Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas, e2-717-328/2018

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-02-06
Bylos Nr.: e2-717-328/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-10558-2017-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Dalė Žukauskienė
Ieškovas: L. K.
Atsakovas: J. P., D. M., akcinės bendrovės ,,Swedbank“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-717-328/2018Proceso Nr. 2-06-3-10558-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.1.2.4.3; 2.6.8.5; 2.6.12; 2.6.2.2; 3.1.7.6; 3.2.6.1 (S)

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Dalė Žukauskienė,Sekretoriaujant Violetai Žalienei,dalyvaujant ieškovei L. K., jos atstovei advokatei K. P.,atsakovei J. P.,atsakovo D. M. atstovui advokatui A. P. (A. P.),atsakovės akcinės bendrovės ,,Swedbank“ bankas atstovui V. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei ,,Swedbank“ bankas, D. M., J. P. dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Būsto paskolų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 20 d. ieškovės L. K. su banku ,,Swedbank“, akcinė bendrovė (toliau –AB) (buvęs – AB bankas ,,Hansabankas“) 2016 m. gruodžio 20 d. pasirašytą laidavimo sutartį Nr.06-105792-LA1 (su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškinyje nurodė, jog 2006 m. gruodžio 20 d. atsakovai ,,Swedbank“, AB bankas ir D. M. sudarė būsto kreditavimo sutartį, kuria atsakovui suteiktas 92 375,84 Eur kreditas būstui įsigyti. Įsipareigojimų pagal būsto kredito sutartį (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais) įvykdymui užtikrinti 2006 m. gruodžio 20 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis su ieškove. Ieškovė laidavimo sutartį sudarė dėl jos atžvilgiu panaudotos apgaulės bei ekonominio spaudimo. Paaiškino, jog 2006 m. dirbo nekilnojamojo turto agentūroje agentės (tarpininkės perkant – parduodant nekilnojamąjį turtą) pareigose. Tuo metu vadybininkų grupės vadove dirbo atsakovė J. P., o bendrovės direktore buvo J. K. (yra mirusi). 2006 m. gruodžio mėn. į nekilnojamojo turto agentūrą dėl nekilnojamojo turto kreipėsi atsakovas D. M., kuris, kaip jai nurodė atsakovė J. P., yra geras jos pažįstamas. Tam, kad D. M. gautų paskolą, ir tarpininkaujant nekilnojamojo turto agentūrai, galėtų įsigyti turtą, bendrovės direktorė, atsakovei J. P. girdint, nurodė ieškovei, kad ji privalo tapti D. M. laiduotoja, priešingu atveju ji (ieškovė) praras darbą, nes dėl jos, kaip bendrovės darbuotojos, kaltės įmonė praras potencialų klientą ir negaus už turto suradimą tarpininkavimo mokesčio. Atsakovė J. P., pritardama direktorei, užtikrino, jog niekas kitas iš bendrovės to padaryti negali, D. M. neturi kito asmens, kuris už jį laiduotų, taip pat nurodė, jog ateityje ieškovė bus pakeista kitu laiduotoju. Tai, kad ieškovė gali būti pakeista kitu laiduotoju patvirtino ir banko darbuotoja, pas kurią buvo pasirašyta laidavimo sutartis. Tokiu būdu dėl atsakovų jai daryto ekonominio, psichologinio spaudimo, vengdama netekti darbo, kuris buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, apgaulės, ieškovė buvo priversta pasirašyti laidavimo sutartį. Pažymėjo, jog ne kartą kreipėsi į J. P. prašydama pakeisti laiduotoją, J. P. vis žadėjo tai padaryti, tačiau pradėjo vengti susitikimo, bendravimo. Gavus teismo pranešimą civilinėje byloje Nr. e2-6497-769/2017 ieškovei tapo žinoma, jog 2010 m. lapkričio 17 d. bankas nutraukė su atsakovu kredito sutartį, atsakovas D. M. 2010 m. spalio 5 d. bankrutavo Jungtinėje Karalystėje, kad kredito sutartį su banku pasirašė ne D. M., o atsakovė J. P. notarinio įgaliojimo pagrindu. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog laidavimo sutartį ieškovė pasirašė ne laisva valia, kadangi jeigu nebūtų buvę spaudimo ir J. P., veikusios D. M. interesais, sąmoningai suteiktos klaidingos informacijos, ieškovė nebūtų pasirašiusi sutarties. Ieškovės valia sudaryti laidavimo sutartį priklausė nuo atsakovų D. M. ir J. P. nesąžiningų veiksmų. Nurodė, jog nuo ieškovės buvo nutylėta, jog D. M. ateityje neketina vykdyti kredito sutarties, planuoja bankrutuoti, taip pat tai, kad D. M. turi artimų giminaičių, t. y. močiutę, kuri galėjo tapti atsakovo laiduotoja, ir tokiu būdu apgaule įtraukė ieškovę į akivaizdžiai nenaudingą sandorį.

Atsiliepimas

Atsakovė ,,Swedbank“, AB bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, jog ieškinyje nėra įrodinėjama, kad atsakovė kaip kita laidavimo sutarties šalis, žinojo apie galimai prieš ieškovę naudojamą apgaulę, ar ekonominį spaudimą, ar kad atsakovė kitais veiksmais būtų prisidėjusi, kad ieškovė prieš savo valią sudarytų ginčijamą sandorį, todėl ieškinys šiuo pagrindu turi būti atmestas. Asmenys, kurių galimai nesąžiningus veiksmus įrodinėja ieškovė, nėra ginčijamos laidavimo sutarties šalys, todėl jų veiksmai neturi ir negali turėti įtakos laidavimo sandorio galiojimui. Nurodė, jog ieškinyje nėra nurodoma jokių atsakovės veiksmų, kuriai būtų siekiama suklaidinti ieškovę ar nuslėpti kokias nors su laidavimo sandorio sudarymu susijusias aplinkybes, nenurodoma jokių atsakovės veiksmų, kuriais pasireiškė ekonominis spaudimas ieškovės atžvilgiu, todėl ieškinys turi būti atmestas.

Atsakovas D. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog atsakovas ar kiti asmenys naudotų ieškovės atžvilgiu apgaulę ar ekonominį spaudimą, ar kokiais nors kitokiais veiksmais prisidėtų prie to, kad ieškovė prieš savo valią sudarytų ginčijamą laidavimo sutartį. Nurodė, jog ieškovė įrodymų, patvirtinančių, jog į J. P. kreipėsi dėl laiduotojo pakeitimo, nepateikė, nenurodo, kada ir kiek kartu ji kreipėsi. Ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovė dirbo nekilnojamojo turto agentūroje agentės pareigose, todėl neabejotinai turėjo žinių ir gyvenimiškos patirties, kad suvoktų sudaromo sandorio prasmę ir tokios sutarties teisines pasekmes. Mano, jog ieškovė neįrodė jokių atsakovo tyčinių nesąžiningų veiksmų, kurie turėtų įtakos susiformuoti ieškovės valiai sudaryti ginčijamą sandorį, todėl ši sutartis laikytina teisėtai sudaryta, galiojančia ir ieškovei privaloma.

Atsakovė J. P. atsiliepimo į ieškovės ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Būsto paskolų draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime nurodė, jog ieškovės reikalavimas pareikštas ,,Swedbank“, AB bankas kaip Laidavimo sutarties šaliai. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovei reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistos visos reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu pagal Laidavimo sutartį, bendrovė yra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi, kadangi nuo teismo sprendimo priklauso įsiskolinimo atgavimo galimybė. Šios aplinkybės neabejotinai suteikia teisę bendrovei reikalauti taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog ieškovė teigia, kad ji sutarties apsirašyti nenorėjo, tai suponuoja prielaidą, kad ji suprato Laidavimo sutarties esmę ir iš jos kylančias teises ir atsakomybę, todėl ir nenorėjo sudaryti sutarties. Vadinasi, nuo Laidavimo sutarties pasirašymo momento ieškovė suprato, jog pagrindiniam skolininkui nevykdant sutarties, ji turės atsakyti visu savo turtu už jo prievolę bankui, o tai pažeidžia jos teises, nes tokią prievolę prisiimti, pasak ieškovės, ji buvo verčiama. Atsižvelgiant į tai, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė žinojo jau Laidavimo sutarties pasirašymo momentu, t. y. 2006 m. gruodžio 20 d., dešimties metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2016 m. gruodžio 20 d., todėl ieškinys atmestinas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Pabrėžė, jog vietoje to, kad ieškovė būtų ėmusis priemonių Laidavimo sutarčiai nutraukti, 2008 m. kovo 3 d. ji pasirašė susitarimą dėl Laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Taigi pati ieškovė nesiėmė jokių priemonių savo teisių gynimui. Pažymėjo, jog ieškovė dirbo nekilnojamojo turto agentūroje, taigi ieškovei, kaip nekilnojamojo turto agentei turėjo būti žinoma pirkimo – pardavimo sutarties, laidavimo ir kt. susijusių sutarčių esmės bei jomis prisiimamos pareigos. Nurodė, jog bankas dar 2010 m. spalio 15 d. siuntė ieškovei pretenziją dėl įsiskolinimo bankui, kuriuo laiduotoja informuota apie D. M. įsiskolinimą pagal kredito sutartį ir jai iki 2010 m. lapkričio 16 d. neįvykdžius įsipareigojimų kredito sutartis bus laikoma nutraukta ir bankas kreiptis į laiduotoją dėl įsiskolinimo dengimo, todėl nesutiko su ieškinio aplinkybe, kad ieškovei apie kredito sutarties nutraukimą tapo žinoma tik 2017 m. kovo mėn. Taip pat nurodė, jog bendrovė 2013 m. sausio 21 d. siuntė ieškovei raginimą dėl laidavimo sutarties vykdymo. Daro išvadą, jog ieškovei per dešimties metų terminą nesiėmus priemonių apginti savo tariamai pažeistas teises ir nesikreipus į teismą su ieškiniu, ji iš esmės sutiko su prisiimtomis prievolėmis ir nelaikė jų pažeidžiančiomis jos teises. Nurodė, jog ieškovė dėl sandorio esmės nebuvo apgauta, jai buvo leista susipažinti su sutarties turiniu, būdama nekilnojamojo turto agente ji neabejotinai suprato, kokie įsipareigojimai Laidavimo sutartimi yra prisiimami, bet kuriam asmeniui nėra sudėtinga suprasti atsakomybės visu savo turtu už kito asmens prievolę prasmę. Pažymėjo, jog tuo atveju, jei apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudoja ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tokiu atveju, jei kita sutarties šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus. Nurodė, jog bendrovė perimdama banko reikalavimo teises taip pat nežinojo ir negalėjo žinoti apie tariamą ieškovės apgaulę. Ieškovė neįrodė, kad bankas būtų nesąžiningas, būtų žinojęs apie ieškovės tariamą apgaulę, ar būtų siekęs suklaidinti ieškovę ar nuslėpti kokias nors su Laidavimo sutarties sudarymu susijusias aplinkybes. Nurodė, jog Laidavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, kadangi bankas, būdamas kita sandorio šalimi nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškovei galimai daromą ekonominį spaudimą. Pabrėžė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog jai apskritai būtų buvęs taikomas ekonominis spaudimas ar kitokios formos grasinimas, neįrodžius ekonominio spaudimo egzistavimo aplinkybių, negalimas ir sandorio pripažinimas negaliojančiu.

Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinio reikalavimus palaikė, paaiškino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, jog iki ginčijamo sandorio sudarymo, kitos laidavimo sutarties sudariusi nebuvo, sandorio sąlygų neskaitė, negali nepasitikėti banko darbuotoja. Nurodė, jog norėjo pakeisti laiduotoją, tikėjo, jog atsakovas D. M. laiduotoją pakeis. Prašo ieškinį tenkinti.

Šalies argumentai

Ieškovės atstovė teismui pateiktoje rašytinėje baigiamojoje kalboje nurodė, jog ieškinio reikalavimus palaiko, paaiškino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Nurodė, jog ieškovė ginčijamą sandorį sudarė ne laisva valia, o dėl panaudotos apgaulės bei ekonominio spaudimo. Jei spaudimo ir apgaulės ieškovės atžvilgiu nebūtų buvę, ji niekada nebūtų sutikusi sudaryti sutarties. Prašo ieškinį tenkinti.

Teismo posėdžio metu atsakovė J. P. su ieškiniu sutiko iš dalies. Paaiškino, jog nesupranta, kodėl byloje yra traukiama atsakove, nors buvo tik atsakovo D. M. įgaliota pasirašyti kredito sutartį. Atsakovą pažinojo, kadangi, jie kartu dirbo pusę metų. Papildomai paaiškino, jog nekilnojamojo turto agentūros direktorė padėjo atsakovui susirasti būstą, atsakovas jį išsirinko pats. Direktorė nurodė, jog atsakovui siekiant gauti paskolą, reikalingas laiduotojas. Paaiškino, jog ji laiduoti atsisakė, nes turto neturi, turi nepilnametį. Ką direktorė sakė ieškovei, nežino. Nurodė, jog banko darbuotoja paaiškino, jog jei tinkamai mokamos įmokos, galima bus pakeisti laiduotoją, o gal net ir panaikinti laidavimą. Papildomai paaiškino, jog su ieškove dėl laidavimo sandorio nekalbėjo, įtikinėjant nedalyvavo. Nurodė, jog jeigu banko darbuotoja nebūtų nurodžiusi, kad po metų galima pakeisti laiduotoją, ieškovė sutarties pasirašiusi nebūtų. Mano, jog esant galimybei laidavimo sutartis naikintina.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo D. M. atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes. Mano, jog ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo. Nurodė, jog nuo ginčo sutarties pasirašymo byloje nėra įrodymų, kad ieškovė siekė pakeisti laiduotoją, atliko aktyvius veiksmus dėl ginčijamo sandorio. Prašo ieškinį atmesti.

Teismo posėdyje atsakovės ,,Swedbank“, AB bankas atstovas su ieškiniu nesutiko atsiliepime nurodytais motyvais ir argumentais. Mano, jog ieškinys yra nepagrįstas. Nurodė, jog atsakovė J. P. paaiškino, jog bendrovės vadovė siūlė sutartį pasirašyti ir kitiems darbuotojams, atsakovė sutartį pasirašyti nesutiko, tačiau atleista nebuvo. Pažymėjo, jog ieškovės pozicija ieškinyje ir duodant paaiškinimus skyrėsi, ieškovė paaiškino, jog buvo spaudimas iš kitų asmenų. Papildomai paaiškino, jog bankas, kaip sutarties dalyvis nėra nurodoma, kaip šalis, tiesiogiai įtakojusi ieškovę pasirašyti sutartį. Byloje nėra pateikti įrodymai, jog ieškovė kreipėsi į banką dėl laidavimo sutarties pakeitimo, ėmėsi aktyvių veiksmų. Mano, jog ieškovės išsakyti argumentai turėtų būti vertinami kritiškai. Ieškovė ieškinio neįrodė. Prašo ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 29 d. atsakovas D. M. išdavė įgaliojimą J. P., kurį patvirtino Klaipėdos m. 1-ojo notarų biuro notaras, kuriuo atsakovas įgaliojo J. P. jo vardu, be kita ko, su ,,Swedbank“, AB bankas (buv. AB bankas ,,Hansabankas“) sudaryti kredito sutartį, skolintis jo vardu lėšas įgaliojime nurodytomis sąlygomis ir tvarka, jo vardu įgyti ir įregistruoti nekilnojamąjį turtą, įkeistą turtą. 2006 m. gruodžio 20 d. ,,Swedbank“, AB bankas ir D. M., atstovaujamas J. P., sudarė kredito sutartį Nr. 06-105792-FA, kuria atsakovui suteiktas 320 000 Lt (92 678,40 Eur) kreditas būstui įsigyti. Prievolės įvykdymui užtikrinti numatytos priemonės: įsigyto turto hipoteka, ieškovės L. K. laidavimas, kredito draudimas UAB ,,Būsto paskolų draudimas“. Kredito grąžinimo terminas – 2045 m. gruodžio 20 d. 2008 m kovo 3 d. kredito sutarties šalys pasirašė susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo, kuriuo negrąžinto kredito likutis (318 284,94 Lt) konvertuotas į eurus (92 375,84 Eur), pakeistos kitos sutarties sąlygos. 2006 m. gruodžio 20 d. ieškovė ir ,,Swedbank“, AB bankas sudarė laidavimo sutartį Nr. 06-105792-LA1, kuria ieškovė įsipareigojo laiduoti už kredito gavėją D. M. ir įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jei kredito gavėjas D. M. tinkamai nevykdys prievolės pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Kredito sutartį (Laidavimo sutarties 2 punktas). 2008 m. kovo 3 d. tarp ieškovės ir ,,Swedbank“, AB bankas buvo sudarytas susitarimas dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo pagal atliktą Kredito sutarties pakeitimą. Atsakovui D. M. buvo išduotas UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ draudimo liudijimas, patvirtinantis, jog buvo apdrausta atsakovo prievolė grąžinti bankui kreditą pagal Kredito sutartį, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. 2010 m. spalio 15 d. ,,Swedbank“, AB bankas raštu (pretenzija) ieškovė informuota, jog kredito gavėjas nevykdo įsipareigojimo grąžinti kreditą, nurodoma, jog ieškovei kaip laiduotojai neįvykdžius įsipareigojimų, bankas vienašališkai nutrauks Kredito sutartį nuo 2010 m. lapkričio 17 d. 2010 m. gruodžio 13 d. pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraiška draudimo išmokai gauti ,,Swedbank“, AB bankas kreipėsi į UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo. 2011 m. sausio 26 d. UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ sprendimu dėl draudimo išmoks mokėjimo, draudikas priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką. 2013 m. sausio 21 d. UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ raštu dėl 2006 m. gruodžio 20 d. laidavimo sutarties Nr. 06-105792-LA1 įvykdymo, bendrovė informavo ieškovę apie prievolę įvykdyti laidavimo sutartį ir grąžinti kreditą, prašė susisiekti su bendrove dėl skolos grąžinimo. 2015 m. sausio 13 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktu, buvo parduotas D. M. priklausantis nekilnojamasis turtas, įkeistas prievolės pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti. 2015 m. vasario 9 d. tarp ,,Swedbank“, AB bankas ir UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ perleista reikalavimo teisė D. M. atžvilgiu, kylanti iš 2006 m. gruodžio 20 d. Kredito sutarties su visais jos pakeitimais ir papildymais dėl 32 657,97 Eur skolos, kurios įvykdymas nėra užtikrintas hipoteka, taip pat teisės į palūkanas bei teisės pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Laidavimo sutartį, pasirašytą Banko ir L. K. bei kitos įstatymų nustatytos teisės. UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu L. K. dėl 32 885,60 Eur skolos priteisimo.

Ieškovė prašo pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 20 d. laidavimo sutartį Civilinio kodekso 1.91 straipsnio pagrindu.

Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris (Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 2 dalis). Nurodytu teisiniu reglamentavimu įtvirtinamas sandorių negaliojimo institutas. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra trejopa. Pirma, šis institutas skirtas apginti sąžiningos sandorio šalies ir kitų asmenų teises ir teisėtus interesus nuo neteisėtų veiksmų sudarant sandorį, pavyzdžiui, nuo apgaulės, prievartos ir kt. Taigi šiuo atveju ginami sandorio šalies arba kito asmens privatūs interesai. Antra, sandorių negaliojimo institutas yra skirtas apginti viešą interesą, kuris pažeidžiamas sudarant imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai arba gerai moralei prieštaraujantį sandorį. Trečia, sandorio negaliojimo institutas skirtas apsaugoti sąžiningų civilinės apyvartos dalyvių, suinteresuotų sudaryto sandorio padarinių atsiradimu, teisėtus interesus, t. y. įstatymas, ribodamas sandorių pripažinimo negaliojančiais galimybę, siekia užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2004 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2004 ir kt.).

Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Ieškovė nurodė, jog ginčijamą Laidavimo sutartį sudarė dėl ekonominio spaudimo bei jos atžvilgiu panaudotos apgaulės.

Apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu Civilinio kodekso 1.91 straipsnio pagrindu. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, jog ginčijamą sandorį sudarė dėl apgaulės, ieškinyje nurodė, jog ieškovės valia sudaryti ginčijamą sandorį priklausė nuo atsakovų D. M. ir J. P. nesąžiningų veiksmų, ji buvo suklaidinta, melagingai nurodant, kad ieškovė privalo pasirašyti laidavimo sutartį, nes nėra kito asmens, kuris laiduotų už D. M., D. M. yra patikimas žmogus, kad ji bus pakeista kitu laiduotoju, tačiau jai buvo nutylėta, kad kai tai nebus padaryta, D. M. ateityje neketina vykdyti kredito sutarties ir planuoja bankrutuoti, taip pat, kad D. M. turi artimųjų giminaičių, t. y. senelę, kuri galėjo tapti laiduotoja ir tokių būdu apgaule įtraukė ieškovę į jai nenaudingą sandorį. Tačiau ieškovė byloje nepateikė jokių nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė buvo apgauta dėl sandorio esmės bei pasekmių, esminių laidavimo sutarties sąlygų. Priešingai, byloje pateiktų įrodymų visetas, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes dėl jos atžvilgiu panaudotos apgaulės. Teismo posėdžio metu atsakovė J. P. paaiškino, jog atsakovą D. M. pažinojo, kadangi anksčiau kartu dirbo, paaiškino, jog įgaliojimą D. M. vardu pasirašyti kredito sutartį atsakovas jai suteikė dėl to, kad turėjo išvykti, su giminaičiais artimų ryšių nepalaikė. Ieškovės argumentai, jog ji ginčo sandorį sudaryti privalėjo, nėra pagrįsti, juos paneigia atsakovės J. P. teismo posėdyje pateikti paaiškinimai, jog bendrovės, kurioje dirbo ieškovė ir atsakovė, direktorė nurodė, jog tam, kad D. M. galėtų įsigyti turtą būtina sudaryti laidavimą, tačiau atsakovė šio sandorio sudaryti nesutiko, aplinkybių, jog buvo verčiama sudaryti laidavimo sutartį, J. P. nenurodė, paaiškino, jog nežino, kaip ir kokiu būdu ieškovė buvo įkalbėta sudaryti ginčo sandorį. Aplinkybės, jog po laidavimo sutarties sudarymo, pagrindinis skolininkas atsakovas D. M. nevykdė kredito sutarties, bankrutavo, neturi įtakos sudaryto laidavimo sandorio galiojimui, byloje nėra pateikti įrodymai, jog atsakovas prisiimdamas skolinius įsipareigojimus turėjo tikslą išvengti prievolės vykdymo, neketino grąžinti kredito (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Be to, byloje esančiais duomenimis, ieškovės paaiškinimais, nustatyta, jog ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, ieškovė dirbo nekilnojamojo turto agentūroje agente (tarpininke perkant – parduodant nekilnojamąjį turtą), ieškovė paaiškino, jog nekilnojamojo turto srityje dirbo apie ketverius metus. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė pagal savo asmenines savybes (išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, profesinę veiklą) galėjo ir turėjo suvokti ginčijamo sandorio esmę bei juo sukuriamas teisines pasekmes.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra nustatytos aplinkybės, jog atsakovai D. M. ar J. P. atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, kurie turėjo įtakos ieškovės ginčijamo sandorio sudarymui, ieškinyje nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Teismo vertinimu, aplinkybės apie tai, jog atsakovas turėjo artimų giminaičių, kurie, ieškovės teigimu, galėjo tapti atsakovo laiduotojais, nelaikytinos svarbia aplinkybe, galėjusia turėti įtakos ieškovės valios formavimosi procesui (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, ieškovės elgesys po ginčijamo sandorio sudarymo patvirtina, jog ieškovė ginčijamo sandorio esmę bei sąlygas suprato. Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, jog po 2006 m. gruodžio 20 d. Laidavimo sutarties sudarymo, 2008 m. kovo 3 d. ieškovė su ,,Swedbank“, AB bankas sudarė susitarimą dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo, teismo posėdyje paaiškinti, ar susitarimą pasirašyti buvo priversta, negalėjo. Ieškovei buvo siunčiami kredito davėjo pranešimai apie tai, kad pagrindinis skolininkas nevykdo Kredito sutarties, ieškovė buvo informuota apie tai, kad UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ priėmė sprendimą išmokėti bankui draudimo išmoką, ieškovė buvo raginta įvykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o 2017 m. kovo 16 d. ieškiniu UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovės. Tačiau byloje nėra įrodymų, jog nuo laidavimo sutarties sudarymo momento ieškovė atlikto aktyvius veiksmus, siekdama apginti savo galimai pažeistas teises, bandė nutraukti ginčijamą sandorį ar atliko kitus veiksmus tam, kad jos laidavimo prievolė pasibaigtų (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovės atžvilgiu apgaulė panaudota nebuvo ir ieškovės valiai sudaryti ginčo sandorį įtakos neturėjo, priešingai, nei ieškinyje nurodo ieškovė (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje J Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014, ir kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo sandorį sudarė dėl ekonominio spaudimo byloje nepateikė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Ieškovės nurodytos aplinkybės, jog ginčo sandorį sudarė bijodama prarasti darbą, nepagrįstos. Minėta, jog teismo posėdžio metu atsakovė J. P. paaiškino, jog laidavimo sutartį sudaryti buvo siūlyta ne tik ieškovei, atsakovė nurodė, jog ginčo sandorį sudaryti atsisakė, tačiau duomenų, jog dėl atsisakymo vykdyti bendrovės direktorės prašymą, su atsakove J. P. buvo nutraukta darbo sutartis, byloje nėra. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų patvirtinančių, jog ieškovės galimybės įsidarbinti buvo suvaržytos ar apsunkintos, ieškovė objektyviai negalėjo pakeisti darbo vietos etc. ar atsisakymas sudaryti ginčo sandorį būtų turėjęs kitokios neigiamos įtakos ieškovės galimybėms uždirbti pajamas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Be to, pažymėtina, jog pagal Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 6 dalį, jeigu apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus. Nagrinėjamu atveju, ieškovė aplinkybių, jog ginčo sandorį sudarė dėl kitos sandorio šalies ,,Swedbank“, AB bankas, nesąžiningų veiksmų, nepateikė, šia aplinkybe nesiremia, duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, jog ieškovė ginčo sandorį sudarė dėl galimai ieškovės atžvilgiu panaudotos apgaulės ar ekonominio spaudimo, nepateikė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013; 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016). Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, teismas sprendžia, jog byloje nėra įrodytos aplinkybės, jog ieškovė L. K. ginčo sandorį (2006 m. gruodžio 20 d. Laidavimo sutartį) būtų sudariusi dėl apgaulės ir/ar ekonominio spaudimo. Byloje pateikti įrodymai, jog po ginčo sandorio sudarymo ieškovė su kredito įstaiga sudarė susitarimą dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo, pačios ieškovės elgesys po sandorio sudarymo, ieškovės asmeninės savybės ginčo sandorio sudarymo metu, patvirtina, jog ieškovė suprato, kokį sandorį sutiko sudaryti, suprato, jog įsipareigojo laiduoti už atsakovo D. M. prievolę bankui, galėjo ir turėjo suprasti sudaromo sandorio teisines pasekmes, visos reikšmingos sandoriui sudaryti aplinkybės ieškovei buvo atskleistos ir žinomos. Ieškovė turėjo galimybę susipažinti su ginčijamo sandorio sąlygomis, įvertinti Laidavimo sutartimi prisiimamas teises bei pareigas. Savo ruožtu asmens klaidingas savo teisių ir pareigų suvokimas, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies nerūpestingumo ar nepakankamo apdairumo, negali būti vertinamas suklydimas ar apgaulė dėl sandorio esmes ir pasekmių.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsiliepime į ieškovės ieškinį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnis įtvirtina 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios taisykles, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tokia teisė atsiranda tada, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog ginčo sandorį ieškovė sudaryti buvo priversta, tokio sandorio sudaryti nenorėjo, tačiau sudarė, kaip nurodo, dėl apgaulės ir ekonominio spaudimo, darytina išvada, jog ieškovei apie galimą jos teisių pažeidimą sudarant ginčo sandorį buvo žinoma nuo Laidavimo sutarties sudarymo momento, t. y. 2006 m. gruodžio 20 d. Tačiau ieškovė ieškinį dėl 2006 m. gruodžio 20 d. Laidavimo sutarties panaikinimo teismui pateikė 2017 m. rugpjūčio 2 d. Tokiu būdu įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovė procesinį dokumentą teismui pateikė praleidusi bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pažymėtina, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas, byloje esant prašymui taikyti ieškinio senatį, sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovės L. K. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes, teismas visumos byloje esančių įrodymų pagrindu sprendžia, kad ieškovė L. K. neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo, byloje nėra nustatyta pagrindų pripažinti 2006 m. gruodžio 20 d. Laidavimo sutartį (su visais pakeitimais) negaliojančia, o ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti pasibaigė iki procesinio dokumento pareiškimo teismui, todėl vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 185 straipsniu, atsižvelgiant į bylos medžiagą, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus, ieškovės L. K. reikalavimas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Atsakovas D. M. teismui pateikė duomenis, jog patyrė 1 500 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Teismui netenkinus ieškovės ieškinio, atsakovui iš ieškovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos 1 500 Eur sumai (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ieškovei iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėta 150 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas. Ieškovė pateikė teismui duomenis, jog 2017 m. rugsėjo 25 d. už ieškinio pareiškimą sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio dalį, todėl pripažintina, jog ieškovė 2017 m. rugpjūčio 14 d. teismo nutartį įvykdė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškovės L. K. ieškinį.

Priteisti iš ieškovės L. K. 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, atsakovui D. M..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Dalė Žukauskienė