Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus (toliau VDI Klaipėdos teritorinis skyrius) apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. 2016 m. spalio 10 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir darbdavį atstovaujančiu asmeniu, neužtikrino, kad 2016 m. gegužės 15 d. A. M. pradėtų dirbti tik sudarius ir pasirašius su juo darbo sutartį bei ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie jo darbo pradžią.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ir darbdavio pripažinimas, jog dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį, galima atsižvelgti ir į darbo pobūdį. Šiuo atveju vairuotojo darbas yra akivaizdžiai atlygintinas darbas, juolab, kad vėliau A. M. buvo įdarbintas tose pačiose pareigose. Be to, net jei ir buvo susitarta, kad išbandymo laikotarpiu už darbą nebus mokama, toks susitarimas nekliudo darbdavio veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Institucija nustatė ir pateikė pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, jog A. M. 2016 m. gegužės 15 d. nelegaliai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išbandymo laikotarpio sąlygomis, todėl S. M. veikoje yra visi būtini ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties pažeidimo požymiai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. N62-1623/2011 ir kt.). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose 2AT-21-2012, 2AT-21-2012, 2AT-39-2014, 2AT-18-942/2015, 2AT-31-303/2015). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-43-2014, 2AT-3-976/2015, 2AT-27-976/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-310/2012, N575-718/2012, N444-1254/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl S. M. kaltės.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai sustabdė bei patikrino UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį, kurį vairavo A. M., nesantis įmonės darbuotoju, o šalia kaip keleivis sėdėjo G. V., tuo metu dirbęs įmonės vairuotoju. Iš A. M. ir G. V. paimti paaiškinimai ir tikrinimo medžiaga perduota Darbo inspekcijai. A. M. paaiškinime teigė, jog vyko kaip keleivis, nors važiavo ir kaip mokinys, nes planuoja įmonėje įsidarbinti. G. V. nurodė, jog norėjo pailsėti, todėl prašė pavairuoti automobilį. VDI Klaipėdos teritorinis skyrius, gavęs informaciją iš muitinės, atliko tyrimą, kurio metu patikrino valstybinius registrus, apklausė A. M. bei S. M., užsiklausė Šiaulių apylinkės teismą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje A. M. nubaustas už Muitinės tikrinimo metu nustatytą pažeidimą – baldų gabenimą be gabenimą ar įsigijimą patvirtinančių dokumentų, bei tyrimą baigė, surašydamas Nelegalaus darbo tyrimo aktą. Apygardos teismas pastebi, jog tiek A. M., tiek S. M. paaiškinimai institucijų atstovams, parodymai pirmosios instancijos teisme yra nenuoseklūs ir nesutampantys. A. M. teigia, jog važiavo ir kaip keleivis, susimokėjęs už kelionę, ir kaip mokinys, norėdamas pamatyti darbo pobūdį, pats pasiūlė pavairuoti (G. V. rašytiniame paaiškinime nurodė, jog dėl nuovargio paprašė A. M. pavairuoti automobilį), S. M. rašytiniame paaiškinime teigęs, jog A. M. važiavo kaip už kelionę susimokėjęs keleivis, savo iniciatyva norėjęs pasižiūrėti, kaip atrodo darbas, jokių nurodymų ar leidimo vairuoti nebuvo gavęs, teisme nurodė, jog iki kelionės su A. M. nekalbėjo, susitikę nebuvo. Nelegalaus darbo bylose apklausiamų darbuotojų ir darbdavių atstovų nenuoseklių paaiškinimų būna gana dažnai, teismų praktikoje netgi susiformavo taisyklė kaip labiausiai atitinkančius objektyvią realybę laikyti pirminius paaiškinimus, tačiau šiuo atveju yra neatitikimų jau tarp pirminių G. V. ir A. M. paaiškinimų, o S. M. kelta gynybos versija, jog G. V. pats savavališkai perdavė vairavimą A. M. taip ir liko nepaneigta.

Administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją turi paneigti institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent jai, tačiau šioje byloje institucija nepateikė objektyvių ir patikimų duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas ir kurių pagrindu būtų galima vienareikšmiškai konstatuoti, jog A. M. ir S. M. siejo darbdavio ir darbuotojo susitarimai, tai yra negalima vienareikšmiškai teigti, jog buvo dirbamas darbas, darbdaviui ir nurodytam asmeniui susitarus, kokį darbą asmuo atliks ir kad jis, atlikdamas darbo funkcijas, pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai bei darbdavio nurodymams. S. M. nuo pat pradžių savo kaltę neigė, todėl atliekant tyrimą dėl nelegalaus darbo buvo galima išsiaiškinti daugiau reikšmingų objektyvių ir nepaneigiamų duomenų (patikrinti įmonės dokumentus, susijusius su konkrečia kelione į Vokietiją, jos įforminimu, netgi įrašus dėl S. M. sumokėtų 90 eurų už kelionę), kurie leistų daryti kur kas svaresnes išvadas, o ne kelti prielaidas dėl galbūt egzistavusio nelegalaus darbo. Tačiau šiuo atveju nelegalaus darbo tyrimas gana paviršutiniškas, nebeapklaustas net ir G. V. (jo nepavyko apklausti ir pirmosios instancijos teismui), nors, kaip matyti iš Sodros duomenų bazės, tuo metu dar dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl, nesurinkus pakankamai neabejotinų S. M. kaltės įrodymų, pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti S. M. administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl nelegalaus darbo (ATPK 41³ straipsnio 1 dalis) pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1869 5 straipsnio 4 dalimi, ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Palikti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarimą nepakeistą ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.