- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-744/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Vytas Milius
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „RVGL“, V. J.
- Trečiasis asmuo
- D. G., uždaroji akcinė bendrovė „Vakartis“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „RVGL“ ir V. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vaidovaidis“ ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-654-479/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vaidovaidis“ ieškinį atsakovams V. J., uždarajai akcinei bendrovei „RVGL“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys D. G. ir uždaroji akcinė bendrovė „Vakartis“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB „Vaidovaidis“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. 2011 m. birželio 13 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Vaidovaidis“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu, kurį 2011 m. gruodžio 16 d. patikslino (t. 1, b. l. 143-152, t. 2, b. l. 24), prašydamas pripažinti negaliojančiomis: 2008 m. gruodžio 6 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį ir 2008 m. gruodžio 6 d. PVM sąskaitą - faktūrą RVS Nr. 387, pagal kurias atsakovui V. J. parduotas automobilis Mercedes Benz E320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2009 m. sausio 9 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį ir 2009 m. sausio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą RVS Nr. 401, pagal kurias atsakovui V. J. parduotas vilkikas RENAULT (duomenys neskelbtini)19, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2009 m. sausio 9 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį ir 2009 m. sausio 9 d. PVM sąskaitą - faktūrą RVS Nr. 415, pagal kurias atsakovui V. J. parduota puspriekabė SCHMITZ SCS 24, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini); 2009 m. kovo 17 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas V. J. pardavė atsakovui UAB „RVGL“ vilkiką RENAULT (duomenys neskelbtini)19, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Ieškovas ieškiniu taip pat prašė taikyti restituciją – transporto priemonę RENAULT (duomenys neskelbtini)19, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) grąžinti ieškovui, priteisti iš atsakovo V. J. transporto priemonių Mercedes Benz E320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei SCHMITZ SCS 24, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertės atlyginimą – 110 672,92 Lt bei 5 procentų procesines palūkanas. Administratorius, susipažinęs su jam perduotais BUAB „Vaidovaidis“ dokumentais, nustatė, kad pagal 2008 m. gruodžio 6 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį atsakovui V. J. parduotas automobilis Mersedes Benz E320, pagal 2009 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį – vilkikas RENAULT (duomenys neskelbtini)19, pagal 2009 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį – puspriekabė SCHMITZ SCS 24. Pagal 2009 m. kovo 17 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį atsakovas V. J. pardavė atsakovui UAB „RVGL“ vilkiką RENAULT (duomenys neskelbtini)19. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas V. J. nuo 2003 metų iki 2010 m. kovo 1 d. buvo UAB „Vaidovaidis“ direktorius bei vienintelis akcininkas. Ieškovas (atstovaujamas V. J.) perleisdamas jam priklausantį didelės vertės ilgalaikį turtą pažeidė kreditorių interesus, dėl to tarp ieškovo ir atsakovo V. J. sudarytos transporto priemonių pirkimo - pardavimo sutartys yra neteisėtos ir turi būti pripažintos negaliojančiomis. Kadangi tretieji asmenys D. G. ir UAB „Vakartis“ yra sąžiningi turto įgijėjai, ieškovas prašė teismo iš atsakovo V. J. priteisti tretiesiems asmenims perleistų transporto priemonių vertę. Nustačius, kad vilkikas RENAULT (duomenys neskelbtini)19, atsakovo V. J. buvo perleistas trečiajam asmeniui UAB „RVGL“, kuri priklausė atsakovo sutuoktinei, ir už žymiai mažesnę nei ieškovės įmonėje nustatytą šio turto vertę, ieškovas laikė, kad trečiasis asmuo UAB „RVGL“ ginčo turtą įgijo nesąžiningai, todėl ieškovas prašė teismo taikyti restituciją ir šią transporto priemonę grąžinti ieškovui natūra.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko bei nurodė, kad atsakovas V. J. teisėtai sudarė ginčijamus sandorius, turto pardavimas nepablogino ieškovo turtinės padėties, ieškovo bei jo kreditorių interesų nepažeidė. Pasak atsakovų, transporto priemonių verčių skirtumai nėra įrodyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiomis 2009 m. sausio 9 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, sąskaitą-faktūrą, pagal kurias ieškovas BUAB „Vaidovaidis“ pardavė atsakovui V. J. puspriekabę SCHMITZ SCS 24, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo V. J. ieškovo naudai 31 302 Lt; pripažino negaliojančiomis 2009 m. sausio 9 d. transporto priemonės pirkimo -pardavimo sutartį, sąskaitą-faktūrą, pagal kurias ieškovas pardavė atsakovui V. J. vilkiką RENAULT (duomenys neskelbtini)19; pripažino negaliojančia dalį 2009 m. kovo 17 d. vilkiko RENAULT (duomenys neskelbtini)19, pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų V. J. ir UAB „RVGL“ dėl vilkiko kainos – 20 000 Lt ir nustatė, kad šios transporto priemonės kaina yra 53 489 Lt bei taikė restituciją – priteisė solidariai iš atsakovų V. J. ir UAB „RVGL“ ieškovo naudai 26 489 Lt. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad aplinkybė, jog atsakovas V. J. įsigijo automobilį Mersedes Benz E320 iš jo atstovaujamos įmonės, patvirtina atsakovo nesąžiningumą. Tačiau teismas nenustatė aplinkybių, jog dėl ginčijamo sandorio sudarymo buvo pažeisti ieškovo kreditorių teisėti interesai, kadangi ieškovas neįrodė, jog automobilio vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo 55 000 Lt. Klaipėdos apygardos teismas išaiškino, jog nustačius netinkamą lėšų, gautų iš šio automobilio pardavimo, panaudojimo faktą, ieškovas turi teisę ginti savo teises kitoje byloje. Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su ieškinio reikalavimu dėl puspriekabės SCHMITZ SCS 24 ir sprendė, jog atsakovas neįrodė šio ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu V. J. veikė ieškovo vardu, o turtą pardavė sau, kas įrodo pastarojo nesąžiningumą. Be to, teismas, įvertinęs ieškovo finansinę padėtį apibūdinančius duomenis ginčijamo sandorio sudarymo metu, sprendė, jog minėtos puspriekabės pardavimas pablogino ieškovo turtinę padėtį, taip pat teismas padarė išvadą, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės. Įvertinęs aplinkybę, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu puspriekabės vertė sudarė 55 672 Lt, o atsakovas V. J. už ją sumokėjo ieškovui tik 24 369,75 Lt, teismas sprendė, jog atsakovas privalo atlyginti 31 302 Lt puspriekabės vertės skirtumą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį dalyje dėl vilkiko RENAULT (duomenys neskelbtini)19 tenkino iš dalies. Aplinkybę, jog V. J., veikdamas ieškovo vardu, įsigijo šią transporto priemonę, o vėliau ją pardavė sutuoktinės kontroliuojamai UAB „RVGL“, laikė patvirtinančia sandorio šalių nesąžiningumą. Be to, teismas sprendė, jog toks sandoris, esant ieškovo nemokumui bei pardavus vilkiką žemesne nei rinkos kaina, pažeidė ieškovo kreditorių interesus. Įvertinęs ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentus, teismas sprendė, jog parduoto vilkiko vertė yra 53 489 Lt, todėl pakeitė ginčijamos sutarties dalį dėl parduodamo turto kainos nustatymo. Nustatęs, kad atsakovas už transporto priemonę sumokėjo ieškovui 27 000 Lt, t. y. pusę ginčo turto vertės, teismas sprendė, jog restitucijos taikymas natūra nėra galimas, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo natūra ir priteisė solidariai iš atsakovų vilkiko vertės ir už jį sumokėtos kainos skirtumą – 26 489 Lt.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas UAB „RVGL“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į tai, jog transporto priemonės buvo parduotos kainomis, kurias pagrindė nepriklausomų ekspertų biuro pateiktas įvertinimas, atliktas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, Kelių transporto priemonių vertinimo tvarką, vertinimo instrukciją ir metodiką. Šių išvadų teismas nepaneigė.
2. Teismas netinkamai vertino ieškovo nemokumą: ginčijami sandoriai buvo sudaryti nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. kovo 17 d., tuo tarpu ieškovui bankroto byla iškelta tik 2010 m. gegužės 11 d. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog ginčijami sandoriai turėjo įtakos įmonės mokumui.
3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo UAB „RVGL“ nesąžiningumą, vadovavosi vien tik faktu, jog atsakovo V. J. sutuoktinė R. J. yra atsakovo UAB „RVGL“ steigėja ir akcininkė. Tačiau teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog UAB „RVGL“ direktorius yra R. B., kuris iš asmeninių lėšų iš ieškovo nusipirko ginčo transporto priemones. Kadangi minėtas asmuo yra pagrindinis įmonės akcininkas, turintis 60 procentų akcijų, teismas nepagrįstai taikė nesąžiningumo prezumpciją, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.67 straipsnio 2 punkte.
4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodyta, jog nėra draudžiami sandoriai, atitinkantys įprastą verslo praktiką.
Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įkainojo ginčo turtą. Teismas turtą vertino buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu, nors šie nėra sudarinėjami pardavimo tikslais. Teismas, konstatuodamas kreditorių interesų pažeidimą, turėjo tinkamais įrodymais pagrįsti daiktų pardavimo kainos ir realios rinkos vertės neatitikimą.
2. Teismas nepagrįstai siejo ginčo turto pardavimą su kilusiu ieškovo nemokumu, kadangi jo pardavimas galėjo turėti įtakos tik mažai daliai ieškovo 2009 metais patirtų nuostolių. Todėl byloje neįrodytas kreditorių teisių pažeidimas, kaip būtina actio Pauliana sąlyga.
3. Įmonės vadovas turi teisę sudaryti sandorį su savimi. Ginčijamų sandorių sudarymo metu apeliantas veikė sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu. Ieškovas neįrodė, jog apeliantas veikė priešingai įmonės tikslams. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, esą jis sandorių sudarymo metu buvo nesąžiningas, kadangi nebuvo duomenų, jog transporto priemonių pirkimo - pardavimo sutartimis bus pažeisti įmonės kreditorių interesai.
4. Ieškovas, atstovaujamas administratoriaus, kelis kartus tikslino ieškinio reikalavimus, tokiu būdu žymiai apsunkindamas apelianto galimybes tinkamai atsikirsti į reškiamus reikalavimus. Nesiėmus priemonių ieškovui sudrausminti, buvo pažeistos apelianto galimybės tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui. Teismas nepasisakė dėl kitų byloje esančių ieškinių ir jų patikslinimų.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovas nurodė, jog turto pardavimo kainos negali būti vertinamos kaip atitinkančios rinkos kainas, kadangi ginčijami sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų: V. J. buvo UAB „Vaidovaidis“ akcininkas ir vadovas, UAB „RVGL“ akcininkė buvo atsakovo sutuoktinė, o UAB „RVGL“ direktorius R. B. prieš kurį laiką buvo UAB „Vaidovaidis“ vairuotojas. Atsakovas V. J. jokių įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonių vertę, pirmosios instancijos teismui nepateikė, todėl šie argumentai nenagrinėtini kaip pažeidžiantys draudimą apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, nustatyta, kad lėšos, gautos pardavus ginčo turtą, buvo skirtos ne kreditorių reikalavimų tenkinimui, o teikti paramą susijusiam juridiniam asmeniui. Ieškovo teigimu, ginčijami sandoriai turėjo įtakos įmonės mokumo sumažėjimui, kadangi buvo parduotas pagrindinėje įmonės veikloje naudojamas turtas. Ieškovo manymu, ginčijami sandoriai neatitiko normalaus laisvos rinkos dėsnio. Apeliantas V. J. nepagrįstai skunde nurodo argumentus dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, kadangi ieškovas, atsižvelgęs į pasikeitusias bylos aplinkybes, naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl ieškinio reikalavimų tikslinimo
Apeliantas V. J. apeliaciniame skunde nurodė, jog neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui bei atsikirsti į ieškinio reikalavimus. Pasak apelianto, ieškovui 2011 m. gegužės 23 d. pateikus ieškinį, jis kelis kartus buvo tikslinamas (2011 m. gruodžio 15 d. ir 2012 m. sausio 19 d.). Apeliantas pateikė atsiliepimą į 2012 m. sausio 19 d. ieškinį, tačiau teismo posėdžio metu ieškovui atsisakius pastarojo ieškinio, byla buvo nagrinėjama pagal 2011 m. gruodžio 15 d. patikslintą ieškinį. Minėta aplinkybė galėjo nebūti žinoma tretiesiems asmenims. Apelianto teigimu, byloje nėra aiškus 2012 m. sausio 19 d. ieškinio dėl žalos atlyginimo likimas.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, jog ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas yra ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo, ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme numatytas išimtis) . Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatymai (CPK 42 straipsnio 1 dalis) numato ir tokią dispozityvumo principo išraišką, kaip teisės keisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką suteikimą ieškovui po to, kai teismas priima ieškinį (iškelia civilinę bylą). Keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Toks ribojimas laiko atžvilgiu nėra absoliutus. Įstatymų leidžiamas ir vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Bet kuri iš pirmiau nurodytų sąlygų atskirai paimta yra pakankama, kad ieškovas galėtų keisti ieškinio pagrindą arba dalyką po civilinės bylos iškėlimo. Aptartu dispozityviosios teisės ribojimu ir ribojimo išimtimis siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą. CPK 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, pakeitus ieškinio dalyką ar ieškinio pagrindą, netaikomos normos, nustatančios pasirengimą bylos nagrinėjimui, tačiau teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos dienų terminą nuo procesinio dokumento įteikimo dienos pasirengti bylos nagrinėjimui. Taip užtikrinami rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai), suteikiama galimybė kitai proceso šaliai pateikti atsikirtimus į ieškovo reikalavimus bei naujus įrodymus.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pradiniu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais ieškovui priklausiusių transporto priemonių perleidimo sandorius ir taikyti restituciją natūra (t. 1, b. l. 3-6). Vėliau paaiškėjus, kad dalis transporto priemonių buvo perleista tretiesiems asmenims, kuriuos ieškovas laikė sąžiningais įgijėjais, iškilo būtinybė keisti ieškinio dalyką – 2011 m. gruodžio 16 d. teismui pateiktu ieškiniu ieškovas palaikė pirminio ieškinio reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir papildomai prašė priteisti iš atsakovo dalies perleisto sąžiningiems įgijėjams turto vertę (110 672,92 Lt), t. y. ieškovas iš esmės prašė pakeiti restitucijos taikymo būdą (t. 1, b. l. 143-152). 2012 m. sausio 20 d. ieškovas pateikė du ieškinius, keičiančius 2011 m. gruodžio 16 d. teismui pateiktą ieškinį: pirmuoju – prašė pripažinti negaliojančia transporto priemonės perleidimo sutartį ir taikyti restituciją, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės atitiko dalį 2011 m. gruodžio 16 d. ieškinio, antruoju pakeitė ieškinio dalyką – prašė priteisti žalą (tokia pačia apimtimi kaip ir 2011 m. gruodžio 16 d. ieškiniu), atsiradusią perleidus ieškovui priklausiusias transporto priemones (t. 1, b. l. 175-191). Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu iš esmės buvo pakeistas ieškinio teisinis pagrindas, kadangi žalos atlyginimo ieškovas reikalavimo ne actio Pauliana pagrindu, o bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais. Teismo posėdyje, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, ieškovas dar kartą patikslino ieškinio reikalavimus, t. y. nurodė palaikąs tik 2011 m. gruodžio 15 d. (pateiktą teismui 2011 m. gruodžio 16 d.) ieškinį (t. 2, b. l. 24). Teisėjų kolegija svarbia aplinkybe laiko tai, jog teismo posėdžio metu ieškovas pareiškė ne naujus ieškinio reikalavimus, o atsisakė paskutiniojo (2012 m. sausio 20 d. teismui pateikto) ieškinio patikslinimo ir tuo pačiu palaikė ieškinį, kurio reikalavimai apeliantams jau buvo žinomi. Dėl šios priežasties manytina, kad apeliantai buvo tinkamai susipažinę su 2011 m. gruodžio 16 d. ieškiniu. Pažymėtina ir tai, kad apelianto atstovė, būdama profesionalia teisininke, neprašė skelbti byloje pertraukos ar atidėti bylos nagrinėjimą, todėl spręstina, jog buvo tinkamai pasiruošusi bylos nagrinėjimui, atsižvelgiant į teismo posėdžio metu įvykusį ieškinio dalyko pasikeitimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso koncentruotumo reikalavimą, taip pat pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju apelianto teisė pasirengti bylos nagrinėjimui, teikti atsikirtimus ir įrodymus, iš esmės nebuvo apribota, o bylos atidėjimas nebūtų lėmęs kitokio teismo sprendimo priėmimo.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB „Vaidovaidis“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (t. 1, b. l. 7). 2011 m. birželio 13 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 6 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovas UAB „Vaidovaidis“ apeliantui V. J. pardavė automobilį Mercedes Benz E320 (t. 1, b. l. 11); 2009 m. sausio 9 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovas pardavė apeliantui V. J. vilkiką RENAULT (duomenys neskelbtini)19 (t. 1, b. l. 14); 2009 m. sausio 9 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovas pardavė apeliantui V. J. puspriekabę SCHMITZ SCS 24 (t. 1, b. l. 16); 2009 m. kovo 17 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi apeliantas V. J. pardavė apeliantui UAB „RVGL“ vilkiką RENAULT (duomenys neskelbtini)19. Šiuos sandorius bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas prašo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).
Dėl kreditorių interesų pažeidimo
Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 11 d. nutartimi UAB „Vaidovaidis“ iškėlė bankroto bylą. Kaip matyti iš byloje pateikto UAB „Vaidovaidis“ 2008 metų balanso, įmonė turėjo turto už 1 337 436 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 943 799 Lt (t. 1, b. l. 28). 2009 m. balanse įmonė nurodė turinti turto už 133 533 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 336 361 Lt (t. 1, b. l. 29). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus. Apeliantų nurodytas argumentas, jog ieškovo 2009 metų veiklos nuostoliai sudarė 596 467 Lt sumą, tuo tarpu dėl ginčijamų sandorių ieškovas galėjo patirti tik 57 791 Lt nuostolių, todėl ginčijami sandoriai negalėjo sukelti ieškovo nemokumo, yra nepagrįstas. Apelianto V. J. teigimu, ieškovas perleido vienuolika transporto priemonių, o šioje byloje ginčijami tik trijų transporto priemonių perleidimo sandoriai, todėl teismo išvada, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės, esą nepagrįsta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pastaruoju argumentu. Iš byloje esančio Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-861-513/2011 nustatyta, kad šioje byloje buvo ginčijami sandoriai, kuriais ieškovas atsakovui UAB „RVGL“ perleido aštuonias transporto priemones, kurių bendra vertė yra 135 800 Lt (t. 1, b. l. 9-10). Teisėjų kolegija, įvertinusi abiejose bylose nagrinėtų sandorių pagrindu perleisto turto vertę, sprendžia, jog tokios vertės ieškovo turto perleidimas neginčijamai patvirtina kreditorių interesų pažeidimą. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog minėtoje byloje ieškinys yra patenkintas (teismo sprendimas įsiteisėjo (CPK 179 straipsnio 3 dalis)), teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtoje kitoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės šiuo metu yra papildomi duomenys, patvirtinantys ne tik kreditorių interesų pažeidimą, bet ir apeliantų nesąžiningumą.
Kaip pažymėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės dar ir tuo, jog ginčo turtas buvo perleistas už žymiai mažesnę kainą. Apeliantai skunde nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi privalėjo nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir argumentus, dėl kurių vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Apelianto UAB „RVGL“ teigimu, ginčo transporto priemonės buvo parduotos už rinkos kainą, kuri buvo nustatyta pagal nepriklausomų ekspertų biuro UAB „Klasera“ pateiktą transporto priemonių įvertinimą. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog buhalterinės apskaitos dokumentai nėra tinkami įrodymai siekiant tinkamo ginčo turto įvertinimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinių skundų argumentais. Pažymėtina, jog civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 176 straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Pažymėtina, kad pardavimo nuostolius ir atitinkamus skaičiavimus byloje patvirtina transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, ilgalaikio turto apskaitos kortelės ir kiti faktiniai bylos duomenys. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kurių pagrindu apeliaciniame skunde atsakovas UAB „RVGL“ ginčija jam perleistos transporto priemonės vertę – turto vertinimo ataskaitos. Minėti duomenys nebuvo pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš byloje esančių duomenų nustatyta kad ginčijamu sandoriu perleistas vilkikas yra apelianto UAB „RVGL“ žinioje, tačiau pastarasis, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesiėmė priemonių šiai konkrečiai transporto priemonei įvertinti ar pateikti įrodymus, paneigiančius ieškinyje nurodytą šios transporto priemonės vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu teisingai nustatė, kad transporto priemonės buvo parduotos kelis kartus pigiau nei jų likutinė vertė. Kiti skundų argumentai, susiję su perleisto turto verte (jog turtas buvo parduotas sandorio šalims veikiant dalykiškai, be prievartos ir kt.) grindžiami prielaidomis ir samprotavimais, todėl negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvados, kurią teismas padarė įvertinęs byloje esančių duomenų visumą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai neįrodė, kad reali ginčijamų sandorių pagrindu perleistų transporto priemonių vertė buvo žemesnė už tą, kurią, išnagrinėjęs bylos duomenis, nustatė pirmosios instancijos teismas (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, jog puspriekabė SCHMITZ SCS 24 buvo parduota už 24 369,75 Lt, kai jos vertė sandorio sudarymo metu buvo 55 672 Lt, o vilkikas RENAULT (duomenys neskelbtini)19 parduotas už 27 000 Lt, kai jo vertė buvo 53 489 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo transporto priemonės apeliantams buvo perleistos už aiškiai mažesnę kainą ir ši aplinkybė turėjo įtakos ieškovo kreditorių interesų pažeidimui. Toks ginčijamų sandorių objektų realios ir likutinės vertės skirtumo vertinimas atitinka ir teismų praktiką, pagal kurią vien ta aplinkybė, jog įmonė savo turtą pardavė kelis kartus žemesne nei rinkos kaina, pripažįstama kreditorių teisių pažeidimu pagal CK 6.66 straipsnį, kadangi tokiu būdu įmonė sumažino savo turto vertę, t. y. galimybę atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje surinkti duomenys patvirtina nagrinėjamu atveju esant actio Pauliana sąlygą dėl kreditorių teisių pažeidimo.
Dėl privalomumo sudaryti sandorius
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Apeliantai teigia, jog ginčijami sandoriai atitiko įprastą verslo praktiką, nepažeidė kreditorių interesų, kad sandoriai buvo naudingi ieškovui, kadangi buvo parduotas įmonės veikloje tiesiogiai nenaudojamas turtas. Apeliantas V. J. nurodė, kad sudarydamas ginčijamus sandorius jis veikė kaip vienasmenis bendrovės (ieškovo) valdymo organas, neperžengdamas kompetencijos ribų. Be to, atsakovo teigimu, asmuo yra laisvas sudaryti sandorius. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantas V. J. neįrodė ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo, priešingai – apeliantas skundu įrodinėja ne pareigą, o laisvę (teisę) sudaryti ginčijamus sandorius. Pažymėtina, jog apelianto argumentai apie tai, kad ginčijamais sandoriais buvo perleistas tiesioginėje bendrovės veikloje nenaudojamas turtas ir kad pardavus ginčo turtą ieškovo turtinė padėtis galėjo pagerėti, paremti prielaidomis ir nepagrįsti faktiniais duomenimis. Kolegijos vertinimu, vilkikas ir puspriekabė negali būti vertinami kaip turtas, nenaudojamas tiesioginėje (ūkinėje- komercinėje) įmonės veikloje. Be to, atsakovas neįrodė, jog ginčijamų sandorių pagrindu ieškovo gautos lėšos būtų nukreiptos ieškovo kreditorių reikalavimų tenkinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje surinkti duomenys neginčijamai patvirtina, jog ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių.
Dėl sandorio šalių nesąžiningumo
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog sandorių šalių nesąžiningumą patvirtina šios aplinkybės: apeliantas V. J. transporto priemones įsigijo iš jo atstovaujamos įmonės (apeliantas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo UAB „Vaidovaidis vadovas ir akcininkas), apeliantui turtas perleistas už aiškiai žemesnę kainą. Teismas taip pat svarbia laikė aplinkybę, jog 2009 m. kovo 17 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria buvo perleistas vilkikas RENAULT (duomenys neskelbtini)19, atsakovas V. J. sudarė su atsakovu UAB „RVGL“, kurio steigėja ir akcininkė buvo V. J. sutuoktinė, o UAB „RVGL“ vadovas iki 2009 m. sausio 16 d. buvo UAB „Vaidovaidis“ darbuotojas, todėl minėtiems asmenims neabejotinai turėjo būti žinoma ieškovo finansinė padėtis ir galima ginčijamų sandorių įtaka įmonės mokumui, o tuo pačiu kreditorių interesų pažeidimui. Apeliantai, nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, esą teismas, vertindamas 2009 m. kovo 17 d. sandorio, kurio metu V. J. perleido vilkiką RENAULT (duomenys neskelbtini)19 atsakovui UAB „RVGL“, nepagrįstai taikė CK 6.67 straipsnio 3 punkte įtvirtintą sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją. Be to, kitų ginčijamų sandorių sudarymo metu apeliantas V. J. buvo įsitikinęs, jog ginčijami sandoriai nepažeis kreditorių teisių. Teisėjų kolegija nesutinka tokiais apeliacinių skundų argumentais. Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis (CK 6.67 straipsnio 3 punktas). Todėl, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ginčijamus 2008 m. gruodžio 6 d. ir 2009 m. sausio 9 d. sandorius ieškovas sudarė su atsakovu, kuris šių sandorių sudarymo metu buvo ieškovo vadovas, taikytina CK 6.67 straipsnio 3 punkte įtvirtina nesąžiningumo prezumpcija. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto V. J. argumentai, esą jis pagrįstai tikėjosi, kad kreditorių interesai ginčijamais sandoriais nebus pažeisti, nepaneigia šios prezumpcijos. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantai V. J. ir UAB „RVGL“, sudarydami 2009 m. kovo 17 d. pirkimo - pardavimo sutartį, buvo nesąžiningi. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė įvertinęs byloje esančius duomenys, jog apelianto UAB „RVGL“ akcininkė ir steigėja buvo R. J., kuri yra atsakovo V. J. sutuoktinė. Apeliantas UAB „RVGL“ teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.67 straipsnio 2 punkte nurodytą nesąžiningumo prezumpciją, kadangi R. J. priklauso tik 40 procentų įmonės akcijų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas R. J. priklausančių akcijų skaičių nustatė iš teismui pateikto Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašo (t. 1, b. l. 153-155). Apeliantas leistinomis priemonėmis šios aplinkybės nepaneigė bei neįrodė, jog R. J. priklauso, kaip jis teigia, tik 40 procentų akcijų (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2009 m. kovo 17 d. sandorio šalių nesąžiningumą, vadovavosi ne tik CK 6.67 straipsnio 2 punkte numatyta prezumpcija, bet ir papildomai argumentavo nesąžiningumo sąlygą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad apelianto UAB „RVGL“ vadovas R. B. iki ginčijamo 2009 m. kovo 17 d. sandorio sudarymo buvo ieškovo UAB „Vaidovaidis“ darbuotojas, papildomai patvirtina sandorio šalių nesąžiningumą, kuris ir be šios aplinkybės yra preziumuojamas dėl R. J. turimų UAB „RVGL“ akcijų. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog 2009 m. kovo 17 d. sandorio šalių nesąžiningumą pirmosios instancijos teismas ne tik preziumavo, bet ir papildomai argumentavo bylos nagrinėjimo metu surinktais duomenimis. Apelianto UAB „RVGL“ skunde nurodyta aplinkybė, jog šios bendrovės direktorius ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį sudarė mokėdamas iš asmeninių pasiskolintų lėšų, yra faktiniais bylos duomenimis nepagrįsta, todėl kolegijos vertinimu nepaneigia šios sandorio šalies nesąžiningumo.
Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl iš dalies tenkindamas ieškovo BUAB ,,Vaidovaidis“ ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliantų skunduose išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.