveldima bendra tvarka. Akcentuoja, jog 2015-02-23 Palangos miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. J. pareiškimą dėl termino atnaujinimo palikimui priimti ir pareiškimą tenkino, konstatuodamas, jog viešasis interesas nebus pažeistas.

Argumentuoja, jog O.L. buvo tinkamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektas, todėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą privalėjo būti atkurtos. Mano, jog pareiškėjas nemotyvavo kokius interesus gina, pareiškęs prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo. Akcentuoja, jog O.L. nuosavybės teisės atkurtos tik į 0,0868 ha žemės sklypą, o dėl likusios dalies (0,0464 ha sklypo dalies) vyksta ginčas su Palangos miesto savivaldybės administracija (žemės sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei).

Atsakovo V. J. atstovas advokatas Romualdas Vitkus teismo posėdžio metu prašo atmesti pareiškėjo prašymą atsiliepime išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad niekas neturi teisės iš savininko prievarta atimti nuosavybės, nes nuosavybės teisę saugo įstatymai ir Konstitucija. CK 5.19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sklypo savininkė turėjo teisę testamentu palikti vienam ar keliems asmenims, testamentas nėra nuginčytas. O. L. neįgijo pilietybę, o ji laikoma Lietuvos piliete nuo 1940 06 15, todėl terminai nepraleisti. Kreiptasi buvo ne dėl pilietybės, o tik dėl LR paso išdavimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jei asmenys , kurie buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, mirę, jos atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jei šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Tretieji suinteresuotieji asmenys A.L. ir A. L. atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Prašo netaikyti restitucijos sąžiningų įgijėjų A. L. ir A. L. atžvilgiu. Paaiškino, jog tretieji suinteresuoti asmenys 2015-04-23 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. JD-15000 iš nepažįstamo asmens V.J. nusipirko žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Įgijus žemės sklypo nuosavybės teisę, žemės sklypas iš karto buvo ruošiamas statyboms: pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtis, jam suteiktas adresas, sudaryta projektavimo sutartis su architektais, gauta projektinių pasiūlymų rengimo užduotis, parengti projektiniai pasiūlymai, įvyko viešas projektinių pasiūlymų svarstymas su visuomene. Akcentuoja, jog sudarant žemės sklypo įsigijimo sutartį, nekilo jokių abejonių dėl žemės sklypo įsigijimo pagrindų ar žemės sklypo įsigijimo teisėtumo. Pabrėžia, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims iki pareiškėjo prašymo gavimo dienos nebuvo žinomos jokios aplinkybės, dėl kurių mirusiajai O.L. nuosavybės teisės į žemės sklypą galėjo būti atkurtos neteisėtai. Prašo teismo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sąžiningo įgijėjo teisinės apsaugos ir netaikyti restitucijos trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų A. L. ir A. . atstovė advokatė Olga Petroševičienė teismo posėdžio metu palieka Prokuroro prašymą spręsti teismo nuožiūra.

Į teismo posėdį neatvyko atsakovas V. J., tretieji suinteresuoti asmenys A. L., A. L., apie posėdį pranešta tinkamai, juos atstovauja advokatai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės atsakovui V. J., tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. L., A. L.i nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu pareiškėjas, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, siekia apginti viešąjį interesą, teigdamas, kad priimant skundžiamus administracinius aktus buvo pažeisti atitinkamų įstatymų reikalavimai, kurie, draudė atkurti nuosavybės teises.

Dėl viešojo intereso

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis įtvirtina inter alia prokuroro teisę kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Analogišką teisę prokurorui suteikia ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnis. Byloje nėra ginčo, jog keliamais reikalavimais pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis suteikia prokurorui teisę kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-22 nutartyje Nr. 3K-3-194/2006 teigiama, kad „tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. <...> Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas.“ Įvertinus tai nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 12 02 sprendimo Nr. 16S-351 teisėtumas yra tiesiogiai susijęs su tinkamu imperatyvių įstatymo normų taikymu, todėl Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro siekiamas ginti interesas yra viešasis interesas. Pagal teismų praktikoje suformuotą viešojo intereso sąvoką, tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymas priskiriamas prie viešojo intereso srities dalykų. Bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoje viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų. Kadangi prokuroro ginčijami administraciniai aktai dėl juose įtvirtintų nuostatų gali turėti įtakos imperatyvių įstatymo normų pažeidimui nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl konstatuotina, jog šių administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas yra laikytinas viešuoju interesu. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas kaip vieną iš aplinkybių, kada prokuroras privalo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, nurodo kitų institucijų pareigūnų, tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų, privalančių ginti viešąjį interesą, nesiėmimą priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, tai yra susidaro situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą, kurį netinkamai įgyvendino Nacionalinė žemės tarnyba, turėjusi tai padaryti pagal įstatymą. Šioje byloje Nacionalinė žemės tarnyba dalyvauja kaip atsakovas, todėl kaip dar vieną viešojo intereso aspektą galima vertinti tai, kad institucija, nevykdanti jai paskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias tokių veiksmų teisines pasekmes. Pprokuroras nurodo, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančio įstatymo normas.Kadangi Nacionalinė žemės tarnyba, privalėjusi užtikrinti, kad visais jos veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, kad nebūtų priimtas ginčijamas sprendimas, prokuroras privalėjo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą. Vertintina, kad valstybinės žemės apsauga ir disponavimo ja teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t.y. viešuoju interesu.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, todėl prokuroras turėjo teisę kreiptis į teismą, siekdamas jį apginti.

Dėl kreipimosi į teismą termino

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnį sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Minėta termino skundui paduoti pradžia taikoma tik asmenų, kuriems sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, atžvilgiu. Tokius sprendimus turi teisę apskųsti ir kiti asmenys, kurių interesus sprendimai liečia, tačiau tokiems asmenims kreipimosi į teismą terminas prasideda ne nuo sprendimo įteikimo, o nuo akto paskelbimo (ABTĮ 33 str. 1 d.). Skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-301/2006, 2005-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-100/2005).

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Šios nuostatos reiškia, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatytos priemonės, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-09-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005 pažymėjo, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek administracinį, tiek bendrosios kompetencijos) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, tai termino tokiam prašymui (ieškiniui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-28. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-7-585/2005; 2009-12-24 nutartis, priimta administracinėje byloje A-261-1502/2009; kt.). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-07-25 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-335-08, yra pasisakęs, kad teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tokiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atsakyti ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą terminą nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-08-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

Byloje nustatyta, kad pirminę informaciją apie pažeistą viešąjį interesą Klaipėdos apygardos prokuratūra gavo 2016-02-29 – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016-02-24 raštu Nr. 16-SD-212- (14.16.7.). Minėtu raštu buvo pateikti O. L. (L.) nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 207 ir žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, žemės tvarkymo bylos kopijos. Nustatyta, jog Nacionalinės žemės tarnybos 2014-12-02 sprendimu Nr. 16S-351 O. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant nuosavybėn natūra 0,0868 ha žemės sklypą, esantį tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Palangoje. Taip pat nustatyta, jog 2016-03-03 prokuratūroje gauti Migracijos departamento pateikti duomenys apie O. L. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą, iš kurių nustatyta, jog O. L. dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo kreipėsi 2012-07-10, o Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 2002-10-30 (išduotas Lietuvos Respublikos pasas). Šios faktinės aplinkybės leido pareiškėjui daryti išvadą, jog iki Atkūrimo įstatyme nurodyto termino prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti – 2001-12-31, O. L. nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl nebuvo tinkamas subjektas nuosavybės teisių atkūrimui. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra 2016-03-03 (po Migracijos departamento pateiktos informacijos apie pilietybės suteikimą) gavo informaciją apie būtinybę ginti pažeistą viešąjį interesą teismine tvarka, kadangi Nacionalinei žemės tarnybai nesuteikta kompetencija administracine tvarka pasinaikinti savo priimtus aktus, kuriuose asmenims suteiktos tam tikros teisės ar įtvirtintos pareigos. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2016-03-17, t.y. nepraleidęs Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinto 30 dienų termino.

Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo

Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas), nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius, reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl atsakovas (Nacionalinė žemės tarnyba), kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovui tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pažymėtina, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146–976/2009; 2007-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. P6–184/2007; 2004-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A3–438/2004). Analogiška pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 ir 2010-02-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą nuo 1997-07-09 reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) bei kiti teisės aktai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Atkūrimo įstatymo (2004 m. spalio 12 d. redakcija Nr. IX-2490) 2 straipsnio 1 dalį viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, pavyzdžiui, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2756/2011). Taigi šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. A8-1403/2006).

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu. Ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.

Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr. pvz. 2008 m. vasario 20 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-234/2008, 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-3389/2011).

Kaip buvo nurodyta, Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. Todėl byloje yra reikšminga ta aplinkybė, kada O. L. įgyvendino savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir priklausomai nuo to, ar ji tapo nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių tinkamu subjektu, ar ne.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija)“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo 39.6 punktas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio nuostatas, taip pat nurodė, „kad Pilietybės įstatymo17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege ir kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turėjo pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo” 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus, t. y. pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija Nr. VIII-391) 17 str. 2 d., 31 str. 2 d.). Teisėjų kolegija nurodo, jog asmenų, siekiančių tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, aiški valinė išraiška numatyta ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) redakcijoje galiojusioje 2001 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje pasisakyta, jog asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, jog O. L., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, gyvenanti JAV, būdama JAV pilietė, 2002-07-10 pateikė prašymą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. O. L. 2002-07-11 pasirašė pasižadėjimą Lietuvos valstybei. Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus išvada dėl O. L. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo surašyta 2002-10-28, o 2002-10-30 jai išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) Šių faktinių aplinkybių viseto pagrindu darytina išvada, jog O. L. Pilietybės ir Atkūrimo įstatymuose numatytus reikalavimus atitiko tik 2002 m. spalio mėnesį, t.y. tuo metu atsirado įstatyme numatytos būtinos prielaidos nuosavybės teisių atkūrimui. Tokiu būdu atmetamas atsakovo V. J. atsiliepime nurodytas argumentas, jog O. L.pilietybę buvo įgijusi gimdama pagal 1991-12-05 Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o pasas yra tik pilietybę patvirtinantis dokumentas, todėl pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises (1992 m.), ji buvo tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo subjektas.

Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos fragmentinės medžiagos matyti (Lietuvos Respublikos Kretingos apskrities Ipotekos Įstaigos 1939 metams aktų knygos pirmykštį išrašą Nr. 279), jog O. J. – L. 1939-06-19 iš P. S. nupirko ½ bendroje nuosavybėje su J. G. valdyto 0,2507 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini)., Palangoje. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenims nustatyta, jog O. L. Palangos miesto valdybai pateikė prašymą grąžinti turėtą žemės sklypą (prašymas be datos ir registracijos žymos). Vėliau O. L. pateikė pareiškimą, kuriuo savo nuosavybės teisę į 0,2507 ha žemės sklypą perleido dukrai R. S.. 1992-09-17 R. S. Palangos miesto valdybai pateikė pareiškimą grąžinti mamos O. L. žemės sklypą, kurį 2002-08-20 atsiėmė. 2002-08-27 O. L. pateikė pareiškimą, kuriuo 1992 metais rašytą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo dukrai R. S. bei prašymą grąžinti žemę jos vardu paprašė laikyti negaliojančiais, o prašymą grąžinti žemę jos vardu laikyti tinkamu nuosavybės teisių atkūrimui. Taigi iš šių duomenų matyti, jog O. L. (L.) iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2001-12-31 buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises. Tačiau pagal faktines bylos aplinkybes nustatyta, kad duomenys, patvirtinantys Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą buvo pateikti vėliau nei Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas, t.y. 2002-10-30 buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas, kuris NŽT Palangos skyriuje gautas 2003-01-27. Kaip matyti iš tolimesnių nuosavybės teisių atkūrimo proceso dokumentų, 2005-08-17 O. L. 2005-08-15 rašytiniu testamentu, kuris patvirtintas 2005-09-06 JAV Floridos valstijos notaro, V. J. jos mirties atveju paliko visas teises atgauti jos turėtą žemės sklypą Palangos mieste ir atgavus pilnai juo disponuoti. Byloje nustatyta, jog O. L. (duomenys neskelbtini) mirė. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos matyti, kad jokie sprendimai minėtam asmeniui būnant gyvam dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo priimti. 2014-03-21 į Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrių su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į O. L. valdytos žemės dalį kreipėsi O.L. turto paveldėtojas V. J. Vertinant tolimesnius institucijų veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą, matyti, jog NŽT Palangos skyrius, vadovaudamasis Tvarkos 106¹ punktu, kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemė O. L. iki nacionalizacijos Palangos mieste valdytoje vietoje patikslinimo ir natūra grąžintino žemės sklypo suformavimo. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014-08-26 įsakymu Nr. A1-844 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę“ suderino informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, nurodydamas, kad teritorija, esanti tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, yra laisva (neužstatyta). 2014-11-21 Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A1-1198 „Dėl žemės sklypo“ patvirtino 0,0868 ha žemės sklypo, suformuoto tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Palanga, planą. Vėliau buvo patvirtinta pažyma, pagal kurią O.L. turi teisę atkurti nuosavybės teises (NŽT Palangos skyriaus 2014-02-02), ir 2014-12-02 įsakymu Nr. 16SK-(14.16.110)-42 suformuoti ir patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenys. Sprendimas atkurti nuosavybės teises O. L. buvo priimtas 2014-12-02 sprendimu Nr. 16S-351, grąžinant natūra 0,0868 ha žemės sklypą, esantį tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palangoje. Ginčijamo sprendimo 4 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į pilietei tenkančią žemės valdos dalį – 0,0464 ha žemės, bus atkurtos vėliau.

Iš aukščiau aprašytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad O. L. laiku (iki 2001-12-31) buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau pagal suformuotą teisminę praktiką ir aukščiau pacituotus teisės aktus, iki įstatymo nustatyto termino (2001-12-31) nebuvo pateikusi pilietybę patvirtinančių dokumentų. Šios aplinkybės suponuoja, kad O. L. neturėjo būti pripažinta tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu, inter alia, negalėjo būti priimta 2014-02-02 pažyma, patvirtinanti, jog O.L. turi teisę atkurti nuosavybės teises, taip pat negalėjo būti priimtas byloje skundžiamas 2012-12-02 sprendimas Nr. 16S-351. Pažymėtina, jog atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pripažino, jog O. L. 2003-01-27 pateiktas Lietuvos Respublikos piliečio pasas buvo klaidingai įvertintas, kaip papildomai pateiktas dokumentas, kuriam Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodytas terminas – iki 2003-12-31.

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad O. L. iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2001-12-31 – būtų pateikusi Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus, todėl 2014-12-02 sprendimas Nr. 16S- 351 laikytinas nepagrįstu ir naikintinas, nes juo atkurtos nuosavybės teisės į žemę asmeniui, kuris tokios teisės pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neturėjo, priimtas skundžiamas aktas neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad iki turto grąžinimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos ir tik valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvusiam savininkui atkuriamos savininko teisės į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994-05-27, 2008-05-20). Todėl pripažinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmens nebegalima laikyti teisėtu žemės savininku ir turtas iš jo gali būti išreikalaujamas taikant restituciją.

Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės neteisėtai buvo atkurtos O. L., kuri (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal 2005-08-15 rašytinį testamentą V. J. O.L. mirties atveju paliko visos teisės atgauti jos turėtą žemės sklypą ir atgavus juo pilnai disponuoti. Pagal byloje pateiktą 2015-03-12 paveldėjimo teisės liudijimą, kurį pasirašė Palangos miesto savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė J. D., V. J. nuosavybės teise atiteko paveldėtas turtas – ginčo žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pripažinus, kad O. L. nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, paveldėjimo teisės liudijimas yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnis). Nors žemės sklypą V. J. gavo nuosavybėn neatlygintinai (paveldėjo) dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jo kaltės ar nesąžiningumo dėl padarytos klaidos byloje nenustatyta, tačiau ginčo atveju, netaikytinos Civilinio kodekso 4.96 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000-07-05 nutarime yra konstatavęs, kad neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe ir toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Be teisinio pagrindo įgyto turto išreikalavimas reglamentuojamas nepagrįsto praturtėjimo instituto specialiųjų normų (Civilinio kodekso 6.237-6242 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju, Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių, kai negalima išreikalauti be pagrindo įgyto turto, nenustatyta.

CK 6.145 straipsnyje nurodyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo (ABTĮ 92 str.). Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis procesas, kuriuo siekiama atkurti neteisėtai nusavintas nuosavybės teises ir bent iš dalies atkurti teisingumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog esant aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tačiau nagrinėjamu atveju V. J. lūkestis, jog jis atkūrus nuosavybės teises O. L. jis galės pilnai disponuoti žemės sklypu, buvo de facto nepagrįstas, nes pretendentė tokios teisės net neturėjo – tik klaidingai manė ją turinti. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs pačią teisę, o šiuo atveju byloje konstatuotos aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas V. J. nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti, todėl prokuroro prašymo reikalavimas – pripažinti negaliojančiu 2015-03-12 paveldėjimo teisės liudijimą, notaro registro Nr. JD-940, pripažįstamas pagrįstu ir tenkintinas, taip pat taikytina restitucija.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šiam ginčui taip pat taikytinos nuostatos, kad viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, kt.). Todėl spręstina, jog administracinių aktų panaikinimas visiškai atitinka parinktą viešojo intereso gynimo būdą.

Dėl restitucijos taikymo

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad iki turto grąžinimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos ir tik valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvusiam savininkui atkuriamos savininko teisės į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994-05-27, 2008-05-20). Todėl pripažinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmens nebegalima laikyti teisėtu žemės savininku ir turtas iš jo gali būti išreikalaujamas taikant restituciją.

Jei administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 str., kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (2003 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais atsakovui V. J. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,0868 ha žemės sklypas vėliau atlygintinai, t. y. už 202734 Eur, perleistas trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. (2015-04-23 pirkimo – pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. JD-1500). Ši pirkimo – pardavimo sutartis byloje neginčijama, nes trečiųjų suinteresuotų asmenų A. L. ir A. L. nesąžiningumas byloje neįrodinėtas, jie laikytini sąžiningais įgijėjais. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nenustatyta. Taigi byloje nustatyta, kad restitucija natūra negalima, o pagal CK 6.146 straipsnį tais atvejais, kai restitucija natūra neįmanoma, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Dėl nurodytos priežasties teismas konstatuoja, kad pagrįstas restitucijos taikymas, sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.147 straipsnis).

Bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, nustatyta CK 6.147 straipsnio 1 dalyje. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Taigi taikant šią teisės normą yra svarbu nustatyti, ar privalantis grąžinti turtą asmuo buvo sąžiningas. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą mažiausią turto vertę, o jei nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės – piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą didžiausią turto vertę.

Šioje byloje nenustatyta, kad atsakovas V. J. pripažintų negaliojančiais administracinių aktų pagrindu įgydamas turtą veikė nesąžiningai. Atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, konstatuojama, kad atsakovas V. J. privalo atlyginti mažiausią turto vertę, t. y. turto vertę, buvusią perleidimo sandorio metu – pagal VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo duomenis – 82800 Eur, pervedant šią sumą į valstybės biudžetą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000-07-05 nutarime yra konstatavęs, kad neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe ir toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Be teisinio pagrindo įgyto turto išreikalavimas reglamentuojamas nepagrįsto praturtėjimo instituto specialiųjų normų (Civilinio kodekso 6.237-6242 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju, Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių, kai negalima išreikalauti be pagrindo įgyto turto, nenustatyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, kuriuo neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės O. L., ir paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu neatlygintinai 0,0868 ha žemės sklypas atiteko V. J., bei nustačius, kad restitucija taikoma nesant atsakovo kaltės, V. J. privalo atlyginti mažiausią turto vertę, buvusią perleidimo sandorio metu.

Pažymėtina tai, kad O.L. negalėjo testamentu palikti turto, kurio neturėjo arba pagal Atkūrimo įstatymą neįgijo (šiuo atveju pripažintas neteisėtai įgytu). CK 5.19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims. Įstatyme aiškiai apibrėžta kokį turtą testatorius gali palikti testamentu. Atkūrimo įstatymo 2 dalyje numatyta, kad piliečiai, kurie nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Šiuo atveju panaikinus O. L. nuosavybės teisių atkūrimą, nebėra turto, kurį galėtų paveldėti testamentinis įpėdinis. Taip pat teismas nevertina trečiojo suinteresuoto asmens V. J. pateiktų įrodymų, kad 100000 JAV dolerių pervedė J. L., nes testamente nėra testamentinės išskirtinės, kuria testatorius būtų įpareigojęs įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai (CK 5.23 straipsnis).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas tenkintinas visa apimtimi.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešą interesą, prašymą tenkinti ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014-12-02 sprendimą Nr. 16S-351 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei O. L.“.

Pripažinti negaliojančiu 2015-03-12 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, išduotą V. J., notaro registro Nr. JD-940.

Taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą V. J. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atlyginti valstybei turto – 0,0868 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje – vertę, buvusią sklypo perleidimo metu, kuri sudaro 82800 Eur (aštuoniasdešimt du tūkstančius ir aštuonis šimtus eurų), pervedant šią sumą į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.