- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-21
- Bylos Nr.
- 2A-804-585/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- UAB „DISONA“
- Kategorijos
- 50.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui UAB „DISONA“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, UAB „GIRANSA“ ir UAB „VILNIAUS PARKAI“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė pareiškė Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 13586 Lt žemės nuomos mokestį ir delspinigius bei penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė ieškinyje nurodė ir ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog atsakovas subnuomos teise valdo pastatą – kavinę su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais, unikalus numeris 1095-9009-5017, esantį adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., kuris nuosavybės teise priklauso UAB „VILNIAUS PARKAI“. Nuo 1999 m. gruodžio 27 d. nurodytas pastatas yra nuomojamas UAB „GIRANSA“, o nuo 2000 m. balandžio 28 d. trišalės sutarties Nr. 00-04-28 pagrindu yra subnuomojamas atsakovui. Trišalės sutarties 2 punktas numato, jog subnuomininkas, tai yra atsakovas, moka ne tik nuomos mokestį, bet ir mokesčius už patalpų eksploataciją, komunalines bei ryšių paslaugas ir žemės mokestį. Pastatai, esantys adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., yra nesuformuotoje žemėje, kuri yra valstybės nuosavybė, todėl žemės naudotojui tenka pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog atsakovas yra valstybinės žemės sklypo, esančio adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., naudotojas, tačiau nėra sudaręs valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties, atsakovui kyla pareiga mokėti 4 procentų tarifo žemės nuomos mokestį. Pasak ieškovės, atsakovas žemės nuomos mokestį už 2005-2009 metus deklaravo tik 2010 m. lapkričio 4 d., nurodydamas 1278,09 Lt mokėtino nuomos mokesčio sumą, kai už nuomojamą žemės sklypą atsakovui yra skaičiuojamas 3408,25 Lt metinis nuomos mokestis. Atsakovo skola už valstybinės žemės, esančios adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., nuomą kartu su delspinigiais sudaro 13586 Lt sumą. Pasak ieškovės atstovės, bylos ginčas yra kilęs dėl taikytino nuomos mokesčio tarifo – atsakovas, skaičiuodamas nuomos mokestį, taiko 1,5 procento tarifą, kai taikytinas 4 procentų tarifas. Ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog, nesant detaliojo plano ar nesuformavus žemės sklypo, neįmanoma sudaryti žemės nuomos sutartį, tačiau, anot ieškovės atstovės, Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklėse, patvirtintose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87, nurodyta, kad 4 procentų tarifas taikomas nesikreipusiems, o ne nesudariusiems žemės nuomos sutartį, o ieškovė nepripažįsta, jog atsakovas kreipėsi dėl žemės nuomos sutarties sudarymo.
Atsiliepimas
Atsakovas su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė ir atsakovo direktorius bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog atsakovas nuo pat subnuomos sutarties sudarymo momento siekė sudaryti valstybinės žemės, esančios adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., nuomos sutartį. Atsakovo teigimu, nuomos sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovo kaltės. Atsakovas ne kartą kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau nurodyta institucija, prašydama pateikti patvirtintą detalųjį planą ir teigdama, jog žemės sklypas bus suformuotas po Vingio parko teritorijos detaliojo plano parengimo, žemės sklypo, esančio adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., nesuformavo. Atsakovo nuomone, pastarajam taikytinas 1,5 procento tarifo žemės nuomos mokestis, kadangi atsakovas ne kartą kreipėsi į kompetentingas institucijas ir siekė sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, o ši nebuvo sudaryta dėl pačios ieškovės neveikimo. Atsakovo teigimu, visiems valstybinės žemės naudotojams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra sudarę atitinkamas žemės nuomos sutartis, ar ne, taikomas vienodas valstybinės žemės nuomos mokestis, todėl ieškovė elgiasi nesąžiningai, reikalaudama, jog atsakovas mokėtų padidinto tarifo žemės nuomos mokestį.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „VILNIAUS PARKAI“ su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu sutiko, prašė jį patenkinti. Trečiojo asmens teigimu, atsakovas yra visapusiškai atsakingas už tinkamą savo įsipareigojimų mokėti ieškovei žemės nuomos mokestį įvykdymą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „GIRANSA“ su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis asmuo atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė ir trečiojo asmens atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog atsakovas savo iniciatyva kreipėsi į ieškovę, prašydamas, jog detaliuoju planu būtų suformuotas žemės sklypas, esantis adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., tačiau žemės sklypas nebuvo suformuotas, o, nesant detaliuoju planu suformuoto žemės sklypo, valstybinės žemės nuomos sutartis negali būti sudaryta. Trečiojo asmens teigimu, nuomos sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovo kaltės, tačiau ieškovė, nepaisydama nurodytos aplinkybės, nepagrįstai reikalauja, jog atsakovas mokėtų 4 procentų tarifo žemės nuomos mokestį, kai atsakovas turi mokėti 1,5 procento tarifo žemės nuomos mokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas nuo 2001 m. kovo 6 d. subnuomos pagrindais valdo pastatą – kavinę su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais, unikalus numeris 1095-9009-5017, esantį adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav. (toliau tekste – ir Pastatas). Pastatas yra nesuformuotoje žemėje, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei. Pagal 2000 m. balandžio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalės sutarties Nr. 00-04-28 2 punktą atsakovas, be kita ko, įsipareigojo mokėti mokesčius už patalpų eksploataciją, komunalines bei ryšių paslaugas ir žemės mokestį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme, esančia adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2009 metų deklaravo 2010 m. lapkričio 4 d., pats apskaičiavo žemės nuomos mokesčio dydį, pateikė ieškovei valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas ir deklaruotas mokesčio sumas sumokėjo. Skaičiuodamas žemės nuomos mokestį, atsakovas taikė 1,5 procento tarifą, skaičiuotiną nuo žemės vertės, ir nurodydavo 1278,09 Lt nuomos mokesčio sumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 nustatė skirtingus valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus: juridiniams asmenims – 1,5 procento žemės vertės, o juridiniams asmenims, naujai tapusiems valstybinės žemės naudotojais, kurie nesikreipia dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, – 4 procentų žemės vertės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuo 2009 metų mokestinio laikotarpio taikytinos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1-1048 patvirtintos Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklės. Nurodytose taisyklėse buvo nustatyti skirtingi tarifai: visiems juridiniams asmenims, išskyrus nurodytus taisyklių 9.3 punkte, – 1,5 procento žemės vertės, o juridiniams asmenims, kurie per 3 mėnesius nuo nekilnojamojo turto, esančio ant valstybinės žemės, įsigijimo ar statinio / pastato pastatymo nepateikė valstybinės žemės nuomotojui prašymo ir būtinų dokumentų ar / ir neatliko privalomų veiksmų valstybinės žemės nuomos sutarčiai sudaryti, – 4 procentų žemės vertės (taisyklių 9.3 punktas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pagal teisinį reguliavimą valstybinės žemės nuomos sutarčiai sudaryti būtina pateikti ne tik prašymą išnuomoti žemę ir kitus dokumentus, bet ir pagal patvirtintą detalųjį planą Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka parengtą naudojamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje ar su šia sistema susietose vietinėse koordinačių sistemose bei pažymėtais tame žemės sklype esančiais statiniais ir įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas siekė sudaryti valstybinės žemės, esančios adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., nuomos sutartį, kreipėsi į valstybės ir savivaldybės institucijas, prašydamas suformuoti žemės sklypą po Pastatu, tačiau 2008 metais gavo Vilniaus miesto savivaldybės atsakymą, kad Pastatas yra Vingio parko teritorijoje, kuriai rengiamas detalusis planas, todėl žemės sklypo, esančio po Pastatu, suformuoti negalima, iki bus baigtas rengti nurodytas detalusis planas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Vingio parko detalusis planas nėra parengtas iki šiol, ir padarė išvadą, jog tol, kol nėra parengtas Vingio parko detalusis planas, neįmanoma statiniams, esantiems adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., eksploatuoti suformuoti žemės sklypą, taigi, ir sudaryti naudojamos valstybinės žemės nuomos sutartį. Vingio parko teritorijos detalaus plano parengimas nepriklauso nuo atsakovo valios ir veiksmų, nes jo rengimą organizuoja ieškovės subjektai. Atsakovas negali pateikti naudojamo žemės sklypo plano, kas yra būtina pagal teisinį reguliavimą, nes žemės sklypas nesuformuotas, o ieškovė negali formuoti žemės sklypo, kol nėra baigtas rengti Vingio parko detalusis planas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, ieškovei žinant ir pripažįstant, kad sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį neįmanoma ne dėl atsakovo neveikimo ar pasyvaus elgesio, ieškovės reikalavimas, jog atsakovas vien formaliai pateiktų prašymą dėl žemės nuomos sutarties sudarymo tikslu, kad atsakovui būtų taikomas 1,5 procento tarifas, neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai tik prašymo išnuomoti žemę pateikimą Vilniaus apskrities viršininko administracijai prilygina kreipimuisi dėl žemės nuomos sutarties sudarymo. Prieš teikiant prašymą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, turėjo būti atlikti ir kiti teisiškai reikšmingi veiksmai, o iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas ėmėsi veiksmų, būtinų nuomos sutarčiai sudaryti. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo direktoriaus paaiškinimais, jog atsakovas kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, ieškovė nepaneigė, jog atsakovas buvo aktyvus ir siekė sudaryti nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, nurodė, jog nagrinėjamos bylos atveju nenustatė pakankamai teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų būtinybę atsakovui taikyti padidintą žemės nuomos mokesčio tarifą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas buvo aktyvus ir siekė sudaryti nuomos sutartį, o nuomos sutartis nėra sudaryta ne dėl atsakovo kaltės, neveikimo. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, į tą aplinkybę, jog ieškovė neginčijo, kad atsakovas 2005-2009 metais sumokėjo visą žemės nuomos mokestį, skaičiuotiną pagal 1,5 procento tarifą, atmetė ieškovės reikalavimus dėl nesumokėto nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo.
Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, arba pakeisti sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovo 7199,88 Lt žemės nuomos mokestį ir delspinigius. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog aktyvūs atsakovo veiksmai, pasireiškę prašymo dėl žemės sklypo formavimo pateikimu ieškovei, Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.6 punkto prasme laikytini tinkamu kreipimusi dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo. Apeliantės teigimu, tik nustačius kryptingus veiksmus, duodančius pagrįstą pagrindą tikėtis sutarties sudarymo ateityje, galima svarstyti aukščiau nurodytų taisyklių 4.6 punkto, kuriame nustatytas 4 procentų tarifo žemės nuomos mokestis, netaikymo klausimą. Prašymo padavimas Vilniaus apskrities viršininko administracijai – privalomas kreipimosi elementas, įrodantis ketinimų dėl žemės nuomos sutarties sudarymo rimtumą. Apeliantė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovas nei ieškovei, nei teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pastarasis padavė Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą dėl nuomos sutarties sudarymo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kreipimąsi dėl žemės sklypo suformavimo prilygino prašymo dėl žemės nuomos sutarties sudarymo padavimui. Apeliantė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tų aplinkybių, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2009 metų apskritai nevykdė prievolių deklaruoti ir mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Atsakovas tik 2010 m. lapkričio 4 d. deklaravo žemės nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2005 metų iki 2009 metų. Anot apeliantės, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti atsakovo tikslų, siekių sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį tikrumu. Atsakovas, žinodamas apie pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, dar 2005 metais turėjo kreiptis į ieškovę, aiškintis taikomų žemės nuomos mokesčių tarifų dydžius, kreiptis dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau nei vienas iš nurodytų veiksmų nebuvo atliktas. Pirmąjį aktyvų veiksmą atsakovas atliko tik 2007 m. spalio 19 d., kai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl žemės sklypo, esančio adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., ribų suformavimo. Apeliantės teigimu, jog net ir tuo atveju, jeigu nagrinėjamos bylos atveju būtų pripažinta, kad atsakovas Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.6 punkto prasme kreipėsi dėl žemės nuomos sutarties sudarymo ir, esant nurodytai aplinkybei, atsakovui taikytinas 1,5 procento tarifo žemės nuomos mokestis, pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės reikalavimus visa apimtimi yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantė pažymėjo, jog bylos ginčas kilo dėl laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2009 metų nesumokėto žemės nuomos mokesčio. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog atsakovas pirmą kartą į valdžios instituciją kreipėsi tik 2007 m. spalio 19 d., net ir tuo atveju, jeigu šis kreipimasis būtų pripažintas tinkamu aukščiau nurodytų taisyklių 4.6 punkto prasme, atsakovui laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2007 metų skaičiuotinas 4 procentų tarifo valstybinės žemės nuomos mokestis. Atsakovo mokesčių mokėtojo kortelės duomenimis atsakovo nepriemoka už aukščiau nurodytą laikotarpį yra lygi 6831,78 Lt, o delspinigiai, susidarę aukščiau nurodytu laikotarpiu, – 368,10 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas nurodė, jog jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau atsakovo prašymas nebuvo priimamas, kadangi prie prašymo nebuvo pridėtas žemės sklypo planas, kurio atsakovas negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, nes nebuvo patvirtintas Vingio parko teritorijos detalusis planas, kurio pagrindu būtų galima suformuoti žemės sklypą. Pasak atsakovo, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, siekdamas surinkti visus reikalingus dokumentus žemės nuomos sutarčiai sudaryti, ėmėsi aktyvių veiksmų. Atsakovo vertinimu, ieškovės neveikimas – Vingio parko teritorijos detaliojo plano neparengimas – užkerta kelią galimybei sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Atsakovas nurodė, jog ieškovės reikalavimas pateikti prašymą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties, kurios neįmanoma sudaryti dėl nuo atsakovo nepriklausančių aplinkybių, sudarymo prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – ir CK) 6.3 straipsnio 4 dalies nuostatai, pagal kurią prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma. Atsakovas nesutinka su apeliantės argumentu, jog atsakovas pirmą kartą į valdžios instituciją kreipėsi tik 2007 m. spalio 19 d., todėl, net ir tuo atveju, jeigu šis kreipimasis būtų pripažintas tinkamu aukščiau nurodytų taisyklių 4.6 punkto prasme, atsakovui laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2007 metų skaičiuotinas 4 procentų tarifo valstybinės žemės nuomos mokestis. Atsakovas nurodė, jog 2004 metais kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau atsakovo prašymas nebuvo priimtas, kadangi neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių neišliko įrodymų, patvirtinančių ankstesnį atsakovo kreipimąsi. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybėje žodžiu teiravosi dėl galimybės suformuoti žemės sklypą. Atsakovas pažymėjo, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2009 metų būtų deklaravęs žemės nuomos mokestį, jei būtų aiškiai suformuluotos jo apskaičiavimo taisyklės. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog žemės sklypas nebuvo ir šiuo metu nėra suformuotas, atsakovui nebuvo žinomas naudojamo žemės sklypo plotas ir vertė, tai yra kriterijai, pagal kuriuos apskaičiuojamas žemės nuomos mokestis. Atsakovas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė delspinigių apskaičiavimo mechanizmo, ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių delspinigių dydį. Atsakovas pažymėjo, jog CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl delspinigių išieškojimo, kuris šios bylos atveju turėtų būti taikomas.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „VILNIAUS PARKAI“ palaiko ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „GIRANSA“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.
Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 19-24, 34-37, 61-66, 76-78) nustatyta, jog atsakovas 2000 m. balandžio 28 d. negyvenamų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalės sutarties Nr. 00-04-28 pagrindu subnuomos teise valdo pastatą – kavinę su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais, unikalus numeris 1095-9009-5017, esantį adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav. (toliau tekste – ir Pastatas). Byloje nustatyta, jog Pastatas yra nesuformuotoje žemėje, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo dėl to, kad atsakovas pagal aukščiau nurodytos sutarties 2 punktą privalo, be kita ko, mokėti žemės mokestį, nėra, atsakovas tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek atsiliepime į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą pripažino nurodytą aplinkybę (CPK 182 straipsnio 5 punktas).
Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 7 punkte nustatyta, jog savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintos Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklės (toliau tekste – Taisyklės). Taisyklių 4 punkte yra nustatyti žemės nuomos mokesčio tarifai: fiziniams ir juridiniams asmenims, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms (išskyrus metalinių garažų) yra nustatytas 1,5 procento žemės nuomos mokesčio tarifas, skaičiuotinas nuo naudojamo žemės sklypo ar jo dalies vertės, nustatytos nuomos sutartyje, valstybės įmonės Registrų centro arba Vilniaus apskrities viršininko įsakymu (Taisyklių 4.2 punktas); juridiniams asmenims, naujai tapusiems valstybinės žemės naudotojais, kurie nesikreipia dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, yra nustatytas 4 procentų žemės nuomos mokesčio tarifas, skaičiuotinas nuo naudojamo žemės sklypo ar jo dalies vertės (Taisyklių 4.6 punktas).
Sisteminė skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, apeliaciniame skunde, atsiliepimuose į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų analizė suponuoja išvadą, jog nagrinėjamos bylos ginčas kilo dėl to, pagal kurį iš aukščiau nurodytų žemės nuomos mokesčio tarifų atsakovas laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2009 metų turėjo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas buvo aktyvus ir siekė sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, o nuomos sutartis nebuvo ir nėra sudaryta ne dėl atsakovo kaltės ir / ar neveikimo, ir konstatavo, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti Taisyklių 4.6 punktą, kuriame yra nustatytas 4 procentų žemės nuomos mokesčio tarifas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo atžvilgiu taikytinas Taisyklių 4.2 punkte nustatytas 1,5 procento žemės nuomos mokesčio tarifas, kurio pagrindu, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, apskaičiuotą valstybinės žemės nuomos mokestį atsakovas už ginčo laikotarpį yra sumokėjęs.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti Taisyklių 4.6 punktą, yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pastarasis ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, todėl, apeliantės vertinimu, šios bylos atveju, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas atsakovo atžvilgiu taikyti Taisyklių 4.6 punktą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės. Ginčo momentui aktualios nurodytų taisyklių redakcijos 30.11 punkte nustatyta, jog žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą šių statinių ar įrenginių tiesioginę paskirtį, o 31 punkte nustatyta, jog asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę išsinuomoti jų naudojamus žemės sklypus be aukciono, atitinkamos (pagal žemės sklypo buvimo vietą) savivaldybės administracijos direktoriui arba žemėtvarkos skyriui, be kita ko, pateikia: prašymą išnuomoti žemės sklypą, nurodydami pageidaujamą nuomos terminą; sklypo suteikimą ar naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus; naudojamo žemės sklypo plano kopiją iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, kai prašoma išnuomoti namų valdos žemės sklypą. Visais kitais atvejais pateikiamas pagal patvirtintą detalųjį planą ar žemėvaldų projektą (planą) (kai išnuomojamas žemės sklypas yra kaimo gyvenamojoje vietovėje) pageidaujančių išsinuomoti sklypą asmenų lėšomis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka parengtas naudojamo žemės sklypo planas su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje ar su šia sistema susietose vietinėse koordinačių sistemose bei pažymėtais tame žemės sklype esančiais statiniais ir įrenginiais.
Sisteminė aukščiau nurodytų nuostatų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog valstybinės žemės nuomos sutarties objektu gali būti valstybinės žemės sklypas, kuris yra suformuotas pagal atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą ar žemėvaldų projektą (planą) (kai išnuomojamas žemės sklypas yra kaimo gyvenamojoje vietovėje). Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog nurodyti valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo aspektai turi būti ir yra žinomi ieškovei, ką patvirtina pastarosios atstovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai (t. 2, b. l. 36) ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.
Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 107) nustatyta, jog atsakovas 2007 m. spalio 19 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui prašymą dėl žemės sklypo, esančio adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., ribų suformavimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2008 m. sausio 22 d. raštu Nr. A51-1556-(14.6-MPD-0) (t. 1, b. l. 109) informavo atsakovą, jog valstybinė žemė, ant kurios yra Pastatas ir kiti statiniai, esantys adresu M. K. Čiurlionio g. 102, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., yra Vingio parko teritorijoje, kuriai rengiamas detalusis planas, todėl, iki bus baigtas rengti nurodytos teritorijos detalusis planas, nėra galimas prašomo žemės sklypo suformavimas. Bylos duomenimis – Vilniaus miesto savivaldybės mero 2008 m. birželio 6 d. raštu (t. 1, b. l. 110) – nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas buvo įpareigotas rengti Vingio parko ir jo prieigų detalųjį planą, tačiau, ką patvirtina ieškovės atstovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti paaiškinimai, Vingio parko teritorijos detalusis planas nebuvo parengtas iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos.
Esant aukščiau išdėstytoms faktinėms bylos aplinkybėms, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas, konstatuotina, jog tol, kol nėra (nebuvo) parengtas Vingio parko teritorijos detalusis planas, negali (negalėjo) būti suformuotas atsakovo naudojamos valstybinės žemės sklypas, o, nesant suformuoto naudojamo valstybinės žemės sklypo, negali (negalėjo) būti sudaryta atsakovo naudojamos valstybinės žemės nuomos sutartis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Vingio parko teritorijos detaliojo plano parengimas / neparengimas nepriklauso nuo atsakovo valios ir veiksmų, kadangi, kaip jau buvo nustatyta byloje, nurodyto detaliojo plano rengimą organizuoja ieškovė. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste ir atsakovo naudojamos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymas nepriklauso nuo atsakovo valios ir veiksmų (veikimo ar neveikimo).
Minėta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, priimtas 1999 m. kovo 9 d. Bylos duomenų – 2003 m. spalio 21 d. pasitarimo dėl Vingio parko raidos protokolo (t. 2, b. l. 20) – analizė sudaro pagrindą išvadai, jog Vingio parko teritorijos detalusis planas nebuvo parengtas ir iki ginčo laikotarpio pradžios, tai yra iki 2005 metų. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog net ir tuo atveju, jeigu atsakovas Pastato valdymo subnuomos teise pradžioje būtų kreipęsis dėl naudojamos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, pastaroji negalėjo būti sudaryta, kadangi nebuvo parengtas Vingio parko teritorijos detalusis planas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste formalus Taisyklių 4.6 punkto vertinimas ir reikalavimas, kad atsakovas kreiptųsi (pateiktų prašymą) dėl naudojamos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, kai šios bylos atveju atsakovo naudojamos valstybinės žemės nuomos sutartis, nepriklausomai nuo atsakovo valios ir veiksmų, negali būti sudaryta, kas, beje, yra žinoma ir ieškovei, bei Taisyklių 4.6 punkto taikymas atsakovo atžvilgiu neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste prašymo dėl atsakovo naudojamos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo padavimas per se nesukurtų tokio prašymo padavimu siekiamų teisinių pasekmių, be to, neatitiktų tikslo, kuriam pasiekti yra priimta ginčo (Taisyklių 4.6 punkto) nuostata, kuris, kaip bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė liudytoja K. V. (t. 2, b. l. 53), yra tas, jog valstybinės žemės naudotojai sudarytų naudojamos žemės nuomos sutartis ir būtų paprasčiau administruoti žemės nuomos mokesčių mokėjimą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti Taisyklių 4.6 punktą.
Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog atsakovas už ginčo laikotarpį yra sumokėjęs pagal Taisyklių 4.2 punkte nustatytą 1,5 procento žemės nuomos mokesčio tarifą apskaičiuotą valstybinės žemės nuomos mokestį, ką, beje, pripažino ir ieškovė, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija, apibendrinusi nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų iš esmės nepasisako. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Atsakovas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „GIRANSA“, kuris veikė atsakovo pusėje, atsiliepimais į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, susidariusių apeliaciniame procese, atlyginimus, tačiau nenurodė, kokias išlaidas pastarieji patyrė, ir nepateikė duomenų, patvirtinančių patirtų išlaidų pobūdį ir dydį, todėl atsakovo ir trečiojo asmens prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimų priteisimo atmestini.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „VILNIAUS PARKAI“, kuris veikė ieškovės pusėje, atsiliepimu į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, susidariusių apeliaciniame procese, atlyginimą, tačiau, atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog trečiasis asmuo veikė ieškovės pusėje, o pastarosios pareikštas apeliacinis skundas netenkintinas, trečiojo asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmestinas.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma, susidariusi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei nepriteisiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.