Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. gynėjo advokato D. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio mėn. iš 25 dienos į 26 dieną prie vandens bokšto, netoli Minijos gatvės namo Nr. 3A, Priekulėje, Klaipėdos rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su L. L. metu automobilyje „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir šalia automobilio mušė pastarąjį, suduodamas daugybinius smūgius rankomis, kojomis bei nenustatytu buką briauną turinčiu daiktu į galvą, krūtinę, juosmenį, o nukentėjusiajam dengiantis nuo smūgių – į rankas, laikė už rankų ir padarė nukentėjusiajam daugybines muštines veido žaizdas: penkias kaktoje, po vieną dešinio antakio srityje, dešiniajame paakyje, kairiojo paakio ir skruosto srityje, viršutinės lūpos kairėje pusėje (kiauryminė) ir smakro srityje, dideles abipuses susiliejančias veido poodines minkštųjų audinių kraujosruvas, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, abiejų lūpų vidinio paviršiaus muštines žaizdas, gleivinės įtrūkimus, nubrozdinimus ir kraujosruvas, kraujosruvas galvos skliauto minkštuose audiniuose – viršugalvio ir pakaušio kairėje pusėje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairiojo didžiojo pusrutulio kaktinėje skiltyje ir smegenėlių kairiajame pusrutulyje, krūtinės ląstos viršutinės dalies priekiniame paviršiuje – abiejų raktikaulių, poraktikaulinėse ir krūtinkaulio srityse, devynis smulkius odos nubrozdinimus juosmens kairėje pusėje, dešinės pusės II, III ir V šonkaulio lūžius, kraujosruvą dešinio inksto riebalinėje kapsulėje, daugybines kraujosruvas odoje ir poodyje abiejų žastų priekiniame paviršiuje, abiejų dilbių apatinės dalies, riešo sąnarių ir plaštakų nugariniame paviršiuje, dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje. Nukentėjusiajam gulint aukštielninkam ant žemės K. S. jį smaugė rankomis bei koja spaudė kaklą ir padarė smulkius odos nudrėskimus kairėje kaklo pusėje, poodines kraujosruvas kaklo priekiniame paviršiuje ir kairėje pusėje – požandikaulinio trikampio, galvos sukamojo raumens ir šoninio paviršiaus srityje, poliežuvinio kaulo ir gerklų kremzlių lūžius, kraujosruvas liežuvio, kaklo ir gerklaryklės minkštuose audiniuose, tai sukėlė kvėpavimo sutrikdymą ir mechaninę asfiksiją, dėl kurios L. L. nusikaltimo vietoje mirė. Taip K. S. tyčia nužudė L. L. ir padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Gynėjas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepaneigė versijos, kad K. S. miegant automobilyje, nukentėjusįjį mirtinai sumušė kiti asmenys. Įrodinėjant nuteistojo kaltę nepakanka įrodyti ar paneigti tikimybę, kad K. S. inkriminuojamu laiku turėjo galimybę nužudyti L. L.. Nuteistojo kaltei pagrįsti turi būti surinkti neabejotini įrodymai. Tokių duomenų bylos medžiagoje nėra. Nurodytos aplinkybės nepatvirtina ir liudytojų parodymai. Apeliantas teigia, kad nepašalinti esminiai prieštaravimai bei nesiaiškintos esminės bylos aplinkybės sąlygojo teismo išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas K. S. dėl tyčinio nužudymo, skundžiamajame nuosprendyje nenurodė kaltės formos. Iš bylos aplinkybių darytina išvada, jog K. S. L. L. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Gynėjas teigia, kad K. S., suduodamas daugybinius smūgius nukentėjusiajam, suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Netiesioginė tyčia yra mažiausiai pavojinga tyčinės kaltės rūšis, tačiau ši aplinkybė K. S. bausmės individualizavimo aspektu liko neįvertinta. Be to, nuosprendyje neminimi nusikaltimo motyvai ir tikslai. Konstatuota, kad smūgius K. S. sudavė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, t. y. neatskleidžiant konflikto ir smurto priežasčių. Teismas, vertindamas K. S. padarytos veikos pavojingumo laipsnį, taip pat per siaurai interpretavo BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą (pareigą atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį) ir dėl to netinkamai taikė šį įstatymą. Teismas veikos pavojingumo laipsnio vertinimą susiejo tik su nusikaltimo sunkumu. Toks vertinimas yra akivaizdžiai per siauras, kadangi kiekvienas nužudymas yra labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukeliantis tą pačią negrįžtamą pasekmę – žmogaus mirtį. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgoje nurodyta, kad tokie motyvai vertinant veikos pavojingumo laipsnį rodo, kad iš esmės įvertinamas ne nužudymo pavojingumo laipsnis, o šio nusikaltimo pavojingumo pobūdis. Teismų praktikoje veikos pavojingumo laipsnio vertinimas suprantamas platesne prasme. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis išreiškia konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių pavojingumą, kuris teismų praktikoje įvertinamas palyginus jį su kitų tos rūšies nusikaltimų pavojingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-201/2007). Vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį, teismas atsižvelgia į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, panaudotus įrankius ar priemones nusikaltimui padaryti, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus (1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 23 4 punktas). Taigi, nusikaltimo pavojingumo laipsnio vertinimas yra tampriai persipynęs su konkretaus nusikaltimo padarymo aplinkybių, o ne vien nusikaltimo rūšies, kaltės formos ir pasekmių vertinimu ir tik visų nusikaltimo aplinkybių, kaltininko asmenybės vertinimas įgalina teismą paskirti teisingą bausmę.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad K. S. veždavo L. L. kasti krienų, duodavo jam kito darbo, be to, bylos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis mėgo dažnai išgerti, t. y. nepagrįstai nevertino paties L. L. ir jo gyvensenos, nuteikiančios priešiškai ir provokuojančiai, įtakos K. S. padarytam nusikaltimui. Teismas nenustatė, kad iki veikos padarymo būtų susiformavusios kokios nors nuteistojo antivisuomeninės nuostatos. Nors nuosprendyje ir paminėta, tačiau liko neįvertinta ir tai, kad nuteistasis pats atėjo į policiją ir papasakojo apie įvykį. Gynėjas teigia, kad minėtų aplinkybių visuma rodo, jog teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad po nuosprendžio priėmimo nuteistojo K. S. noru ir valia pastarojo žmona V. S. visiškai atlygino žalą nukentėjusiosioms, todėl savanoriškas žalos atlyginimas laikytinas K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti pilnai, o prokurorė – tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas) bei dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl nuteistojo K. S. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio, BPK 301 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas: netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Įvertinus skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Apeliaciniame skunde akcentuojamas nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo (kad jis ryte ieškojo L. L., skambino žmonai, taip pat bandė kviesti pagalbą, bet klaidingai surinko skubios pagalbos numerį), tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina K. S. parodymų, jog jis nepažino šalia automobilio gulėjusio žmogaus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad visiškai nesuprantama, kodėl nuteistasis, radęs gulintį žmogų, apie tai nepranešė asmenims, su kuriais bendravo po įvykio. Nors K. S. suklydo pirmą kartą rinkdamas skubios pagalbos numerį, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų dar kartą kvietęs pagalbą. Priešingai, K. S. išvažiavo iš įvykio vietos, palikdamas griovyje gulintį vyrą, ir šios aplinkybės nenurodė net policijos pareigūnams, į kuriuos kreipėsi po įvykio praėjus 3 dienoms (1 t., 169 – 176). Pažymėtina, kad, kaip parodė teismui liudytojas A. S. (3 t., 127 – 128 b. l.), K. S. nusprendė kreiptis į policiją tik po to, kai A. S. jam pranešė apie surastą L. L. kūną. Be to, eidamas į policiją nuteistasis sąsiuvinyje užsirašė, kokias aplinkybes reikia nurodyti apie įvykį, o tai parodo, kad tokiais veiksmais jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, perkelti kaltę kitiems asmenims, bijojo susipainioti.

Atkreiptinas dėmesys, kad K. S., duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, nebuvo nuoseklus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo paaiškinimus atmetė. Pirmosios apklausos metu jis parodė, kad antrą kartą išėjęs į parduotuvę parnešti degtinės L. L. negrįžo, todėl K. S. automobilyje užmigo, o ryte automobilyje jo nerado, matė tik šalia automobilio gulintį vyrą (2 t., 93 – 97 b. l.). Vėlesnių apklausų metu (2 t., 101 – 103, 116 – 118, 121 – 122 b. l.) nuteistasis aiškino, kad naktį jis pabudo nuo triukšmo lauke, išlipus iš automobilio matė 2 asmenis, iš kurių vienas jam kastuvu sudavė smūgį ir pabėgo. Šiuos parodymus K. S. teisme paneigė (3 t., 159 – 161 b. l.) ir tvirtino, kad jis nepažino šalia automobilio gulinčio vyro. Įvertinus tokius nuteistojo parodymus kitų bylos duomenų kontekste, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jie prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Priešingai nei teigė K. S., byloje nustatyta, kad antrą kartą išėjęs į parduotuvę apie 17 val. L. L. į automobilį sugrįžo, kur jie toliau gėrė degtinę, ir apie 19 val. tiek L. L., tiek K. S. telefonu kalbėjo su A. S. (V. G. (2 t., 40 b. l.), A. S. (2 t., 38 – 39 b. l.; 3 t., 127 – 128 b. l.) parodymai, tarnybiniame pranešime (2 t., 15 b. l.) nurodyti duomenys). Apeliaciniame skunde keliama versija, kad L. L. galėjo nužudyti pas I. P. atvažiavę 3 vyrai, kurie tyrimo metu nebuvo nustatyti, tačiau apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas tai vertina kaip nuteistojo gynybinę poziciją, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys. Nuteistojo kaltės nepaneigia ir aplinkybė, kad įvykio vietoje buvo rastas laikrodis, nepriklausantis nei nuteistajam, nei L. L..

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl smurtinių veiksmų atlikimo laiko nenustatymo taip pat nepagrįsti ir atmetami. Pažymėtina, kad L. L. mirties laikas nustatytas specialisto išvadoje Nr. M 739/13(03) (1 t., 32 – 50 b. l.), atlikus tyrimą, kuris teismui abejonių nekelia. Konstatuota, kad L. L. mirė 2013 m. spalio 26 d. naktį, po sužalojimų padarymo iki mirties praėjus ne daugiau nei 1 val. laiko. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir kiti bylos duomenys, t. y. liudytojų V. G. (2 t., 40 b. l.), A. S. (2 t., 38 – 39 b. l.; 3 t., 127 – 128 b. l.) parodymai bei tyrėjo tarnybiniame pranešime (2 t., 15 b. l.) užfiksuoti duomenys, iš kurių, kaip minėta aukščiau, matyti, kad 2013 m. spalio 25 d. vakare, apie 19 val., L. L. dar buvo gyvas, jis buvo kartu su K. S.. Tai, kad nuteistojo parodymai nesutampa su kaltinime numatytomis aplinkybėmis, kurios nustatytos remiantis byloje esančių duomenų visuma, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo laiką, nepašalino prieštaravimų.

Nors nagrinėjamu atveju tikslaus nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatyti nėra galimybių, tačiau iš aukščiau paminėtų duomenų neabejotina, kad L. L. buvo nužudytas 2013 m. spalio mėn. iš 25 dienos į 26 dieną. Apeliantas nepagrįstai ginčija ir aplinkybę dėl konflikto, įvykusio tarp L. L. ir K. S.. Liudytojo A. S. parodymai, kad apie 19 val. jiems kalbant telefonu, abiejų nuotaika buvo gera, nepaneigia išvados, kad prieš sužalojimų padarymą konfliktas visgi kilo, juolab, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti naktį, o ne vakare, kuomet vyko pokalbis su A. S.. Tai, kad L. L. buvo nužudytas dėl kilusio konflikto, netiesioginiai patvirtina ir tos aplinkybės, kad įvykio dieną nuteistasis su L. L. girtavo, dėl ko galėjo neadekvačiai vertinti situaciją, o taip pat ir padarytų sužalojimų pobūdis, kiekis. Pažymėtina, kad detalių, konkrečių konflikto ir smurto priežasčių nenustatymas negali įtakoti kaltės bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimo, kadangi motyvas nėra būtinasis BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas K. S. dėl tyčinio nužudymo, skundžiamajame nuosprendyje nenurodė kaltės formos. Jo nuomone, iš bylos aplinkybių darytina išvada, kad K. S. L. L. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo teiginius vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, kadangi byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti minėtas išvadas. Tokių duomenų nepateikia ir gynėjas apeliaciniame skunde.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-366/2011 2K-22/2013, 2K-189/2013).

Priešingai nei teigia apeliantas, byloje neginčijamai nustatyta, kad K. S. nužudė L. L., veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis K. S. nukentėjusiajam sudavė daugybinius smūgius rankomis bei nenustatytu buką briauną turinčiu daiktu į galvą, krūtinę, juosmenį, rankas, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytos daugybinės muštinės veido ir galvos žaizdos ir kraujosruvos, šonkaulių lūžiai ir kiti sužalojimai. Pirmiausia L. L. buvo mušamas automobilio viduje, vėliau – šalia automobilio, nukentėjusiajam gulint ant žemės aukštielninkam. Galiausiai K. S., smaugdamas rankomis ir spausdamas koja nukentėjusiajam kaklą, jį nužudė. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog įvykio metu K. S. suvokė pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad mušdamas L. L. į galvą ir kitas kūno vietas, smaugdamas jį, gali atimti jam gyvybę, ir to norėjo. Kitaip paaiškinti tokį smurto pobūdį neįmanoma.

Skundžiamas nuosprendis ginčijamas ir dėl, apelianto nuomone, netinkamai nustatyto sužalojimų padarymo mechanizmo, kadangi nebuvo rasti įrankiai ar kiti daiktai, kurie buvo panaudoti prieš nukentėjusįjį, o ant nuteistojo rankų nerasta sužalojimų, būdingų smūgių sudavimui. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Specialisto išvadoje Nr. M 739/13(03) (1 t., 32 – 50 b. l.) nustatyta, kad sužalojimai buvo padaryti bukais daiktais, daugiausia nuo sumušimo bei spaudimo; dauguma veido žaizdų padarytos suduodant tuo pačiu daiktu arba įrankiu, turėjusiu bukos briaunos savybių traumuojantį paviršių; kaklo sužalojimai galėjo gautis smaugiant rankomis, minant koja bei spaudžiant sulenktos kojos keliu; smulkios grupinės kraujosruvos abiejų žastų odoje ir poodyje galėjo gautis spaudžiant rankų pirštų galais; dalis (didesnių) poodinių kraujosruvų abiejų dilbių, riešų ir plaštakų nugariniame paviršiuje galėjo atsirasti ginantis, prisidengiant rankomis nuo smūgių, kitos nedidelės rankų kraujosruvos galėjo gautis spaudžiant pirštais. Šias išvadas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas D. V. (3 t., 147 – 148 b. l.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, jog K. S. sužalojimus nukentėjusiajam padarė, suduodamas daugybinius smūgius rankomis bei nenustatytu buką briauną turinčiu daiktu. Dėl daikto ar įrankio, turinčio buką briauną, nesuradimo pažymėtina, kad ši aplinkybė nesuteikia pagrindo pripažinti priimtą procesinį sprendimą neteisėtu.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad K. S. buvo nuteistas ir už smūgių sudavimą nukentėjusiajam kojomis, tačiau apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Nagrinėjamoje byloje nei specialisto išvada (1 t. 32 – 50), kurioje nustatyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai bei jų padarymo būdas, nei eksperto D. V. paaiškinimai (3 t., 147 – 148 b. l.) ar kiti duomenys nepatvirtina, kad K. S. spardė L. L. kojomis. Dėl išdėstytų argumentų laikytina, kad minėta teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Todėl yra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį, sumažinant nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtį (iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant aplinkybę, kad K. S. mušė L. L., suduodamas daugybinius smūgius kojomis). Toks nusikalstamų veiksmų apimties sumažinimas apeliacinės instancijos teisme nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis, jis nekeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nepablogina nuteistojo teisinės padėties.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskirtos bausmės

Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais: pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pagrįstai įvertino tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad K. S. dirbo, buvo teigiamai charakterizuojamas. Aplinkybė, kad jis nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pagrįstai įvertinta kaip jo atsakomybę sunkinanti.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas tokią aplinkybę pripažinti. Nors nukentėjusiosios (L. L. seserys, jo mama) pirmosios instancijos teisme jokio civilinio ieškinio nepareiškė, tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo, po nuosprendžio priėmimo nuteistojo K. S. noru ir valia pastarojo žmona V. S. visiškai atlygino žalą nukentėjusiosioms. Tai patvirtina prie skundo pridėti dokumentai (4 t., 10 – 11 b. l.).

BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje savanoriškas žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2005, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-7-287/2009, 2K-534/2013, 2K-211/2014).

Taigi minėta aplinkybė dėl žalos atlyginimo pripažintina nuteistojo K. S. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o nagrinėjamu atveju K. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta po teismo nuosprendžio priėmimo, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą sumažinti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad K. S. skiriama bausmė, artima sankcijoje numatytam vidurkiui, tačiau pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra lygus šiam vidurkiui. Įvertinus šią aplinkybę bei aukščiau paminėtas, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, K. S. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė mažintina. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Skunde nurodomos kitos aplinkybės, kad K. S. veždavo L. L. kasti krienų, duodavo jam kito darbo, kad nukentėjusysis mėgo dažnai išgerti, negali įtakoti paskirtos bausmės sumažinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistojo K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

K. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki dešimties metų laisvės atėmimo.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad K. S. mušė L. L., suduodamas daugybinius smūgius kojomis.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.