Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir jo gynėjo advokato Michailo Sadovničiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 227 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 100 MGL (5000 eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. D. ir jo gynėjo Michailo Sadovničiaus apeliacinis skundas atmetamas.

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

4. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad V. D. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip papirkimas.

4.1. V. D. kaltė padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertinų įrodymų visetu.

4.2. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Pasiūlymas duoti kyšį gali būti ir abstraktus, nekonkretizuojant aplinkybių, padaromas įvairiais būdais – žodžiu, raštu, veiksmu ir pan., ir šiomis veikomis siekiama informuoti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį apie papirkėjo ketinimus atsilyginti už atitinkamą veikimą ar neveikimą (praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus. Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2011, 2K-541/2014). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Pagal BK 227 straipsnį kaip papirkimas kvalifikuotini ir tie atvejai, kai asmuo, siekdamas sau pageidautinos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos, siūlo, žada duoti ar duoda jam turtines vertybes, aiškiai jo neinformuodamas, už kokį konkretų veikimą ar neveikimą (teisėtą ar neteisėtą, praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus siūlomos, žadamos ar duodamos turtinės vertybės. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008, 2K-266/2014).

4.3. Apeliacinio skundo argumentus, jog nebuvo jokio pagrindo V. D. siūlyti policijos pareigūnams pinigų, paneigia nustatytos faktinės bylos aplinkybės – policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti dėl to, kad nuteistasis, būdamas neblaivus, spardė prie RIMI parduotuvės pririštą šunį, necenzūriniais žodžiais iškeikė jį sudrausminusį V. Z., kuris dėl to parašė pareiškimą, todėl V. D. kyšį policijos pareigūnams pasiūlė siekdamas išvengti administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalį, 506 straipsnio 4 dalį. Kad nuteistasis realiai turėjo siūlomą pinigų sumą, patvirtina Daiktų paėmimo laikinai saugoti 2018-01-25 protokolas, iš kurio matyti, kad iš V. D., be kitų daiktų, buvo paimti grynieji pinigai: 300 Lenkijos zlotų ir 855 eurai (b.l. 97). Taip pat tai, kad V. D. policijos pareigūnams siūlė kyšį, patvirtina ir kiti viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai: BIRT apskaitų žiūryklės išrašas (b.l. 17), Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio A. K. 208-01-25 tarnybinis pranešimas (b.l. 18), jo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (b.l. 22-23, 28-29, 158-159), taip pat Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 5-ojo būrio vyriausiojo patrulio R. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (b.l. 33-34, 37-38, 159-160).

4.4. Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. D. parodė, kad kaltinime nurodyto įvykio metu jis parduotuvėje esančiame bare su trimis draugais gėrė alų. Kai išėjo parūkyti į lauką su I. R., pamatė pririštą šuniuką, kuris pradėjo tuštintis. Jis, (V. D.) koja šuniuką atstūmė, ir už tai kažkoks žmogus jam pasakė pastabą. Jis su tuo žmogumi susikivirčijo, po to parūkė ir nuėjo atgal į barą. Po 15-20 min. atvažiavo policijos pareigūnai, kurie jam paaiškino, jog atvažiavo dėl to, kad jis barėsi su žmogumi ir vartojo necenzūrinius žodžius. Vienas pareigūnas pasakė, kad pristatys juos į komisariatą, nustatys asmenybę ir nubaus už viešosios tvarkos pažeidimą. Antras pareigūnas buvo neadekvatus, pribėgęs įspėjo, kad panaudos tazerį, šaukė: „rankas už nugaros, bus panaudotas ginklas“. Po to papurškė dujų, įrėmė veidu į automobilį ir uždėjo antrankius. Jis pinigų niekam nesiūlė, nebuvo už ką. Šalia jo buvo I. R. ir M. Š., kuris viską matė. Kai jį pasodino į automobilį, I. R. jau buvo automobilyje.

4.5. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju policijos pareigūnas A. K. parodė, jog V. D. nepažįsta, po to, kai pastarasis pasipriešino policijos pareigūnams ir buvo sulaikytas, panaudojus prieš jį elektroimpulsinį prietaisą „Taser ir uždėjus jam antrankius, jis (V. D.) pradėjo siūlyti jam (A. K.) ir kitam policijos pareigūnui R. S. po 50 eurų už tai, kad jį paleistų. Nors jis (A. K.) du kartus įspėjo V. D., kad už policijos pareigūnų papirkimą gresia baudžiamoji atsakomybė, pastarasis nesiliovė siūlyti susitarti už atlygį. I. R. tuo metu nieko nesiūlė, elgėsi ramiai, todėl prieš šį tazeris panaudotas nebuvo, jis stovėjo šalia ir galėjo girdėti V. D. žodžius. Jeigu prieš šiuos asmenis būtų panaudotos dujos, tai būtų užfiksuota tarnybiniame pranešime. Teisėjas pagarsino A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos liudytojas patvirtino.

4.6. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju policijos pareigūnas R. S. parodė, kad V. D. nepažįsta. 2018-01-25 gavo iškvietimą, jog prie prekybos centro „Rimi“ žmogus sumušė šunį. Atvykus į vietą pranešėjas pareiškė, kad asmenys, kurie sumušė šunį, sėdi kavinėje ir nurodė konkretų asmenį, kuris sumušė šunį. Apie įvykį pranešęs žmogus norėjo rašyti pareiškimą, todėl pareiškėjo nurodyti asmenys buvo iškviesti iš kavinės. Kadangi sulaikytasis V. D. pasipriešino, šio atžvilgiu buvo panaudotas „Taser“ ir uždėti antrankiai. Tuomet V. D. pasiūlė jiems kyšį po 50 eurų. V. D., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, nesiliovė siūlęs kyšį. Kitas su V. D. išėjęs žmogus stovėjo šalia ir turėjo girdėti jo žodžius. Buvo iškviestas papildomas policijos ekipažas dėl sulaikytų asmenų pristatymo, nematė, kad būtų panaudotas dujų balionėlis. R. S. taip pat patvirtino teisėjo pagarsintus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

4.7. Policijos pareigūnų parodymai papildo vieni kitus, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, taip pat byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti apkalbėti V. D. ar kitaip jam pakenkti, netikėti šiais liudytojų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

4.8. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo kartu su V. D. buvusių liudytojų I. R. ir M. Š. parodymais, kadangi juos su nuteistuoju sieja draugiški santykiai, taip pat jie įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio ir jų parodymai yra prieštaringi. Apklaustas pirmosios instancijos teisme M. Š. parodė, kad V. D. pažįsta, jie yra draugai. Su draugais susitiko 2018-01-25 apie 18.00-19.00 val. Vydūno g. 4, prekybos centre „Rimi“ esančiame bare. Jis buvo blaivus, alkoholio negėrė. I. R. ir V. D. taip pat buvo blaivūs, nes gėrė nestiprų alų. Kai išėjo į lauką, pamatė, kad stovi pareigūnas ir V. D.. Jam pasakė, kad įvyko konfliktas, buvo įžeistas žmogus, kuris dabar sėdi automobilyje ir rašo pareiškimą. Jis buvo 20-30 cm nuo V. D., I. R. šalia nematė, gal šis sėdėjo automobilyje. Neprisimena, kad būtų panaudotos dujos.

4.9. Šie M. Š. parodymai prieštarauja I. R. parodymams, kad įvykio dieną jie trise parduotuvėje esančioje kavinėje vartojo alų, buvo išgėrę po du-tris bokalus alaus, kartas nuo karto išeidavo parūkyti, jokio šuns nemušė. Policijos pareigūnai į lauką išvedė tik jį ir V. D., kur pastarasis „gavo tazerio“ ir buvo paguldytas ant žemės. Dėl ko taip įvyko, neprisimena, nes viso veiksmo nematė, jam papurškė į akis dujų. Jis visą laiką buvo šalia V. D. ne daugiau 50 cm atstumu ir niekur nebuvo pasišalinęs, negirdėjo, kad V. D. būtų siūlęs kam kyšį.

4.10. I. Š. parodymus, kad V. D. ir I. R. įvykio metu buvo blaivūs, paneigia ir liudytojo V. Z. parodymai apie tai, kad jis V. D. nepažįsta. 2018-01-25 apie 19.00 val. būdamas PC „RIMI“, esančiame Vydūno g. 4., Vilniuje, telefonu 112 pranešė apie du neblaivius asmenis, kurie kabinėjasi prie pririšto šuns. Buvo atvažiavę du pareigūnų ekipažai. Pareiškimą jis parašė sėdėdamas automobilyje, lijo lietus, automobilio langai buvo uždaryti, todėl negirdėjo, ką V. D. sakė. Matė tik grumtynes, V. D. buvo paguldytas ant žemės ir įsodintas į automobilį. Kai minėti asmenys buvo patalpinti į tarnybinį automobilį, jis perdavė policijos pareigūnams surašytą pareiškimą, kuriame nurodė aplinkybes, dėl kurių jis iškvietė policiją.

4.11. Taip pat M. Š. parodymus, kad V. D. įvykio metu buvo blaivus, paneigia užfiksuoti alkotesterio Alkotest 6810 rodmenys, kur V. D. 2018-01-18 22.26 val., tai yra praėjus net 3 val. po įvykio, buvo nustatytas 1,43 prom. girtumas (b.l. 52).

4.12. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad nebuvo apklausti baro lankytojai ir kad nėra V. D. sulaikymo vaizdo įrašo, nors prekybos centro „RIMI“ teritorija stebima kameromis, teisėjų kolegija pažymi, kad V. D. nėra nuteistas dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams pagal BK 286 straipsnį – jis nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už siekį papirkti policijos pareigūnus, todėl jo sulaikymo aplinkybės šiuo konkrečiu atveju nėra reikšmingos bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587/2015, 2K-189/2016, 2K-23/2019). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

4.13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Teismų praktikoje pažymėta, jog nustatant faktines aplinkybes ir sprendžiant dėl kaltininko veikos atitikties inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015). Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog aptartų aplinkybių visumos pirmosios instancijos teismui pakako, kad būtų padaryta neabejotina išvada dėl V. D. tyčios, t. y. žinojimo, kad jis siūlo po 50 eurų kyšį valstybės tarnautojams – Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-os kuopos vyriausiajam patruliui A. K. ir Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-os kuopos 5 būrio vyriausiajam patruliui R. S., – siekiant papirkti valstybės tarnautojus už pageidaujamą neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus, kad jie nesurašytų jam administracinio nusižengimo protokolo dėl viešosios ir valdymo tvarkos pažeidimų, ir tokiu būdu jis galėtų išvengti administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalį, 506 straipsnio 4 dalį, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas visų apeliaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių, nuteistąjį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip jau minėta, pasiūlymas, pažadėjimas duoti kyšį yra baigtas nusikaltimas, jo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Remdamasi aukščiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. D. betarpiškai realizavo jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia.

6. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. D. ir jo gynėjo advokato Michailo Sadovničiaus apeliacinį skundą atmesti.