- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- eA-1702-525/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00190-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Stasys Gagys
- Atsakovas
- V. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- Klaipėdos apygardos prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- A. L.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir V. J., tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. L. ir A. L. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 17 d. teismui pateikė prašymą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 16S-351 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei O. L.“; 2) pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. JD-940; 3) taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą V. J. atlyginti valstybei turto (0,0868 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)) vertę, buvusią sklypo perleidimo metu – 82 800 Eur, pervedant šią sumą į valstybės biudžetą.Pareiškėjas teigė, kad skundžiamu 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu O. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant nuosavybėn natūra 0,0868 ha žemės sklypą, esantį tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o 2015 m. kovo 12 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu nuosavybės teisė į šį sklypą perėjo V. J.. 2015 m. balandžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. J. ginčo sklypą pardavė A. L.. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. A1-541 ginčo sklypui suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini).Pareiškėjas pabrėžė, kad O. L., teikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, dar nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės ir ją įgijo po Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.), t. y. 2002 m. spalio 28 d. Nuosavybės teisės O. L. skundžiamu sprendimu buvo atkurtos neteisėtai, o šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės turėjo būti panaikintos. Skundžiamas paveldėjimo teisės liudijimas prieštaravo imperatyvioms įstatymų normoms. Šiuo atveju turėtų būti taikyta restitucija, t. y. V. J. turėtų grąžinti ginčo sklypą valstybei, tačiau jis šį sklypą pardavė A. L. už 202 734 Eur. Pareiškėjas nereikalavo pripažinti negaliojančiais sandorius, sudarytus su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nes jie laikytini sąžiningais įgijėjais. V. J., negalėdamas grąžinti ginčo sklypo, privalėjo atlyginti valstybei šio žemės sklypo vertę pinigais. Tyrimo metu nenustatytas V. J. nesąžiningumas, todėl pareiškėjas prašė grąžinti sklypo perleidimo metu (2015 m. balandžio 23 d.) buvusią mažiausią sklypo vertę – 82 800 Eur.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo prašymą nurodė neturinti teisinio pagrindo jam prieštarauti.Tarnyba paaiškino, jog O. L. galėjo atkurti nuosavybės teises į 0,1332 ha žemės. Teritorija, į kurią pateko O. L. valdyta žemės sklypo dalis, pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu patvirtintą informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, buvo pažymėta kaip užstatyta. Skundžiamu 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu O. L. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,0868 ha žemės sklypą, esantį tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, 2003 m. sausio 27 d. gautas O. L. Lietuvos Respublikos piliečio pasas buvo klaidingai įvertintas kaip papildomai pateiktas dokumentas, kuriam pateikti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodytas terminas – iki 2003 m. gruodžio 31 d. O. L. prašymo pateikimo metu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė.Atsakovas V. J. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.V. J. akcentavo, jog, pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. O. L. Palangos miesto valdybai tokį prašymą pateikė 1992 m., tačiau nuosavybės teisės pagal šį ir kitus (jos dukters R. S.) prašymus nebuvo atkurtos. 2006 m. ji įgaliojo V. J. atstovauti jos interesus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o 2005 m. rugpjūčio 15 d. testamentu paliko jam visas teises atgauti jos turėtą žemės sklypą ir juo disponuoti. O. L. mirė 2006 m. (duomenys neskelbtini). V. J. vertinimu, O. L. buvo tinkamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektas. Pareiškėjas nemotyvavo, kokius interesus gynė pateikdamas prašymą. Be to, dėl likusios (0,0464 ha) sklypo dalies (jo priskyrimo valstybės išperkamai žemei) vyko ginčas su Palangos miesto savivaldybės administracija. Teismo posėdžio metu V. J. atstovas papildomai paaiškino, kad niekas neturi teisės iš savininko prievarta atimti nuosavybės. Be to, O. L. laikoma Lietuvos piliete nuo 1940 m. birželio 15 d., o į atitinkamas įstaigas buvo kreiptasi tik dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo.Tretieji suinteresuoti asmenys A. L. ir A. L. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė jo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra, bet netaikyti restitucijos sąžiningų įgijėjų – trečiųjų suinteresuotų asmenų – atžvilgiu.Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė 2015 m. balandžio 23 d. iš V. J. įsigiję žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Įgijus ginčo sklypą, jis iškart pradėtas ruošti statyboms. Sudarant ginčo sklypo įsigijimo sutartį, nekilo jokių abejonių dėl šio sklypo įsigijimo pagrindų ar teisėtumo. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims iki pareiškėjo prašymo gavimo dienos nebuvo žinomos jokios aplinkybės, dėl kurių O. L. nuosavybės teisės į žemės sklypą galėjo būti pripažintos atkurtomis neteisėtai.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą tenkino.Teismas konstatavo, kad skundžiamo Tarnybos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo teisėtumas buvo tiesiogiai susijęs su tinkamu imperatyvių įstatymo normų taikymu, todėl pareiškėjo siekiamas ginti interesas buvo viešasis interesas. Be to, tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymas priskiriamas prie viešojo intereso srities dalykų, institucija, nevykdanti jai paskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias tokių veiksmų teisines pasekmes, o valstybinės žemės apsauga ir disponavimo ja teisėtumo klausimas taip pat buvo neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju, interesu.Teismas nustatė, kad pirminę informaciją apie pažeistą viešąjį interesą Klaipėdos apygardos prokuratūra gavo Tarnybos 2016 m. vasario 24 d. raštu, kuriuo buvo pateiktos O. L. (L.) nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 207 ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės tvarkymo bylos kopijos. 2016 m. kovo 3 d. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gauti duomenys, jog O. L. dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo kreipėsi 2002 m. liepos 10 d., o Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 2002 m. spalio 30 d. (išduotas Lietuvos Respublikos pasas). Padaryta išvada, jog iki Atkūrimo įstatyme nurodyto termino prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti – 2001 m. gruodžio 31 d. – O. L. nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl nebuvo tinkamas subjektas nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. kovo 17 d., todėl nepraleido Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinto 30 dienų termino.Teismas pabrėžė, jog Atkūrimo įstatyme nustatytos prielaidos, būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą (be kita ko, asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu), turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsniu, asmenys, gyvenę užsienyje ir turėję teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege (lot. pagal teisę) ir, siekdami tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, turėjo pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nustatytus reikalavimus, t. y. pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju O. L., gyvenusi Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV) ir būdama šios valstybės piliete, 2002 m. liepos 10 d. pateikė prašymą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, 2002 m. liepos 11 d. pasirašė pasižadėjimą Lietuvos valstybei. Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus išvada dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo O. L. surašyta 2002 m. spalio 28 d., 2002 m. spalio 30 d. jai išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Remdamasis tuo, teismas atmetė V. J. argumentą, jog O. L. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdama.Teismas iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos fragmentinės medžiagos (Lietuvos Respublikos Kretingos apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. aktų knygos pirmykštis išrašas Nr. 279) nustatė, jog O. J.-L. 1939 m. birželio 19 d. iš P. S. nupirko 1/2 bendroje nuosavybėje su J. G. valdyto 0,2507 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini). Vėliau O. L. Palangos miesto valdybai pateikė prašymą grąžinti turėtą žemės sklypą (prašymas be datos ir registracijos žymos). Po to O. L. pateikė pareiškimą, kuriuo savo nuosavybės teisę į 0,2507 ha žemės sklypą perleido dukrai R. S.. 1992 m. rugsėjo 17 d. R. S. Palangos miesto valdybai pateikė pašymą grąžinti O. L. žemės sklypą, kurį 2002 m. rugpjūčio 20 d. atsiėmė. 2002 m. rugpjūčio 27 d. O. L. pateikė pareiškimą, kuriuo 1992 m. rašytą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. S. bei prašymą grąžinti žemę jos vardu prašė laikyti negaliojančiais, o prašymą grąžinti žemę O. L. laikyti tinkamu nuosavybės teisių atkūrimui. Taigi, O. L. (L.) iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d. – buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau duomenys, patvirtinantys Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą (pasas), Tarnybos Palangos skyriui buvo pateikti vėliau – 2003 m. sausio 27 d. O. L. testamentu, 2005 m. rugsėjo 6 d. patvirtintu JAV Floridos valstijos notaro, V. J. jos mirties atveju paliko visas teises atgauti jos turėtą žemės sklypą Palangos mieste. O. L. mirė 2006 m. (duomenys neskelbtini). Jokie sprendimai minėtam asmeniui esant gyvam dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo priimti.2014 m. kovo 21 d. V. J. kreipėsi į Tarnybos Palangos skyrių su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į O. L. valdytos žemės dalį. Tarnybos Palangos skyrius kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. A1-844 suderino informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, nurodydamas, kad teritorija, esanti tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo laisva (neužstatyta). 2014 m. lapkričio 21 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A1-1198 patvirtino 0,0868 ha žemės sklypo, suformuoto tarp minėtų žemės sklypų, planą. 2014 m. gruodžio 2 d. buvo patvirtinta pažyma, pagal kurią O. L. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, 2014 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 16SK-(14.16.110)-42 suformuoti ir patvirtinti ginčo sklypo kadastro duomenys. Skundžiamas sprendimas O. L. atkurti nuosavybės teises priimtas 2014 m. gruodžio 2 d., grąžinant natūra 0,0868 ha žemės sklypą ir nurodant, kad nuosavybės teisės į 0,0464 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau. Teismas padarė išvadą, kad O. L. laiku (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ne pilietybę patvirtinančius dokumentus. Taigi, O. L. neturėjo būti pripažinta tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tarnyba pripažino, jog O. L. 2003 m. sausio 27 d. pateiktas Lietuvos Respublikos piliečio pasas buvo klaidingai įvertintas kaip papildomai pateiktas dokumentas, kurį buvo galima pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Skundžiamas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas pripažintas naikintinu, nes juo atkurtos nuosavybės teisės asmeniui, kuris tokios teisės pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neturėjo. Pripažinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmens nebegalima laikyti teisėtu žemės savininku ir turtas iš jo gali būti išreikalaujamas taikant restituciją. Pagal 2015 m. kovo 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą, V. J. nuosavybės teise atiteko paveldėtas turtas – ginčo žemės sklypas. Pripažinus, kad O. L. nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, paveldėjimo teisės liudijimas buvo niekinis ir negaliojantis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str.). Nors ginčo sklypą V. J. gavo nuosavybėn neatlygintinai (paveldėjo) dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jo kaltė ar nesąžiningumas dėl padarytos klaidos byloje nenustatyti, šiuo atveju netaikytinos Civilinio kodekso 4.96 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo. Be teisinio pagrindo įgyto turto išreikalavimas reglamentuojamas nepagrįsto praturtėjimo instituto specialiųjų normų (Civilinio kodekso 6.237-6242 str.). Teismo vertinimu, V. J. lūkestis, jog jis, atkūrus nuosavybės teises O. L., galės visiškai disponuoti žemės sklypu, buvo de facto (lot. faktiškai, iš tikrųjų) nepagrįstas, nes pretendentė tik klaidingai manė tokią teisę turinti. V. J. nenurodė ir teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti, todėl pareiškėjo prašymas pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą patenkintas ir taikyta restitucija.Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pripažintais negaliojančiais administraciniais aktais V. J. neatlygintinai perduotas nuosavybėn 0,0868 ha ginčo sklypas vėliau atlygintinai, t. y. už 202 734 Eur, buvo perleistas A. L. (2015 m. balandžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis). Ši pirkimo-pardavimo sutartis byloje neginčijama, nes A. L. ir A. L. nesąžiningumas byloje neįrodinėtas, jie laikytini sąžiningais įgijėjais. Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos aplinkybės, kurioms esant galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, šiuo atveju nenustatytos. Kadangi restitucija natūra neįmanoma, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (Civilinio kodekso 6.147 str.). Byloje nenustatyta, kad V. J., įgydamas turtą, veikė nesąžiningai, todėl jis privalėjo atlyginti mažiausią turto vertę, t. y. turto vertę, buvusią perleidimo sandorio metu (pagal VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo duomenis – 82 800 Eur). Teismas nevertino V. J. pateiktų įrodymų, kad 100 000 JAV dolerių (apie 84 500 Eur) jis pervedė D. L. (J. L.), nes testamentinė išskirtinė O. L. testamente nenumatyta.
III.
Atsakovas V. J. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.V. J. vertinimu, Migracijos departamento pateikti dokumentai patvirtina, kad O. L. gimė 1907 m. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Ji Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kreipdamasi į atitinkamas institucijas, O. L. tik pasinaudojo Pilietybės įstatyme numatyta teise gauti Lietuvos Respublikos piliečio pasą arba, pagal šio įstatymo 17 straipsnį, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus. Be to, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1274 (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka), 5 punktą, prašymus nagrinėjanti institucija turėjo teisę prašyti pateikti papildomą informaciją (dokumentus) arba patikslinti prašymą. Laikotarpiu nuo 1992 m., kai buvo pateiktas prašymas, iki 2001 m. gruodžio 31 d. atsakinga institucija, t. y. Palangos miesto savivaldybė privalėjo pareikalauti dokumentų, reikalingų nuosavybės teisėms atkurti, tačiau nuo 1992 m. iki 2014 m. šiuo klausimu nebuvo priimti jokie sprendimai. V. J. pabrėžia, kad O. L. buvo ginčo sklypo savininkė ir teisėtai šį sklypą paliko jam – savo sūnėnui. V. J. taip pat pažymi, kad O. L. turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į visą valdytą žemės sklypą, nes 0,0464 ha žemės sklypo dalis, į kurį nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, negali būti pripažinta valstybės išperkama žeme Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies prasme. Pareiškėjas gina ne viešąjį interesą, o Palangos miesto savivaldybės interesus – ši žemės dalis neteisėtai perduota (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).Pareiškėjas Klaipėdos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į atsakovo V. J. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Pareiškėjas pabrėžia, kad O. L. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2002 m. spalio 28 d., t. y. jau po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.), todėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jai negalėjo būti atkurtos. O. L. pateko į kategoriją asmenų, kuriems buvo išsaugota teisė į pilietybę, tačiau, siekiant šią teisę įgyvendinti, reikėjo pateikti prašymą ir tik jį apsvarsčius asmuo galėjo būti pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu bei jam išduotas pasas.Tretieji suinteresuoti asmenys A. L. ir A. L. atsiliepimu į atsakovo V. J. apeliacinį skundą prašo jo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.Tretieji suinteresuoti asmenys akcentuoja, kad jie turi būti laikomi sąžiningais įgijėjais, nes jie ginčo sklypą įsigijo rinkos kaina iš nesusijusio asmens (V. J.), jie nežinojo ir negalėjo žinoti jokių aplinkybių, kurios galėtų turėti neigiamos įtakos žemės sklypo įsigijimo sutarties galiojimui. Be to, į žemės sklypo įsigijimo sutartį buvo įtrauktos protingai reikalingos garantijos dėl ginčo sklypo savininko nuosavybės teisių į šį sklypą, o, patikrinus viešuosius registrus, nebuvo rasta duomenų apie jokius ginčo sklypo daiktinės arba prievolinės teisės apsunkinimus ir pan. Kadangi ginčo sklypas buvo įgytas atlygintinai, nebuvo vieno iš pagrindų išreikalauti šį sklypą iš trečiųjų suinteresuotų asmenų. Teismui pritaikius restituciją trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu, būtų pažeisti jų teisėti lūkesčiai ir jau sukurtų teisinių santykių stabilumas, jų padėtis nepagrįstai pablogėtų.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovo V. J. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Tarnybos nuomone, teismas pagrįstai nustatė, kad O. L. laiku (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ne Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus. O. L. neturėjo būti pripažinta tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu, todėl jai skundžiamu 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.). Byloje sprendžiama dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 16S-351 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei O. L.“ teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje kartu su apeliaciniu skundu bei 2017 04 12 apelianto atstovo prašymu yra pateikta visa eilė dokumentų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Kartu su apeliaciniu skundu pateikti visi dokumentai yra surašyti anksčiau nei įvyko paskutinis teismo posėdis šioje byloje pirmosios instancijos teisme, todėl darytina išvada, jog šiuos dokumentus apeliantas galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Priežasčių kodėl šių dokumentų apeliantas neteikė pirmosios instancijos teismui, taip pat kodėl kilo būtinybė juos teikti apeliacinės instancijos teismui, apeliantas nenurodė. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog nėra pagrindo šiuos dokumentus prijungti prie bylos.Kartu su 2017 04 12 apelianto atstovo prašymu pateikti dokumentai, išskyrus Migracijos departamento 2016 12 12 raštą, Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2017 02 01 pažymą bei Kauno Regioninio valstybės archyvo 2017 02 22 pažymą yra surašyti anksčiau nei įvyko paskutinis teismo posėdis šioje byloje pirmosios instancijos teisme, todėl darytina išvada, jog šiuos dokumentus apeliantas galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Priežasčių kodėl šių dokumentų apeliantas neteikė pirmosios instancijos teismui, taip pat kodėl kilo būtinybė juos teikti apeliacinės instancijos teismui, apeliantas nenurodė. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog nėra pagrindo šiuos dokumentus prijungti prie bylos.Migracijos departamento 2016 12 12 raštas, Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2017 02 01 pažyma bei Kauno Regioninio valstybės archyvo 2017 02 22 pažyma prijungiami prie bylos.Skundžiamu sprendimu Tarnyba atkūrė nuosavybės teises O. L. (L.) į 0,0868 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuomone, O. L. nebuvo tinkamas subjektas nuosavybės teisėms atkurti, nes prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu (1992 m.) ir iki 2001 m. gruodžio 31 d. ji neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. O. L. prašymą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę pateikė 2002 m. liepos 10 d. (I t., b. l. 49), 2002 m. spalio 30 d. jai išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. O. L. dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos pilietybę, Tarnybai pateikė 2003 m. sausio 27 d.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad viešasis interesas turi būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr., pvz., 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-48/2007, 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006, 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009). Tačiau viešasis interesas nuosavybės teisių atkūrimo procese neturi būti suprantamas kaip prioriteto suteikimas itin formaliems kriterijams vertinant prieš ilgą laiko tarpą priimtus sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1856-492/2016).Apeliaciniame skunde teigiama, kad O. L. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Migracijos departamentas analogišką poziciją išdėstė 2016 m. kovo 3 d. rašte pareiškėjui (I t., b. l. 47). Dokumentuose Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti (I t., b. l. 48-70) jos pilietybė nurodyta kaip JAV, pateikta JAV piliečio paso, išduoto 1995 m. lapkričio 7 d., pirmojo puslapio kopija (I t., b. l. 53).1991-2002 metų laikotarpiu pilietybės klausimus reguliavęs Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. įstatymo redakcija Nr. I-2072) nustatė (1 straipsnio 1 punktas), kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės.Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog O. L. iki 1940 06 15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau byloje pateikti rašytiniai įrodymai - O. L. JAV piliečio paso, išduoto 1995 m. lapkričio 7 d., pirmojo puslapio kopija – patvirtina, jog ji buvo įgijusi kitos valstybės pilietybę. Todėl konstatuotina, jog O. L. pagal LR Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. įstatymo redakcija Nr. I-2072) 1 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį buvo praradusi Lietuvos Respublikos pilietybę, nes buvo įgijusi kitos valstybės pilietybę.Sutinkamai su LR Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. įstatymo redakcija Nr. I-2072) 17 straipsnio 1 ir 3 punkto nuostatomis O. L. tik išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir šią savo teisę galėjo įgyvendinti pagal LR Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 punktą bei 18 straipsnyje numatyta tvarka.Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog O. L. šia savo teise pasinaudojo 2002 liepos-spalio mėnesiais, kai ji kreipėsi su prašymu įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę (I t., b. l. 49) ir jai 2002 m. spalio 30 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas.Pagal LR Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos pilietybė laikoma atstatyta, kai asmeniui išduodamas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Taigi konstatuotina, jog ginčui aktualiu aspektu O. L. Lietuvos Respublikos piliete tapo 2002 m. spalio 30 d.Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos, kiek tai liečia šioje byloje sprendžiamą ginčą, sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti (atstatyti) buvo įtvirtintos ir naujoje LR Pilietybės įstatymo redakcijoje (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija).Atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad O. L. laikytina nepraradusia Lietuvos pilietybės, kad ji laikytina Lietuvos piliete pagal nuo 1995 10 20 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ nuostatas, t.y. kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys iki 1940m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę ir jų vaikai nepriklausomai nuo to, ar asmenys buvo kitos valstybės piliečiai, ar buvo asmenys be pilietybės, pažymėtina, kad šiuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.Savo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime Konstitucinis teismas pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos [ši sąlyga pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsniui])“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie iš šiame punkte nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija). Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turėjo pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus. Taigi, apibendrinant išdėstytą kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentas, jog O. L. laikytina Lietuvos Respublikos piliete ir iki jai 2002 m. spalio 30 d. išduodant Lietuvos Respublikos piliečio pasą, atmestini kaipo nepagrįsti.Pasisakant dėl O. L. teisės į nuosavybės teisių atkūrimo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (1991 06 18 įstatymo Nr. I-1454 redakcija) 2 straipsnio 1 punktas nustatė, kad nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatoma buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.Taigi šis įstatymas numatė galimybę atkurti nuosavybės teises tik tiems asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.Kaip jau minėta anksčiau, O. L. 1991-1997 metų laikotarpiu, t.y. galiojant Lietuvos Respublikos įstatymui Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nebuvo Lietuvos pilietė, neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, todėl ji minėtu laikotarpiu neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. O jos 1992 metais pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš esmės laikytinas niekiniu. 1997 07 01 priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Nr. VIII-359) išplėtė asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašą, tačiau šis įstatymas vėl gi numatė sąlygą, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata įtvirtinta visose šio įstatymo redakcijose ir yra numatyta šiuo metų galiojančioje įstatymo redakcijoje. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. O šio straipsnio 4 dalis nustatė, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. liepos 1 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.Reikalavimas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą, taip pat įtvirtintas vėlesnėse šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalies redakcijose.Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikalavimas pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą turėti Lietuvos Respublikos pilietybę yra nuosavybės teisų atkūrimą nustatančių teisės aktų privaloma sąlyga ir jos neturėjimas iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos eliminuoja jo teisę į nuosavybės atkūrimą. Prašymą atkurti nuosavybės teises gali pateikti tik asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, prašymai turi būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2516/2012, 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1136-261/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad O. L. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto termino, t.y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, kompetentingai institucijai nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, todėl konstatuotina, jog ji iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog šioje byloje ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 16S-351 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei O. L.“ nuosavybės teisės O. L. atkurtos neteisėtai.Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 16S-351.Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis nustato, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. LR Civilinio kodekso 6.145 straipsnis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad, susiklosčius tokio pobūdžio situacijai, vien skundžiamų administracinių aktų panaikinimas viešojo intereso realiai neapgintų, turėtų būti pripažinti negaliojančiais šių aktų pagrindu priimti, be kita ko, paveldėjimų liudijimai (atitinkamos jų dalys) (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013, 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013). Be to, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikytina restitucija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-3023/2012).Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės neteisėtai buvo atkurtos O. L., kuri 2006 (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal jos 2005 08 15 rašytinį testamentą O. L. mirties atveju V. J. paliko visos teisės atgauti jos turėtą žemės sklypą ir atgavus juo pilnai disponuoti. Pagal byloje pateiktą 2015 03 12 paveldėjimo teisės liudijimą V. J. nuosavybės teise atiteko paveldėtas turtas – ginčo žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Pripažinus, kad O. L. nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, konstatuotina, jog paveldėjimo teisės liudijimas yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnis). Ginčo žemės sklypą V. J. gavo nuosavybėn neatlygintinai (paveldėjo) dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jo kaltės ar nesąžiningumo dėl padarytos klaidos byloje nenustatyta. Tačiau ginčo atveju, netaikytinos Civilinio kodekso 4.96 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 07 05 nutarime konstatavo, kad neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe ir toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Be teisinio pagrindo įgyto turto išreikalavimas reglamentuojamas nepagrįsto praturtėjimo instituto specialiųjų normų (Civilinio kodekso 6.237-6242 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju, Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių, kai negalima išreikalauti be pagrindo įgyto turto, nenustatyta.Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis procesas, kuriuo siekiama atkurti neteisėtai nusavintas nuosavybės teises ir bent iš dalies atkurti teisingumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog esant aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Nagrinėjamu atveju V. J. lūkestis, jog atkūrus nuosavybės teises O. L. jis galės pilnai disponuoti žemės sklypu, buvo de facto nepagrįstas, nes pretendentė tokios teisės net neturėjo – tik klaidingai manė ją turinti. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs pačią teisę, o šiuo atveju byloje konstatuotos aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą. Byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų pakeisti restitucijos būdą ar jos netaikyti, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė tenkinti prokuroro prašymą – pripažinti negaliojančiu 2015 03 12 paveldėjimo teisės liudijimą, notaro registro Nr. JD-940, bei taikyti restituciją.Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad iki turto grąžinimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos ir tik valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvusiam savininkui atkuriamos savininko teisės į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994-05-27, 2008-05-20). Todėl pripažinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmens nebegalima laikyti teisėtu žemės savininku ir turtas iš jo gali būti išreikalaujamas taikant restituciją.Jei administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 str., kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (2003 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003).Byloje nustatyta, kad V. J. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,0868 ha žemės sklypas vėliau atlygintinai, t. y. už 202734 Eur, perleistas trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. (2015 04 23 pirkimo – pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. JD-1500). Ši pirkimo – pardavimo sutartis byloje neginčijama, trečiųjų suinteresuotų asmenų A. L. ir A. L. nesąžiningumas byloje neįrodinėjamas, todėl jie laikytini sąžiningais įgijėjais. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nenustatyta. Taigi restitucija natūra negalima, o pagal CK 6.146 straipsnį tais atvejais, kai restitucija natūra negalima, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Pagal bendrąją taisyklę piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 straipsnio 1 dalis). CK 6.147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Taigi, jeigu skolininkas yra sąžiningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą mažiausią turto vertę.Šioje byloje nenustatyta, kad V. J. pripažintų negaliojančiais aktų pagrindu įgydamas turtą veikė nesąžiningai, todėl konstatuotina, kad V. J. privalo atlyginti mažiausią turto vertę. Pagal VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo duomenis mažiausia turto vertė buvusi perleidimo sandorio metu yra 82800 Eur, todėl ši suma priteistina iš V. J..Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.