Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-524-318/2012

Teisėja Edita Zarambienė Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00009-2011-1 Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.2.3.; 2.1.13.14.

2012 m. liepos 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. 8 MGL dydžio (1040 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad siekdamas papirkti valstybės tarnautoją davė jam kyšį, tai yra 2011 m. sausio 5 d., apie 14.20 val., A. V. savo iniciatyva atėjęs į Vilniaus apskrities VPK Ukmergės policijos komisariatą, esantį Vytauto g. 109 Ukmergėje, pas tyrėją Z. Č., kabinete Nr. 221 mėgino įtikinti tyrėją Z. Č., kad ikiteisminis tyrimas Nr. 88-1-00006-11 bus nutrauktas ir kad tyrėja Z. Č. nebeskirtų rašysenos ekspertizės, neimtų rašysenos pavyzdžių iš jo žmonos K. V. bei jo medžioklės draugų. Jis pasakęs žodžius „čia tau už tavo gerumą“, mėgino paduoti tyrėjai Z. Č., bet pastarajai atsisakius imti, į kabinete esančią spintą padėjo 250 gr. šokolado „Milka Winter Editions Toffee Broken Nuts“ plytelę 10.29 Lt vertės ir kavos „Jacobs Kronung“ 500 gr. pakuotę 16.59 Lt vertės už jos neteisėtą neveikimą, tuo siekdamas įgyti tyrėjos Z. Č. palankumą. Tokiu būdu A. V. tiesiogiai davė 26,88 Lt vertės kyšį Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono PK KPS tyrėjai Z. Č., kuri tuo metu vykdė savo tarnybinius įgaliojimus.

Nuteistasis tvirtina, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas jo veiką pagal Lietuvos Respublikos 227 str. 3 d., kadangi Z. Č. yra ne valstybės tarnautoja, o ikiteisminio tyrimo pareigūnė. Apeliaciniu skundu pažymi, kad kyšio davimas „už gerumą“ nesudaro minėto baudžiamojo įstatymo sudėties.

A. V. tvirtina, jog teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, nuteisdamas jį už kyšio davimą kaip už baigtinį nusikaltimą, nors jis nusikaltimo nebaigė, todėl turėjo būti nubaustas už pasikėsinimą kyšį duoti.

Teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. ir jo gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis, pagrįstai A. V. pripažino kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d.

Kaip jau minėta, A. V. nuteistas už tai, kad jis, Vilniaus apskrities VPK Ukmergės policijos komisariate vykdančiai savo tarnybinius įgaliojimus tyrėjai Z. Č., sakydamas „čia Jums už Jūsų gerumą“ į kabinete esančią spintą įdėjęs paliko 250 gr. šokolado „Milka Winter Editions Toffee Broken Nuts“ plytelę 10.29 Lt vertės ir kavos „Jacobs Kronung“ 500 gr. pakuotę 16.59 Lt vertės už jos neteisėtą neveikimą.

Apeliantas pripažįsta, kad jis minėtus daiktus paliko tyrėjos kabinete, tačiau aiškina, kad juos, ten, pasidėjęs ant stalo, pamiršo.

Toks apelianto aiškinimas yra neįtikinantis, nes prieštarauja kitiems byloje esantiems faktiniams duomenims.

Visų pirma, kaip matyti iš paties nuteistojo ir tyrėjos Z. Č. parodymų, jie įvykio metu abu sėdėjo prie stalo, ant kurio, kaip A. V. teigia, buvo pasidėjęs kavą su šokoladu. Iš Z. Č. parodymų matyti , jog ji pastebėjusi, kad pastarasis jai nori palikti minėtus daiktus, liepė juos pasiimti. Nuteistajam išeinant iš kabineto, o kavą su šokoladu padėjus spintoje ir iš įvykio vietos pasišalinus, tyrėja iš karto apie tai informavo savo viršininką (b.l. 1), pranešdama apie jos galimą papirkimą (b.l. 3). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kava su šokoladu buvo rasta ne ant stalo, kaip teigia A. V., o spintoje kaip kad nurodė Z. Č. (b.l. 6-7).

Taigi apylinkės teismas pagrįstai A. V. aiškinimą, kad jis neva pamiršo atneštą kavą su šokoladu, įvertino kaip jo pasirinktą gynybos taktiką, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį.

Taigi byloje neabejotinai pasitvirtino, kad kavą ir šokoladą tyrėjai Z. Č. nuteistasis paliko tyčia.

Kaip matyti iš bylos duomenų, Z. Č., dirbdama tyrėja vykdė ikiteisminį tyrimą Nr. 88-1-00006-11. Ji siekė išsiaiškinti, ar medžioklės lapas buvo suklastotas, nustatyti jį suklastojusius asmenis. Dėl to buvo apklausiama nuteistojo žmona, pats A. V., buvo planuojama apklausti kitus medžiotojus, paimti rašysenos pavyzdžius ir skirti ekspertizę. Pokalbio metu su tyrėja A. V. domėjosi, kokie veiksmai bus atliekami, prašė ligos metu nekviesti apklausai jo žmonos ir įtikinėjo, kad neverta skirti rašysenos ekspertizę. Nors jis nieko neprašė, tačiau, išeidamas pasakęs „čia Jums už Jūsų gerumą“ paliko šokoladą su kava.

Apeliantas skunde nurodo, kad minėtų daiktų palikimas „už gerumą“ negali būti vertinamas kaip baudžiamasis nusižengimas Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. prasme. Šis jo argumentas nepagrįstas. Visų pirma, bylos duomenys tvirtina, kad tarp nuteistojo ir tyrėjos vykęs pokalbis buvo susijęs su jos tiesioginių pareigų atlikimu. Tyrėjai išdėstęs, jo manymu, tikslingą tyrimo eigą, A. V., pasakęs „čia Jums už Jūsų gerumą“, paliko kavą su šokoladu. Taigi šis jo veiksmas buvo tiesiogiai susijęs su tyrėjos tiesioginių pareigų vykdymu ikiteisminiame tyrime, su kuriuo buvo siejamas nuteistasis ir jo žmona. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, apie kokį nors nuteistojo asmeninį santykį su Z. Č., dėl kurio pastaroji jį siektų nepagrįstai apkaltinti papirkimu. Todėl, esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas, įvertinęs nustatyto pokalbio aplinkybes apie lyginamųjų pavyzdžių nereikalingumą, ekspertizės skyrimo netikslingumą ir kt., pagrįstai nustatė, jog A. V. tyrėjai Z. Č. davė kavą su šokoladu už jos neteisėtą neveikimą, siekdamas įgyti tyrėjos palankumą.

Lietuvos Respublikos BK 227 str. nėra įtvirtintas reikalavimas visais atvejais būtinai nustatyti konkrečius paperkamo asmens veiksmus, kuriuos pastarasis atliko (neatliko) ar turėtų atlikti (neatlikti) papirkėjo naudai. Todėl vadovaujantis Aukščiausiojo Teismo praktika (LAT Nr. 2K-P-181/2008, Nr. 2K-250/2011) pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. baustinas ne tik siekimas kyšiu savo naudai kokių nors konkrečių teisėtų ar neteisėtų valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų, (neveikimo) vykdant savo įgaliojimus, bet ir siekimas kyšiu išimtinės padėties apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje.

Taigi pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. kaip papirkimas kvalifikuotini ir tie atvejai, kai asmuo, siekdamas sau pageidautinos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos, siūlo, žada duoti ar duoda jam turtines vertybes, aiškiai jo neinformuodamas, už kokį konkretų veiksmą ar neveikimą (teisėtą ar neteisėtą, praeityje ar ateityje), vykdant įgaliojimus, siūlomos, žadamos ar duodamos turtinės vertybės.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad A. V. veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami kaip papirkimas, nes Z. Č. nėra valstybės tarnautoja, todėl šokolado ir kavos davimas ne valstybė tarnautojui negali būti kvalifikuojamas pagal Lietuvos respublikos BK 227 str. 3 d..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 230 str. nuostatomis, valstybės tarnautojai yra asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, tai yra, valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas.

Z. Č. įvykio metu dirbo Vilniaus apskrities policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato tyrėja. Todėl jos pareigas ir įgaliojimus apima Lietuvos Respublikos 230 str. 1 d.-yje numatyta valstybės tarnautojo samprata.

Nepagrįstas A. V. skundo argumentas, kad jo nustatytus veiksmus teismas turėjo įvertinti ne kaip baigtą nusikaltimą, o kaip pasikėsinimą pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. BK 227 str. 3 d..

Papirkimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 227 str. sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta: 1) pasiūlius duoti kyšį; 2) pažadėjus duoti kyšį; 3) davus kyšį. Kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda (tiesiogiai ar netiesiogiai) valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53/2008). Todėl teismas A. V. veiksmus pagrįstai įvertino kaip baigtą baudžiamąjį nusižengimą.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas grįsdamas jo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, negalėjo remtis liudytos Z. Č. parodymais, nes jie nenuoseklūs ir jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, atmestini kaip nepagrįsti.

2011 m. sausio 5 d. apklausos metu tyrėja Z. Č. parodė, kad A. V. įėjęs į kabinetą, pradėjo klausinėti apie bylos eigą: apie J. Č. ir M. V. apklausas, apie operatyvinį darbuotoją (vardą, pavardę). Z. Č. pasakė, kad apie tyrimo eigą nekalbės. Po pokalbio A. V. iš po striukės išsitraukė kažkokius daiktus ir bandė paduoti į rankas. Tyrėjai atsisakius juos imti, pastarasis daiktus padėjo į spintą, sakydamas, kad tai „tau už tavo gerumą“ ir iš kabineto išėjo. (b.l.12),

2011 m. vasario 12 d. papildomos apklausos metu Z. Č. plačiau paaiškino įvykio aplinkybes ir parodė, kad jai paskambino A. V. ir pranešė, kad jo žmona blogai jaučiasi ir kad jinai neatvyks, nes ketina kreiptis į gydimo įstaigą. A. V. pradėjo klausinėti apie pirmiau minėtą ikiteisminio tyrimo bylą ( Nr. 88-1-00006-11 ). Liudytoja A. V. paaiškino, kad J. Č. apklausė kaip specialistą apie galimai netikrą suklastotąjį medžioklės lapą, sakė, kad liudytojo M. V. parodymuose nėra prieštaravimų. Atėjęs į kabinetą A. V. jos neklausė ir neužsiminė apie galimybę nutraukti šį ikiteisminį tyrimą. Jis eidama durų link prasisegė savo striukę ir, iš užančio išsitraukęs polietileninį maišelį, padėjo jį į spintos lentyną, sakydamas žodžius: „čia Jums už Jūsų gerumą“. Be to ji parodė, kad tą dieną A. V. jos neklausė kaip padaryti, kad nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes pasakė, kad nuo jos niekas nepriklauso. (b.l. 13-14),

2011 m. vasario 15 d. tarp Z. Č. ir nuteistojo A. V. atliktos akistatos metu tyrėja teigė, kad nešinas kava ir šokoladu atėjęs A. V. jos nieko neprašė, o ši jam nieko nepažadėjo.

2011 m. vasario 18 d. papildomos apklausos metu policijos pareigūnė tvirtino, kad tiesioginių ir konkrečių įrodymų, kad A. V. suklastojo medžioklės lapą byloje Nr. 88-1-00006-11 nebuvo, todėl ji akistatos metu į advokato klausimą ir atsakė, kad pagrįsto motyvo tyrėjai duoti kyšį nuteistasis neturėjo (b.l.15).

2011 m. kovo 31 d. apklausoje tyrėja parodė, kad A. V. pastoviai bandė įtikinėti Z. Č., kad neverta pradėti ikiteisminio tyrimo, neverta apklausinėti jo žmonos ir medžioklės draugų, bei iš visų imti rašysenos pavyzdžius. (b.l. 17).

2012 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu liudytoja Z. Č. parodė, tas pačias aplinkybes, kad nuteistasis 2011 m. sausio 5 d. bandė ją įtikinti, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 88-1-00006-11 bus nutrauktas, todėl neverta jo pradėti ir iš jo žmonos bei draugų imti rašysenos pavyzdžius.

Taigi iš liudytojos Z. Č. parodymų matyti, jog ji pastoviai tvirtino tą aplinkybę, kad A. V. jai kavą su šokoladu paliko ryšium su jos vykdomu ikiteisminiu tyrimu, patarinėdamas kaip tyrimas turi vykti, siekdamas sau ir savo žmonai tyrėjos palankumo. Kadangi nuteistasis tyrėjai konkretaus reikalavimo, ką pastaroji turėtų už paliktus daiktus padaryti, neišsakė, Z. Č. tuo klausimu savo parodymuose vertino tarpusavio pokalbius apie ikiteisminį tyrimą ir pati svarstė, kokio neteisėto ar teisėto veikimo ar neveikimo pastarasis iš jos norėjo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad Z. Č. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs ar melagingi.

Kaip tvirtino A. V., raštelį „išleidau jus namo kai pasijutot blogai „už gerumą vyras supras“ pastarojo žmona iš tyrėjos gavo po įvykio. Todėl, kolegijos manymu, jo turinys, nustatinėjant baudžiamojo nusižengimo padarymo aplinkybes, įrodinėjimui reikšmės neturi.

Nors tyrėja teisme davė melagingus parodymus, kad minėto raštelio ji nerašė, tačiau šis jos poelgis sietinas su jos pačios siekiu išvengti drausminės atsakomybės už galimai padarytus etikos pažeidimus, atliekant savo tiesiogines pareigas (b.l.161-165). Šie jos parodymai nepaneigia visų byloje surinktų pirmos instancijos nuosprendyje apartų, apeliacinės instancijos posėdyje patikrintų įrodymų viseto, kurie neabejotinai patvirtina A. V. kaltę dėl jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo padarymo.

Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai A. V. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis, siekdamas neteisėto paperkamo valstybės tarnautojos neveikimo vykdant

įgaliojimus, davė Z. Č. mažiau nei 1 MGL vertės kyšį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d.. Todėl, jo atžvilgiu priimti išteisinamojo nuosprendžio, kaip prašo apeliantas, nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.