- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-30
- Bylos Nr.
- A-520-1909-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02704-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Kristina Čeredničenkaitė
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
uždarame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškė šiuos reikalavimus: 1) panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, FNTT) 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. TE-275 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo V. G. ir V. M.“ dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui V. M.; 2) panaikinti atsakovo FNTT 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. TE-277 „Dėl perkėlimo į žemesnes pareigas“ dėl pareiškėjo V. M. perkėlimo į žemesnes pareigas; 3) įpareigoti atsakovą FNTT sumokėti darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiškos perkėlimo dienos į žemesnes pareigas iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos; 4) priteisti iš atsakovo FNTT pareiškėjui V. M. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 6s-241(KF) (toliau – ir Išvada), kuria remiantis priimtas FNTT direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. TE-275, nurodyti pareiškėjo padaryti tarnybiniai nusižengimai yra nepagrįsti, padarytos išvados yra neobjektyvios ir šališkos.
Pareiškėjas paaiškino, kad, eidamas vyriausiojo tyrėjo pareigas, jis tinkamai atliko pareigybės aprašyme numatytas funkcijas. FNTT VAV NVTS viršininkas, kuriam pareiškėjas pavaldus, niekada jam nebuvo pareiškęs pastabų dėl galbūt netinkamo funkcijų atlikimo. Jokių pastabų dėl netinkamai atliekamų operatyvinių tyrimų jis niekada negavo ir iš kitų jo operatyvinę veiklą koordinavusių ir kontroliavusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar įgaliotų prokurorų. Pareiškėjo teigimu, jis nepažeidė Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – ir OVĮ), Operatyvinio sekimo bylų instrukcijos (toliau – ir OSB instrukcija), Rekomendacijų dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo (toliau – ir Rekomendacijos), Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, elektroninės žvalgybos bei informacijos apie buvusius elektroninių ryšių įvykius ir abonentų priklausomybę gavimo instrukcijos (toliau – ir Veiksmų instrukcija) reikalavimų.
Pareiškėjas teigė, kad tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) nuostatomis. Pagal Statuto 26 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, tarp jų – valstybės tarnautojo kaltę. Pareiškėjo teigimu, Išvadoje atsakovas nedetalizuodamas nurodė, kad pareiškėjo neva padaryto tarnybinio nusižengimo kaltės laipsnis – aplaidumas, tačiau atsakovas, skirdamas jam tarnybinę nuobaudą ir pažemindamas pareigose, visiškai neatsižvelgė, kad patikrinimo laikotarpiu jis turėjo ypatingai didelį darbo krūvį. Nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2012 m. birželio 26 d. vienu metu pareiškėjas atliko 2 operatyvinius tyrimus, kurių metu kontroliavo 83 asmenų 92 abonentinius numerius, analizavo telefoninių pokalbių metu gautą informaciją, atliko operatyvinius sekimus, nustatinėjo nusikalstamas veikas vykdančius asmenis, jų gyvenamąsias vietas, naudojamus automobilius, patalpas, taip pat disponuojamą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ruošė operatyvinę informaciją ikiteisminiams tyrimams pradėti, pradėjo 4 ikiteisminius tyrimus, ruošė informaciją operatyvinei informacijai realizuoti, organizavo procesinių veiksmų atlikimą, pradėtų ikiteisminių tyrimų metu kontroliavo 40 asmenų 50 abonentinius numerius ir pan. Be to, Išvadoje deklaratyviai nurodyta, kad dėl pareiškėjo neva padarytų tarnybinių nusižengimų kilo neigiamos pasekmės, tačiau nėra detalizuojama, kokios būtent pasekmės kilo. Atliekamų operatyvinių veiksmų metu nebuvo pažeistos asmenų teisės bei laisvės, jokių skundų dėl pareiškėjo veiksmų nebuvo gauta. Jo veiksmai niekaip neapsunkino ikiteisminio bylų tyrimo ir nesukėlė jokių kitų neigiamų pasekmių.
Pareiškėjo teigimu, atsakovo atliktas tarnybinis patikrinimas buvo nevisapusiškas, neobjektyvus, todėl Išvada nepagrįsta ir neteisėta, o jos pagrindu priimti atsakovo 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymai Nr. TE-275 ir Nr. TE-277 yra neteisėti. Skunde nurodyta, jog neteisėtai perkėlus pareiškėją į žemesnes pareigas, jo mėnesinis darbo užmokestis sumažėjo nuo 4 399,20 Lt iki 3 710,50 Lt, iš viso 688,70 Lt (24,92 Lt per dieną). Pareiškėjas paaiškino, kad dėl neteisėtų ir nepagrįstų atsakovo sprendimų pareiškėjas išgyveno, jam sutriko sveikata, teko gerti vaistus, nes kamavo nemiga, jautė nervinę įtampą, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, o Išvadoje konstatuotas konkrečių pareiškėjo pareigų, nustatytų įstatymuose, kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose operatyvinę veiklą bei OSB tvarkymą, pareigybės aprašyme, neatlikimas arba netinkamas atlikimas, jie pagrįsti patikrinimo metu surinktais įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę, įvertinti ir paties pareiškėjo paaiškinimai dėl minėtų padarytų pažeidimų. Pažeidimai yra teisiškai kvalifikuoti, nurodant konkrečius teisės aktus, nustatyta kaltės forma (aplaidumas), aiškiai nustatytas pažeidimo padarymo laikas.
Atsiliepime pažymėta, jog Išvadoje apibrėžtos ir dėl šių veiksmų kilusios pasekmės – pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir susižinojimo slaptumą, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta teisė į asmens privatų gyvenimą ir komunikacijos slaptumą, neužtikrintas OVĮ įtvirtintas žmogaus teisių užtikrinimo bei slaptųjų priemonių derinimo principas bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) įtvirtintas proceso greitumo principas, taip pat pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys operatyvinę veiklą ir įslaptintos informacijos administravimą. Išvadoje įvardyta pareiškėjo kaltės forma – aplaidumas, nes jis numatė, kad dėl neveikimo gali kilti tam tikri padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, o objektyvių, nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių nebuvo. V. M. turėjo visas galimybes pasielgti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau to nepadarė.
Atsakovo teigimu, V. M. darbo krūvis ir rezultatai buvo įvertinti ir apie tai pažymėta Išvadoje. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatinėjama, kokią įtaką padarytam pažeidimui turėjo darbo krūvis, o kokią – paties pareiškėjo aplaidumas. Atsiliepime nurodyta, kad pareiškėjo argumentai dėl kaltės nebuvimo, didelio darbo krūvio yra nepagrįsti ir nepaneigia jo kaltės dėl padaryto tarnybinio nusižengimo.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėją nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. perkėlus į vyresniojo tyrėjo pareigas, pareiškėjas šias pareigas ėjo tik 1 darbo dieną, nes nuo 2012 m. spalio 1 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo tęsiamas iki 2013 m. sausio 16 d., nuo 2013 m. sausio 28 d. pareiškėjui vėl išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Atsakovo teigimu, ši aplinkybė turėtų būti įvertinta skaičiuojant pareiškėjo prašomą atlyginti susidariusio tarnybinio atlyginimo skirtumą.
Atsiliepime nurodyta, kad FNTT teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, atliko tarnybinį patikrinimą, kurio pagrindu pareiškėjui skyrė pagrįstą tarnybinę nuobaudą, todėl objektyviai negali būti ir prievolės atlyginti neturtinę žalą. Nėra būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo reikalavimus: 1) panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. TE-275 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo V. G. ir V. M.“ dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui V. M.; 2) panaikinti atsakovo FNTT 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. TE-277 „Dėl perkėlimo į žemesnes pareigas“ dėl pareiškėjo V. M. perkėlimo į žemesnes pareigas; 3) įpareigoti atsakovą FNTT sumokėti darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiškos perkėlimo dienos į žemesnes pareigas iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos; 4) priteisti iš atsakovo FNTT pareiškėjui V. M. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą FNTT grąžinti V. M. į FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigas.
Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas V. M. teismo posėdyje atsisakė nuo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą grąžinti jį į FNTT VAV NVTS vyriausiojo tyrėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigas ir prašė šią bylos dalį nutraukti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsniu, 101 straipsnio 3 punktu, 56 straipsnio 2 dalimi, bylos dalį, kuria reikalaujama įpareigoti FNTT grąžinti V. M. į FNTT VAV NVTS vyriausiojo tyrėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigas, nutraukė.
Teismas, įvertinęs Išvadoje nurodytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjas kaltinamas pažeidęs OVĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 8 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, Lietuvos policijos generalinio komisaro, FNTT direktoriaus, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2003 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. S1-V-30KF/3S-7KF/3V-7KF/1RN-19KF patvirtintos Operatyvinės informacijos tikrinimo ir operatyvinių bylų tvarkymo instrukcijos 44, 55 ir 57 punktų, FNTT direktoriaus 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 17VS-4(RN) patvirtintos Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, elektroninės žvalgybos bei informacijos apie buvusius elektroninių ryšių įvykius ir abonentų priklausomybę gavimo instrukcijos 20 punkto reikalavimus.
Teismas, susipažinęs su šioje administracinėje byloje surinktais įrodymais, inter alia konfidencialiais, su Išvados dalyje, kurioje nustatyta, kad tvarkydamas OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11 pareiškėjas neapibendrino elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuotos informacijos, padarytomis išvadomis sutiko iš dalies, nes reikalavimo tvarkant OSB apibendrinti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuotą informaciją nėra atsakovo nurodytuose teisės aktuose – OVĮ 4 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 8 dalyje, BPK 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje, OSB instrukcijos (konfidenciali) 44, 55 ir 57 punktuose, Veiksmų instrukcijos (riboto naudojimo) 20 punkte, todėl toks kaltinimas pareiškėjui negalėjo būti pateiktas.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas, tvarkydamas OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11, delsė išspęsti klausimą dėl informacijos panaudojimo baudžiamajame procese arba jos sunaikinimo ir taip pažeidė OVĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 8 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, OSB instrukcijos (konfidenciali) 44, 55 ir 57 punktų, Veiksmų instrukcijos (riboto naudojimo) 20 punkto reikalavimus, nes pagal OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11 surinktus įrodymus pradėjus ikiteisminius tyrimus buvo išslaptinta tik dalis informacijos, gautos kontroliuojant dalį abonentinių numerių, o dėl likusių abonentinių numerių kontrolės metu gautos informacijos sprendimai dėl informacijos panaudojimo baudžiamajame procese arba jos sunaikinimo (jei informacija baudžiamajame procese nepanaudota) nepriimti. Teismas pagal OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11 surinktus įrodymus nustatė, jog, pradėjus ikiteisminius tyrimus, buvo nepateisinamai delsiama išspęsti klausimus dėl informacijos panaudojimo baudžiamajame procese ar jos sunaikinimo (pvz., ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00073-11 pradėtas 2011 m. rugsėjo 22 d., t. y. prieš 9 mėnesius iki OSB nutraukimo, tačiau klausimas dėl informacijos panaudojimo baudžiamajame procese arba jos sunaikinimo per tokį ilgą laikotarpį neišspręstas). Teismas taip pat nustatė, jog operatyvinius veiksmus sankcionavusiam teisėjui ir teikimus teikusiam prokurorui tik 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (25)-5s-671(RN) pranešta apie planuojamą sunaikinti informaciją, gautą vykdant kontrolę. Šis raštas patvirtina, kad laiku nebuvo imtasi veiksmų dėl kontrolės metu gautos informacijos apie privatų asmens gyvenimą sunaikinimo, raštas buvo išsiųstas tik tarnybinio patikrinimo metu 2012 m. rugpjūčio 31 d., po to, kai pareiškėjui 2012 m. rugpjūčio 27 d. buvo įteikti pranešimai dėl tarnybinio nusižengimo. Nustatyta, kad rašte minimų abonentinių numerių kontrolė baigta 2011 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, t. y. daugiau nei prieš metus, tačiau klausimas dėl informacijos sunaikinimo nebuvo išspręstas.
Teismas pagal konfidencialią medžiagą nustatė, jog vienoje iš OSB buvo vykdyta nenustatytų asmenų kontrolė pagal 9 abonentinius numerius, tačiau sprendimai apie kontrolės metu surinktos informacijos sunaikinimą, kadangi ji negalėjo būti panaudota baudžiamajame procese, nepriimti. Teismas sprendė, jog pareiškėjas iš esmės pagrįstai apkaltintas netinkamai vykdęs pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus.
Teismas pagal konfidencialią medžiagą nustatė, jog pradedant 2011 m. gruodžio 1 d. buvo renkama informacija apie dviejų asmenų, nesusijusių su atliekamu operatyviniu tyrimu, privatų gyvenimą ir nedelsiant nesunaikinta. Šis pažeidimas pasireiškė tuo, jog buvo kontroliuojami klaidingai (vietomis sukeitus skaičius) operatyviniuose dokumentuose įvardyti du abonentiniai numeriai, t. y. iš esmės slaptai buvo renkama informacija apie asmenis, visiškai nesusijusius su operatyviniu tyrimu. Šią aplinkybę išsiaiškinus, pareiškėjas apie tai surašė tarnybinius pranešimus, tačiau sprendimai dėl tokios informacijos sunaikinimo nedelsiant nebuvo priimti, prokurorui apie šias aplinkybes pranešta tik pradėjus tarnybinį patikrinimą. Teismas darė išvadą, jog tuo pareiškėjas pažeidė OVĮ 4 straipsnio, OVĮ 6 straipsnio 1 dalies, OSB instrukcijos (konfidenciali) 44 ir 57 punktų, Veiksmų instrukcijos (riboto naudojimo) 20 punkto reikalavimus.
Teismas pagal konfidencialią medžiagą nustatė, jog operatyvinis tyrimas OSB Nr. M0-3-003-10 buvo nutrauktas 2012 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 11vs-l-250(RN), o operatyvinis tyrimas OSB Nr. M0-3-002-11 – 2012 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 11vs-l-252(RN), tačiau toliau vyko dviejų abonentinių numerių slapta kontrolė – buvo fiksuojama informacija, o tai daryti draudžia OVĮ 6 straipsnio 1 ir 8 dalys, Rekomendacijų 9 ir 11 punktai. Pagal konfidencialioje medžiagoje esančius duomenis nustatyta, jog šių abonentinių numerių kontrolė nutraukta tik 2012 m. liepos 9 d. ir 2012 m. liepos 10 d., tačiau iki pat šių datų kontrolės sistemoje buvo daromi įrašai apie gautą informaciją.
Teismas pažymėjo, jog Išvadoje pareiškėjas kaltinamas, kad prie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00073-11 pridėjo tik išslaptintas pokalbių suvestines, neorganizavo šių veiksmų garso įrašų išslaptinimo ir pridėjimo. Teismas nustatė, jog pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jo surašytais protokolais išslaptinus 25 pokalbių suvestines, jis priešingai, nei reikalauja BPK 179 straipsnis, prie protokolų pridėjo tik pokalbių suvestines, bet nepridėjo garso įrašų su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuota informacija, iš kurių buvo padarytos pokalbių suvestinės. Teismas sprendė, kad pareiškėjas tokiu neveikimu pažeidė OVĮ 17 straipsnio 2 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, Rekomendacijų 33 punkto, 61 punkto, OSB instrukcijos 56 ir 57 punktų reikalavimus.
Sprendime nustatyta, jog pareiškėjas Išvadoje kaltinamas neišsamiai surašęs tarnybinius pranešimus apie nustatytus asmens naudojamus abonentinius numerius. Teismas, išanalizavęs abejose OSB esančius tarnybinius pranešimus apie nustatytus asmens naudojamus abonentinius numerius, sprendė, jog pareiškėjas šiuo pažeidimu apkaltintas nepagrįstai, nes abiejose OSB yra ir daugiau tarnybinių pranešimų, pagal kuriuos buvo sankcionuotas juose nurodytų abonentinių numerių slaptas pasiklausymas, visi jie iš esmės argumentuojami vienodai, pranešimų apimtis skiriasi tik dėl asmenų (abonentinių numerių) skaičiaus, todėl neaišku, kodėl kai kurie tarnybiniai pranešimai buvo išskirti kaip neišsamūs. Teismas pabrėžė, kad visi pareiškėjo tarnybiniai pranešimai (inter alia tie, dėl kurių nubaustas), visi pareiškėjo vadovų teikimai Vilniaus apygardos prokuratūrai, visi Vilniaus apygardos prokuratūros teikimai Vilniaus apygardos teismui, visos Vilniaus apygardos teismo nutartys sankcionuoti veiksmus yra argumentuojami vienodai – iš esmės pažodžiui nurašius pareiškėjo parengtus tarnybinius pranešimus. Byloje nėra įrodymų, kad įgalioti Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnai atsisakė teikti Vilniaus apygardos teismui teikimus dėl prašomų sankcijų, atsisakymą motyvuodama FNTT teikimų (iš esmės pareiškėjo tarnybinių pranešimų) netinkamumu, o Vilniaus apygardos teismo teisėjai tuo pagrindu atsisakė tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros teikimus sankcionuoti veiksmus. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi OVĮ 10 ir 21 straipsniais ir sutiko su pareiškėjo argumentais, jog šiuo atveju pareiškėjo tarnybinius pranešimus nebuvo pagrindo kvalifikuoti kaip iš esmės neišsamius, nes tokiu atveju pagal juos neturėjo būti duotos sankcijos dėl asmenų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės.
Teismas pažymėjo, kad Išvadoje teigiama, jog pareiškėjas nekonkrečiai, nenuosekliai ir nekryptingai planavo operatyvinių tyrimų veiksmus. Išanalizavęs OSB instrukcijos 31 ir 47 punktus, teismas sprendė, kad mėnesio, ketvirčio, pusmečio operatyvinio tyrimo veiksmų planus sudaro padalinio pareigūnas (ne vadovas), šiuo atveju – pareiškėjas, nes jis tvarkė minėtas OSB, buvo daugelio operatyvinių veiksmų šiose OSB iniciatorius, todėl sudaryti operatyvinio tyrimo veiksmų planus privalėjo būtent jis. Teismas išanalizavo OSB Nr. M0-3-003-10 planus 2010 m. gruodžio 15 d. Nr. 11vs-1-165(S0), 2011 m. birželio 15 d. Nr. 11vs-1-98(KF), 2011 m. gruodžio 14 d. Nr. 11vs-1-421(KF), OSB Nr. M0-3-002-11 planus 2011 m. birželio 15 d. Nr. 11vs-1-92(KF), 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. 11vs-1-418(KF) ir sprendė, kad juos sudarė pats V. M., o tai reiškia, kad jis pirmiausia ir yra atsakingas už jų atitikimą teisės aktų reikalavimams, didžiąją jų dalį patvirtino VAV viršininkas V. G., kuris irgi buvo nubaustas tarnybine nuobauda iš esmės už netinkamą V. M. operatyvinių veiksmų atlikimo kontrolę. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad planai iš esmės yra identiški, esminis, teismo nuomone, jų trūkumas – iš jų nesimato operatyvinio tyrimo OSB progreso.
Sprendime taip pat nustatyta, jog Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas nesilaikė įslaptintos informacijos administravimo reikalavimų. Teismas sutiko, jog pareiškėjas, tvarkydamas OSB, nesilaikė formalaus Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 101 punkto reikalavimo, nes abiejų OSB vidaus apyrašų 9 grafoje ties tam tikrais įrašais yra atžyma „išsl“, nors pagal reikalavimus šioje grafoje turi būti nurodomas ir išslaptinimo pagrindas; tai, kad tose OSB yra įsiūti ir išslaptinimo aktai, nesudaro pagrindo nevykdyti taisyklių reikalavimų.
Teismas vadovavosi Statuto 26 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nesutiko, kad pareiškėjui paskirtos dvi nuobaudos, ir darė išvadą, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta viena – FNTT 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. TE-275 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo V. G. ir V. M.“, o antruoju – FNTT 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. TE-277 „Dėl perkėlimo į žemesnes pareigas“ – buvo tik realizuota, kaip tai numato Statuto 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas, paskirtoji tarnybinė nuobauda.
Pripažinęs, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta teisėtai, teismas netenkino, kaip išvestinių iš pirmojo reikalavimo, ir kitų skundo reikalavimų (įpareigoti FNTT sumokėti darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiškos perkėlimo dienos į žemesnes pareigas iki pareiškėjo V. M. atleidimo iš tarnybos dienos, priteisti iš FNTT V. M. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti).
Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos, Išvados, liudytojų paaiškinimų teisme teismas nustatė, jog pareiškėjo darbo krūvis išties buvo didesnis nei kitų tarnybos pareigūnų, bet atsakovui, priešingai nei teigia pareiškėjas, ši aplinkybė buvo žinoma ir jis ją įvertino. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl didelio darbo krūvio ir nespėjamų laiku atlikti užduočių pagalbos galėjo kreiptis tiek į FNTT, tiek į FNTT Vilniaus apygardos ar skyriaus vadovus, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Be to, iš operatyvinių veiksmų planų matyti, kad tirti abi OSB buvo paskirta daugiau pareigūnų, tačiau realiai atskiriems veiksmams atlikti buvo pasitelkta tik R. J.. Teismas, įvertinęs pažeidimų daugetą, tęstinį jų charakterį, tai, kad pareiškėjas jau turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, taip pat įvertinęs ir tai, kad du kaltinimų epizodus laikė neįrodytais, sprendė, kad paskirtoji tarnybinė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo ir jo atstovių teisės susipažinti su konfidencialia bylos medžiaga ir šių įrodymų vertinimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas) 11 straipsniu, nustatė, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovės teismui leidimų nepateikė, todėl teismas neturėjo teisės leisti pareiškėjui ar jo atstovėms susipažinti su OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11, visa tarnybinio tyrimo medžiaga, konfidencialiais teisės aktais. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pats vedė šias OSB, tarnybinio tyrimo atlikimo metu jam buvo leista su šiomis bylomis susipažinti papildomai, konfidencialūs teisės aktai jam turi būti žinomi pagal jo atliekamas pareigas, nes juos taikė kasdieniame darbe, didžioji Išvados dalis išslaptinta. Teismas vadovavosi ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje iš esmės nėra įrodymų, su kuriais pareiškėjas yra nesusipažinęs, todėl teismas į bylą pateiktais konfidencialiais įrodymais bei teisės aktais gali grįsti ir grindžia teismo sprendimą.
III.
Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Konfidenciali medžiaga buvo pateikta teismui, tačiau teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą leisti jam susipažinti su bylos medžiaga. Tokiu būdu teismas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę aktyviai dalyvauti procese, t. y. teikti paaiškinimus dėl bylos medžiagos bei kitus įrodymus, taip pat buvo šiurkščiai pažeisti proceso rungtyniškumo ir šalių lygybės principai, nes atsakovas buvo susipažinęs su visa bylos medžiaga. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas 2013 m. vasario 27 d. raštu Nr. 25-SS-92 (KF) pateikė teismui konfidencialią OSB Nr. M0-3-003-10 ir Nr. M0-3-002-11 medžiagą, taip pat OSB instrukciją bei kitą medžiagą, tačiau atsakovas neprašė teismo neteikti šios medžiagos susipažinti kitiems proceso dalyviams, t. y. pareiškėjui ir (arba) jo atstovėms, kaip tą numato ABTĮ 51 straipsnio 2 dalis. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą susipažinti su bylos medžiaga.Teismas pažeidė tiek ABTĮ, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištiriant. Teismas pažeidė pareiškėjo teisę teikti įrodymus, nes atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą administracinėje byloje iškviesti liudytoju N. K.. Teismas pažeidė ne tik ABTĮ 53 straipsnį, bet ir 81 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą surinkti visus įrodymus, kad būtų nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, bei neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes skundžiamame sprendime visiškai nevertino bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustų liudytojų V. G. ir R. J. parodymų ir jų nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, šių liudytojų nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo neva padarytų tarnybinių pažeidimų, užfiksuotų Išvadoje, iš esmės patvirtino, kad atsakovo atliktas tarnybinis patikrinimas buvo nevisapusiškas, neobjektyvus, todėl Išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos. Tokiu būdu teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktuose nustatytą pareigą sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.Teismas, vertindamas skundžiamų įsakymų pagrįstumą ir teisėtumą, sprendime rėmėsi tik atsakovo Išvadoje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų kvalifikavimu, t. y. įvertinimu, tačiau pats nustatytų aplinkybių tiesiogiai netyrė ir neanalizavo. Teismas nenustatė kitų būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų. Teismas netyrė ir sprendime visiškai nepasisakė dėl to, kokios pasekmės kilo dėl neva nustatytų pareiškėjo tarnybinių nusižengimų, t. y. teismas visiškai netyrė, kokius realius padarinius lėmė Išvadoje konstatuoti pareiškėjo tarnybiniai nusižengimai. Teismas taip pat nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp Išvadoje užfiksuotų pareiškėjo tarnybinių nusižengimų ir pasekmių. Be to, teismas visiškai neatskleidė pareiškėjo neva padarytų tarnybinių nusižengimų subjektyviosios pusės. Teismas, spręsdamas dėl skundžiamų įsakymų pagrįstumo ir teisėtumo, apsiribojo tik fakto, kad pareiškėjas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime nurodo:
Teismas sprendime išsamiai ir pagrįstai pasisakė dėl pareiškėjo ir jo atstovių teisės susipažinti su konfidencialia medžiaga ir šių įrodymų vertinimo. Teismas, pasisakydamas dėl įslaptintų dokumentų, pagrįstai vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsniu, ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi bei rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovės teismui nepateikė leidimų dirbti ar susipažinti valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl teismas neturėjo teisės leisti pareiškėjui ar jo atstovėms susipažinti su operatyvinio sekimo bylomis, visa tarnybinio tyrimo medžiaga, konfidencialiais teisės aktais; pareiškėjas pats vedė šias operatyvinio sekimo bylas, tarnybinio tyrimo atlikimo metu jam buvo leista su šiomis bylomis susipažinti papildomai, konfidencialūs teisės aktai jam turi būti žinomi pagal jo atliekamas pareigas, nes juos taikė kasdieniame darbe, didžioji Išvados dalis išslaptinta. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2863/2012, pažymi, jog FNTT 2012 m. lapkričio 9 d. atsiliepime nurodė, kad įslaptinta tarnybinio patikrinimo medžiaga ir teisės aktai pateikiami teismui susipažinti ir vertinti, bei atkreipė dėmesį į įslaptintos informacijos pateikimo asmenims, neturintiems atitinkamo leidimo, ribojimą.Pareiškėjo skundas niekaip nebuvo susijęs su galbūt tarnybinio patikrinimo metu surinktais (nuslėptais) duomenimis ar tarnybinio patikrinimo motyvais. Be to, apeliantas nei pirminiame, nei patikslintame skunde, kuriuo buvo prašoma iškviesti liudyti kitus asmenis, N. K. iškviesti liudyti neprašė. Teismo posėdžio metu pareiškėjas motyvuotai nepagrindė šio liudytojo kvietimo būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti N. K.. Atsakovas mano, kad teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktą prašymą iškviesti liudyti N. K..Liudytojai V. G. ir R. J. teisme davė paaiškinimus, iš esmės susijusius tik su apelianto darbo organizavimu, jo veiklos kontrole ir koordinavimu bei darbo krūviu, taip pat ir kai kuriomis operatyvinių bylų (OSB) Nr. M0-3-003-10 ir Nr. M0-3-002-11 vedimo aplinkybėmis. Būtent apie šių liudytojų parodymų įvertinimą teismas pasisakė sprendime nurodydamas, kad „iš tarnybinio patikrinimo medžiagos, Išvados, liudytojų paaiškinimų teisme matyti, jog pareiškėjo darbo krūvis išties buvo didesnis, nei kitų tarnybos pareigūnų <...>“, „<...> realiai atskiriems veiksmams atlikti buvo pasitelkta tik R. J.“. Teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybių visetą. Teismas sprendime aptarė Išvadoje konstatuotų pažeidimų visumą ir pasisakė dėl kiekvieno iš jų atskirai. Teismas sutiko su sprendime nurodytų Išvadoje konstatuotų pažeidimų vertinimu, iš esmės konstatuodamas viso tarnybinio patikrinimo pagrįstumą ir teisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje esminis klausimas – ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui V. M., kuris buvo statutinis pareigūnas (FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas (A lygis 13 kategorija), atsakovo FNTT 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymais buvo paskirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo perkeltas į FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo (A lygis 11 kategorija) pareigas, kurias ėjo iki atleidimo iš vidaus tarnybos 2013 m. vasario 18 d.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo statutiniam pareigūnui, pažymėtina, jog sprendžiant pareiškėjo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą taikytinas Vidaus tarnybos statutas, kuris įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Tvarkos 6, 20 punktai). Taigi sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Būtent tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės.
Pabrėžtina, kad tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką. Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro statutinis valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Taigi statutinis valstybės tarnautojas gali apskritai neatlikti savo pareigų, arba jas atlikti, tačiau su tam tikrais trūkumais, klaidomis, t. y. netinkamai. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant juos socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).
Byloje nustatyta, kad buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11 tvarkymo ir 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 6s-241(KF), kurioje apibendrintai konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2012 m. birželio 26 d. (per faktiškai dirbtą laiką), vykdydamas operatyvinę veiklą, dėl aplaidumo netinkamai atliko ar neatliko savo pareigų: 1) tvarkydamas OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11, neapibendrino elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuotos informacijos bei nesunaikino baudžiamajame procese nepanaudotos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuotos informacijos apie privatų asmens gyvenimą; 2) greitai ir išsamiai neišsprendė klausimo dėl tikslingumo baudžiamajame procese panaudoti elektroninių ryšių tinklais kontrolės metu gautą informaciją; 3) nutraukus OSB, toliau iki 2012 m. liepos 10 d. vykdė dviejų abonentinių numerių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą; 4) prie ikiteisminio tyrimo Nr.06-1-00073-11 pridėjo tik išslaptintas pokalbių suvestines, neorganizavo šių veiksmų garso įrašų išslaptinimo ir pridėjimo; 5) neišsamiai surašė tarnybinius pranešimus apie nustatytus asmens naudojamus abonentinius numerius; 6) nekonkrečiai, nenuosekliai ir nekryptingai planavo operatyvinių tyrimų veiksmus; 7) nesilaikė įslaptintos informacijos administravimo reikalavimų. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas šiuo neveikimu pažeidė OVĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 ir 8 dalių, 17 straipsnio 2 dalies, BPK 1 ir 2 straipsnių, OSB instrukcijos (konfidenciali) 44, 48, 55, 56 ir 57 punktų, Rekomendacijų 6(1), 9, 11 ir 33 punktų, Veiksmų instrukcijos (riboto naudojimo) 9 ir 20 punktų, Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 101 punkto reikalavimus ir padarė tęstinį tarnybinį nusižengimą. Atsakovas, atsižvelgęs į Išvadą, 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. TE-275 skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas, o 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. TE-277 nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. perkėlė pareiškėją iš FNTT VAV NVTS vyriausiojo tyrėjo (A lygis 13 kategorija) pareigų į FNTT VAV NVTS vyresniojo tyrėjo (A lygis 11 kategorija) pareigas (1 t., b. l. 6). Atsakovo 2013 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. TE-31 pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 18 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (jei dėl laikinojo nedarbingumo pareigūnas neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių) (1 t., b. l. 114).
Pareiškėjas šioje byloje ginčijo atsakovo įsakymus dėl tarnybinės nuobaudos (perkėlimo į viena pakopa žemesnes pareigas) paskyrimo tuo pagrindu, kad jis nepadarė Išvadoje nurodytų pažeidimų. Taip pat pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą sumokėti darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiškos perkėlimo dienos į žemesnes pareigas iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos bei priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus, susijusius su tarnybinės nuobaudos pareiškėjui paskyrimu, byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda už šiuos jo padarytus pažeidimus tvarkant OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11:
1) pareiškėjas, tvarkydamas OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11, delsė išspręsti klausimą dėl informacijos panaudojimo baudžiamajame procese arba jos sunaikinimo ir dėl to pažeidė OVĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 8 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, OSB instrukcijos 44, 55 ir 57 punktų, Veiksmų instrukcijos 20 punkto reikalavimus;
Žemesnės instancijos teismas
2) pareiškėjas nesunaikino dėl asmenų, nesusijusių su atliekamu operatyviniu tyrimu, baudžiamajame procese nepanaudotos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuotos informacijos apie privatų asmens gyvenimą ir pažeidė OVĮ 4 straipsnio 6 straipsnio 1 dalies, OSB instrukcijos (konfidenciali) 44 ir 57 punktų, Veiksmų instrukcijos (riboto naudojimo) 20 punkto reikalavimus;
3) 2012 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 11vs-l-250(RN) nutraukus OSB Nr. M0-3-003-10 ir 2012 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 11vs-l-252(RN) nutraukus OSB Nr. M0-3-002-11, pareiškėjas toliau iki 2012 m. liepos 10 d. vykdė dviejų abonentinių numerių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą ir dėl to pažeidė OVĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 8 dalies, OSB instrukcijos 55 ir 57 punktų, Veiksmų instrukcijos 20 punkto, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. I-134 patvirtintų Rekomendacijų dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo (Rekomendacijos neteko galios 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 nuo 2013 m. sausio 6 d.) 9 punkto (2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. I-9 redakcija) reikalavimus;
Žemesnės instancijos teismas
4) pareiškėjas prie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00073-11 pridėjo tik išslaptintas pokalbių suvestines, neorganizavo šių veiksmų garso įrašų išslaptinimo ir pridėjimo ir dėl to pažeidė OVĮ 17 straipsnio 2 dalį, BPK 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnį, Rekomendacijų 33 punkto (2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. I-9 redakcija), Rekomendacijų 61 punktą (neteko galios Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-9 nuo 2012 m. sausio 7d.), OSB instrukcijos 56 ir 57 punktų reikalavimus;
5) pareiškėjas nekonkrečiai, nenuosekliai ir nekryptingai planavo operatyvinių tyrimų veiksmus, nes abiejų OSB visi planai (OSB Nr. M0-3-003-10 planai: 2010 m. gruodžio 15 d. Nr. 11vs-1-165(S0), 2011 m. birželio 15 d. Nr. 11vs-1-98(KF), 2011 m. gruodžio 14 d. Nr. 11vs-1-421(KF); OSB Nr. M0-3-002-11 planai: 2011 m. birželio 15 d. Nr. 11vs-1-92(KF), 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. 11vs-1-418(KF)) visiškai identiški, skiriasi tik asmenys, dėl kurių veiklos atliekamas operatyvinis tyrimas ir vykdymo terminai, t. y. pareiškėjas pažeidė OSB instrukcijos 48 punkto reikalavimus;
6) pareiškėjas nesilaikė įslaptintos informacijos administravimo reikalavimų, nes OSB Nr. M0-3-002-11 ir M0-3-003-10 vidaus apyrašuose nenurodyti dokumentų išslaptinimo pagrindai, o nurodytas tik trumpinys „išsl“, t. y. pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1307 patvirtintų Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 101 punktą.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų tvarkant OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11 padarė, remdamasis Išvadoje pateiktais duomenimis, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, konfidencialia (įslaptinta) medžiaga, kurią atsakovas pateikė susipažinti tik pirmosios instancijos teismo teisėjams, nagrinėjusiems šią bylą. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo ir jo atstovės advokatės prašymus leisti susipažinti su įslaptinta medžiaga, nes nei pareiškėjas, nei advokatė nepateikė leidimų susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas pats vedė minėtas OSB bylas, tarnybinio patikrinimo metu jam buvo leista papildomai susipažinti su šiomis bylomis, konfidencialūs teisės aktai jam turi būti žinomi pagal jo atliekamas pareigas, o didžioji Išvados dalis yra išslaptinta.
Pareiškėjas apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir tenkinti jo skundo reikalavimus, grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnis), nes pareiškėjui buvo apribota teisė aktyviai dalyvauti procese, pažeisti proceso rungtyniškumo ir šalių lygybės principai, nes pareiškėjui ir jo atstovei advokatei nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga, kuria rėmėsi atsakovas ir kurią atsakovas pateikė teismui. Pareiškėjas taip pat apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimo dėl liudytojo N. K. apklausos. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą dėl šio liudytojo apklausos ir apklausė šį liudytoją teismo posėdyje.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo pateiktą konfidencialią (įslaptintą) medžiagą, su kuria neleido susipažinti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui bei jo atstovei, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo leisti susipažinti su šia medžiaga pareiškėjui ir jo atstovei, nes jei būtų leidęs susipažinti su medžiaga asmenims, kurie neturi leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, būtų pažeidęs imperatyvias Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (15, 16, 17, 19 ir kt. straipsniai) nuostatas, kurios nurodo, kad su įslaptinta informacija gali susipažinti tik asmenys, turintys leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas nenustato, kad administracinės bylos šalys ar jos atstovai, kurie neturi tokių leidimų, gali susipažinti su įslaptinta informacija.
Administracinių bylų nagrinėjimo taisykles nustato ABTĮ normos. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Jei įrodymuose yra prieštaravimų, tai šie prieštaravimai turi būti pašalinti. ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Taigi byloje turi būti teikiami įrodymai, kurie patvirtina pareiškėjo reikalavimus bei atsakovo atsikirtimus į pareikštus reikalavimus.
Šioje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai pareiškėjas, vykdydamas savo tiesiogines tarnybos pareigas, dirbo su įslaptinta informacija (tvarkė OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11, kuriose yra įslaptinta informacija) ir dėl netinkamai atliktų pareigų tvarkant šią įslaptintą informaciją jam paskirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjo tarnybinių pareigų vykdymo pagrindas buvo Operatyvinės veiklos įstatymas, kurio 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad operatyvinė veikla – operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla, vykdoma šio įstatymo nustatyta tvarka, o operatyvinės veiklos objektai – rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant operatyvinę veiklą arba įterpiant nusikalstamų struktūrų narius į teisėsaugos, krašto apsaugos ar kitas valstybės valdžios ir valdymo institucijas, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veikla bei kiti su valstybės saugumu susiję asmenys ir įvykiai. Taip pat pareiškėjas privalėjo laikytis jo veiklą reglamentuojančių įslaptintų (konfidencialių) teisės aktų, su kuriais pareiškėjas buvo susipažinęs, reikalavimų. Atsakovas, skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, rėmėsi operatyvinio sekimo bylose (OSB) Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11 esančia įslaptinta medžiaga, tarnybinio patikrinimo medžiaga, kuri buvo grindžiama OSB medžiaga, konfidencialiais teisės aktais, ir šią informaciją pateikė pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad FNNT specialioji ekspertų komisija, atsižvelgdama į tai, kad OSB yra nurodyti duomenys apie operatyvinės veiklos organizavimą, eigą, priemonių ir metodų naudojimą, taktiką bei operatyvinių veiksmų metu gautą informaciją, kuri sudaro tarnybos paslaptį, OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11 neišslaptino (1 t., b. l. 96).
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas šią teisės normą, Konstitucinis Teismas nurodė, kad ja iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 straipsnis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ir EŽTT jurisprudenciją (sprendimai – 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai), savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-326/2009; kt.).
Šioje byloje pareiškėjui buvo žinoma ta įslaptinta informacija, su kuria susipažino pirmosios instancijos teismas ir kurią įtraukė į bylą kaip įrodymus, t. y. nebuvo remiamasi įslaptinta medžiaga, su kuria nebuvo susipažinęs pareiškėjas. Svarbu yra tai, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo suteikta teisė susipažinti su įslaptinta informacija ir pareiškėjas, remdamasis įslaptinta informacija, atsakovui pateikė išsamius paaiškinimus dėl jam įteiktame pranešime nurodytų jo nusižengimų (1 t., b. l. 66-73, 74-75), o, kaip jau buvo minėta, atsižvelgiant į statutiniams pareigūnams tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų ypatumus, būtent tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Pažymėtina, kad minėti pareiškėjo paaiškinimai yra įrodymai. Taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškinimus teikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas ir šie paaiškinimai taip pat yra įrodymai. Be to, byloje buvo apklausti liudytojai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tiek pareiškėjo, tiek atsakovo bylos nagrinėjimo metu duotais paaiškinimais, t. y. pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi įrodymų visuma, t. y. tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta medžiaga. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė iš dalies išslaptintus dokumentus: pareiškėjo 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. gruodžio 1 d., 2012 m. sausio 18 d. tarnybinius pranešimus dėl kontrolės nutraukimo, R. J. 2011 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinį pranešimą dėl kontrolės nutraukimo, V. G. 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštą dėl informacijos pateikimo apie operatyvinio tyrimo rezultatus, N. K. 2012 m. rugpjūčio 8 d. tarnybinį pranešimą Nr. 6s-183(KF). Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjui buvo suteikta teisė teikti paaiškinimus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl atsakovo pateiktų iš dalies išslaptintų dokumentų.
Šios bylos kontekste būtina pažymėti tai, kad įslaptinta informacija, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui buvo žinoma dėl to, jog pats jis ir tvarkė tą informaciją, o dėl savo tarnybos pobūdžio tarnyboje vadovavosi ir konfidencialiais teisės aktais, t. y. šiuo nagrinėjamu atveju nebuvo susiklosčiusi tokia situacija, kai įslaptinta informacija, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo visiškai nežinoma ir neatskleista pareiškėjui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog EŽŽT praktikoje pabrėžiama, kad administraciniai procesai, kurie neatitinka rungtyniškumo proceso ir šalių lygybės principų bei neturi pakankamų garantijų pareiškėjams, akivaizdžiai pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio saugomas asmens teises, ir nurodo EŽŽT 2010 m. liepos 6 d. sprendimus Pocius prieš Lietuvą (Nr. 35601/04) ir Užukauskas prie Lietuvą (Nr. 16965/04). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiose abiejose bylose pareiškėjų duomenys buvo įrašyti į vadinamąją „operatyvinę įskaitą“ pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ir administraciniai teismai sprendimus grindė operatyvine medžiaga, kuri visiškai nebuvo atskleista pareiškėjams.
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kurių pagrindu teigiama, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas tarnybinis ginčas, kad byla nagrinėjama pakankamai ilgą laiką (byla pradėta nagrinėti 2012 m. spalio 29 d.), apeliacinės instancijos teisme buvo sudaryta galimybė proceso šalims teikti įrodymus ir šia teise buvo pasinaudota, kad nėra duomenų, jog byloje yra galimybė pateikti naujus įrodymus ir kad tokie įrodymai galėtų būti teikiami, bei vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, konstatuotina, jog yra pagrindas patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas pagal bylos įrodymus ir jų visumą teisingai nustatė bylos faktus ir juos kvalifikavo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Išvadoje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, pareiškėjo paaiškinimuose dėl atsakovo nurodytų pažeidimų bei pareiškėjo paaiškinimuose pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes, susijusias su OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11 tvarkymu, atsakovo byloje teiktus argumentus, rašytinius įrodymus bei liudytojų R. J., V. G., N. K. parodymus, kartu ir įslaptintą informaciją, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo padarytų tarnybinių pažeidimų iš dalies yra pagrįstos.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, tvarkydamas OSB Nr. M0-3-003-10 ir M0-3-002-11, delsė išspręsti klausimą dėl informacijos panaudojimo baudžiamajame procese arba jos sunaikinimo ir dėl to pažeidė OVĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 8 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, OSB instrukcijos 44, 55 ir 57 punktų, Veiksmų instrukcijos 20 punkto reikalavimus. Sutiktina, kad pareiškėjas nesunaikino dėl asmenų, nesusijusių su atliekamu operatyviniu tyrimu, baudžiamajame procese nepanaudotos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuotos informacijos apie privatų asmens gyvenimą ir pažeidė OVĮ 4 straipsnio 6 straipsnio 1 dalies, OSB instrukcijos 44 ir 57 punktų, Veiksmų instrukcijos 20 punkto reikalavimus. 2012 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 11vs-l-250(RN) nutraukus OSB Nr. M0-3-003-10 ir 2012 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 11vs-l-252(RN) nutraukus OSB Nr. M0-3-002-11, pareiškėjas toliau iki 2012 m. liepos 10 d. vykdė dviejų abonentinių numerių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą ir dėl to pažeidė OVĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 8 dalies, OSB instrukcijos 55 ir 57 punktų, Veiksmų instrukcijos 20 punkto, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. I-134 patvirtintų Rekomendacijų dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo (Rekomendacijos neteko galios 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 nuo 2013 m. sausio 6 d.) 9 punkto (2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. I-9 redakcija) reikalavimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas prie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00073-11 pridėjo tik išslaptintas pokalbių suvestines, neorganizavo šių veiksmų garso įrašų išslaptinimo ir pridėjimo ir dėl to pažeidė OVĮ 17 straipsnio 2 dalį, BPK 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnį, Rekomendacijų 33 punkto (2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. I-9 redakcija), Rekomendacijų 61 punktą (neteko galios Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-9 nuo 2012 m. sausio 7 d.), OSB instrukcijos 56 ir 57 punktų reikalavimus.
Pareiškėjas byloje akcentavo, jog pagal OVĮ 6 straipsnio 8 dalį, nustatančia, kad, pabaigus operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turi būti sunaikinama, ir būtent tai buvo padaryta. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad netinkamai buvo tvarkoma pareiškėjo nurodoma pasitvirtinusi informacija, todėl ši informacija turėjo būti tvarkoma pagal OSB instrukcijos 44, 55, 57 punktus, Veiksmų instrukcijos 20 punktą. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo nustatyti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal teisės aktus pradėjus ikiteisminius tyrimus, nutraukus OSB toliau tęsti operatyvinius veiksmus ir vykdyti abonentinių numerių kontrolę negalima. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pradėjus ikiteisminius tyrimus buvo nepateisinamai ilgai delsiama išspręsti klausimus dėl informacijos panaudojimo baudžiamajame procese ar jos sunaikinimo (buvo nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00073-11 pradėtas 2011 m. rugsėjo 22 d., tačiau klausimas dėl informacijos panaudojimo baudžiamajame procese arba jos sunaikinimo nebuvo išspręstas). Byloje pateiktas įrodymas, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (25)-5s-671(RV) buvo pranešta Vilniaus apygardos teismo pirmininkui bei Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui apie tai, kad iki 2012 m. rugsėjo 15 d. bus sunaikinta nereikšminga operatyvinė informacija apie privatų asmens gyvenimą. Nurodoma, kad 2012 m. birželio 15 d. buvo baigti operatyviniai tyrimai OBS Nr. M-3-003 ir Nr. MO-3-002-11. Vertinant šį įrodymą, kuriuo remdamasis pareiškėjas teigia, kad buvo laikomasi OVĮ 6 straipsnio 8 dalies reikalavimų, pažymėtina, kad pagal OVĮ 6 straipsnio 8 dalį prieš 1 mėnesį iki operatyvinės informacijos, kuri nepasitvirtino, sunaikinimo turi būti pranešta operatyvinius veiksmus sankcionavusiam pareigūnui, tačiau nagrinėjamu atveju šio reikalavimo nesilaikyta.
Tai, kad pareiškėjui ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai ar prokurorai nereiškė pretenzijų, nenustatė OVĮ ir kitų teisės aktų pažeidimų dėl to, jog pareiškėjas prie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00073-11 pridėjo tik išslaptintas pokalbių suvestines, neorganizavo šių veiksmų garso įrašų išslaptinimo ir pridėjimo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas.
Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).
Taigi pareiškėjas, kuris buvo statutinis pareigūnas, vykdydamas savo pareigas ir tvarkydamas OSB, turėjo laikytis OSB instrukcijos, Veiksmų instrukcijos reikalavimų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje apklaustų liudytojų parodymus, susijusius su pareiškėjo tvarkytų OSB apimtimi, reikšmingumu ir pasiektais rezultatais (pradėtus ikiteisminius tyrimus), nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė OSB instrukcijos (konfidenciali) 48 punkto reikalavimus dėl OSB planų sudarymo. Vien tai, kad, atsakovo teigimu, planai yra identiški, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šie planai visiškai neatitinka teisės aktų reikalavimų ir tai pareigūnui, sudariusiam tokius planus, neatsižvelgiant į OSB atliktus veiksmus ir rezultatus, turi būti skiriama tarnybinė nuobauda. Be to, pažymėtina, kad planus patvirtino kiti asmenys, iš jų pareiškėjo viršininkas V. G., nenustatęs jokių trūkumų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė įslaptintos informacijos administravimo reikalavimų, nes OSB Nr. M0-3-002-11 ir M0-3-003-10 vidaus apyrašuose nenurodyti dokumentų išslaptinimo pagrindai, o nurodytas tik trumpinys „išsl“, t. y. pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1307 patvirtintų Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 101 punktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas turėjo laikytis šių aktų reikalavimų ir nurodyti išslaptinimo pagrindus, tačiau nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad už šį pažeidimą pareiškėjui turėjo būti skirta tarnybinė nuobauda, nes bylos įrodymai leidžia konstatuoti, kad tai yra formalus pažeidimas. Iš liudytojo N. K., atlikusio tarnybinį patikrinimą, parodymų galima daryti išvadą, kad ir kitose operatyvinio sekimo bylose buvo nurodomas minėtas trumpinys, tačiau jokių pretenzijų pareigūnams nebuvo reiškiama.
Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus, atsižvelgiant į jų pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes, pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos. Tarnybinės nuobaudos skiriamos atsižvelgiant į tarnybinių nusižengimų pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes. Tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1366/2009).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje pateiktus įrodymus, iš jų pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų parodymus, susijusius su ypač dideliu pareiškėjo darbo krūviu (dvi operatyvinės bylos), kurio nepaneigė atsakovas, kontroliuotų asmenų abonentinių numerių skaičiumi, išanalizuota gauta informacija ir pradėtais ikiteisminiais tyrimais, pradėtų ikiteisminių tyrimų metu kontroliuotų asmenų skaičiumi, bei atsižvelgdama į tai, konstatuoja, kad atsakovas netinkamai parinko pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, t. y. buvo parinkta neadekvati padarytiems pažeidimams ir aiškiai per griežta tarnybinė nuobauda. Pažymėtina, kad pareiškėjui parinkta viena griežčiausių tarnybinių nuobaudų (perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas), kuri šiuo atveju neatitiko bendrųjų tarnybinių nuobaudų skyrimo principų (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijų.
Byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas pažeidimus padarė tyčia, kad pareiškėjas, tvarkydamas OSB, nuolat pažeidinėjo teisės aktų reikalavimus, buvo baustas už netinkamą OSB tvarkymą, tačiau išvadų nepadarė. Pažymėtina, kad pareiškėjas FNNT dirba nuo 2001 m. balandžio 5 d., keletą kartų buvo skatintas už pavyzdingą ir nepriekaištingą tarnybą (1 t., b. l. 49). Išvadoje yra nurodyta, kad 2012 m. balandžio 13 d. pareiškėjui paskirtas griežtas papeikimas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje konkrečiai nenurodė pareiškėjo padarytų pažeidimų padarymo datų, o nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2012 m. birželio 26 d. (per faktiškai dirbtą laiką), vykdydamas operatyvinę veiklą, dėl aplaidumo netinkamai atliko savo pareigas ar neatliko savo pareigų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, turėdamas galiojančią tarnybinę nuobaudą, toliau piktybiškai pažeidinėjo vidaus tarnybą reglamentuojančius teisės aktus. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai sukėlė ypač neigiamas pasekmes.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad kai nustatoma, jog paskirta per griežta tarnybinė nuobauda ir bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus pareigūnui švelnesnę, teismas švelnina paskirtą nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-649/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra atleistas iš vidaus tarnybos, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra tikslinga ir protinga pareiškėjui paskirtą nuobaudą pakeisti į švelnesnę nuobaudą nei pareiškėjo perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, todėl atsakovo 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymai, susiję su pareiškėjo perkėlimu į viena pakopa žemesnes pareigas, panaikintini.
Kadangi pareiškėjas be teisėto pagrindo buvo perkeltas į žemesnes pareigas ir jam buvo sumažintas darbo užmokestis (1 t., b. l. 32), todėl pareiškėjui atsakovas privalo sumokėti darbo užmokesčio skirtumą, t. y. pinigų sumą, kuri priklausė pareiškėjui, kaip FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiajam tyrėjui (A lygio 13 kategorijos), nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. vasario 18 d., tačiau nebuvo išmokėta Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikti tikslūs duomenys, susiję su pareiškėjui neišmokėtu darbo užmokesčio skirtumu, atsakovas įpareigotinas tą skirtumą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui.
Pareiškėjas byloje prašė priteisti neturtinės žalos atlygimą, išreikštą pinigais, t. y. 20 000 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų išgyveno, jam sutriko sveikata, tenka gerti vaistus, nes kamuoja nemiga, jaučia nervinę įtampą. Pareiškėjas pateikė išrašą iš medicinos dokumentų, kuriame nurodyta, kad skundėsi stipriais galvos skausmais, svaigimu, greitu nuovargiu, skausmais juosmens – kryžmens srityje, plintančiais į kojas, ir kt., gydytas stacionare nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d., taikytas reabilitacinis gydymas (1 t., b. l. 107). Taip pat šiame išraše yra nurodytos pareiškėjo ligos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame pareiškėjo pateiktame įrodyme nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog išraše nurodytos diagnozės, pareiškėjo sveikatos būklė yra atsakovo 2012 m. rugsėjo 27 d. priimtų įsakymų pasekmė.
Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).
Pareiškėjas, teigdamas, jog patyrė 20 000 Lt neturtinę žalą dėl neteisėtų atsakovo sprendimų, turėjo šioje byloje įrodyti žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo sprendimų (veiksmų) ir patirtos žalos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1509/2012; 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012).
Nagrinėjamu nenustatyta, kad atsakovas neturėjo pagrindo skirti tarnybinės nuobaudos pareiškėjui, o tik nustatyta, kad buvo paskirta per griežta tarnybinė nuobauda, atsakovo įsakymai yra panaikinti ir atsakovas įpareigotas sumokėti pareiškėjui jo prarastą darbo užmokestį, t. y. pareiškėjas atstatytas į pirmesnę padėtį. Pareiškėjas nėra nurodęs konkrečių aplinkybių apie patirtus stiprius išgyvenimus, sutrikusią sveiktą dėl to, kad buvo paskirta per griežta tarnybinė nuobauda.
Teisėjų kolegija neatmeta galimybės, kad atsakovo sprendimas dėl per griežtos tarnybinės nuobaudos paskyrimo, galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus išgyvenimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, gilius. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala), o neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; kt.).
Apibendrinant nutartyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, t. y. panaikintina pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl atsakovo 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymų panaikinimo ir reikalavimas įpareigoti atsakovą sumokėti darbo užmokesčio skirtumą, panaikintini atsakovo 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymai, atsakovas įpareigotinas apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013m. vasario 18 d., o kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo V. M. skundo reikalavimai: panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. TE-275 dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui V. M., 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. TE-277 dėl pareiškėjo V. M. perkėlimo į žemesnes pareigas, įpareigoti atsakovą Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sumokėti pareiškėjui V. M. darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiškos perkėlimo dienos į žemesnes pareigas iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos, ir šiuos pareiškėjo reikalavimus tenkinti.
Panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. TE-275 dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui V. M., 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. TE-277 dėl pareiškėjo V. M. perkėlimo į žemesnes pareigas, įpareigoti atsakovą Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui V. M. susidariusį darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiškos perkėlimo dienos į žemesnes pareigas (2012 m. rugsėjo 28 d.) iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2013 m. vasario 18 d.).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.