Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1020-657/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-07-02
Bylos Nr.: e2A-1020-657/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-17-3-01925-2018-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas, Tomas Romeika
Ieškovas: S. S.
Atsakovas: Luminor Bank AS
Trečiasis asmuo: A. J., V. S., Vilniaus

Civilinė byla Nr. e2A-1020-657/2019Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01925-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.8.8.; 2.6.8.11.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Burzdiko, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2607-527/2019 pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, tretieji asmenys A. J., V. S., Vilniaus (duomenys neskelbtini) notarų biuro notaras M. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. S. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti vienašalį atsakovo 2007 m. balandžio 16 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-3900-2007-34 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (el. bylos T.1, b.l. 1-5).

2. Nurodė, kad ieškovė ir tretieji asmenys V. S. bei A. J. 2007 m. balandžio 16 d. su atsakovu sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-3900-2700-34, kurios pagrindu atsakovas ieškovei ir tretiesiems asmenims suteikė 200 000,00 Lt (57 924,00 Eur) kreditą. Pagal sutartį galutinis kredito grąžinimo terminas – 2037 vasario 28 d. Kreditas suteiktas namų valdos, adresu (duomenys neskelbtini) pirkimui, kurią ieškovė ir tretieji asmenys įsigijo lygiomis dalimis (po 1/3 dalį). Namų valda buvo įkeista atsakovui. 2018 m. gegužės ir rugpjūčio mėn. ieškovė iš atsakovo gavo pranešimus apie nesumokėtas kredito įmokas bei ketinimą nutraukti sutartį, jei iki nurodyto termino nebus atsiskaityta. V. S. pripažinus, kad kredito grąžinti neketina, ieškovė 2018 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į atsakovo Jonavos skyrių dėl sutarties atnaujinimo. Atsakovas tenkinti prašymą atsisakė, nurodęs, jog ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad turi galimybę viena įvykdyti sutartį, o kiti kredito gavėjai noro atnaujinti sutartį neišreiškė. 2019 m. rugsėjo 12 d. notaro pranešimu ieškovė buvo informuota, kad privalo per 20 dienų sumokėti ieškovei visą skolą – 411 410,12 Eur ir 28,20 Eur netesybas, o nesumokėjus bus išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš atsakovui įkeisto turto.

3. Sutarties nutraukimas yra nesąžiningas ir neteisėtas. Sutarties 47.1 punkto nuostata, pagal kurį sutarties nutraukimo pagrindu gali būti negrąžinta bent viena kredito dalis ir/arba palūkanų, delspinigių, baudų ar kitų mokėjimų nemokėjimas, pripažintina nesąžininga, kadangi atsakovas pagal ją paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, o įstatymo pagrindu tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo. Pradelsta 796,68 Eur skola sudarė tik nedidelę prievolių dalį. Ieškovė praktiškai sumokėjusi savo dalį už jai atitekusią namų valdos dalį, tikėjo, kad V. S. tinkamai grąžins kreditą. Atsakovas ir tretieji asmenys nebendradarbiavo su ieškove dėl sutarties vykdymo, todėl negalima teigti, kad kredito grąžinimas buvo pažeistas dėl jos kaltės. Ieškovė yra pajėgi viena vykdyti sutartį, todėl atsakovas turėjo sudaryti tam tinkamas sąlygas. Jeigu sutartis būtų nutraukta ieškovė patirtų labai didelių nuostolių, kadangi namų valda yra vienintelis ieškovės būstas, į kurį ji investavo visas gyvenimo santaupas.

Šalies argumentai

4. Atsakovas Luminor Bank AS su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (el. bylos T.1, b.l. 83-92).

5. Nurodė, kad kredito gavėjai įsipareigojo sutartinius įsipareigojimus vykdyti laiku pagal sutartyje nustatytas sąlygas. Ieškovė gavo sutarties kopiją, pasirašė sutartį, tokiu būdu ji patvirtino, kad su visomis sutarties sąlygomis sutiko ir įsipareigojo jų laikytis, todėl visos sutarties sąlygos jai buvo žinomos, tačiau sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, nustatytais terminais nedengė kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Kredito gavėjai buvo raginami padengti įsiskolinimą, buvo įspėti, kad įsiskolinimo nepadengus atsakovas bus priverstas nutraukti sutartį. AB Lietuvos pašto įteikimo pranešimai patvirtina, kad ieškovei banko raštai buvo įteikti asmeniškai, todėl ji buvo tinkamai informuota apie įsiskolinimą ir galimą sutarties nutraukimą. Per 2018 m. liepos 10 d. rašte nustatytą terminą įsiskolinimas atsakovui nebuvo padengtas, todėl sutartis buvo nutraukta ir dėl ieškovės, kaip bendraskolės kaltės. Kartu su prašymu atnaujinti sutartį nebuvo pateikti įrodymai apie ieškovės galimybę tinkamai vykdyti savo prievoles pagal atnaujintą sutartį, nebuvo padengti pradelsti mokėjimai, todėl atsakovas atnaujinti sutartį nesutiko. Be to, kiti kredito gavėjai neturi galimybių tinkamai vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį ir nepageidauja, jog sutartis būtų atnaujinta, todėl atsakovas sprendė, kad ieškovė ir kiti kredito gavėjai neturi galimybių grąžinti kreditą ilguoju laikotarpiu.

Atsiliepimas

6. Trečiasis asmuo V. S. nurodė, kad šiuo metu santykiai su ieškove yra pašliję. Netekęs darbo jis kreipėsi į atsakovo Jonavos padalinį pranešti, kad nebeišgali vykdyti sutarties. Ieškovė nesutiko, kad namas būtų parduotas.

7. Trečiasis asmuo Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biuro notaras M. K. atsiliepime į ieškinį (el. bylos T.1, b.l. 74–75) nurodė, jog atsakovas informavo, kad skolininkai nevykdo kreditavimo sutarties, todėl vienašališkai nutraukė sutartį ir prašė atlikti vykdomąjį įrašą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

9. Teismas pritarė atsakovo argumentui, jog ieškovė ignoruoja esminį sutarties privalomumo principą, kuris įpareigoja šalis vykdyti sutartį tinkamai joje numatytomis sąlygomis ir tvarka, nes sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, taip pat netinkamą sutarties vykdymą bando pateisinti savo, kaip vartotojos, statusu. Netgi vartotojo statusas neatleidžia asmens nuo pareigos vykdyti sutartį joje numatytomis sąlygomis, o kreditorius turi tiek sutartinę, tiek įstatymų nustatytą bei kasacinio teismo pripažintą teisę nutraukti sutartį su jos nevykdančiu klientu, nes kredito įstaigos pareiga susigrąžinti skolintas lėšas susijusi su visos finansų sistemos stabilumu.

10. Sutarties bendrosios dalies 10 punktu kredito gavėjai įsipareigojo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdyti tinkamai pagal sutarties sąlygas ir nustatytu laiku kiekvieną mėnesį mokėti bankui kredito ir palūkanų įmokas, kartu prisiimdama visą su tuo susijusią riziką. Sutartis ieškovės pasirašyta. Sutarties bendrosios dalies 59 punktas paneigia ieškovės teiginį apie sutarties kopijos negavimą, todėl visos sutarties sąlygos bei teisinės pasekmės pažeidus mokėjimų grafiką ieškovei turėjo buvo žinomos.

11. Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas su kredito gavėjais sudarytą sutartį vienašališkai nutraukė dėl kredito gavėjų, tame tarpe ir ieškovės, kaltės, nes jie iš esmės pažeidė sutartį – nuo 2018 m. vasario mėnesio nustatytais terminais bankui nemokėjo pagal sutartį numatytų kredito ir palūkanų įmokų, o nuo 2018 m. balandžio mėnesio visiškai nustojo mokėti mėnesines kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo įmokas. Per atsakovo raštu nustatytus papildomus terminus skolai padengti prievolės neįvykdė. Bankas sutartį nutraukė prieš tai kredito gavėjams, įskaitant ir ieškovę, sutartyje nurodytais jų adresais išsiuntęs 2018 m. gegužės 3 d. raštą dėl netinkamo įsipareigojimų vykdomo bei 2018 m. liepos 10 d. raštą dėl sutarties nutraukimo. AB Lietuvos pašto įteikimo pranešimai patvirtina, kad visiems kredito gavėjams banko 2018 m. gegužės 3 d. ir 2018 m. liepos 10 d. raštai buvo įteikti asmeniškai, todėl kredito gavėjai buvo tinkamai informuoti apie susidariusį įsiskolinimą ir gręsiantį sutarties nutraukimą. Ieškovė pripažįsta, kad šiuos pranešimus gavo, t. y. buvo tinkamai informuota apie skolą ir skolos nemokėjimo teisines pasekmes, tačiau nesiėmė jokių priemonių skolai padengti.

12. Sutarties nutraukimo sąlygos buvo aptartos sutarties bendrosios dalies skyriuje „Sutarties nutraukimas bei kitos banko teisės“. Sutarties bendrosios dalies 44 punkte nurodyta, kad atsiradus bent vienam iš sutarties nutraukimo pagrindų bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą apie sutarties nutraukimą. Vienas iš sutarties nutraukimo pagrindų yra tada, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų (Sutarties bendrosios dalies 47.1 p.). Vadovaujantis sutarties bendrosios dalies 49 punktu, sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminių sutarties pažeidimų atvejai. Sutarties pažeidimas gali būti pripažinti esminiu ir tada, jei jis tokiu pripažintas pagal Lietuvos įstatymus ar jų nustatytus kriterijus.

13. Su kredito gavėjais sudaryta sutartis buvo nutraukta po to, kai įsiskolinimas susidarė per daug ilgesnį laiką – nuo 2018 m. vasario mėnesio. Sutarties nutraukimo dienai įsiskolinimo suma buvo dar didesnė, kadangi nuo įsiskolinimo atsiradimo ir sutarties nutraukimo praėjo penki mėnesiai. Kredito gavėjams nuo 2018 m. vasario tinkamai nevykdant mokėjimų pagal sutartį, o nuo 2018 m. balandžio mėnesio apskritai nustojus mokėti įmokas pagal sutartį, bankas nebeturėjo pagrindo tikėtis, kad sutartis galės būti įvykdyta. Šios aplinkybės patvirtina, kad teise nutraukti sutartį pagal sutarties sąlygas bankas pasinaudojo kredito gavėjams nuo 2018 m. balandžio mėnesio tinkamai nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovė, žinodama, kad įsipareigojimai pagal sutartį vykdomi netinkamai, nes buvo tinkamai informuota apie skolą ir numatomą sutarties nutraukimą, per banko nustatytus papildomus terminus skolos nepadengė, nesikreipė į banką dėl skolos išdėstymo ar dėl kredito įmokų atidėjimo, nesitarė dėl skolos padengimo, neinformavo banko apie savo galimą finansinės padėties pablogėjimą, t. y. nebendradarbiavo su banku, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad sutarties nutraukimas ir/ar jos nutraukimą reglamentuojančios sąlygos galėtų būti laikomos negaliojančiomis ir neteisėtomis, kas reiškia, jog sutartis su kredito gavėjais CK 6.217 straipsnio 5 dalies pagrindu buvo nutraukta visiškai pagrįstai, solidariems skolininkams iš esmės pažeidus sutartį.

14. Ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad ieškovė, gavusi banko raštus dėl susidariusio įsiskolinimo ir numatomo sutarties nutraukimo, kreipėsi į banką dėl skolos padengimo, tačiau šis atsisakė priimti jos prievolių įvykdymą, nurodęs, jog skolą gali sumokėti tik V. S., neatitinka tikrovės. Atsakovo liudytojo V. D., kuris tiesiogiai bendravo su ieškove dėl įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo, paaiškinimu, ieškovė buvo atvykusi į banko Jonavos konsultacijų centrą ir nurodė, kad sutinka padengti tik 1/3 dalį susidariusio įsiskolinimo, t. y. jai tenkančią mokėti kredito dalį. Ieškovei buvo suteikta informacija, kad siekiant išsaugoti sutartinius santykius turi būti padengta visa skola bei suteikta informacija, kur ir kokia tvarka ji gali sumokėti pradelstą skolą grynais pinigais. Ieškovės paaiškinimai, kad ji savo skolos dalį bankui jau yra sumokėjusi, tiek sumokėdama 120 000,00 Lt pradinį įnašą, tiek duodama sūnui grynais pinigais skolai sumokėti, tiek investuodama į namo pagerinimus, ir kad jai daugiau mokėti bankui nepriklausė, duoda pagrindą abejoti, jog ji visą skolą būtų padengusi iki sutarties nutraukimo. Ieškovės argumentai, kad pradelsta skola sudaro sąlyginai nedidelę visos paskolos sumos dalį, neduoda pagrindo išvadai, kad bankas neturėjo teisės nutraukti sutartį.

15. Bylos medžiaga patvirtina, jog iki sutarties nutraukimo bankas bendradarbiavo su kredito gavėjais, kuriems netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus bankas pranešimais, raginimais informavo juos apie įsiskolinimus ir ragino sumokėti skolą ir taip išvengti sutarties nutraukimo, o vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo tik kaip kraštutinę priemonę, per papildomai nustatytą 95 dienų terminą įsitikinęs, kad kredito gavėjai ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo įsipareigojimų. Būtent patys kredito gavėjai tinkamai nebendradarbiavo su banku siekdami išsaugoti sutartį.

Šalies argumentai

16. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad bankas privalėjo informuoti ją apie kitų kredito gavėjų nenorą ir negalėjimą vykdyti sutartį. Bankas tokios pareigos neturi, kadangi tokia pareiga nėra numatyta nei sutartyje, nei įstatyme. Pati ieškovė, kaip solidari skolininkė, galėjo ir privalėjo tartis su kitais kredito gavėjais dėl tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Be to, aplinkybės, kad įsipareigojimai nuo 391,74 Eur išaugo iki 796,68 Eur, kad įsipareigojimai pagal sutartį nebuvo tinkamai vykdomi nuo 2018 m. vasario, t. y. ne vieną mėnesį, o bankui už kreditą įkeistas namas, buvo pardavinėjamas, jo apžiūrėti atvykdavo potencialūs pirkėjai, rodo, jog ieškovė negalėjo nežinoti kitų kredito gavėjų pozicijos dėl įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

17. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 51.3 punktu ieškovė kartu su kitais kredito gavėjais įsipareigojo solidariai atsakyti už sutartyje nustatytų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, todėl ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad pagal kredito gavėjų tarpusavio susitarimą įsipareigojimus pagal sutartį turėjo vykdyti kredito gavėjas V. S., turi reikšmę tik visų kredito gavėjų tarpusavio teisėms ir pareigoms, bet ne banko teisėms ir pareigoms solidariųjų kredito gavėjų (įskaitant ir ieškovę) atsakomybei prieš banką. Ieškovė mokėjimus skolai padengti atliko ir dėl sutarties atnaujinimo į banką kreipėsi tik po sutarties nutraukimo, todėl šios aplinkybės neturi jokios įtakos sutarties nutraukimo teisėtumui. Ieškovės vykdyti mokėjimai po to, kai sutartis buvo nutraukta, vertini kaip mokėti savo nuožiūra ir kaip nesudarantys pagrindo jai tikėtis tolesnio sutarties vykdymo iš banko pusės.

18. Teisės aktai tiesiogiai įpareigoja banką, kaip finansų įstaigą, įvertinti kredito gavėjų mokumą, vertinant tvarias pajamas, jų šaltinius ir galimą kaitą (tvarių pajamų pasikeitimas), turimus kitus įsipareigojimus ir kt. Vadovaujantis Atsakingojo skolinimo nuostatais, pajamos, kurios gali gerokai keistis arba dėl kurių tvarumo abejojama, vertinamos konservatyviau, joms taikomi griežtesni reikalavimai. Sutarties atnaujinimas turi būti orientuotas į perspektyvą, t. y. ieškovės ir kitų kredito gavėjų gebėjimą ateityje savo prievoles bankui vykdyti tinkamai ir gera valia. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė nepateikė įrodymų, jog kredito gavėjai yra ar bus pajėgūs vykdyti ateityje prašomą atnaujinti sutartį. Bylos duomenys patvirtina, jog bankas, svarstydamas dėl sutarties atnaujinimo, įvertino, kad du iš trijų kredito gavėjų jokių pajamų negauna, neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų bei nepageidavo, kad sutartis būtų atnaujinta. Nors ieškovė nurodė, kad viena turi galimybę vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau nėra pagrindo su tuo sutikti, kadangi ir sutarties galiojimo metu ieškovė gaudavo tas pačias pajamas, tačiau įsipareigojimų pagal sutartį nevykdė, teigdama, kad ji jau yra išmokėjusi savo dalį. Likusios 2/3 dalys nuosavybės teise priklauso jos sūnui ir jo gyvenimo draugei, su kuriais, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ieškovės santykiai yra prasti. Kredito gavėjas V. S. asmeniškai informavo banką, kad niekur nedirba, pajamų neturi ir neketina vykdyti įsipareigojimų pagal sutartį, skolą planuoja padengti pardavęs bankui įkeistą gyvenamąjį namą. Kredito gavėja A. J. niekur nedirba, buvo išvykusi į užsienį. Tuo tarpu ieškovei šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metai, nors šiuo metu ji dirba ir gauna senatvės pensiją, ji nepateikė įrodymų, kad atnaujinus sutartį sutarties galiojimo laikotarpiu jos tvariosios pajamos nesumažės. Todėl spręstina, jog bankas neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad įsipareigojimai pagal sutartį galėtų būtų vykdomi tinkamai atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Visos nurodytos aplinkybės, patvirtina, jog bankas tinkamai ir sąžiningai bendradarbiavo su kredito gavėjais, siekė išvengti galimo sutarties nutraukimo, o sutartis buvo nutraukta teisės aktų ir sutarties nustatyta tvarka, dėl ko ieškinio netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Apeliaciniame skunde ieškovė S. S. prašė Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas nevertino ieškovės argumentų dėl atsakovo netinkamo bendradarbiavimo su solidariais skolininkais, kadangi kiekvieno solidaraus skolininko prievolė kreditoriui yra atskira. Prievolės vientisumas nereiškia, kad visi solidarieji skolininkai suprantami kaip vienas asmuo. Teismas nevertino liudijusio banko valdytojo V. D. paaiškinimų, kurie patvirtina, kad atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą tinkamai neinformuodamas ieškovės apie pagrindinio skolininko veiksmus ir ketinimus dėl sutarties vykdymo. Ieškovė, atsižvelgiant į jos amžių ir profesiją, netiesioginę kredito sutarties vykdymo praktiką, t. y. per V. S., neturėjo pakankamai žinių spręsti apie prievolės pobūdį atsakovui. Jeigu ji būtų informuota apie trečiųjų asmenų poziciją ir galimybes vykdyti kredito sutartį, atsakovas jai būtų paaiškinęs sutarties nutraukimo pasekmes, ieškovė būtų nedelsiant padengusi kredito įsiskolinimą.

1.2. Teismas nepagrįstai netaikė specialios normos, reglamentuojančios ginčo santykį – Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo, kuris įpareigoja kredito davėją maksimaliai ir profesionaliai padėti ir sudaryti tinkamas sąlygas kredito gavėjui įvykdyti sutartį. Atsakovas turėjo galimybę išaiškinti ieškovei kredito sutarties nutraukimo pasekmes, sudaryti ieškovei sąlygas kredito grąžinimo įmokas sumokėti ne į V. S., o į atskirą sąskaitą. Atsakovo tariamas bendradarbiavimas apsiribojo pora skambučių ir standartinių raginimų, kurių negalima laikyti visų įmanomų galimybių išnaudojimu. Teismas nevertino ir ieškovės argumento, kad atsakovas pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 50.4.2 ir 50.4.3 punktų nuostatas nenusirašė neįvykdytos kredito įmokų dalies iš ieškovės sąskaitų SEB ir Swedbank bankuose, kuriose buvo pakankamų lėšų įsiskolinimui padengti, kas patvirtina, kad atsakovas neišnaudojo visų objektyviai įmanomų aplinkybių užtikrinti, kad būtų vykdomi sutartyje numatyti įsipareigojimai.

1.3. Teismas netinkamai aiškino CK 6.217 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ginčo klausimu. Kredito sutarties 47.1 punkte jos nutraukimo pagrindu gali būti bent viena negrąžinta kredito dalis ir/arba palūkanų, delspinigių, baudų ar kitų mokėjimų nemokėjimas. Akivaizdu, kad kredito sutartyje numatytos sąlygos atsakovei suteikė teisę paprasčiau ją nutraukti, todėl negali būti taikomos. Iš atsakovo įspėjimų dėl kredito sutarties sąlygų nevykdymo ar jos nutraukimo, taip pati iš atsakovo kredito sutarties 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutraukimo sprendimo negalima identifikuoti aiškios atsakovo valios kreditavimo sutartį nutraukti joje nurodytais pagrindais, todėl laikytina, kad atsakovas nepasinaudojo tokia savo teise. Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovas negavo tikėto vykdymo. Kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, buvo vykdoma beveik 12 metų laikotarpį. Mokėjimų įsiskolinimas kreditavimo sutarties nutraukimo metu tesudarė 1,74 proc. visos kredito sumos, kreditavimo sutarties vykdymas užtikrintas įkeitimu. Atsakovas kaip kredito institucija negalėjo nenumatyti, kad per tokį ilgą laikotarpį gali kilti vykdymo pažeidimų, ir dėl nuo skolininkų valios nepriklausančių aplinkybių. Pagal sutarties esmę griežtas terminų laikymasis neturi būti vertinamas, kaip turintis esminę reikšmę. Ieškovė turėjo solidarią pareigą mokėti kredito grąžinimo įmokas, tačiau atsižvelgus į skolininkų daugetą, jų tarpusavio santykius, atsakovo nebendradarbiavimą, ieškovės kaltės negalima laikyti didele, ir, jokiu būdu, tyčine. Ieškovė faktiškai vykdė sutartį perduodama įmokas kreditui grąžinti V. S., jos atsakovo nepasiekdavo ne dėl ieškovės kaltės. Nepagrįstas teismo vertinimas, kad ieškovės įmokų mokėjimas jau po sutarties nutraukimo neturi įtakos kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumui ar nesudaro pagrindo atsakovui tikėtis sutarties tinkamo vykdymo ateityje. Kreditavimo sutartis nenutraukta 2018 m. liepos 10 d. įspėjime nurodytą dieną – 2018 m. rugpjūčio 15 d. Vadinasi atsakovas davė papildomą terminą sutarties pažeidimams pašalinti, tik jo neapibrėžė. Teismas neteisingai vertino ieškovės 2018 m. rugpjūčio 30 d. prašymą atsakovui, kuriuo ieškovė prašė sudaryti sąlygas pašalinti sutarties vykdymo pažeidimą, nurodyti tikslią sumą, duoti protingą terminą, nurodyti sumokėjimo būdą. Teismo argumentai dėl ieškovės amžiaus ir galimybių vykdyti kredito sutartį prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Teismas nevertino aplinkybės dėl ieškovės patirtinų nuostolių, jeigu kreditavimo sutartis būtų nutraukta. Ieškovė dėl kreditavimo sutarties nutraukimo patirtų ypatingai didelius finansinius nuostolius bei neturtinę žalą, kadangi prarastų vienintelį būstą.

Atsiliepimas

20. Atsakovas Luminor Bank AS atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Atsiliepime nurodė, kad priimtas sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas. Teismo išvados, kad sutarties nutraukimo teisėtumas turi būti vertinamas pagal sutartyje įtvirtintus kriterijus ir kad apeliantės bei kitų kredito gavėjų netinkamas įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį vykdymas yra esminis sutarties pažeidimas, yra pagrįstos, teisingos, padarytos tinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus, nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Sprendimas iš esmės atitinka skolininkų ir kreditoriaus teisių ir pareigų pusiausvyrą bei kreditavimo teisinių santykių esmę, nepažeidžia atsakovo, kaip kredito davėjo, teisės į tinkamą ir savalaikį paskolintų lėšų grąžinimą. Naikinti sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Byloje nėra ginčo, kad įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį buvo vykdomi netinkamai. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta po to, kai sutartis nebuvo vykdoma ilgesnį laiko tarpą. Apie sutarties nutraukimą buvo pranešta tinkamai. Atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad kreditavimo sutartis galės būti įvykdyta, todėl būtent kredito gavėjai, o ne atsakovas, pažeidė šalių bendradarbiavimo pareigą ir nesistengė išsaugoti sutartinių santykių. Apeliantė žinojo/negalėjo nežinoti kitų kredito gavėjų pozicijos dėl įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo. Atsakovas neturėjo galimybės nurašyti kredito gavėjų skolos nuo jų vardu atidarytų sąskaitų, esančių kituose bankuose. Apeliantės po sutarties nutraukimo atlikti mokėjimai neturi teisinės reikšmės vertinant nutraukimo teisėtumą.

22. Tretieji asmenys A. J., V. S., notaras M. K. atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų. Todėl teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.

24. Byloje sprendžiamas ginčas dėl vienašališko būsto kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė S. S., V. S. ir A. J. (kredito gavėjai) ir atsakovas Luminor Bank As (buv. AB DnB NORD bankas) 2007 m. balandžio 16 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. K-3900-2700-34, pagal kurią ieškovei ir tretiesiems asmenims buvo suteiktas 57 924,00 Eur (200 000,00 Lt) kreditas namų valdos adresu (duomenys neskelbtini) pirkimui. Kredito grąžinimo užtikrinimui buvo įkeistas minėtas nekilnojamasis turtas. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2037 m. vasario 28 d. (sutarties specialiosios dalies 4 p.). Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 12 punkte numatyta, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas. Šalys taip pat susitarė, kad kredito įmokas bankas nurašytų nuo kredito gavėjo V. S. vardu banke atidarytos sąskaitos (sutarties specialiosios dalies 11 p.).

26. Kredito gavėjams vėlavus vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, o vėliau ir visai nustojus juos vykdyti, ieškovei ir kitiems kredito gavėjams A. J. ir V. S. buvo išsiųstas raginimai 2018 m. gegužės 3 d. Nr. 2018 | 19.5-L27-1763 ir 2018 m. liepos 10 d. Nr. 2018 | 19.5-L27-2587 dėl pradelstų kredito dalies sumokėjimo. Nurodytu terminu (iki 2018 m. rugpjūčio 14 d.) kredito gavėjams neįvykdžius įsipareigojimų, atsakovė vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį (2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 2018/K12.1-L27-571).

27. Ieškovė 2018 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į atsakovą dėl nutrauktos kreditavimo sutartie atnaujinimo, tačiau atsakovas prašymo netenkino (2018 m. rugsėjo 7 d. raštas 2018 | 19.5-L27-3304). Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notaro biuro notaras M. K. 2018 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 18/143 pranešė skolininkams apie vykdomojo įrašo priverstinai išieškoti iš hipoteka užtikrinto turto atlikimą pagal atsakovės 2018 m. rugsėjo 11 d. raštą Nr. 2018 | 19.5-L27-3178.

Dėl sutarties nutraukimo

28. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu teigė, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl sutarties šalių bendradarbiavimo, sutarties pažeidimo esmingumo ir pradelstų įmokų svarbos (skola buvo nedidelė, palyginus su visa paskolos suma), vartojimo sutarties pobūdį ir neapgynė, jos, kaip vartotojos, teisėtų interesų. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

29. Pirmosios instancijos teismas vertino kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumą pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017).

30. CK 6.209 straipsnyje nurodyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi būdų. Jeigu nukentėjusi šalis gauna kitos šalies pranešimą apie tai, jog pastaroji sutarties neįvykdys ir per papildomą terminą, arba pasibaigus šiam terminui sutartis neįvykdoma, tai nukentėjusi šalis gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus. Jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai pasibaigus šiam terminui ji gali sutartį nutraukti. Jeigu papildomas terminas nustatytas neprotingai trumpas, tai jis turi būti atitinkamai pailgintas. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Ši nuostata gali būti netaikoma, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

31. CK 6.217 straipsnyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Todėl apeliantė teisingai nurodo, jog nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių reikia laikytis (CK 6.38 str., 6.59 str.), ir nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

33. Nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

34. Vertindamas sąlygas dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, teismas visų pirma turi patikrinti, ar kredito davėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar teisės normos nustato atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes.

35. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 47.1 punkte šalys sulygo, jog vienašališkai kredito davėjas kredito sutartį gali nutraukti tuo atveju, jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Nurodyta Kreditavimo sutarties nuostata iš esmės atitinka CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatytas kredito gavėjo pareigas – grąžinti gautą kreditą bei mokėti palūkanas.

36. Sprendžiant klausimą, ar kreditavimo sutartis buvo nutraukta laikantis nustatytų reikalavimų, svarbu pažymėti, kad sutartys sudaromos ir vykdomos jų šalims bendradarbiaujant, kiekviena šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str., 6.200 str.). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 str. 2 d.). Net ir nutraukiant sutartį, jos šalims išlieka pareiga bendradarbiauti, elgtis sąžiningai, sutartis negali būti nutraukiama bet kaip, nepaisant kontrahento interesų, – privalu laikytis įstatyme ar sutartyje nustatytos tvarkos. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendra tvarka, nurodant, kad CK 6.217 straipsnyje išvardytais pagrindais apie sutarties nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą) privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. CK 6.218 straipsnyje nedetalizuoti pranešimo įteikimo būdai ir tvarka, šalims paliekama laisvė juos nustatyti sutartyje.

37. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012).

38. Nagrinėjamoje byloje apeliantė teigė, kad pradelstas įsiskolinimas sudarė nedidelę sutartinių prievolių dalį, todėl nebuvo pagrindo nutraukti sutarties. Teisėjų kolegija pažymi, jog sutiktina su ieškove, kad palyginus su bendra 57 924,00 Eur kredito suma, pradelsti įsiskolinimai 1 013,00 Eur sudarė nedidelę dalį, tačiau iš byloje pateiktos kreditavimo bylos ir 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 2018/K12.1-L27-571 matyti, jog įmokos buvo mokamos ne pagal šalių pasirašytą mokėjimo grafiką, o praleidžiant mokėjimo terminus (el. bylos T.3, b.l. 28). Ieškovei, kaip ir kitiems bendraskoliams, 2018 m. gegužės 3 d. buvo išsiųstas raginimas 2018 | 19.5-L27-1763 per nustatytą papildomą terminą, t. y. iki 2018 m. liepos 2 d. sumokėti pradelstus mokėjimus ir delspinigius. 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. 2018 | 19.5-L27-2587 dar kartą buvo nustatytas papildomas terminas (iki 2018 m. rugpjūčio 14 d.) įsiskolinimui sumokėti (el. bylos T. 2, b.l. 133-135). Ieškovei buvo žinoma apie ne laiku mokamas kredito įmokas (el. bylos T.2, b.l. 138-140, 149), galimą sutarties nutraukimą, tačiau nei ji, nei kiti kredito gavėjai nustatytu terminu įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį neįvykdė.

39. Apeliantės teigimu, bankas su ja nebendradarbiavo, nes nesudarė jai galimybės padengti įsiskolinimą ir mokėti įmokas bankui pagal Kreditavimo sutartį. Kaip matyti iš Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 25 punkto ir specialiosios dalies 11 punkto mokėtinos sumos turėjo būti nurašytos nuo kredito gavėjo V. S. vardu banke atidarytos sąskaitos. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 26 punkte buvo nustatyta, kad esant tikimybei, jog bankas negalės nurašyti nuo sąskaitos lėšų, reikalingų mokėtinoms sumoms padengti, kredito gavėjas (tame tarpe ir ieškovė) privalo tas sumas sumokėti į banko nurodytą sąskaitą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad iki sutarties nutraukimo ieškovė kreipėsi į banką, kad pastarasis nurodytų sąskaitą, į kurią būtų galima sumokėti einamąsias įmokas pagal grafiką.

40. Byloje ieškovė nėra pateikusi duomenų apie savo finansinę padėtį, įrodančių, kad ji galėtų vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, kad jei kredito sutartis būtų atnaujinta, ji bus tinkamai ir laiku vykdoma. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas negavo to, ko tikėjosi, t. y., kad prievolė bus vykdoma laiku, nes banko veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas. Vėlesnis ieškovės elgesys sumokant bankui kelias įmokas po sutarties nutraukimo, bei įrodymų apie jos finansinę padėtį nebuvimas, leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad ieškovė nesugebės toliau vykdyti kreditavimo sutarties, jeigu ji būtų atnaujinta. Pati ieškovė, būdama bendraskole, nebuvo aktyvi bendradarbiaudama su banku, nesidomėjo ar tinkamai vykdoma sutartis, neprašė pakeisti sutarties sąlygas, ir dėl sutarties atnaujinimo kreipėsi tik tada, kai sutarties buvo nutraukta. Be to, taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog bankas, vertindamas galimybę dėl sutarties atnaujinimo atsižvelgė į tai, jog vien iš bendraskolių A. J. visiškai nesidomi skolos grąžinimu, o kitas kredito gavėjas ir solidarus bendraskolis V. S. nepageidauja, jog sutartis būtų atnaujinta (2018 m. rugsėjo 5 d. paaiškinimas) ir sprendė, kad nei ieškovė ir nei kiti kredito gavėjai neturi galimybių grąžinti kreditą ilguoju (kredito grąžinimo trukmės) laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, prievolė atsakovui neįvykdyta dėl didelio ieškovės ir kitų kredito gavėjų neatsargumo, sutarties nevykdymas davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, todėl darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo esant pagrindą pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą teisėtu pagal CK 6.217 straipsnį ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką.

41. Apeliantė taip pat teigė, kad ginčijama būsto kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino banko veiksmų šiuo atveju. Esant paskolos teisiniams santykiams nustatytų mokėjimo terminų laikymasis yra esminė sąlyga, kreditą išdavusios kredito įstaigos verslas yra indėlių rinkimas ir paskolų teikimas, kredito įstaiga turi vykdyti veiklos rizikas ribojančius normatyvus, todėl paskolas gavusių asmenų mokėjimų atlikimas sutartyse nustatytais terminais yra labai svarbus. Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui, todėl kreditoriui suteikimas teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą likusią negrąžintą paskolą iš esmės yra teisėtas ir atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus bei negali būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje vartotojo teisių pažeidimas nėra įrodytas, nes atsakovė tinkamai naudojosi kreditorei suteikta įsipareigojimų vykdymo kontrole. Pažymėtina, kad griežtas paskolos sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, todėl suteikimas kreditorei teisės nutraukti paskolos sutartį, esant ne vienkartiniam, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimui, yra teisėtas, sąžiningas kitos sutarties šalies, vartotojo, atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 6.874 straipsnio 2 dalyje taip pat suteikta teisė paskolos davėjui reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, jeigu, esant numatytam paskolos grąžinimui dalimis, eilinė paskolos dalis negrąžinama. Ši nuostata taikoma ir vartotojams. Nutraukti sutartį, esant praleistam sutarties įvykdymo terminui, nustačius prieš tai skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, suteikia teisę ir CK 6.217, ir 6.209 straipsniai. Vartotojui suteikta papildoma įstatymo nustatyta apsauga nėra vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutartys turi būti vykdomos (CK 6.38 str., 6.59 str.) – išimtis, todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Dėl su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo netaikymo

43. Apeliantės teigimu, sutarties įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, todėl teismas turėjo taikyti specialią normą, reglamentuojančią ginčo santykį – Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą. Su šiuo apeliantės argumentu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

44. Pirma, kredito įstaigos sprendimas suteikti kreditą grindžiamas atsargiu ir pamatuotu kredito gavėjo galimybių grąžinti kreditą ilguoju (kredito grąžinimo trukmės) laikotarpiu vertinimu. Kredito įstaigos kreditų išdavimo politika turi būti pagrįsta prielaida, kad kreditas grąžinamas kredito gavėjo pajamų generuojamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo iš įkeisto turto arba jo vertės pokyčių (Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. Nr. 03-144 nutarimu patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų 28 punktas, redakcija galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.).

45. Antra, byloje nustatyta, kad pirmąjį raginimą atsakovas ieškovei ir kitiems kredito gavėjams išsiuntė 2018 m. gegužės 3 d, nustatydamas papildomą terminą iki 2018 m. liepos 2 d. sumokėti pradelstus mokėjimus (t. y. daugiau nei 30 d.), o 2018 m. liepos 10 raštu dar kartą suteikė ilgesnį nei 30 dienų terminą (iki 2018 m. rugpjūčio 14 d.) sumokėti pradelstus mokėjimus pagal kreditavimo sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, jog bankas prie vienašališkai nutraukdamas sutartį laikėsi Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes, priimdamas sprendimą, vertino, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas netaikė ar netinkamai taikė įstatymo nuostatas.

46. Ieškovė, nesutikdama su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu dėl pagrindo nutraukti kreditavimo sutartį prieš terminą buvimo, nepagrindė, kaip teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, bet pateikė tik savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Taigi, ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos jai palankios aplinkybės. Ieškovei išsamiais teisiniais argumentais nepagrindus pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimų ar netinkamo proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo, šie argumentai vertintini kaip nesudarantys apeliacijos dalyko.

47. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

48. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas Luminor Bank AS prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Nustatyta, kad atsakovas turėjo 968,00 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais (2019 m. kovo 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. APMM000606), prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (2015 m. kovo 20 d. įsigaliojusi redakcija), nurodytos maksimalios sumos, todėl pirmos instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą, ši suma atsakovui priteistina iš ieškovės (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

50. Apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,06 Eur, išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacine tvarka. Apeliacinį skundą atmetus, ši suma taip pat priteistina iš ieškovės (CPK 96 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, juridinio asmens kodas 304870069, 968,00 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 8,06 Eur (aštuonis eurus 06 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme (sumokėti į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėEvaldas BurzdikasTomas Romeika