Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-103 (toliau – ir VMI Sprendimas) dėl 476 738,04 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo; 2) Lietuvos administracinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 3R-206(AG-156/01-2018) (toliau – ir Komisijos Sprendimas).

2.1. 2018 m. kovo 1 d. gavo VMI 2018 m. vasario 26 d. raštą Nr. (23.1-08-3-5) RNA-5564 (toliau – ir Raštas), kuriuo buvo informuotas apie VMI 2018 m. vasario 5 d. gautą Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymą vykdyti reikalavimą dėl 476 738,04 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo, kurią prašoma susimokėti per 30 dienų nuo Rašto gavimo dienos. Rašte buvo paaiškinta, jog prašymas pateiktas vadovaujantis 2010 m. kovo 16 d. Tarybos Direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva 2010/24/ES) bei 2011 m. lapkričio 18 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 1189/2011, kuriuo nustatomos išsamios taisyklės, susijusios su tam tikromis Direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis nuostatomis. Pareiškėjas VMI 2018 m. balandžio 6 d. pranešimu Nr. (17.17-40) RES-58314 (toliau – ir Pranešimas) buvo informuotas apie jo atžvilgiu priimtą atsakovo 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-103 dėl išieškojimo pagal užsienio valstybės prašymą. Nesutikdamas su VMI Sprendimu pareiškėjas 2018 m. balandžio 18 d. skundu kreipėsi į Komisiją, tačiau Komisija 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

2.2. VMI Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant tiek galiojantį teisinį reglamentavimą, tiek ir viešosios tvarkos bei bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pareiškėjui nustatyta prievolė vykdyti reikalavimą dėl 476 738,04 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo, kurios teisingumu, remiantis pateiktais duomenimis, nėra galimybės įsitikinti. Komisija neįvertino to, kad pareiškėjui nėra žinomos jokios aplinkybės, susijusios su Vokietijos mokesčių administratoriaus vykdytu ar vykdomu mokestinės nepriemokos išieškojimu, jos (mokestinės nepriemokos) atsiradimo pagrindai, konkrečios sumos apskaičiavimu. VMI kartu su Raštu ir Sprendimu pateikti dokumentai nėra išsamūs ir (ar) pakankami tam, kad būtų įmanoma įsitikinti reikalavimo teisėtumu ir pagrįstumu. VMI Sprendime nėra nurodomos jokios konkrečios aplinkybės, kurios patvirtintų užsienio valstybės prašymo gavimą. Nei su VMI Sprendimu, nei su Raštu nebuvo pateikti jokie originalūs dokumentai, kuriuose būtų nurodyti juos išdavusių asmenų rekvizitai, nei vienas iš pateiktų dokumentų nėra pasirašytas, be to, neoriginalūs dokumentai neišversti į lietuvių kalbą. Ginčijamame VMI Sprendime nurodoma aplinkybė, kad dokumentuose esminė informacija pateikta lietuvių kalba, yra klaidinga, kadangi dokumentuose užfiksuotos informacijos (įskaitant mokesčio pavadinimą), nemokėdamas vokiečių kalbos negali suprasti.

2.3. Pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas) 10 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, tačiau VMI tokių procedūrų atlikimo realiai nevertino ir netikrino. Pareiškėjas Vokietijos Federacinės Respublikoje 2016 m. lapkričio 29 d. teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas lygtinai baudžiamojoje byloje, tačiau jokios mokestinės pareigos vykdymas šiuo nuosprendžiu jam nebuvo nustatytas. Esant aplinkybei, jog Vokietijos mokesčių administracijos pateiktas prašymas iš tiesų yra susijęs su minėta baudžiamąja byla, o reikalaujama vykdyti mokestinė nepriemoka susijusi su tabako gaminių apmokestinimu (akcizo mokesčiu), Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymas vykdyti reikalavimą dėl 476 738,04 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo nėra galimas, kadangi visi neteisėtai per Vokietijos Federacinės Respublikos sieną įvežti tabako gaminiai buvo sulaikyti ir sunaikinti, todėl nebuvo padaryta jokia žala. Vokietijos kompetentinga institucija turėjo pateikti papildomus duomenis, iš kurių būtų galima matyti, ar tokia mokestinė nepriemoka yra apskaičiuota vien tik pareiškėjo atžvilgiu ar bendrai. Šioje baudžiamojoje byloje buvo nuteistas ne vienas asmuo, todėl mokestinė nepriemoka, kaip baudžiamosios veikos pasekmė, turėtų būti laikoma solidaria.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. VMI 2018 m. vasario 5 d. gavo Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymą vykdyti reikalavimą Nr. DE_LT_1800622208_20180159T2_20180205_c_RR (toliau – ir Prašymas vykdyti reikalavimą) bei suvienodintą dokumentą (toliau – ir Suvienodintas dokumentas) Nr. DE_18006222018_20180205_UIPE_1, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Direktyva 2010/24/ES. Šiais dokumentais Vokietijos mokesčių administratorius prašė imtis išieškojimo priemonių dėl 476 738,04 Eur akcizų iš pareiškėjo.

3.2. VMI Raštu pareiškėjas buvo informuotas apie gautą Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą. Pareiškėjui buvo išaiškinta, jog per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos neįvykdžius mokestinės prievolės, ji bus išieškota iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ir (ar) turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka, o prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Vokietijos įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai Vokietijos įstaigai. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, todėl VMI privalėjo pradėti išieškojimo veiksmus. Pareiškėjas, gavęs 2018 m. vasario 26 d. Raštą, turėjo galimybę skųsti Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytų akcizo sumų išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Vokietijos įstaigai. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio nuostatas Lietuvos Respublikos institucija sustabdyti arba nutraukti išieškojimą turi galimybę tik gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais.

3.3. VMI Sprendime aiškiai nurodytas sprendimo priėmimo teisinis pagrindas. VMI yra pateikusi pareiškėjui Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą bei visą informaciją, susijusią su šiais dokumentais. Vokietijos mokesčių administratoriaus pateikti Prašymas vykdyti reikalavimą ir Suvienodintas dokumentas yra elektroniniai dokumentai, siunčiami bendruoju ryšių tinklu (CNN), todėl juose ranka užrašyto parašo neturi būti. Suvienodintame dokumente yra aiškiai nurodyta įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą – Hauptzollamt Berlin, Mehringdamm 129 c, 10965 Berlin, Vokietija, o Prašyme vykdyti reikalavimą pateikti ir šios įstaigos kontaktiniai duomenys – telefono numeris, elektroninis paštas, bylos nuorodos bei prašymą nagrinėjusių darbuotojų vardai ir pavardės. Prašymas vykdyti reikalavimą, Suvienodintas dokumentas yra pateikti lietuvių kalba. Vokiečių kalba pateikti tie duomenys, kurie gali būti reikalingi skundui pateikti, t. y. prašančioji institucija, prašymą teikianti įstaiga, įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą bei išieškomo mokesčio pavadinimas. Šie duomenys visada teikiami originalo kalba, tam, kad mokesčių mokėtojas turėtų galimybę tinkamai ginti savo teises. Prašyme vykdyti reikalavimą, tiek Suvienodintame dokumente yra aiškiai nurodytas reikalavimo pobūdis – akcizai. Pareiškėjui aiškiai nurodytas reikalavimo pobūdis (akcizai), jo apimtis (476 738,04 Eur), įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą (Hauptzollamt Berlin, Mehringdamm 129 c, 10965 Berlin, Vokietija), prašymą teikianti institucija ir jos kontaktiniai duomenys (Hauptzollamt Berlin, Mehringdamm 129 c, 10965 Berlin, Vokietija, tel. Nr. 0049 30 69009-0, el. paštas poststelle.hza-berlin@zoll.bund.de), bylos nuoroda (GZ 0000-307824-10-2016-2150), pateiktų dokumentų apskundimo tvarka, delspinigių skaičiavimo tvarka, terminas, per kurį turi būti įvykdyta mokestinė prievolė.

3.4. Papildomų faktinių aplinkybių (pvz., ar prašančioji valstybė tinkamai informavo mokesčių mokėtoją apie procedūras priskaičiuojant mokėtinus mokesčius, priimtus procesinius sprendimus; ar buvo imtasi priemonių, jog priskaičiuoti mokesčiai būtų išieškoti nesikreipiant į Lietuvos Respublikos instituciją ir pan.) nei nurodyta Prašyme vykdyti reikalavimą nustatinėjimas ir tai patvirtinančių dokumentų reikalavimas viršytų VMI kompetencijos ribas. VMI gavusi Vokietijos mokesčių administratoriaus Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą tinkamai taikė mokestinės nepriemokos išieškojimą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos administracinių ginčų komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl VMI ir Komisijos priimti ginčijami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamas pareiškėjo skundą, vadovavosi Direktyvos 2010/24/ES, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatomis.

6. Teismas nustatė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Vokietijos institucijos 2018 m. vasario 5 d. prašyme vykdyti reikalavimą buvo nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje ir kad reikalavimas nėra užginčytas. Teismas pažymėjo, kad pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalį suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, todėl šių dokumentų gavimas laikytinas pakankamu pagrindu vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad VMI pagrįstai pradėjo išieškojimo veiksmus iš pareiškėjo.

7. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog VMI Sprendime yra aiškiai nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei dokumentas, kurio pagrindu VMI pareiškėjo atžvilgiu pradėjo išieškojimo veiksmus. VMI pareiškėjui buvo pateikusi bei išaiškinusi visą informaciją, susijusią su prievolės įvykdymu, t. y. apskundimo tvarką, delspinigių skaičiavimo tvarką, terminą, per kurį turi būti įvykdyta mokestinė prievolė. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas Vokietijos mokesčių administratoriaus Prašymas vykdyti reikalavimą ir Suvienodintas dokumentas yra elektroniniai dokumentai, kurie buvo siunčiami bendruoju ryšių tinklu (CNN), todėl nėra reikalavimo, jog dokumentas būtų pasirašytas ranka. Suvienodintame dokumente nurodyta įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą – Hauptzollamt Berlin, Mehringdamm 129 c, 10965 Berlin, Vokietija; Prašyme vykdyti reikalavimą pateikti ir šios įstaigos kontaktiniai duomenys (telefono numeris, elektroninis paštas, bylos nuorodos bei prašymą nagrinėjusių darbuotojų vardai ir pavardės). Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo pateikti jokie originalūs dokumentai, kuriuose būtų nurodyti juos išdavusių asmenų rekvizitai. Teismas pabrėžė, kad VMI siuntė pareiškėjui 2018 m. vasario 26 d. raštą Nr. (23.1-08-3-5)-RNA-5564, prie kurio buvo pridėtos Prašymo bei Suvienodinto dokumento, išversto į lietuvių kalbą, kopijos. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 6 d. VMI pranešimu Nr. (17.17-40) RES-58314 buvo informuotas apie jo atžvilgiu priimtą atsakovo 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-103 dėl išieškojimo pagal užsienio valstybės prašymą.

8. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nėra galimybės įsitikinti nustatytos prievolės vykdyti reikalavimą dėl 476 738,04 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo teisingumu, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai, gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Teismas pabrėžė, kad suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neatitinta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad ginčijamame Sprendime yra nurodytas jo faktinis pagrindas (Vokietijos kompetentingos institucijos Prašymas bei Suvienodintas dokumentas, kuriame pateikti pagrindiniai duomenys apie mokestinę prievolę), Sprendimas yra pasirašytas įgalioto asmens, todėl atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad VMI neįvertino, ar prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, teismas nurodė, jog pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalį atsakovas neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei Suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas sprendė, kad VMI neprivalėjo atlikti išsamaus Vokietijos kompetentingos institucijos pateikto Suvienodinto dokumento vertinimo, todėl nėra pagrindo išvadai, jog šiuo aspektu VMI nesilaikė teisės aktuose įtvirtintų pareigų.

11. Įvertinęs nustatytas faktine aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus ir panaikinti VMI bei Komisijos priimtus Sprendimus. Byloje nenustatyta, kad atsakovas ir Komisija būtų veikę pažeisdami teisės aktų reikalavimus, o ginčijami Sprendimai pagrįsti faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą priėmė formalų sprendimą. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, netinkamai aiškino teisės normas, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą.

12.2. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei Suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo. Tokie teismo argumentai nėra teisingi, jie prieštarauja teisiniam reglamentavimui, t. y. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 straipsnio 2 dalies 3 punktui, nustatančiam, kad, jeigu kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir patenkinus kreipimąsi nebus pažeisti Lietuvos Respublikos ar jos asmenų teisėti interesai. Atsakovas tenkino Vokietijos prašymą nepaisant to, kad jį patenkinus buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nieko nežinojo apie Vokietijos institucijų priimtą sprendimą, vykdomą išieškojimo procedūrą, dėl ko pareiškėjas objektyviai negalėjau tokio sprendimo apskųsti. Teismas neįvertino aplinkybės, kad nei Rašto, nei Sprendimo gavimo metu pareiškėjas nežinojo jokių aplinkybių, susijusių su Vokietijos mokesčių administratoriaus vykdytu ar vykdomu mokestinės nepriemokos išieškojimu, jo atsiradimo pagrindų, konkrečios sumos apskaičiavimo ir kitų aplinkybių. VMI kartu su Raštu ir Sprendimu pateikti dokumentai nėra išsamūs ir (ar) pakankami tam, kad būtų įmanoma įsitikinti tokio reikalavimo teisėtumu. VMI Sprendime nėra atskleistos jokios konkrečios aplinkybės, kurios patvirtintų, kaip buvo gautas užsienio valstybės Prašymas. Vienintelės pareiškėjo sąsajos su Vokietijos Federacine Respublika yra tokios, jog šios valstybės kompetentingų institucijų 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas lygtinai baudžiamojoje byloje, tačiau jokios mokestinės pareigos vykdymas šiuo nuosprendžiu nebuvo nustatytas.

12.3. Teismo sprendime nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas iš užsienio valstybės negavo jokio pranešimo, reikalavimo sumokėti kokias nors pinigines sumas, susijusias su priskaičiuotais mokesčiais, Lietuvos Respublikos institucijai prašančioji institucija taip pat nepateikė duomenų, kad prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras. Tokiu būdu atsakovas netinkamai įgyvendino jam, kaip mokesčių administratoriui, pavestas funkcijas, pažeidė apmokestinimo aiškumo principą (MAĮ 9 str.), neužtikrino esminių pareiškėjo, kaip šios valstybės piliečio, teisių (MAĮ 32 str. 2 p.). Lietuvos institucijoms pradėjus vykdyti išieškojimą abejotino sprendimo pagrindu pareiškėjo teisės į teisėtų interesų gynybą buvo iš esmės paneigtos. Jeigu Vokietijos institucijos būtų pareiškėją informavę apie priimtą sprendimą, vykdomą išieškojimo procedūrą, tokį sprendimą pareiškėjas būtų ginčijęs, nes jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Baudžiamojoje byloje buvo nuteistas ne tik vienas pareiškėjas, todėl mokestinė nepriemoka, kaip baudžiamosios veikos pasekmė, turėjo būti laikoma bendra atsakomybe. Šiuo atveju iš pateiktų dokumentų akivaizdu, jog prašymas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra pareikštas vien tik pareiškėjui.

12.4. VMI nebuvo suteikta informacija, ar prieš teikdama Prašymą dėl reikalavimo įvykdymo Lietuvoje, Vokietijos tarnyba išnaudojo reikalavimo išieškojimo procedūras savo valstybėje (Vokietijoje) ir (ar) išieškojimas Vokietijoje nėra įmanomas dėl Direktyvos 2010/24/ES 11 straipsnio 2 dalyje bei Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytų priežasčių. Neturėdamas šių duomenų ir priimdamas vykdyti Prašymą atsakovas pažeidė Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus. VMI taip pat neįvertino, ar Prašymas vykdyti išieškojimą nepatenka tarp atvejų, kai nevykdoma savitarpio pagalba išieškant mokesčius.

12.5. VMI Sprendimas neatitinka bendrųjų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Sprendimas negali būti laikomas pakankamai motyvuotu, kadangi jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas nurodyti abstrakčiai ir formaliai, nepateikiant jokios išsamesnės informacijos apie mokestinės prievolės susidarymo pagrindą, jos apskaičiavimą ir kt. Be to, pareiškėjui pateikti tik neoriginalūs dokumentai (Rašto priedai), nepateiktas jų vertimas į lietuvių kalbą.

13. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

13.1. Iš Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktų Prašymų vykdyti reikalavimą, Suvienodinto dokumento ir VMI Rašto Nr. (23.1-08-3-5) pareiškėjui buvo aiškus reikalavimo pobūdis (akcizai), jo apimtis (476 738,04 Eur), įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą, prašymą teikianti institucija ir jos kontaktiniai duomenys, bylos nuoroda, pateiktų dokumentų apskundimo tvarka, delspinigių skaičiavimo tvarka, terminas, per kurį turi būti įvykdyta mokestinė prievolė. Pareiškėjas apie Vokietijos mokesčių administratoriaus Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą sužinojo gavęs VMI Raštą, todėl galėjo įgyvendinti savo teisę skųsti Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytų akcizo sumų išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Vokietijos įstaigai. VMI neturi duomenų, kad pareiškėjas inicijavo ar bando inicijuoti ginčą Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

13.2. Šioje administracinėje byloje ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis Vokietijos mokesčių administratoriaus Prašymu vykdyti reikalavimą ir Suvienodintu dokumentu, kuris yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Papildomų faktinių aplinkybių nei nurodyta Prašyme vykdyti reikalavimą nustatinėjimas ir tai patvirtinančių dokumentų reikalavimas viršytų VMI kompetencijos ribas. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas nenumato, kad kartu su Prašymu vykdyti reikalavimą privalo būtų papildomai pateikti dokumentai, patvirtinantys vykdytą skolos išieškojimą prašymą pateikusioje valstybėje. Suvienodintame dokumente buvo visa informacija, numatyta Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas, gavęs Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, nenustatė Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnyje numatytų pagalbos neteikimo atvejų, todėl VMI privalėjo priimti ir vykdyti Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktus dokumentus.

13.3. Vokietijos mokesčių administratoriaus pateikti Prašymas vykdyti reikalavimą ir Suvienodintas dokumentas yra elektroniniai dokumentai, siunčiami bendruoju ryšių tinklu CNN. Tiek Prašymas vykdyti reikalavimą, tiek Suvienodintas dokumentas pareiškėjui buvo pateikti lietuvių kalba, vokiečių kalba pateikti tie duomenys, kurie gali būti reikalingi skundui pateikti, t. y. prašančioji institucija, prašymą teikianti įstaiga, įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą bei išieškomo mokesčio pavadinimas. Šie duomenys visada teikiami originalo kalba, kad mokesčių mokėtojas galėtų tinkamai ginti savo teises.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 491-103 ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 3R-206(AG-156/01-2018) teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taigi kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

16. MAĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) keisdamasis informacija apie mokesčių mokėtojus, atlikdamas bendrus patikrinimus bei pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas arba kreipdamasis į minėtas institucijas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

17. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

18. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai, gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.

19. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti.

20. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.

21. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje.

22. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas.

23. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.

24. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Todėl Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmeta priešingus šioms išvadoms apelianto teiginius, nes jie prieštarauja teisei.

25. Apeliantas teigia, kad MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 3 punktas, be kita ko, nustato, kad, jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir patenkinus kreipimąsi nebus pažeisti Lietuvos Respublikos ar jos asmenų teisėti interesai. Šią teisės normą apeliantas aiškina ignoruodamas jos sisteminius ryšius su aukščiau paminėta teise, be to, teismas nenustatė, kad būtų pažeisti apelianto teisėti interesai.

26. VMI 2018 m. vasario 5 d. (b. l. 7) gavo Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymą vykdyti reikalavimą Nr. DE_LT_1800622208_20180159T2 _20180205_c_RR bei suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES Nr. DE_18006222018_20180205_UIPE_1. Šių dokumentų gavimas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą iš apelianto.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi suvienodinto dokumento turinį, nustatė, kad jame yra nurodyti pagrindiniai duomenys, nustatyti Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (b. l. 8–9). Pažymėtina ir tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratorius savo prašyme atsakovui patvirtino, jog reikalavimas pareiškėjui neužginčytas (b. l. 11).

28. Iš Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktų Prašymų vykdyti reikalavimą ir Suvienodinto dokumento bei VMI 2018 m. vasario 26 d. rašto Nr. (23.1-08-3-5) RNA-5564 apeliantui buvo aiškus reikalavimo pobūdis (akcizai), jo apimtis (476 738,04 Eur), įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą (Hauptzollamt Berlin, Mehringdamm 129 c, 10965 Berlin, Vokietija), prašymą teikianti institucija ir jos kontaktiniai duomenys (adresas, telefonas, elektroninis paštas), bylos nuoroda (GZ 0000-307824-10-2016-2150), pateiktų dokumentų apskundimo tvarka, delspinigių skaičiavimo tvarka, terminas, per kurį turi būti įvykdyta mokestinė prievolė, kur galima kreiptis dėl papildomos informacijos. Apeliantas apie Vokietijos mokesčių administratoriaus Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą sužinojo gavęs VMI 2018 m. vasario 26 d. raštą Nr. (23.1-08-3-5) RNA-5564, todėl galėjo įgyvendinti savo teisę skųsti Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytų akcizo sumų išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Vokietijos įstaigai. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas nepaisė to, kad bus pažeisti apelianto teisėti interesai, kad apeliantas negalėjo sprendimo apskųsti, pateikti dokumentai nėra išsamūs ir pakankami, yra nepagrįsti.

29. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

30. Administracinių teismų praktikoje yra nurodyta, jog vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

31. Prašymas vykdyti reikalavimą ir Suvienodintas dokumentas apeliantui buvo pateikti kartu su VMI 2018 m. vasario 26 d. raštu Nr. (23.1-08-3-5) RNA-5564 (b. l. 7). Paminėtuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės normos yra pakankamos, kad pareiškėjas galėtų suprasti savo teisių ir pareigų pasikeitimą bei įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Todėl nepagrįsti apelianto apeliacinio skundo motyvai, kurie siejami su Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimu.

32. Kaip yra nurodyta aukščiau, Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas nenumato, kad kartu su Prašymu vykdyti reikalavimą privalo būtų papildomai pateikti dokumentai, patvirtinantys vykdytą skolos išieškojimą prašymą pateikusioje valstybėje. Prašyme vykdyti reikalavimą buvo nurodyta, jog „akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo procedūras, visa suma nebus išieškota“ (b. l. 11), todėl VMI neprivalėjo papildomai aiškintis, ar prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str. 4 d.). Apelianto argumentai, kad Vokietijos tarnybai kartu su Suvienodintu dokumentu nepateikus išieškojimą Lietuvoje vykdančiai VMI Vokietijos tarnybos sprendimo, Vokietijos tarnybos Prašymas vykdyti reikalavimą laikytinas neatitinkančiu Direktyva 2010/24/ES ir Savitarpio pagalbos įstatymo reikalavimų, nėra pagrįstas teise.

33. Pagalbos neteikimą reglamentuoja Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnis. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas, gavęs Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, aiškinosi, ar yra šiame straipsnyje numatyti atvejai. Iš šių dokumentų matyti, kad išieškomas mokestis – akcizas. Mokesčiai nėra nei baudžiamosios sankcijos ar administracinės baudos, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog esama šiame straipsnyje numatytų pagrindų.

34. Tiek Prašymas vykdyti reikalavimą, tiek Suvienodintas dokumentas apeliantui pateikti lietuvių kalba, vokiečių kalba pateikti tie duomenys, kurie gali būti reikalingi skundui pateikti, t. y. prašančioji institucija, prašymą teikianti įstaiga, įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą bei išieškomo mokesčio pavadinimas. Apeliantas teigdamas, kad jam buvo pateikti tik neoriginalūs dokumentai, nepateiktas šių dokumentų vertimas į lietuvių kalbą, neįrodė, kad atsakovas pažeidė kokias nors jo teises.

35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų VMI ir Komisijos priimtų administracinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo, visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.