Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1013-259/2017 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovei T. V. (tretieji asmenys – O. A., N. G. K., bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas, G. T., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius) dėl mokestinės nepriemokos iš palikimą priėmusios įpėdinės priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti J. A. V. 78 584,51 Eur susidariusią mokestinę nepriemoką iš jo palikimą priėmusios įpėdinės T. V., taip pat priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad jos duomenimis, J. A. V., mirusio (duomenys neskelbtini), mokestinė nepriemoka sudaro 78 584,51 Eur. Jo įstatyminiai įpėdiniai – sūnūs A. V. ir Š. V. savo paveldėjimo teises dovanojo motinai, palikėjo sutuoktinei T. V., kuriai 2014-04-23 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Ieškovė pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas 2015-12-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-20148-584/2015 atnaujino VMI praleistą 3 mėnesių terminą reikalavimui palikėjo J. A. V. palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti. Kauno apygardos teismas 2016-04-05 nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015-12-17 nutartį paliko nepakeistą. VMI 2016-04-25 raštu Nr. (23.4-08)-RNA-12345 informavo įpėdinę T. V. apie palikėjo įsiskolinimą valstybės biudžetui ir nurodė iki 2016-05-27 minėtą mokestinę nepriemoką sumokėti. Nors raštas T. V. įteiktas 2016-05-05, tačiau atsakovė mokestinės nepriemokos gera valia nesumokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei VMI iš atsakovės T. V. 12 863,95 Eur skolos sumą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2016-07-07) dienos iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmetė.Teismas nustatė, kad mirus J. A. V., antstolė G. A. 2014-03-04 sudarė paveldimo turto apyrašą Nr.0088/13/00473, pagal kurį paveldėtino turto vertė sudarė (44 416,64 Lt) 12 863,95 Eur sumą. Teismas nurodė, kad palikimą priėmė atsakovė, kuriai 2014-04-23 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į likusį palikimą pagal sudarytą apyrašą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė įvykdė reikalavimą pareikšti pretenziją paveldėtojai dėl paveldėto turto per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytą terminą, todėl konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti priteisti J. A. V. nepriemoką (susidariusią skolą iki palikimo atsiradimo), o atsakovė T. V. atsako paveldėtu pagal apyrašą turtu. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovės prašoma priteisti skolos suma viršija paveldėto pagal apyrašą turto vertę, todėl ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteisiant 12 863,95 Eur sumą.Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad turėtų būti tenkinamas tik 1 256,49 Eur ieškovės reikalavimas, nes iš paveldėto turto vertės turėtų būti atimama bendra potenciali kitų apyraše nurodytų kreditorių reikalavimų suma, taip pat atimtas iš paveldėto turto masės G. T. 6 400 JAV dolerių skolos grąžinimui užtikrinti įkeistas turtas. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog kiti suinteresuoti asmenys (kreditoriai) iki šio teismo sprendimo priėmimo būtų nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytais terminais pareiškę palikimą priėmusiai T. V. reikalavimą dėl paveldėto turto. Iškėlus bylą teisme, paveldėto turto apyraše nurodytiems kreditoriams, šioje byloje suinteresuotais asmenimis patrauktiems bylos dalyviams, teismas išaiškino teisę pareikšti savarankiškus reikalavimus palikimą priėmusiai T. V. dėl palikimo, tačiau suinteresuoti asmenys nustatyta tvarka reikalavimų nepareiškė. Teismas konstatavo, kad suinteresuoti asmenys šio teismo sprendimo dieną neįgijo reikalavimo teisės į T. V. priimtą palikimą, todėl dalinti palikimą turto apyraše nurodytiems kreditoriams ir jų teisių perėmėjams atsakovės siūlomu būdu nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad pagal CK 5.53 straipsnio 1 dalį įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 išaiškinta, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina taip, jog įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas. Atsižvelgiant į tai, ieškovės įsitikinimu, teismo sprendimas iš atsakovės priteisti 12 863,95 Eur sumą pažeidžia VMI, kaip kreditorės, teises, nes palikėjos priimto paveldėto nekilnojamojo turto tikroji vertė paaiškėtų tik jį realizavus, o jis gali būti realizuotas ir už didesnę kainą nei įkainuotas turto apyraše, todėl tokiu atveju valstybės biudžetas patirtų žalą.Atsakovė T. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti skundą ir ištaisyti sprendime rašymo klaidą dėl turto vertės – sumažinti skolą iki 4 287,98 Eur. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, t. y. jo verte. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 suformulavo ad hoc teisės taisyklę, kuri turėtų būti taikoma vykdomosiose bylose, o ne esamoje situacijoje, kai vykdymo veiksmai nėra atliekami. Dėl to ieškovės cituojama nutartis neturi būti taikoma, sprendžiant atsakovės skolinių įsipareigojimų ieškovei klausimą. Be to, minėta kasacinio teismo nutartis yra pavienė, prieštaraujanti ankstesnei teismų praktikai ir nesuderinama su sisteminiu CK normų aiškinimu. Atsižvelgiant į aktualų CK 5.53 straipsnio 1 dalies taikymo aiškinimą teismų praktikoje, šis specialus palikimo priėmimo būdas, leidžiantis įpėdiniui paveldėti, tačiau kartu apsisaugoti nuo to, kad jam netektų atsakyti už palikėjo prievoles savo turtu, riboja įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tik tikrąja paveldėto turto verte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2012, 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011).CK nėra sureguliuota įpėdinio pareiga atsiskaityti su kreditoriais, kai palikimo priėmimo apyrašas yra sudarytas. Dar daugiau, CK nėra numatyti atsiskaitymo su kreditoriais terminai, kreditorių informavimo tvarka, pasekmės, jeigu kreditoriai neatsiliepia ar nesprendžia likusio turto klausimų, arba jei su kreditoriais dar nėra atsiskaityta, kartu neišsprendžia įpėdinių teisių disponuoti turtu, iki bus atsiskaityta su kreditoriais, klausimo ir pan. Nėra nustatyta nei jokių specialiųjų pagrindų, kuriais galėtų remtis kreditoriai, jei paveldėtas turtas būtų parduotas arba įvyktų kitoks jo pasikeitimas (turto mainai, realizavimas, praradimas ir kt.), kuriais įpėdinis galėtų išvengti turtinių įsipareigojimų. Nėra numatyta specialiųjų taisyklių, reglamentuojančių išieškojimą iš paveldėto turto. Tai, kad šie klausimai nėra sureglamentuoti CK, rodo, jog diskrecijos teisė nuspręsti dėl paveldėto turto likimo priklauso įpėdiniui, šiuo atveju atsakovei. CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad apyraše turi būti visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti. Toks teisės normos išdėstymas yra būdingas pro viribus hereditatis sistemai bei, kartu su jau aptartais aspektais, svariai pagrindžia įstatymų leidėjo tikslą įtvirtinti įpėdinio atsakomybę pagal paveldėto turto tikrąją vertę. Dėl to įpėdinės atsakomybė turėtų būti ribojama pro viribus hereditatis – kai kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršijant paveldėto turto vertės. Jei būtų galima įstatymą aiškinti pagal apelianto pateiktą nuomonę, tai reikštų, kad paveldėtojas būtų suinteresuotas paveldėtą turtą suvartoti ir tokiu būdu visiškai nebeatsakyti už palikėjo skolas.Turto apyraše buvo padaryta klaida, įvertinant paliktą turtą, t. y. nebuvo atsižvelgta, kad paveldima yra tik 1/3 namo dalis, o įrašyta viso namo vertė, todėl šią klaidą būtina ištaisyti ir priteistą sumą sumažinti 3 kartus iki 4 287,98 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės VMI apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Nagrinėjamu atveju iškilo ginčas dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, numatančios, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, aiškinimo ir taikymo. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, netinkamai aiškindamas CK 5.53 straipsnio 1 dalį, sumažino iš atsakovės priteistinos palikėjo mokestinės nepriemokos dydį iki turto apyraše nurodytos atsakovės paveldėto turto vertės, nes, ieškovės įsitikinimu, pirmiau nurodyta teisės norma reiškia tik tai, kad kreditorių reikalavimai negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinio turto. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės pozicija, nurodo, kad įpėdinio atsakomybės už palikėjo skolas apribojimas paveldėtu turtu reiškia, jog diskrecijos teisė nuspręsti dėl paveldėto turto likimo priklauso tik įpėdiniui, o kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir asmeninio įpėdinio turto, tačiau neviršijant paveldėto turto tikrosios vertės, todėl, atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai sumažino priteistinos iš atsakovės skolos dydį, atsižvelgdamas į turto apyraše nurodytą paveldėto turto vertę.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą ir ginčui reikšmingą teismų praktiką, sutinka su apeliantės VMI skunde dėstoma pozicija.Kaip jau minėta, CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu.Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos nepasikeitusiu pavidalu, visa apimtimi ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad palikėjui mirus, ne tik jo turtinės teisės, bet ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas. Kartu su paveldėtu turtu įpėdiniui pereina ir pareiga visiškai arba iš dalies atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-686/2017).Kaip teisingai pastebėjo ieškovė savo apeliaciniame skunde, būtent 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko pažymėjęs, kad ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-66/2012 ir Nr. 3K-3-108/2011, kurias savo atsiliepime akcentuoja ir atsakovė T. V., CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata, reglamentuojanti įpėdinių, priėmusių palikimą pagal turto apyrašą, ribotą atsakomybę už palikėjo skolas, nėra išsamiai ir detaliai analizuota, išaiškino, kad iki šios nutarties (t.y. 2014 m. spalio 21 d.), jis dar nebuvo suformavęs byloje taikytinos teisės – CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios įpėdinių, priėmusių palikimą pagal turto apyrašą, ribotą atsakomybę už palikėjo skolas, t. y. ar tokių įpėdinių atsakomybė yra paveldėtu turtu ar paveldėto turto verte – aiškinimo ir taikymo praktikos, bei būtent šioje byloje kasacinis teismas ėmėsi šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos formavimo, todėl atmestini atsakovės argumentai, jog nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014) šiam ginčui netaikytina, kaip esanti pavienė ir prieštaraujanti ankstesnei teismų praktikai nagrinėjamu klausimu. Nors atsakovė teisi teigdama, kad civilinės bylos Nr. 3K-3-433/2014 atveju, skirtingai nuo šiuo metu nagrinėjamos situacijos, jau buvo prasidėjęs skolų išieškojimo (vykdymo) iš įpėdinio turto procesas, tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo nesivadovauti kasacinio teismo išaiškinimais minėtoje byloje, kadangi, kaip matyti iš pačios kasacinio teismo nutarties motyvuojamosios dalies turinio, byloje buvo keliamas ir analizuojamas klausimas dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalyje esančios normos įtvirtinimo tikslų, įstatymo leidėjo siekių, atskleidžiančių šios nuostatos aiškinimo prasmę ir taikymo taisykles, nepriklausomai nuo skolų patenkinimo iš įpėdinių proceso stadijos, kitaip tariant, būtent šioje byloje buvo išspręstas nagrinėjamam atvejui aktualus teisinis klausimas, ar tokio įpėdinio (kuris palikimą priėmė pagal apyrašą) atsakomybė yra tik paveldėtu turtu, ar paveldėto turto verte ir ar kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto turto, bet ir asmeninio įpėdinių turto, tačiau tik neviršijant paveldėto turto vertės.Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalį aiškinant taip, jog įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas ribojama ne konkrečiu paveldėtu turtu, o paveldėto turto verte (kaip kad šiuo metu interpretuoja atsakovė, analizuodama teisinio reguliavimo dėl atsiskaitymo su kreditoriais, priėmus turtą pagal apyrašą, nebuvimą), tektų teigti, jog įstatymo leidėjo ketinimas ir valia buvo šiuos teisinius santykius reglamentuoti taip pat, kaip jie buvo reglamentuoti 1964 m. CK, tačiau toks teigimas, atsižvelgus į konstatuotą įstatyme vartojamų sąvokų ir gramatinių konstrukcijų pasikeitimą, CK penktosios knygos projekto aiškinamojo rašto nuostatas, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinio ir loginio pagrindimo. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje vartojama gramatinė konstrukcija – „tik paveldėtu turtu“, aiškinant lingvistiškai, reiškia, jog įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo ir tai, kad nurodyta gramatinė konstrukcija „atsako tik paveldėtu turtu“, ją lyginant su CK 5.62 straipsnio 3 dalyje vartojama konstrukcija „atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės“, suponuoja galimybę teigti, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjo valia, naudojantis savo diskrecijos teise, nustatytas kitoks įpėdinių atsakomybės ribojimo būdas, negu tai nustatyta CK 5.62 straipsnio 3 dalyje. Lingvistinio aiškinimo pagrindu darytina išvada, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta cum viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema, ši teisės norma aiškintina taip, kad įpėdinių, priėmusių palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėto turto verte, o paveldėtu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014).Atkreiptinas atsakovės dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau cituotoje nutartyje taip pat išaiškino, jog CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostata, kad turto apyraše, be kita ko, turi būti nurodytas visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti, neteikia pagrindo aptariamą CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškinti taip, jog pagal ją atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėtu turtu, o paveldėto turto verte, todėl ir šis atsakovės atsiliepime nurodytas argumentas – kad CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktas yra būdingas pro viribus hereditatis sistemai ir todėl neva svariai pagrindžia įstatymo leidėjo tikslą įtvirtinti įpėdinio atsakomybę pagal paveldėto turto tikrąją vertę, atmestinas.Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus, pripažintina nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės 78 584,51 Eur reikalavimas atsakovei sumažintas iki 12 863,95 Eur, atsižvelgiant į turto apyraše nurodytą paveldėto turto vertę. Kadangi iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2014 m. kovo 4 d. paveldimo turto apyraše nurodyta VMI reikalavimo suma net didesnė nei ieškovės 2016 m. birželio 23 d. ieškinyje prašoma priteisti iš atsakovės suma (sumažintos prašytos priteisti delspinigių už mokestines skolas sumos), t. y. byloje nėra duomenų, jog ieškovė siekia prisiteisti iš atsakovės ir delspinigius, apskaičiuotus po palikėjo, kurio turtą paveldėjo atsakovė, mirties, o apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti atsakovės reikalavimai sumažinti priteistinos ieškovei sumos dydį, įvertinant potencialią kitų kreditorių reikalavimų sumą, atsakovė nepateikė, taip pat atsižvelgus į tai, kad, kaip minėta, įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, jis negali atsisakyti dalies palikimo, priimti palikimo iš dalies (CK 5.50 straipsnio 1 dalis), t. y. įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu, be kita ko, pereina ir palikėjo turtinė prievolė sumokėti mokesčius, o taip pat ir delspinigius, kurie yra netesybų už laiku nesumokėtus mokesčius forma, o ne administracinė sankcija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovės ieškinį tenkinant visiškai ir priteisiant ieškovei iš atsakovės visą jos reikalautą sumą – 78 584,51 Eur, papildomai pažymint, kad atsakovė T. V. pagal J. A. V., mirusio (duomenys neskelbtini), prievoles Valstybinei mokesčių inspekcijai atsako tik paveldėtu turtu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Kadangi ieškinys tenkintas visiškai, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos. Savo ruožtu ieškovė nepateikė jos išlaidų pirmosios instancijos teisme patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimas taip pat nepriteistinas (CPK 98 straipsnis).Nors, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo ir pagal bendrąją taisyklę bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis), atkreiptinas dėmesys, kad atsakovei pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, taigi atsakovė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi ar su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, todėl iš jos negali būti priteistas už ieškinį (taip pat ir už apeliacinį skundą) mokėtinas valstybei žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės į valstybės biudžetą buvo priteista 289 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo buvo atleista ieškovė, suma, pripažintina nepagrįsta ir neteisėta, taigi naikintina, o atsakovei, atsižvelgus į tai, kad atsakovė dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo įvykdė šį teismo įpareigojimą ir vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 dalimi, grąžintina 2017 m. vasario 24 d. mokėjimo nurodymu į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą sumokėta 289 Eur žyminio mokesčio suma.Kadangi ieškovė nepateikė bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimo faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, jų atlyginimas iš atsakovės ieškovei nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti.

„Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės T. V. (asmes kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) 78 584,51 Eur (septyniasdešimt aštuonis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 51 ct) skolos sumą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 78 584,51 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 7 d.) dienos iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Nustatyti, kad atsakovė T. V. (asmes kodas (duomenys neskelbtini) pagal J. A. V. prievoles Valstybinei mokesčių inspekcijai atsako tik paveldėtu turtu.“

Grąžinti atsakovei T. V. (asmes kodas (duomenys neskelbtini) 2017 m. vasario 24 d. mokėjimo nurodymu sumokėtą 289 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų) žyminio mokesčio sumą.

Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.