Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, A. Š. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam skirta galutinė keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. M. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jai iš A. Š. priteista 399 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neneigia padaręs vagystę, neginčija nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, taip pat civilinei ieškovei priteisto neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas ginčija jam paskirtos bausmės rūšį ir dydį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sureikšmindamas jo teistumus, todėl paskyrė jam per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, adekvačią padarytai nusikalstamai veikai bei teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais daryti priešingą išvadą ir nuteistajam parinkti švelnesnę bausmės rūšį, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje, ar sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį nėra pagrindo.

7. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalimi teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1–8 punktus teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. BK 97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas atsižvelgia į asmens teistumą. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-976/2020). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

8. Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

9. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. Š., tinkamai vertino bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, nė vienai iš jų nesuteikdamas dominuojančios reikšmės. Nors kai kurios iš jų nuosprendyje nebuvo išsamiau atskleistos, be to netinkamai suskaičiuotas nuteistojo teistumas, tačiau šie netikslumai nėra esminiai ir ištaisytini apeliacinės instancijos teisme.

9.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nustatė nusikalstamos veikos rūšį ir nusikaltimo kategoriją – nesunkus nusikaltimas (BK 10 straipsnis, 11 straipsnio 1–3 dalys), taip pat nusikalstamos veikos stadiją – baigtas nusikaltimas, kas iš esmės neatspindi padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio. Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę taip pat turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti veiksniai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2020, 22 punktas). Pasisakant apie A. Š. veikos padarymo būdą, pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas vagystę kvalifikavo kaip slaptąją. Nors liudytojas M. M. parodė, kad matė, kaip nuteistasis iš kirpyklos pagrobė paspirtuką, tačiau teismas nenustatė nuteistojo suvokimo, kad liudytojas suprato jo veikos pobūdį. Minėtas aspektas (tai, kad nusikaltimo padarymo būdas supanašėja su atvirąja vagyste) rodo didesnį, palyginti su rūšiniu, nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą. Tuo tarpu padarytos žalos dydis, kaltė, veikos motyvai ir tikslai šiuo aspektu nėra išskirtiniai, daugiau tipiniai.

9.2. Pasisakydamas dėl kaltės pirmosios instancijos teismas apsiribojo jos formos nustatymu – tyčia (BK 14 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, nes nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės rodo, jog nuteistasis suvokė, kad paima svetimą daiktą, numatė, jog savininkas jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą ir to norėjo (BK 15 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad tyčinės nusikalstamos veikos laikytinos pavojingesnėmis už padarytąsias dėl neatsargumo. Nuteistojo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai jo tyčią pagal susiformavimo momentą leidžia vertinti kaip staiga atsiradusią, nes laikotarpis tarp nusikalstamo kėslo (vagystės dalyko pamatymo) ir veikos (jo pagrobimo) labai trumpas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, kurio psichinis santykis su veika ar jos padariniais susiformuoja staiga, laikomas mažiau pavojingu, nes veika yra ne iš anksto apgalvotas, kryptingas, asmens inicijuotas intelekto ir valios išreiškimas, o atsiradęs netikėtai, paprastai dėl paties nukentėjusiojo sąlygotų aplinkybių, konkrečiu atveju dėl neprirakinto paspirtuko palikimo be deramos priežiūros.

9.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų, nes nuteistasis taip siekė gauti turtinės naudos. Tuo tarpu apie nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos tikslą parduoti pavogtą paspirtuką ir už gautus pinigus įsigyti narkotinių medžiagų teisėjų kolegijai leidžia spręsti atitinkami jo parodymai, duoti bylos nagrinėjimo teisme metu, kuriuos pirmosios instancijos teismas aptarė kvalifikuodamas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką. Tai leidžia manyti, kad, skiriant bausmę atsižvelgta ir į nusikalstamos veikos tikslus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai glaudžiai susiję su jo priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, tai nepateisina pasirinkto nusikalstamo poreikių patenkinimo būdo, nes vietoje to, kad pajamų gautų teisėtai, nuteistasis pasirinko vagystę. Iš ankstesnių teistumų akivaizdu, kad savanaudiškų nusikalstamų veikų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu ir lėšų pragyvenimui šaltiniu, juolab, kad apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis negalėjo paaiškinti iš kur gauna pinigų.

9.4. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos stadiją teisingai pripažino baigta, kadangi nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme duoti parodymai, taip pat nukentėjusiosios ir liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei vaizdo įrašo apžiūros protokolas pagrindžia, kad jis su pagrobtu daiktu pasišalino iš įvykio vietos, o vėliau jį pardavė. Baigta nusikalstama veika laikytina pavojingesne už parengtinę, nes tik už pastarąją ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką BK 62 straipsnio pagrindu gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė (BK 57 straipsnio 2 dalis).

9.5. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, nurodydamas, kad A. Š. Lietuvos Respublikoje teistas dvylika kartų; taip pat teistas užsienyje, daugiausia už vagystes; ne kartą baustas administracine tvarka, įskaitant už smulkias vagystes. Nors pirmosios instancijos teismas netiksliai suskaičiavo nuteistojo teistumus (iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį ir Lietuvos teismų informacinės sistemos matyti, kad nuteistasis Lietuvos Respublikoje buvo teistas ne dvylika, o vienuolika kartų), tačiau atsižvelgiant į bendrą didelį teistumų skaičių, šis netikslumas nuteistojo asmenybės vertinimui esminės reikšmės neturi. Svarbu ir tai, kad nuteistajam praeityje buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos bei atidėtas bausmės vykdymas, tačiau bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas dėl teismo paskirtų įpareigojimų nevykdymo. Nuteistasis nedirba, neturi lėšų pragyvenimui. Nuteistojo teigimu, jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, tačiau ketina gydytis. Vis dėlto, tai, kad A. Š. bandė gydytis ir anksčiau, leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad ankstesnis gydymas buvo neveiksmingas. Aptartos aplinkybės nuteistojo asmenybę apibūdina neigiamai, rodo jo polinkį elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio ir moralės normoms, leidžia įžvelgti susiformavusias neigiamas jo asmenybės orientacijas ir daryti išvadą, kad įvykdytas nusikaltimas yra dėsningas viso nuteistojo ankstesnio elgesio padarinys, tuo tarpu ankstesni teistumai ir paskirtos griežtos bausmės nuteistojo elgesiui teigiamos įtakos neturėjo, nes teisingų išvadų dėl savo netinkamo elgesio jis nepadarė ir vėl nusikalto.

9.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Nuosprendyje pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas): nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu savo noru, o ne verčiamas surinktų byloje įrodymų, prisipažino vogęs, neigiamai vertino savo poelgį ir svarstė, kaip galėtų atlyginti padarytą žalą. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad jis veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nurodyta kaltinamajame akte. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir nuteistasis pasiųstas atlikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą galutinę vienu trečdaliu sumažintą vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atlikęs bausmę iš pataisos įstaigos nuteistasis paleistas 2019 m. kovo 5 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nusikalstamą veiką, už kurios padarymą pripažintas kaltu minėtu nuosprendžiu, nuteistasis padarė būdamas pilnamečiu. Atsižvelgiant į tai, kad BK 189 straipsnio 2 dalyje kriminalizuota veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), nuteistasis turinčiu teistumą laikytinas bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo, t. y. po 2019 m. kovo 5 d., (BK 97 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 1 punktas), todėl nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. Pažymėtina, kad nusikaltimų recidyvo vertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. baudžiamojo įsakymo atžvilgiu negalima, kadangi šis įsiteisėjo po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo.

9.7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstama veika padaryta 399 Eur turtinė žala, kuri vertintina, kaip ne itin didelė. Pastebėtina, kad nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu svarstė, kaip galėtų atlyginti padarytą žalą, tačiau to nepadarė.

10. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visoms bausmės individualizavimui reikšmingoms aplinkybėms suteikė vienodą teisinę reikšmę, nuteistojo teistumams nesuteikdamas išskirtinės dominuojančios reikšmės, kartu, negalima paneigti to, kad teistumai reikšmingai apibūdina nuteistojo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą.

11. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam parinkta griežčiausia, iš straipsnio sankcijoje numatytų, bausmės rūšimi – terminuoto laisvės atėmimo bausme. Nuteistojo akcentuojama padaryto nusikaltimo kategorija, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nusikaltimu padarytos žalos dydis neatsveria padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, nuteistojo asmenybės ir nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Nuteistasis nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad švelnesnės bausmės rūšies, nesusijusios su trumpalaikiu ar terminuotu laisvės atėmimu, parinkimas įgyvendintų bausmės paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas galima tik paskyrus bausmę, susijusią su trumpalaikiu ar terminuotu laisvės atėmimu, kadangi savanaudiškų nusikalstamų veikų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu ir lėšų pragyvenimui šaltiniu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. Š. praeityje ne kartą atlikta terminuoto laisvės atėmimo bausmė nepaveikė nuteistojo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl švelnesnės bausmės rūšies parinkimas neužtikrintų bausmės paskirties įgyvendinimo.

12. Pirmosios instancijos teismo parinktas nuteistajam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydis – šeši mėnesiai, kuris yra trigubai mažesnis už vidurkį ir artimas minimaliam, yra adekvatus ir proporcingas padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo ir jo gynėjos prašymus, išsakytus baigiamųjų kalbų metu, ir nuteistajam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydį parinko mažesnį, negu siūlė prokuroras. Baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pagrįstai ją sumažino vienu trečdaliu.

13. Teisėjų kolegija nenustatė BK 62 straipsnyje įtvirtintų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagrindų, taip pat išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas nuteistajam už nagrinėjamo nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir sudarytų pagrindą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirti švelnesnę bausmę.

14. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, individualizuotą, adekvačią padarytam nusikaltimui bei teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tai sudaro pagrindą nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.