Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro skundą atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos) dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

27.2. Jokie Tarnybos veiksmai, konkrečiai Įsakymas Nr. 1, nesukėlė pareiškėjui jokios žalos. Pareiškėjas nereiškia jokių reikalavimų Tarnybai. Tarnyba yra atsakinga tik už savo veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB Nacionalinio ortopedijos centro skundas dėl 90 680,18 Eur turtinės žalos ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo Valstybinės ligonių kasos, pagrįstumas ir teisėtumas.

29. Pirmosios instancijos teismas netenkino skundo, nes nenustatė vienos iš CK 6.271 straipsnyje nurodytų būtinųjų sąlygų tam, kad kiltų valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, t. y. valstybės institucijos (atsakovo VLK) neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo teigimu, VLK, gavusi Tarnybos Įsakymą Nr. 1, kuriuo sustabdytas pareiškėjos Licencijos galiojimas, vadovaudamasi Aprašo 23 punktu, Sutarties 7.3.4 punktu, teisėtai ir pagrįstai nutraukė Sutartį; nors Komisijos sprendimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi panaikintas Tarnybos Įsakymas Nr. 1 ir VLK sprendimas nutraukti Sutartį bei atnaujintas Licencijos galiojimas, tačiau VLK vadovavosi tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, todėl neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių kildinamas turtinės žalos, t. y. negautų pajamų, atlyginimas.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu CK 6.271 straipsnio nuostatų taikymu, su tuo, kad pareiškėjui sunku juridiškai nuspręsti, kuri iš valdžios institucijų – VLK ar Tarnyba padarė didesnę ar mažesnę žalą, o jei pirmosios instancijos teismas manė, kad žala atsirado ne dėl VLK neteisėtų veiksmų, o dėl Tarnybos kaltės, tuomet turėjo priteisti pareiškėjui žalą iš kitos valdžios institucijos, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus.

31. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia skundą, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti pareiškėjo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

32. Šioje byloje pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo VLK bei nurodė, kad „ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo Tarnybai neteikiamas“. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde aptarė Tarnybos ir VLK neteisėtus veiksmus, tačiau nenurodė jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog skundas teikiamas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK ir / ar Tarnybos. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jo nurodytą patirtą turtinę žalą (negautas pajamas) sieja tik su neteisėtu 2016 m. balandžio 25 d. VLK vienašališku Sutarties nutraukimu.

34. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

35. Taigi pagal CK 6.271 straipsnį atsakovas yra Lietuvos valstybė, kuris turi atlyginti žalą, padarytą valstybės valdžios institucijos (viešojo administravimo subjekto) neteisėtais veiksmais, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė tik atsakovui VLK, su kuriuo pareiškėją siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o pareiškėjas skundą grindė neteisėtu atsakovo vienašališku Sutarties nutraukimu, todėl nagrinėjamu atveju pirmiausia buvo būtina išsiaiškinti skundo pagrindą tam, kad būtų teisingai pritaikytos materialiosios teisės normos.

36. Civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šio straipsnio 2 dalis nustato, jog civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). CK aiškiai diferencijuoja, kokiais atvejais atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kokiais – deliktinė, o vertinant minėtas CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, apibrėžiančias sutartinės civilinės atsakomybės ir deliktinės civilinės atsakomybės esmę, darytina išvada, jog tais atvejais, kai prašoma atlyginti žala yra susijusi su sutartiniais santykiais, taikytina sutartinė, o ne deliktinė civilinė atsakomybė (nebent įstatymai nustato kitaip).

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sutartys, sudarytos tarp Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos technines priemones gaminančių įmonių, vertinamos kaip viešojo pirkimo–pardavimo sutartys (žr. 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-34/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-376/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015 aptarusi Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo bei Aprašo nuostatas, nurodė, jog santykiai, susiklostę valstybės paramos apdraustiesiems įsigyti ortopedijos technines priemones srityje, yra administracinio teisinio pobūdžio. Taip pat šioje nutartyje pažymėta, kad nepaisant to, jog teisiniai santykiai dėl valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti yra reglamentuojami viešosios teisės nuostatomis, tačiau įstatymų leidėjo įgaliotam teisėkūros subjektui pasirinkus tokį nurodytų teisinių santykių reguliavimo mechanizmą, pagal kurį nurodyta funkcija yra vykdoma per ortopedijos įmones, pasirašiusias sutartis su Valstybine ligonių kasa, t. y. įtvirtinus, jog siekiant įgyvendinti atitinkamą funkciją teisiniai santykiai tarp Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos technines priemones gaminančių įmonių reguliuojami sutartimis, sprendžiant klausimą, kokios rūšies – sutartinės ar deliktinės – civilinės atsakomybės nuostatos taikytinos konkrečiu atveju, būtina nustatyti, kokiu pagrindu prašoma priteisti žalą, o būtent – iš kokių veiksmų kildinamas galbūt padarytos žalos (nuostolių) atsiradimas.

38. Minėta, jog iš CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalių išplaukia, kad kai prašoma atlyginti žalą, siejamą su sutartiniais santykiais, teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip kilę sutartinės civilinės atsakomybės srityje. Taigi tarp Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos įmonės esant sudarytai sutarčiai dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, ir pareiškėjui reikalavimą priteisti kilusią žalą siejant su kitos sutarties šalies – Valstybinės ligonių kasos – netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu (jų nevykdymu), darytina išvada, jog tokiu atveju taikytinos nuostatos dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Aplinkybė, kad atitinkami teisiniai santykiai (dėl valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti) yra detaliai reguliuojami imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, taigi šalis sieja ir administraciniai teisiniai santykiai, nepaneigia galimybės taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Taigi ši nuostata leidžia daryti išvadą, jog tais atvejais, kai prašoma atlyginti žala siejama su sutartiniais santykiais, nepriklausomai nuo to, su kokių nuostatų – įstatymų ar kitų imperatyviųjų teisės aktų ar sutarties – pažeidimu siejamas sutartinių įsipareigojimų nevykdymas (netinkamas vykdymas), atsakomybė laikytina sutartine. Viešosios teisės normos reguliuojamų teisinių santykių srityje tiek, kiek šių santykių nereguliuoja atitinkami įstatymai (kiti teisės aktai), gali būti taikomos CK nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015).

39. Pažymėtina, kad pirmiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išvada nepaneigia galimybės ir esant tarp šalių sudarytai sutarčiai taikyti deliktinę civilinę atsakomybę tais atvejais, kai atitinkamos žalos atsiradimas nėra siejamas su sutarties vykdymu, sutarties tikslų siekimu ir pan., o grindžiamas atitinkamų teisės aktų, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, peržengiančiu sutartimi reguliuojamų teisinių santykių ribas.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu prašė atlyginti turtinę žalą būtent tik dėl neteisėto VLK Sutarties nutraukimo, reikalavimą pareiškė atsakovui VLK, todėl būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomas Valstybinės ligonių kasos padarytas pažeidimas patenka į Sutartimi reguliuojamų teisinių santykių sritį ir dėl to netaikytinas teisinis reguliavimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės.

41. Sutartinei civilinei atsakomybei žalos (įskaitant negautas pajamas) atlyginimo forma (CK 6.245 str. 3 d., 6.256 str.) taikyti nepakanka sutarties neįvykdymo (pažeidimo) fakto – šio teisių gynimo būdo taikymas sietinas su dar trimis sąlygomis – žala (CK 6.249 str.), priežastiniu neteisėtų veiksmų (sutarties pažeidimo) ir žalos ryšiu (CK 6.247 str.) ir skolininko kalte (CK 6.248 str.). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti yra būtinas šių sąlygų visetas – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę.

42. Atsižvelgiant į aptartas šios bylos faktines aplinkybes, į civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė šiai bylai išnagrinėti reikalingų teisiškai reikšmingų aplinkybių, iš kurių būtų galima tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius.

43. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo nustatyti VLK neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti jo nurodomą turtinę žalą, CK 6.271 straipsnio taikymo kontekste, nurodo VLK veiksmus, susijusius su tuo, kad atsakovas yra Įsakymo Nr. 1 iniciatorius, Tarnybai teikė tarpinę ir klaidinančią informaciją apie nepatvirtintus ir tariamus pareiškėjo pažeidimus, prašė Tarnybos panaikinti pareiškėjo Licenciją, kai tam nėra teisinio pagrindo, nutraukė Sutartį, kai buvo sustabdyta Licencija, o ne panaikinta Licencija, tačiau pareiškėjas skunde reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo nesiejo su tokio pobūdžio aplinkybėmis.

44. Atsižvelgiant į pareiškėjo akcentuojamą aplinkybę, kad VLK neteisėti veiksmai buvo konstatuoti kitoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018), t. y. buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kurių nereikia pakartotinai įrodinėti, į pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nebuvo nustatyti prejudiciniai faktai, pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnis nustato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai yra prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės ir prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

45. Taigi pagal bendrąją taisyklę įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką; o įrodymų „naujas“ įvertinimas kitame procese nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą E. prieš Lietuvą). Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio dalimi, tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.).

46. Nagrinėjamu atveju vertinant kitoje administracinėje byloje nustatytus faktus, susijusius su VLK neteisėtais veiksmais nutraukiant Sutartį, būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ar šioje byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis ir šios aplinkybės, kaip įrodinėjamas faktas, neabejotinai reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje.

47. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui tinkamai nekvalifikavus ginčo šalis siejusių teisinių santykių ir dėl jų ypatumų nenustačius pareiškėjo nurodyto skundo reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo pobūdžio, jo teisinio pagrindo, galėjo būti netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos bei neteisingai išspręsta byla. Dėl to pripažintina, kad priimant sprendimą nebuvo atskleista bylos esmė, sprendimas nėra pagrįstas ir teisėtas (ABTĮ 86 str.), todėl panaikinamas.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017 ir kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog neatskleista bylos esmė, o tam, kad būtų tinkamai išnagrinėta byla, pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė patikslinti skundą, turi būti išsiaiškintos aplinkybės, sudarančios skundo pagrindą, kad būtų galima tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius ir tinkamai pritaikyti materialiosios teisės normas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.