Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui G. N. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Prašyme nurodoma, jog pareiškėjui pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini). Prašymo reikalavimą grindė tuo, jog atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

II.

Spręsdamas dėl apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) (Nuostatų redakcijos: 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330 su pakeitimais), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

III.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimų. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė MAĮ įtvirtintą senaties terminą. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios bendrąjį senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 180,89 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo G. N.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 130 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė, šį sprendimą grįsdamas tuo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje nustatytą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priverstinio išieškojimo senaties termino pagal Mokesčių administravimo įstatymą taikymu.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta.

Kita vertus, iš Rinkliavų įstatymo matyti, kad jis reglamentuoja pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, panašius teisinius santykius – valstybės rinkliavą ir vietinę rinkliavą.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 15 punktą ir 68 straipsnį, valstybės rinkliavai yra taikomos Mokesčių administravimo nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui.

Atkreiptinas dėmesys, kad Mokesčių administravimo įstatymas nėra tiesiogiai taikomas vietinės rinkliavos teisiniuose santykiuose (Mokesčių administravimo įstatymo 13 str.). Todėl darytina išvada, kad nėra tvirtintos teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje.

Tokiais atvejais, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatomis, tenka spręsti teisės analogijos taikymo klausimus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalį, teisės analogijos klausimas turi būti sprendžiamas, visų pirma, taikant tą teisės normą (įstatymą), kuri reglamentuoja panašius teisinius santykius, o jei ir tokių teisės normų nėra, įpareigoja teisės analogijos klausimą spręsti taikant bendruosius įstatymų pradmenis ir jų prasmę, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kaip jau buvo minėta, valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, yra artimiausi vienas kitam bei panašiausi teisiniai santykiai, kas savo ruožtu lemia, kad vietinės rinkliavos atžvilgiu turi būti taikomos tos įstatyminės normos, kurios taikomos ir valstybės rinkliavos atžvilgiu.

Pažymėtina, kad senaties terminų klausimas šioje srityje tokiu pat būdu yra sprendžiamas ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis bei kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/ 2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad sprendžiant teisės analogijos klausimą turėjo būti taikomos Civilinio kodekso, o ne Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, akcentuotina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konstatuota, kad „Mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A11-648/2003).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygų kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Visa tai apibendrinus spręstina, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą.

Pastebėtina, kad į pirmosios instancijos teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 5 d. (b. l. 3), prašydamas priteisti vietinę rinkliavą, susidariusią nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Kaip jau buvo aptarta, pirmosios instancijos teismas vietinę rinkliavą priteisė už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Tačiau, vadovaujantis šiuo atveju taikytinomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1681-556/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1678-442/2015; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-845-602/2015), vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už visus 2010 metus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keistina, nurodant, jog, vadovaujantis pareiškėjo pateikta pažyma apie skolą Nr. (8.2)5R-380 (b. l. 6–7), pareiškėjui iš atsakovo priteistina suma už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. 140,06 Eur.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, aktualias nagrinėjamu atveju, tačiau neteisingai pritaikė senaties terminą, dėl ko nepagrįstai pareiškėjo naudai nepriteisė vietinės rinkliavos nepriemokos už visus 2010 metus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 140,06 Eur vietinės rinkliavos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei„Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo G. N. priteisti 140,06 Eur (šimtą keturiasdešimt eurų šešis euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.